Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams Aidui Plungei ir advokato padėjėjui Haroldui Ivanauskui, atsakovės atstovams Dmitrijui Cholopovui, Ingai Laučytei-Mačernienei ir Audriui Želviui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei R. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Utilsa“ skundą atsakovei Aplinkos apsaugos agentūrai, dėl sprendimo panaikinimo ir draudimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos žiniomis, Lietuvos Respublikoje veikia keletas įmonių, kurios, kaip ir UAB „Utilsa“, užsiima pavojingų atliekų - dienos šviesos lempų ir kitų atliekų, turinčių gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), surinkimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau jų šalinimu, priešingai nei pareiškėja, neužsiima, bet išveža jas šalinimui į Latvijos Respubliką. Kadangi visa pavojingų atliekų tvarkymo veikla yra griežtai prižiūrima ir kontroliuojama valstybės įgaliotų institucijų, o leidimų išvežti šias atliekas į užsienio valstybes išdavimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, ėmėsi priemonių išsiaiškinti, kodėl atsakingos valstybės institucijos nesiima jokių veiksmų tokiai veiklai riboti.

Aplinkos ministerija 2008 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. (10-4)-D8-9869 nurodė, kad „Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turėtų nuspręsti dėl draudimo išvežti liuminescencines lempas iš Lietuvos Respublikos tuo atveju, kai atliekų vežimą organizuojantis asmuo negali įrodyti, kad paskirties valstybės liuminescencinių lempų apdorojimo įrenginyje šios atliekos bus sutvarkytos aplinkai saugesniu būdu nei Lietuvoje". Duomenų, kad pavojingų atliekų vežimą organizuojantys asmenys būtų pateikę atsakingoms institucijoms kokius nors įrodymus apie Latvijos Respublikoje esančio įrenginio pranašumą, nei atsakingos valstybės institucijos, nei pareiškėja neturi. Pareiškėja mano, jog pagal naudojamus metodus, technines charakteristikas bei poveikį aplinkai Latvijos Respublikoje esantis įrenginys nėra pranašesnis už pareiškėjos naudojamą įrenginį DOMAS-01. Vien šio įrenginio mobilumas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad būtent šis įrenginys sėkmingiau eliminuoja pavojingų atliekų galimą neigiamą poveikį aplinkai. Įrenginys pasižymi ir mažesnėmis energijos sąnaudomis.

Inspekcija 2009 m. vasario 3 d. raštu Nr. VAA5(6.5)-133 formaliai atsakė, jog „pažeidimu, padarytų pervežant liuminescencines lempas, nei Lietuvos Respublikoje, nei priimančiose šalyse nenustatyta, todėl Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija, kaip Lietuvos kompetentinga institucija, priimdama sprendimus leisti ar neleisti vežti atliekas ir toliau vadovausis Bazelio konvencijos nuostatomis, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo reikalavimais ir LR aplinkos ministerijos nurodymais". Motyvai, kurių pagrindu Inspekcija padarė cituojamą išvadą, nebuvo pateikti. Į Aplinkos ministerijos poziciją, išdėstytą 2008 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. (10-4)-D8-9869, taip pat nebuvo atsižvelgta.

2009 m. liepos mėn. rašte Nr. (10-4)-D8- Aplinkos ministerija jau pakeitė savo poziciją, išdėstytą 2008 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. (10-4)-D8-9869, ir nurodė, jog, ministerijos nuomone, „Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija, kaip Lietuvos Respublikos siunčiančioji kompetentinga institucija, negali prieštarauti netinkamų naudoti gyvsidabrio lempų išvežimui iš Lietuvos Respublikos". Aplinkos ministerija pripažino, jog pareiškėjos ir Latvijos Respublikos įmonėje „Lamps demerkurization centre“ netinkamų naudoti gyvsidabrio lempų tvarkymui naudojamos panašios technologijos, skiriasi tik jų tvarkymo įranga (vienoje - mobili, kitoje - stacionari). Nepaisant pastarosios išvados, Aplinkos ministerija nenurodė motyvų ir argumentų, kurie trukdytų gyvsidabrio lempų tvarkymą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tuo pačiu užtikrinti tinkamą tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi.

Inspekcijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. VAA5(12.1)-1569 atsakovė visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos 2009 m. spalio 1 d. prašyme išdėstytų motyvų ir argumentų, prašymo netenkino dėl visiškai nepagrįstų motyvų (tariamų Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymą reglamentuojančios teisinės bazės trūkumų, nors tame pačiame rašte cituojamas Europos Bendrijų teisės aktas yra tiesiogiai taikomas ir nereikalauja jo nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisės sistemą).

