- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-23
- Bylos Nr.
- I-3248-281/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01226-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- UAB "Elektrostilė"
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB "Elektrostilė" skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėja UAB "Elektrostilė" (toliau – ir Bendrovė) teismui 2014-02-25 padavė skundą, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2013-10-23 sprendimą Nr. (20.16-06)-331-73704 (toliau – ir Sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2014-01-15 sprendimą Nr. S-13 (7-233/2013) (b. l. 1-3, 11-13).
Pareiškėja siekia atgauti 100 834,00 Lt pelno mokesčio permoką, kurią mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais atsisakė jai grąžinti. Nurodo, kad ji 2006-01-31 užpildė išankstinę pelno mokesčio deklaraciją už 2006 mokestinius metus, o 2013 m. pateikė Inspekcijai prašymą grąžinti 100 834,00 Lt mokesčio permoką. Mokesčių administratorius 2006 metais susidariusios permokos nusprendė negrąžinti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 13 dalyje nurodytu pagrindu, t. y. nusprendęs, kad bendrovė nepateikė įrodymų, jog 2006 - 2013 metų laikotarpiu atliko veiksmus, liudijančius siekį susigrąžinti (įskaityti) mokesčio permoką. Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar išankstinio mokėjimo deklaracijos pateikimas kartu reiškia ir siekį susigrąžinti mokesčio permoką. Pažymi, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kokiais veiksmais turi būti išreiškiamas siekis susigrąžinti mokesčio permoką. MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nurodomos sąvokos "veiksmas" paminėjimas reiškia, kad šis aktas negali būti tapatinamas su prašymo susigrąžinti permoką padavimu mokesčių administratoriui, ir turi būti traktuojamas plačiau, tokiu veiksmu laikant ne tik prašymo pateikimą, bet ir kitų veiksmų atlikimą, iš kurių būtų aiškus asmens siekis susigrąžinti mokesčio permoką. Pareiškėja teigia, kad tokia MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostata gali klaidinti mokesčių mokėtoją išreiškiant valią dėl permokos grąžinimo, nes jis teisės normą gali suprasti ir kaip neįpareigojančią paduoti prašymą tam, kad būtų nutraukta senaties eiga. Nurodo, kad nesant konkrečių teisės normų aiškinant MAĮ 87 straipsnio 13 dalį, turi būti atsižvelgiama į mokesčio administravimo ir bendruosius administravimo principus, tarp jų ir į konstitucinį principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Minėtas principas reiškia, kad valstybės įstaigos turi veikti siekdamos efektyviausiu būdu užtikrinti bet kurio į juos besikreipiančio asmens interesus, tame tarpe padėti įgyvendinti savo teises bei išaiškinti kokiu būdu asmuo gali apginti savo interesus bei išaiškinti veiksmų neatlikimo pasekmes. Pareiškėja nesutinka su Komisijos suformuluota išvada, jog įstatymuose nesant nurodytų konkrečių veiksmų sąrašo dėl permokos susigrąžinimo, nėra pagrindo naikinti mokesčių administratoriaus priimto sprendimo. Pažymi, kad šiuo atveju neaišku, koks veiksmas reiškia siekį susigrąžinti susidariusią mokesčio permoką (be paties prašymo pateikimo), todėl tiek Komisijos, tiek ir Inspekcijos pozicija yra nekonstruktyvi, nes ja siekiama ne išspręsti kilusį ginčą, tačiau neargumentuotai atsisakyti grąžinti susidariusią mokesčio permoką. Teigia, kad siekis susigrąžinti mokesčio permoką MAĮ 87 straipsnio 13 dalies prasme gali būti išreikštas ir kitu veiksmu, nei prašymo pateikimas. Mokesčių mokėtojas apie permokos buvimą sužino dar prieš pildydamas deklaraciją. Būtent analizuojant duomenis apie sumokėto mokesčio dydį, sužinoma apie permokos buvimo faktą, t. y. anksčiau, nei pateikiama deklaracija. Pareiškėja taip pat nesutinka su Komisijos išvada, jog jos nurodytos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo neturi įtakos kilusiam ginčui. Nurodo, kad ji gavo FNTT prie LR VRM Vilniaus valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus raštą, kuriuo jai buvo pranešta, jog bendrovės direktoriaus atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau bendrovė iki šiol nėra informuota apie ikiteisminio tyrimo eigą ir jos procesinę padėtį. Bendrovės teigimu, šiuo atveju yra pagrindas taikyti MAĮ 68 str. 3 d. nuostatas, nes pranešime paminėta LR BK 182 str. 2 d., kuriai numatytas 10 metų senaties terminas. MAI 156 str. 1 d. numato, kad ikiteisminį mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir toks juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos. Šiuo atveju ginčas gali būti stabdomas ir tam tikras terminas skaičiuojamas iš naujo.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26-28).
