- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 2K-632/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Antanas Klimavičius, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- R. R.
- Nukentėjusysis
- J. L.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
Žemesnės instancijos teismas
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Iš R. R. nukentėjusiajam J. L. priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, V. J. – 500 Lt.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. R. apeliacinis skundas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
R. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 16 d., apie 17.20 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, siekdamas, kad jo motinai J. R. nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl nesinaudojimo Panevėžio miesto savivaldybės viešąja atliekų tvarkymo sistema, vartodamas necenzūrinius žodžius, šaukdamas ir varydamas išeiti iš buto, pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyresniajam specialistui J. L. bei inspektorei V. J. ir juos įžeidė, būtent: grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, stūmė J. L. iš patalpų, o pastarajam atsitrenkus į durų staktą ir atsirėmus kaire ranka, sudavė smūgį per kairę ranką ir jėga išstūmė jį pro virtuvės duris, taip padarė poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame žaste, kairio žasto sumušimą, t. y., nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. L. sveikatą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. R., suėmęs V. J. iš nugaros pusės už pečių, tą nukentėjusioji suprato kaip grasinimą panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas einančiai valstybės tarnautojai V. J..
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad jo bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas, todėl tikslus nusikaltimo požymių konstatavimas turi ypatingą reikšmę. Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas įvykdomas darant poveikį valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Jei tariamas nukentėjusysis nepatenka į 286 straipsnyje aptariamų asmenų ratą, nusikalstama veika pagal šį straipsnį negali būti inkriminuojama.
Nuteistasis R. R. teigia, kad teismai, formaliai spręsdami bylą, be jokio teisinio pagrindo suteikė V. J. nukentėjusiosios statusą ir pripažino civiline ieškove, o tai lėmė akivaizdžiai neteisingą bylos išsprendimą. Teismai, apibrėždami galimą nukentėjusiųjų sąrašą pagal BK 286 straipsnį, nepagrįstai rėmėsi BK 230 straipsniu. Asmenų, kurie gali būti pripažinti nukentėjusiaisiais pagal BK 286 straipsnį ratas yra žymiai siauresnis už ratą asmenų, išvardytų BK 230 straipsnyje. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad BK 230 straipsnyje išaiškintos valstybės tarnautojo ir valstybės tarnautojui prilyginamo asmens sąvokos yra taikytinos tik nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams, kurie numatyti BK XXXIII skyriuje, ir ši norma visa savo apimtimi kitoms veikoms netaikytina. Be to teismai, pasak kasatoriaus, nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu (toliau –VTĮ), kurio 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kas yra valstybės tarnautojas, o 4 straipsnio 5 dalies 7 punktas imperatyviai nustato, kad Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų. Kasatorius nurodo, kad V. J. statusas kaip tik atitinka statusą, apibrėžtą minėjote normoje, tai patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas – darbo sutartis. Todėl pasipriešinimo V. J. atveju, jei toks įvykis ir būtų buvęs, jos teisės ir teisėti interesai galėjo būti ginami remiantis kitais BK straipsniais, o nagrinėjamoje byloje pagal BK 286 straipsnį ji negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakomybė už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galima tik tais atvejais, kai jie veikia teisėtai, neperžengdami įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytos kompetencijos. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojų veiklą reglamentuoja viešosios teisės normos, šie asmenys turi teisę atlikti tuos veiksmus ir taip, kaip juos atlikti leidžia teisės aktas, bei neatlikti tokių veiksmų, kurie teisės normose nėra numatyti. Kasatorius teigia, kad byloje nenustatytas faktas, jog J. L. veiksmus atliko teisėtai, o tuo atveju, kai asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus jo veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 286 straipsnį (kasacinė nutartis Nr.2K-219/2007). Pasak kasatoriaus, nukentėjusysis J. L. savo neteisėtais veiksmais akivaizdžiai pažeidė įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principus, iš byloje esančių įrodymų atsiskleidžia nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų turinys, kuris turėjo būti teismo vertinamas kaip šio pareigūno savivalė. J. L. pareiginiuose nuostatuose akcentuota, kad administracines procedūras jis gali atlikti griežtai laikydamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų reikalavimų, todėl, kasatoriaus nuomone, darant prielaidą, kad jo motina J. R. ignoravo pareigūno kvietimus atvykti į jo darbo vietą pasiaiškinti, ji galėjo būti atvesdinta policijos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, vykdydamas bet kokią priskirtą viešojo administravimo funkciją, J. L. apskritai teisėtai negalėjo atsirasti konflikto vietoje. Pareiginiai nuostatai J. L. nesuteikia teisės, pateikus tarnybinį pažymėjimą net ir savininko sutikimu, lankytis savivaldybės teritorijoje esančiose privačiose valdose, todėl jis pagal BK 286 straipsnį negali būti pripažintas nukentėjusiuoju.