Teigia, kad pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų ir jų tvarkymo kontrolės teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. gruodžio 22 d. ratifikuota 1989 m. Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės (toliau Bazelio konvencija), kurios nuostatos Lietuvos Respublikoje įsigaliojo nuo 1999 m. liepos 21 d. Bazelio konvencijos preambulėje ją ratifikavusios šalys ne tik išreiškė susirūpinimą pavojingų atliekų ir jų tarpvalstybinių pervežimų keliamu pavoju žmonių sveikatai ir aplinkai, bet ir įtvirtino esminius konvencijos principus ir tikslus, tarp kurių įtvirtintas siekis uždrausti pavojingų atliekų tarpvalstybinius pervežimus bei jų tvarkymą kitose valstybėse, ypač besivystančiose šalyse (preambulės 7 pastraipa); įtvirtintas principas, jog pavojingos atliekos turi būti tvarkomos valstybėje, kurioje jos buvo pagamintos/atsirado (preambulės 8 pastraipa); nustatyta, jog pavojingų atliekų tarpvalstybiniai pervežimai iš valstybės, kurioje jos buvo pagamintos, į bet kurią kitą valstybę leistini tik tuo atveju, kai pervežimų sąlygos nesukelia pavojaus žmonių sveikatai bei aplinkai ir kai laikomasi Bazelio konvencijos nuostatų (preambulės 9 pastraipa); įtvirtinta išimtis, jog pavojingų atliekų tarpvalstybiniai pervežimai gali būti leidžiami tik tais atvejais, kai tokios atliekos pervežamos ir galutinai pašalinamos aplinkosaugos požiūriu patikimu būdu (preambulės 23 pastraipa).

Pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų ir jų tvarkymo kontrolės teisinius santykius taip pat reglamentuoja 1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės (galiojo iki 2007 m. liepos 12 d.) bei 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (galioja nuo 2007 m. liepos 12 d., toliau Reglamentas Nr. 1013/2006), kurio vienas iš priėmimo tikslų buvo sugriežtinti iki tol taikytą atliekų vežimo tvarką. Atliekų vežimui tarp valstybių narių Bendrijos viduje reglamentuoti yra skirti Reglamento Nr. 1013/2006 3-32 straipsniai, iš kurių 11-12 straipsniai nustato pagrindus, kuriais remdamasi valstybė gali pareikšti prieštaravimą planuojamam atliekų vežimui.

Pavojingų atliekų tvarkymo/vežimo ypatumus taip pat reglamentuoja ir nacionaliniai teisės aktai: Atliekų tvarkymo įstatymo 12-19 str., aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (2003 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 722 redakcija) patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės bei aplinkos ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. D1-207 (2009 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. D1-486 redakcija) patvirtintas Atliekų vežimo tvarkos aprašas. Atliekų vežimo tvarkos aprašo tikslas - užtikrinti Reglamento Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencijos nuostatų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje. Pagal Atliekų vežimo tvarkos aprašą kompetentinga institucija įgyvendinti Reglamento Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencijos nuostatas paskirta Inspekcija, kuri nevykdo arba netinkamai vykdo jos kompetencijai priskirtas pareigas bei pažeidžia Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Kadangi pareiškėja yra subjektas, turintis teisę Lietuvos Respublikos teritorijoje atlikti dienos šviesos lempų ir kitų atliekų, turinčių gyvsidabrio, šalinimo darbus, aukščiau išvardinti Inspekcijos veiksmai suteikiant leidimus šias atliekas tvarkymui išvežti į užsienio valstybes taip pat pažeidžia ir UAB „Utilsa“ teises ir teisėtus interesus. Pavojingų atliekų (įskaitant ir dienos šviesos lempų bei kitų atliekų, turinčių gyvsidabrio) tvarkymo ūkinė - komercinė veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma laisvos konkurencijos rinkoje, todėl mano, jog Inspekcijos veiksmai gali turėti įtakos ir kitų Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių subjektų teisėms ir teisėtiems interesams.