Paaiškino, kad mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė negrąžinti pareiškėjai pelno mokesčio permokos, nes yra suėjęs MAĮ 87 str. 13 dalyje nustatytas 5 metų permokos grąžinimo terminas. Bendrovei tiek už 2005, tiek už 2006 m. neatsirado pareiga mokėti pelno mokestį, todėl sumokėtą avansinį pelno mokestį Bendrovė įvertino kaip susidariusią pelno mokesčio permoką už 2006 metus ir prašė mokesčio administratoriaus ją grąžinti 2013-09-19 Inspekcijai pateikdama prašymą grąžinti pelno mokesčio permoką. Atsakovė pažymi, kad pelno mokesčio deklaracija už 2006 metus yra užpildyta 2007-10-01, t. y. šiam laikotarpiui Bendrovė jau žinojo, kad jai nėra pareigos mokėti pelno mokestį ir egzistuoja pelno mokesčio permoka, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 15 dalimi, pagrįstai atsisakė Bendrovei grąžinti pelno mokesčio permoką pasibaigus 5 metų permokos grąžinimo terminui. Atsakovės teigimu, MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas 5 metų mokesčių permokos grąžinimo terminas yra naikinamasis, t. y. jam pasibaigus, išnyksta pati teisė ir jis negali būti atnaujintas. Jeigu mokesčių mokėtojas per MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą nesikreipia į mokesčių administratorių su prašymu grąžinti susidariusią mokesčio permoką, jis praranda teisę reikalauti ją grąžinti, o mokesčių administratoriaus prievolė grąžinti mokesčių mokėtojui permoką pasibaigia. Pažymi, kad įstatyme yra apibrėžti trys galimi momentai, nuo kurių gali būti skaičiuojamas permokos grąžinimo terminas: mokesčių administratoriaus atliktas permokos įskaitymo momentas (jei permoka įskaitoma be mokėtojo prašymo); prašymo grąžinti permoką pateikimo momentas; bet koks kitas veiksmas, kuris rodo, kad mokėtojas žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (šiuo atveju mokėtojas privalo pateikti šių veiksmų atlikimą patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, konstatuodamas, jog yra praleistas 5 metų permokos grąžinimo terminas, jį nustatė atsižvelgdamas į tai, kada Bendrovė pateikė prašymą grąžinti permoką, t. y. 2013-09-19 prašymo pateikimą, todėl Bendrovei galėjo būti grąžinta permoka, kuri susidarė atitinkamai iki 2008 metų imtinai. Kadangi Bendrovės prašoma grąžinti pelno mokesčio permoka susidarė ankstesniu mokestiniu laikotarpiu, mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė Bendrovei grąžinti permoką. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad mokesčių mokėtojas iki prašymo grąžinti mokesčio permoką pateikimo dienos (2013-09-19) būtų atlikęs veiksmą, liudijantį, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti. Atsakovės vertinimu, įstatymų leidėjas suteikia mokesčių mokėtojui diskrecijos teisę pasirinkti, kaip realizuoti savo teisę susigrąžinti permoką, todėl Bendrovės nurodytos aplinkybės dėl to, kad įstatymas nėra nurodęs konkrečių galimų atlikti veiksmų sąrašo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Vadovaujantis MAĮ 2 str. 12 d. ir PMĮ 47 straipsnio nuostatomis, Bendrovės pateikta avansinio pelno mokesčio deklaracija nereiškia jos siekio susigrąžinti pelno mokesčio permoką, nes mokesčio mokėtojas pats pasirenka mokesčio apskaičiavimo būdą tai deklaruodamas deklaracijoje, kartu deklaruodamas ir mokėtinas ketvirtines avansinio pelno mokesčio sumas. Aplinkybė, ar sumokėtas avansinis pelno mokestis bus įvertintas, kaip mokesčio permoka, ar mokėtojas dar turės sumokėti mokesčio skirtumą tarp pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuoto ir mokėtojo realiai sumokėto avansinio mokesčio, paaiškėja tik pateikus metinę pelno mokesčio deklaraciją. Todėl Bendrovės skunde nurodomi veiksmai negali būti pripažinti veiksmais, kurie patvirtintų aplinkybę, jog mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permoką ir siekia ją susigrąžinti. Pabrėžia, kad Bendrovės nurodomos aplinkybės dėl jos atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo neturi įtakos kilusiam ginčui, nes ginčo tarp šalių dėl mokesčių apskaičiavimo nėra, tarp Bendrovės ir mokesčių administratoriaus ginčas vyksta ne dėl faktinių aplinkybių, tačiau dėl atitinkamų teisės normų, reglamentuojančių permokos sugrąžinimo terminų skaičiavimą, taikymo.