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, įėjimas į būstą galimas tik visų ten gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimu, nesvarbu, ar tai darytų privatus asmuo, ar valstybės pareigūnas. V. J. ir J. L., apklausti kaip liudytojai parodė, kad, vykstant į būstą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), jiems buvo žinoma, jog šiame būste, be motinos J. R., šeimos nario teisėmis gyvena ir nuteistasis R. R. bei jo pilnametis brolis. Todėl, pasak kasatoriaus, pareigūnai privalėjo atsiklausti ne tik jo motinos, bet ir jo. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakte, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 24 straipsnyje įtvirtintas žmogaus būsto neliečiamumo principas neatsiejamas nuo siekio apsaugoti šeimą ir nuo teisės į asmeninį ar šeimos gyvenimą bei saugo ne tik to būsto savininką, bet ir bet turi kitą asmenį, gyvenantį būste bet kokiu teisėtu pagrindu (nuomos, subnuomos, panaudos sutarties pagrindu, gyvenantį šeimos nario teisėmis ir t.t.). Todėl, pasak kasatoriaus, teisiškai nereikšminga, ar asmuo būste gyvena nuolat, o apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistojo R. R. teisės į būsto neliečiamumą apskritai negalima pažeisti, nes jis nėra būsto savininkas ir gyvena jame periodiškai, yra nesuprantama. Be to, konstitucinis būsto neliečiamumo principas saugo ne tik pačią gyvenamąją patalpą, negyvenamuosius statinius, bet ir aiškiai paženklintą teritoriją (šiuo atveju namų valdos žemę). Patys nukentėjusieji parodė, kad visa namų valda aptverta patikima tvora, kurią jie aiškiai matė, o kieme nieko nebuvo, todėl ten gyvenančių leidimo įeiti į patalpas negavo ir negalėjo gauti. Todėl, kasatoriaus teigimu, teismai privalėjo konstatuoti, kad nuo savavališko namų valdos ribos peržengimo momento pareigūnų veiksmai neteisėti ir jų BK 286 straipsnis negina.
Kasatorius daro išvadą, kad įstatymą nukentėjusieji pažeidė ne sąmoningai, o jo nežinodami, tačiau tai jų buvimo nuteistojo motinos būste nedaro teisėto. Nėra pagrindo pripažinti teisėtomis tokias priemones, kuriomis tikslo siekiama neproporcingais, reikiamai nekontroliuojamais būdais, nesuteikiant garantijų, kad nebus kišamasi į žmogaus gyvenimą, neužtikrinant galimybės veiksmingai tomis garantijomis naudotis. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad vykimas pas 85 metų asmenį atlikti kažkokių veiksmų sutemus, nesant socialinio darbuotojo, prieštarauja protingumo, geros moralės principams, ir primena okupacinio rėžimo metodus. Iš nukentėjusiųjų paaiškinimų susidaro pakankamai objektyvus vaizdas, kad jie vykdė neteisėtus veiksmus: atlikdami veiksmus, net minimaliai nežinojo teisės aktų reikalavimų, be to, nekreipė dėmesio į tai, kad tie veiksmai apskritai teisinėje valstybėje negalimi.
Nuteistasis R. R. nurodo, kad teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, kuris Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suprantamas kaip kaltinimo ir gynybos šalių galimybė žinoti ir komentuoti kitos šalies pateiktus įrodymus. Teismai byloje nevykdė teisingumo, netyrė ir nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų bei visos byloje esančios informacijos, apsiribojo neleistina prezumpcija, kad tai, ką parašė ikiteisminis tyrimas (prokuroras), yra aišku, suprantama, teisėta ir patvirtina nuteistojo kaltę, nors, kasatoriaus nuomone, kaltinimasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas. Baudžiamasis procesas yra neatsiejamas nuo proceso išsamumo principo, kuris reiškiasi, kaip būtinybė nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes nusikalstamai veikai atskleisti bei kaltinamojo (įtariamojo) kaltei pagrįsti. Pasak kasatoriaus, įrodymų viseto neištyrimas iškreipia tikrąjį situacijos vaizdą, ir tai šiuo atveju lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Nuteistasis R. R. nurodo, kad nė viename procesiniame dokumente neatlikta įrodymų viseto analizė, apsiribota tik fragmentų perkėlimu į nuosprendį. Nuosprendyje, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, nėra duomenų, kuriais grindžiamos išvados ir kuriais vadovaudamasis teismas visiškai atmeta nuteistojo paaiškinimus, iš esmės sutampančius su nukentėjusiųjų parodymais, visiškai nepaliečia svarbiausio klausimo: kodėl teismas mano, kad nukentėjusieji elgėsi teisėtai. Kasatorius nurodo, kad teismas byloje esančią informaciją vertina laisvai, niekieno neveikiamas, tačiau jam nesuteikta teisė ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos vertinti selektyviai – nutylėti tai, kas prieštarauja nuosprendžiui. Duodama parodymus V. J. paliudijo, kad, jai pradėjus rašyti protokolą, atėjęs R. R., kuris pradėjo šaukti, varyti lauk, tačiau jokių konkrečių įžeidžiamų žodžių nukentėjusiajai neišsakė, o grasino, kad kreipsis į policiją, prokuratūrą. Šių nukentėjusiosios parodymų pagrindu teismas konstatavo, kad nuteistasis juos išplūdo necenzūriniais žodžiais. Pasak kasatoriaus, nesuprantama, kodėl teismas jo pažadą kreiptis į oficialias valstybės institucijas (policiją ir prokuratūrą) įvertino kaip smurtavimą.
Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK pažeidimą – nepagrįstai netaikė BPK 327 straipsnio 1 punkto, 328 straipsnio l, 3 punktų, 329 straipsnio l punkto nuostatų. Šiurkščiausiai pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, teismas nutartyje nurodė ne motyvus, dėl kurių atmetė apeliacinį skundą, bet apsiribojo nemotyvuotų teiginių surašymu. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, šis teismas neišsprendė esminio klausimo (ar nukentėjusiųjų veiksmai buvo teisėti), t. y. pagrindinio apeliacinio skundo argumento.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl prokuroras nepateikia atsikirtimų į kasacinio skundo argumentus dėl BPK 7 ir 219 straipsnių pažeidimų, nes šis klausimas nebuvo apskųstas ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, ištirtus įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis nuostatomis ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apylinkės teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad nukentėjusieji nelaikytini valstybės tarnautojais, nes savivaldybėje įdarbinti pagal darbo sutartį, o ne Valstybės tarnybos įstatymo numatytais pagrindais. Atsiliepime nurodoma, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog nukentėjusieji V. J. ir J. L. jokių neteisėtų veiksmų neatliko — į namą, esantį Panevėžyje, Pajuostės pl. 3, atvyko vykdydami jiems pavestas darbines funkcijas. Šios funkcijos patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais, Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus inspektoriaus pareiginiuose nuostatuose bei vyresniojo specialisto pareigybės aprašymuose. J. L. pareigybės charakteristikos 7.2, 7.3 ir 7.6 punktuose numatyta, kad jis pagal kompetenciją prižiūri kaip vykdomi Panevėžio miesto savivaldybės priimti sprendimai, už kurių pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimo kodeksu ir pagal suteiktus įgaliojimus surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus, kontroliuoja, kaip laikomasi Panevėžio miesto atliekų tvarkymo taisyklių. V. J. pareiginių nuostatų 5.2, 5.3, 5.7 punktuose numatytos panašios funkcijos kaip ir J. L.. Be to, jai 6.1 punkte numatyta teisė lankytis privačių valdų teritorijose jų savininkams sutikus ir pateikus tarnybinį pažymėjimą. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad V. J. ir J. L., būdami valstybės tarnautojais, vykdė viešojo administravimo funkcijas, nes namo savininkė J. R. nebuvo pasirašius buitinių atliekų išvežimo sutarčių, nors tai padaryti įpareigoja Panevėžio miesto savivaldybės priimti teisės aktai ir todėl privalėjo namo savininkei surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Savivaldybės darbuotojų V. J. ir J. L. apsilankymas J. R. privačioje valdoje buvo teisėtas, nes tai atitiko jiems pavestas funkcijas. Be to, apsilankymas pas J. R. suplanuotas tik tada, kai ji nereagavo į Savivaldybės teisėtą paraginimą. Atsiliepime nurodoma, kad namo savininkė savivaldybės darbuotojus įsileido pati prieš tai jiems pateikus tarnybinius pažymėjimus ir paaiškinus kokiu tikslu jie atvyko. Pasak prokuroro, šių duomenų visuma įrodo, kad savivaldybės tarnautojai neturėjo jokio pagrindo elgtis neteisėtai, pažeidinėti Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinto žmogaus būsto neliečiamumo principo bei atsisakyti pateikti tarnybinius pažymėjimus. Todėl teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad R. R., grasindamas panaudoti ir panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino pareigas einantiems valstybės tarnautojams ir tuo padarė veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.