Akcentuoja, kad Inspekcija nesiima priemonių, jog pavojingos atliekos (ginčo atveju - dienos šviesos lempos ir kitos atliekos, turinčios gyvsidabrio) pagal galiojančius tarptautinius įsipareigojimus ir artimiausio atstumo principą būtų tvarkomos valstybėje, kurioje jos buvo pagamintos/atsirado, t. y. Lietuvoje. Lietuvos Respublika, kaip pavojingas atliekas (ginčo atveju - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio) eksportuojanti valstybė, turi technines galimybes, reikiamus objektus ir pajėgumus tvarkyti šias atliekas saugiu aplinkai būdu ir veiksmingai savo pačios teritorijoje. Pavojingos atliekos (ginčo atveju - dienos šviesos lempos ir kitos atliekos, turinčios gyvsidabrio) nėra reikalingos Latvijos Respublikai kaip žaliava perdirbimo arba regeneravimo įmonėms, kadangi pavojingoji šių atliekų dalis yra eksportuojama tolesniam perdirbimui į užsienį.

Inspekcija nepažeidžia tarptautinių įsipareigojimų ir neturi pagrindo imtis priemonių, jog dienos šviesos lempos ir kitos atliekos, turinčios gyvsidabrio, būtų šalinamos Lietuvoje, kadangi minėtos atliekos vežamos į Latviją naudoti (perdirbti). Inspekcija neprieštarauja atliekų išvežimui tik tuo atveju, kai paskirties kompetentinga institucija neprieštarauja šių atliekų įvežimui, kadangi Inspekcija nekontroliuoja užsienio įmonių. Atliekų gavėją ir jo pajėgumus tikrina paskirties kompetentinga institucija. Latvijos įmonė „Lamps demerkurization centre“ specializuota naudoti (perdirbti) netinkamas naudoti dienos šviesos lempas, turinčias gyvsidabrio, todėl jos reikalingos kaip žaliava atliekų tvarkymo procesams.

Akcentuoja, kad po apdorojimo įrenginiu atliekos vis tiek yra gabenamos atliekų tvarkytojui, kadangi UAB „Utilsa“ jas perduoda kitoms LR įmonėms. Pagal Reglamento Nr. 1013/2006 11 ir 12 str. nebuvo pagrindo prieštarauti atliekų išvežimui į Latviją.

Akcentuoja, kad pareiškėjas painioja du procesus, kurių sutapatinti negalima, t. y. atliekų išvežimą šalinti su atliekų išvežimu perdirbti (naudoti). Pagal Reglamentą Nr. 1013/2006 „(...) Šalinimui skirtų atliekų vežimo atveju valstybės narės pagal 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/12/EB dėl atliekų turėtų atsižvelgti į artumo, naudojimo prioriteto ir ekonominio savarankiškumo principus tiek Bendrijos, tiek ir nacionaliniu lygiais imdamosi priemonių pagal Sutartį, kuriomis tokie vežimai būtų visai ar iš dalies uždrausti arba jiems sistemingai prieštaraujama.(...)“. Skundžiamame sprendime Inspekcija pažymėjo, kad nebuvo ir nėra gavusi prašymų leisti išvežti skirtas šalinti netinkamas naudoti dienos šviesos lempas, kuriose yra gyvsidabrio. Leidimai minėtų atliekų išvežimui buvo išduoti jas naudoti (perdirbti). Dėl tokio minėtų sąvokų painiojimo kyla ir kitas neteisingas argumentas dėl artimumo principo pažeidimo. Pagal Reglamento Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencijos nuostatas, artimumo, naudojimo prioriteto ir pakankamumo principai taikomi tik skirtų šalinti, o ne skirtų naudoti (perdirbti) atliekų vežimams.

Teigia, kad pareiškėja skunde remiasi Aplinkos ministerijos 2009 m. liepos mėn. raštu Nr. (10-4)-D8-, kuris yra nepasirašytas, neturintis registravimo datos bei numerio, todėl toks įrodymas turėtų būtu vertinamas kritiškai.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai skundą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais.

Administracinė byla dėl reikalavimo uždrausti atsakovei priimti sprendimus, kuriais būtų leista fiziniams ir juridiniams asmenims išvežti pavojingas atliekas - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), iš Lietuvos Respublikos teritorijos nutrauktina; kitoje dalyje pareiškėjos skundas atmestinas.