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Inspekcija, išnagrinėjusi Bendrovės 2013-09-18 prašymą grąžinti (įskaityti) 100 834 Lt pelno mokesčio permoką (skirtumą) (prašymas Inspekcijoje gautas 2013-09-19), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu, mokesčių įstatymais, Mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės mėn. 24 d. įsakymu Nr. 1K-199 ir atsižvelgdama į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyriaus III įmonių poskyrio 2013 m. spalio mėn. 11 d. Nr. 3016688 išvadą dėl UAB “Elektrostilė” mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo), 2013-10-23 priėmė sprendimą Nr. (20.16-06)-331-73704, kuriuo, konstatavusi, kad apskaitos kortelėje permokos (skirtumo) nėra, nusprendė negrąžinti (neįskaityti) UAB "Elektrostilė" 100 834,00 Lt mokesčio permokos (b. l. 21).
Bendrovė 2013-11-25 pateikė Komisijai skundą dėl Inspekcijos 2013-10-23 sprendimo Nr. (20.16-06)-331-73704 panaikinimo arba galiojimo sustabdymo (Mokestinių ginčų komisijos prie LRV byla Nr. 6.11-04 (7-233/2013) (toliau – ir MGK byla), b. l. 1-3).
Komisija, išnagrinėjusi Bendrovės 2013-11-25 skundą, 2014-01-15 priėmė sprendimą Nr. S-13 (7-233/2013), kuriuo patvirtino pareiškėjos ginčijamą Inspekcijos Sprendimą (MGK byla, b. l. 54-58).
Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė grąžinti Bendrovei už 2006 metus susidariusią pelno mokesčio permoką.
Vadovaujantis mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) sąlygas ir tvarką reglamentuojančios MAĮ 87 str. 13 dalies (2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1159 redakcija) nuostatomis, jeigu atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas prie prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką privalo pateikti mokesčių administratoriui minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančius įrodymus. Į paminėtą terminą neįskaičiuojami kalendoriniai metai, kuriais dėl grąžintinų (įskaitytinų) sumų vyko mokestiniai arba teisminiai ginčai arba buvo taikoma abipusio susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556 - 2747/2011 pažymėjo, kad pagal MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatas, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas apibrėžė naikinamąjį terminą, kuriam suėjus mokesčio permoka nebegali būti grąžinta. Kartu nustatė ir momentą nuo kada pradedamas skaičiuoti šis terminas. Galima tvirtinti apie esančius 3 atvejus. Atskaitos taškas nusakantis termino ribas pagal minėtame straipsnyje suformuluotą taisyklę lemiamas mokesčių administratoriaus, kai įskaitymas atliekamas paties mokesčių administratoriaus iniciatyva. Antra, termino atskaita prasideda, kai mokesčių mokėtojas pateikia prašymą grąžinti mokesčio permoką, o, trečia, termino skaičiavimo momentas susiejamas su mokesčių mokėtojo atliktu veiksmu, liudijančiu tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti). Minėtas terminas (ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus) skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos.