Atsiliepime teigiama, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai išnagrinėjo R. R. apeliacinį skundą ir atsakė į visus ginčijamus klausimus tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek ir dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, o kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo deklaratyvūs ir nepaneigia nutarties motyvų. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir motyvuotai nuteistojo skundo argumentus atmetė, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 286 straipsnio, BPK 367 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius skunde tvirtina, kad BK 286 straipsnį teismai šioje byloje pritaikė netinkamai, nes Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojai J. L. ir V. J. negalėjo būti pripažinti nukentėjusiaisiais. Anot kasatoriaus, V. J. negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąja dėl to, kad ji nebuvo valstybės tarnautoja – savivaldybėje ji dirbo pagal darbo sutartį; J. L. – dėl to, kad vykdė savo funkcijas peržengdamas kompetencijos ribas. Šiuos teiginius kasatorius grindžia nuorodomis į Panevėžio miesto savivaldybės viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymą bei į to skyriaus inspektoriaus pareiginius nuostatus. Įvykio metu V. J. dirbo šio skyriaus inspektore, o J. L. – vyresniuoju specialistu. Lygindamas minėtus norminius aktus kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teisė patekti į gyvenamąsias patalpas jų savininko sutikimu yra numatyta tik inspektoriaus pareiginiuose nuostatuose, o vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme tokia teisė nenumatyta. Todėl kasatorius daro išvadą, kad J. L. neturėjo teisės patekti į jo motinos J. R. gyvenamąjį namą, net ir gavęs savininkės sutikimą.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad savo apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nekėlė klausimo dėl V. J. statuso, tas klausimas nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl nuteistasis neturi teisės jo ginčyti ir kasacine tvarka. Taip yra todėl, kad BPK 367 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio miesto savivaldybės viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme (skirtingai nei šio skyriaus inspektoriaus pareiginiuose nuostatuose) šio specialisto teisės apskritai nėra reglamentuotos, čia reglamentuoti tik jam keliami reikalavimai ir priskiriamos funkcijos. Tačiau tai nereiškia, kad J. L. šioje byloje tirtu atveju neturėjo teisės patekti į J. R. gyvenamąjį namą, nes savininko sutikimu į jo gyvenamąjį namą turi teisę patekti bet kuris asmuo. Byloje nustatyta, kad joje tirtu atveju į gyvenamąjį namą nukentėjusieji pateko jo savininkės J. R. sutikimu, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad tas patekimas buvo teisėtas. Kasatorius skunde ginčija teismo nustatytas aplinkybes teigdamas, kad reikiamo būsto savininkų sutikimo nebuvo, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismo išvadų apie bylos aplinkybes pagrįstumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. R., panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atlikusiems (rašiusiems J. R. padaryto administracinio teisės pažeidimo protokolą) Panevėžio miesto savivaldybės viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyresniajam specialistui J. L. ir šio skyriaus inspektorei V. J.. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatoriaus nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 286 straipsnį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų
Prašymą skundžiamus tesimų sprendimus panaikinti kasatorius grindžia ir tuo, kad, jo nuomone, buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.
Anot kasatoriaus, rungimosi principą reglamentuojančio BPK 7 straipsnio nuostatos buvo pažeistos dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tik leido jam pasisakyti, tačiau neįvertino nei jo paties, nei jo gynėjo argumentų; BPK 20 straipsnio reikalavimai buvo pažeisti, nes teismas neįvertino įrodymų viseto, o apsiribojo tik fragmentų perkėlimu į nuosprendį; BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimai buvo pažeisti dėl to, kad teismas nuosprendyje nenurodė duomenų, kuo grindžiamos teismo išvados ir kuo vadovaudamasis atmeta kaltinamojo parodymus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi minėti kasatoriaus argumentai dėl teismo neva padarytų BPK reikalavimų pažeidimų yra nepagrįsti, nes jie prieštarauja bylos medžiagai. Iš pirmosios instancijos tesimo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, kad teismas ištyrė kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojos J. R. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs įrodymų visumą skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai nurodė, kuo grindžia savo išvadas, kodėl atmeta toms išvadoms prieštaraujančius įrodymus. Kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai taip pat išdėstyti pakankamai išsamiai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas gana tiksliai įvykdė BPK 7, 20 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nesprendė pagrindinio apeliacinio skundo argumento – teisėti ar neteisėti buvo nukentėjusiųjų veiksmai. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir šis kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas, nes ir jis prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje paduoto nuteistojo R. R. apeliacinio skundo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visi esminiai apeliacinio skundo argumentai nutartyje buvo aptarti ir motyvuotai paneigti, taip įvykdant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teiginį, kad nukentėjusiųjų veiksmai buvo neteisėti, nuteistasis savo apeliaciniame skunde grindė tuo, jog nukentėjusieji į J. R. gyvenamąjį namą pateko neteisėtai. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad šis argumentas joje aptartas išsamiai ir padaryta priešinga išvada – kad pagal bylos duomenis nukentėjusieji į J. R. gyvenamąjį namą pateko teisėtai. Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų apeliacinės instancijos teismas šioje byloje negalėjo pažeisti dar ir dėl to, kad ši norma reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, o šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė ne nuosprendį, o nutartį. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį reglamentuoja BPK 332 straipsnis.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo R. R. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.