Dėl reikalavimo uždrausti atsakovei priimti sprendimus, kuriais būtų leista fiziniams ir juridiniams asmenims išvežti pavojingas atliekas - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), iš Lietuvos Respublikos teritorijos

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d. nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Skundo reikalavimu yra formuluojamas asmens prašymas teismui priimti patvarkymą, tiesiogiai paveiksiantį tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį. Skundo reikalavimu yra formuluojamas asmens prašymas panaikinti administracinį aktą, įpareigoti administracinę instituciją atlikti tam tikrus veiksmus ir pan. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str.). Tuo tarpu uždraudimas atsakovei priimti sprendimus, kuriais būtų leista fiziniams ir juridiniams asmenims išvežti pavojingas atliekas - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), iš Lietuvos Respublikos teritorijos negali būti laikomas teismo patvarkymu dėl ginčo santykio. Patenkinus tokį reikalavimą, pareiškėjos teisės iš esmės nebūtų apgintos. Be to, teismas negali priimti tokio sprendimo ir dėl to, kad nevykdo viešojo administravimo funkcijų aplinkosaugos srityje. Todėl administracinė byla dalyje dėl reikalavimo uždrausti atsakovei priimti sprendimus, kuriais būtų leista fiziniams ir juridiniams asmenims išvežti pavojingas atliekas - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), iš Lietuvos Respublikos teritorijos nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. kovo 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A2 - 309/2007).

Dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. VAA5(12.1)-1569

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio 9 d. išduota UAB „Utilsa“, suteikia teisę šalinti pavojingas atliekas, kuriose yra gyvsidabrio (b. l. 11-12). Pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pareiškėjai buvo išduota 2006 m. gruodžio 20 d., suteikia teisę saugoti užterštus ne naftos produktais dumblus bei šalinti atliekas, kuriose yra gyvsidabrio (b. l. 13-14). Iš atliekų naudojimo ar šalinimo techninio reglamento (b. l. 15-17) matyti, kad pareiškėja atliekoms šalinti naudoja mobilų šalinimo įrenginį DOMAS-01 (įrenginys sumontuotas automobilinėje priekaboje).

Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Bazelio konvencijos dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės 4 str. 9 d. numatyta, kad šalys imasi atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrinta, jog pavojingų ir kitokių atliekų tarpvalstybinis pervežimas bus leistas tik tuo atveju, kai: a) eksportuojanti valstybė neturi techninių galimybių ir reikiamų objektų bei pajėgumų arba tinkamų vietų tvarkyti atliekas saugiu aplinkai būdu ir veiksmingai; arba b) tokios atliekos reikalingos importuojančiai valstybei kaip žaliava perdirbimo arba regeneravimo įmonėms; arba c) toks tarpvalstybinis pervežimas atitinka kitus šalių nustatytus kriterijus, jei tik tie kriterijai neprieštarauja šios konvencijos tikslams. Sistemiškai analizuojant paminėtą teisės normą, taip pat atsižvelgiant į Bazelio konvencijos preambulėje įtvirtintas siekiamybes („uždrausti pavojingų atliekų tarpvalstybinius pervežimus bei jų tvarkymą kitose valstybėse, ypač besivystančiose šalyse“, „pavojingos ir kitokios atliekos turi būti tvarkomos valstybėje, kurioje buvo pagamintos“, „tarpvalstybiniai pervežimai iš valstybės, kurioje jos buvo pagamintos, į bet kurią kitą valstybę leistini tik tuo atveju, kai pervežimų sąlygos nesukelia pavojaus žmonių sveikatai bei aplinkai ir kai laikomasi šios konvencijos nuostatų“, „pavojingų ir kitokių atliekų tarpvalstybiniai pervežimai leistini, tik kai tokios atliekos pervežamos ir galutinai pašalinamos aplinkosaugos požiūriu patikimu būdu“), į Reglamento Nr. 1013/2006 preambulėje įtvirtintą nuostatą, jog „svarbu taip pat atsižvelgti į Bazelio konvencijos 4 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytą reikalavimą, kad pavojingų atliekų vežimai būtų minimaliai mažinami siekiant aplinkosaugos požiūriu tinkamai ir veiksmingai tvarkyti šias atliekas“, darytina išvada, kad pavojingų ir kitokių atliekų tarpvalstybinis pervežimas pagal Bazelio konvencijos nuostatas šiuo metu nėra kategoriškai draustinas procesas. Tai priklauso nuo valstybės techninių galimybių ir reikiamų objektų bei pajėgumų arba tinkamų vietų tvarkyti atliekas saugiu aplinkai būdu ir veiksmingai, nuo to, ar atliekos reikalingos importuojančiai valstybei kaip žaliava perdirbimo arba regeneravimo įmonėms ir pan.