Taigi, MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas mokesčio permokos grąžinimo terminas yra naikinamasis, kuriam pasibaigus, išnyksta pati teisė ir kuris negali būti atnaujintas. Pagal šią teisės normą, mokesčio permokos grąžinimo termino pradžia siejama su mokesčio permokos susidarymo data. Mokesčio permokos susidarymo data sietina su data, kai mokesčio mokėtojas faktiškai sumokėjo per didelę mokesčio sumą į valstybės (savivaldybės) biudžetą. Susidarius mokesčio permokai, atsiranda mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus teisinis santykis - prievolė, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti grąžinti mokesčio permoką, o mokesčių administratorius turi pareigą ją gražinti. Tačiau jeigu mokesčių mokėtojas per MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą nesikreipia į mokesčių administratorių su prašymu grąžinti susidariusią mokesčio permoką, jis praranda teisę reikalauti ją gražinti, o mokesčių administratoriaus prievolė grąžinti mokesčių mokėtojui permoką pasibaigia.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Bendrovė, vykdydama Lietuvos Respublikos 2001-12-20 Pelno mokesčio įstatymo reikalavimus, yra pateikusi avansinio pelno mokesčio deklaracijas už 2005 ir 2006 metus, 2006-02-10 sumokėjo 25 490 Lt avansinį pelno mokestį už 2005 m. IV ketvirtį, o 2006-10-13 sumokėjo 76 470 Lt avansinį pelno mokestį už 2006 m. I-III ketvirčius (MGK byla, b. l. 9, 10, 11-14, 40, 49, 50). Bendrovė už 2005 ir 2006 metus yra pateikusi (atitinkamai 2006-10-02 ir 2007-10-01) pelno mokesčio deklaracijas, kuriose atitinkamai deklaravo 484 728 Lt ir 112 317 Lt mokestinį nuostolį, t. y. Bendrovei tiek už 2005, tiek ir už 2006 metus neatsirado pareiga mokėti pelno mokestį, todėl sumokėtą avansinį pelno mokestį Bendrovė įvertino kaip susidariusią pelno mokesčio permoką už 2006 metus ir prašė mokesčio administratoriaus ją grąžinti 2013-09-19 pateikdama Inspekcijai 2013-09-18 prašymą gražinti pelno mokesčio permoką (MGK byla, b. l. 22-25, 26-28, 41-44).
Nagrinėjamu atveju Bendrovė ir mokesčių administratorius skirtingai interpretuoja Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 13 dalies nuostatas - Bendrovės nuomone, jos 2007-10-01 pateikta patikslinta mokesčio deklaracija tuo pačiu yra ir jos siekis susigrąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, o atsakovo nuomone, Bendrovės 2007-10-01 pateikta patikslinta mokesčio deklaracija įrodo tik tai, kad mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permokos buvimą.
Bendrovė nepagrįstai teigia, kad avansinio pelno mokesčio deklaracijos pateikimas kartu reiškia ir jos siekį susigrąžinti pelno mokesčio permoką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija aukščiau minėtame 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556 - 2747/2011 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs aiškinimo, koks veiksmas galėtų būti laikomas veiksmu, nusakančiu, kad mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permoką ir siekia ją susigrąžinti, ir tuo pagrindu padarė išvadą, kad tokio veiksmo pripažinimas neatsiejamas nuo konkrečių faktinių aplinkybių ir mokesčių administratoriaus atlikto vertinimo ta apimtimi, kiek liečia atitinkamo veiksmo pripažinimą veiksmu, liudijančiu siekį susigrąžinti mokesčio permoką. (...) Mokesčio deklaracijoje atsispindi duomenys dėl mokesčių mokėtojo apskaičiuotos sumos už atitinkamą laiko tarpą, taip pat galimai ir kiti susiję su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję duomenys, kurių tarpe galėtų būti ir duomenys susiję su atitinkamo mokesčio permoka. Taigi, sprendžiant klausimą dėl termino už kurį gali būti grąžinta mokesčio permoka ribų, pagal trečiąjį atvejį, būtina vertinti pačios atitinkamos patikslintos mokesčio deklaracijos duomenis. Jei mokesčių mokėtojas mokesčio permoką nurodo deklaracijoje yra pakankamas pagrindas manyti apie mokesčių mokėtojo žinojimą dėl mokesčio permokos ir siekio ją susigrąžinti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, aptariamo laikotarpio atskaitos taškas ir būtų sietinas su tokios deklaracijos pateikimu, tačiau ir ši aplinkybė dar nebūtų pakankama mokesčio permokos grąžinimui, nes mokesčių mokėtojas vis tiek turėtų teikti prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo (MAĮ 87 str. 5 d. ir 13 d.).