Reglamento Nr. 1013/2006 11 str. „Prieštaravimas dėl naudojimui skirtų atliekų vežimo“ 1 d. a punkte numatyta, kad kai dėl planuojamo atliekų skirtų šalinimui vežimo pateikiamas pranešimas, paskirties ir išsiuntimo kompetentingos institucijos per 30 dienų nuo paskirties kompetentingos institucijos patvirtinimo pagal 8 straipsnį išsiuntimo gali pareikšti pagrįstą prieštaravimą, remdamosi viena ar daugiau iš toliau nurodytų priežasčių ir pagal sutartį, jei planuojamas atliekų vežimas ar šalinimas neatitiktų priemonių, kurių imamasi artimumo, naudojimo prioriteto ir pakankamumo principams įgyvendinti Bendrijos ir nacionaliniu lygiu pagal Direktyvos 2006/12/EB nuostatas, bendrai ar iš dalies uždrausti arba sistemingai prieštarauti atliekų vežimui. Taigi, Inspekcija, kaip išsiuntimo kompetentinga institucija Reglamento Nr. 1013/2006 prasme, turėjo teisę, bet ne pareigą pareikšti pagrįstą prieštaravimą dėl planuojamo atliekų, skirtų šalinimui, vežimo. Todėl atsakovė vien dėl to neturėjo tenkinti pareiškėjos 2009 m. spalio 6 d. prašymo dėl veiksmų nutraukimo. Byloje nėra duomenų, kad išduodant leidimus dienos šviesos lempų, kuriose yra gyvsidabrio, perdirbimui arba kitokiam naudojimui buvo akivaizdžiai nusižengta aplinkosauginiams reikalavimams ar pan. Inspekcija 2009 m. vasario 3 d. rašte Nr. VAA5(6.5)-133 (b. l. 20) pažymėjo, kad pažeidimų, padarytų pervežant liuminescencines lempas, nei Lietuvos Respublikoje, nei priimančiose šalyse nenustatyta. Iš kitos pusės pažymėtina, kad nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei kitame LR teisės akte nėra detalizuotas Reglamento Nr. 1013/2006 11 str. 1 d. minimų artimumo, naudojimo prioriteto ir pakankamumo principų įgyvendinimas. Šie principai pagal minėtą reglamentą taikomi tik skirtų šalinti, o ne skirtų perdirbti/ naudoti atliekų vežimams. Kadangi Inspekcija nėra išdavusi leidimų išvežti šalinti minėtas atliekas, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl artimiausio atstumo principo pažeidimo yra nepagrįsti. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Aplinkos ministerija nėra patvirtinusi netinkamų naudoti gyvsidabrio lempų apdorojimo standartų, o tai iš esmės riboja siunčiančiosios šalies kompetentingos institucijos teisę teikti prieštaravimus dėl atliekų išvežimo į kitą valstybę (Reglamento Nr. 1013/2006 12 str. 1 d. c punktas).

Taigi, konstatuotina, kad tiek Reglamente Nr. 1013/2006, tiek Bazelio konvencijoje, tiek LR galiojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios kategoriškai draustų kompetentingai LR institucijai neleisti išvežti į kitas valstybėse narėse veikiančias atitinkamų atliekų tvarkymo įmones pavojingų atliekų, skirtų perdirbti ar kitaip naudoti. Be to, akivaizdu, kad neleidžiant iš šalies išvežti pavojingų atliekų, skirtų perdirbti ar kitaip naudoti, iš esmės būtų ribojamos užsienio šalių subjektų konkurencinės galimybės netinkamų naudoti gyvsidabrio lempų tvarkymo srityje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 4 d. pasakyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, spręstina, kad Inspekcija pagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, jog leidimai netinkamų naudoti dienos šviesos lempų, kuriose yra gyvsidabrio, vežimui jas perdirbti ar kitaip naudoti iš esmės išduodami nepažeidžiant Reglamento Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencijos nuostatų. Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės teismui paduoto skundo pagrįstumo neįrodo.

Kolegijos nuomone, Inspekcijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. VAA5(12.1)-1569 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais. Šioje dalyje UAB „Utilsa“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad pareiškėja turi teisę įstatymų nustatyta tvarka Aplinkos ministerijai teikti prašymą dėl licencijos, kuri suteiktų teisę atliekas, kuriose yra gyvsidabrio, perdirbti arba kitaip naudoti gavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pripažinus, kad UAB „Utilsa“ skunde iškelti reikalavimai yra nepagrįsti, netenkintinas ir pareiškėjos prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 101 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo uždrausti atsakovei priimti sprendimus, kuriais būtų leista fiziniams ir juridiniams asmenims išvežti pavojingas atliekas - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), iš Lietuvos Respublikos teritorijos nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjos UAB „Utilsa“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.