MAĮ 2 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog mokesčio deklaracija - mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys. Mokesčio deklaracija taip pat gali būti patikslinta (MAĮ 80 str.). Pagal MAĮ 2 str. 12 dalį, mokesčio permoka yra mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma, t. y. suma, kurios mokėtojas neturėjo pareigos mokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Avansinio pelno mokesčio mokėjimą reglamentuoja PMĮ 47 straipsnis, kuris nustato, kaip apskaičiuojamas ir sumokamas avansinis pelno mokestis. Pagal PMĮ nuostatas, mokėtojas pasirenka mokesčio apskaičiavimo būdą tai deklaruodamas deklaracijoje, kartu deklaruodamas ir mokėtinas ketvirtines avansinio pelno mokesčio sumas. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, teikiant mokestinio laikotarpio pelno mokesčio deklaraciją, jeigu metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuota pelno mokesčio suma viršija už mokestinį laikotarpį sumokėtą avansinio pelno mokesčio sumą, mokesčio mokėtojas privalo šį skirtumą sumokėti į biudžetą, o mokesčio permoka grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, teikdamas avansinio pelno mokesčio deklaracijas, mokesčio mokėtojas deklaruoja sumas, kurias pagal jo pasirinktą avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo būdą, jis privalo sumokėti, todėl jo deklaruota (o vėliau sumokėta) avansinio pelno mokesčio suma deklaracijos pateikimo ir mokesčio sumokėjimo metu negali būti pripažinti permoka, o avansinio pelno mokesčio deklaracijos pateikimas negali būti pripažintas siekiu susigrąžinti mokesčio permoką. Pažymėtina, jog aplinkybė, ar sumokėtas avansinis pelno mokestis bus įvertintas, kaip mokesčio permoka, ar mokėtojas dar turės sumokėti mokesčio skirtumą tarp pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuoto ir mokėtojo realiai sumokėto avansinio mokesčio, paaiškėja tik pateikus metinę pelno mokesčio deklaraciją. Todėl Bendrovės nurodomi veiksmai, t. y. 2007-10-01 avansinio pelno mokesčio deklaracijos pateikimas negali būti pripažinti veiksmais, kurie patvirtintų tai, kad mokėtojas žino apie mokesčio permoką ir siekia ją susigrąžinti.
Pažymėtina, kad Bendrovės pelno mokesčio deklaracija už 2006 metus yra užpildyta 2007-10-01, kas sudaro pagrindą teigti, jog pateikdama minėtą deklaraciją Bendrovė jau žinojo, kad jai nėra pareigos mokėti pelno mokestį ir egzistuoja pelno mokesčio permoka. Be to, aplinkybes, kad 2007 metais Bendrovei buvo žinoma apie turimą pelno mokesčio permoką, patvirtino ir Bendrovės atstovai 2014-01-05 įvykusio Komisijos posėdžio metu, kuriame jie, be kita ko, papildomai nurodė, kad jiems nebuvo žinoma, jog egzistuoja mokesčio permokos grąžinimo senaties terminas (MGK byla, b. l. 51-52).
Ginčo atveju mokesčių administratorius, konstatuodamas, kad yra praleistas MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas 5 metų permokos grąžinimo terminas, jį nustatė atsižvelgdamas į tai, kada Bendrovė pateikė prašymą grąžinti permoką. Bendrovė dėl pelno mokesčio grąžinimo į Inspekciją kreipėsi 2013-09-19, todėl, atsižvelgiant į MAĮ 87 str. 13 dalies nuostatas, darytina išvada, kad jai galėjo būti grąžinta permoka, kuri susidarė atitinkamai 2013, 2012, 2011, 2010, 2009, 2008 metais. Kadangi Bendrovės prašoma grąžinti pelno mokesčio permoka susidarė ankstesniu mokestiniu laikotarpiu, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė Bendrovei permoką grąžinti. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad mokesčių mokėtojas iki prašymo grąžinti mokesčio permoką pateikimo dienos (2013-09-19) būtų atlikęs kokius nors veiksmus, liudijančius, kad jis siekia susigrąžinti mokesčių permoką (nors pareiga pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, pagal MAĮ nuostatas, tenka mokėtojui), todėl atsakovas MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytą 5 metų permokos grąžinimo terminą pagrįstai nustatė atsižvelgdamas į Bendrovės pateikto prašymo grąžinti mokesčio permoką datą.
Bendrovė teigia, kad jos atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 dalyje numatytai veikai yra taikomas 10 metų senaties terminas, šiuo atveju taikytinos MAĮ 68 str. 3 dalies ir 156 str. 1 dalies nuostatos.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Bendrovės direktoriui 2007-05-14 buvo įteiktas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Vilniaus apskrities skyriaus pranešimas apie įtarimą, kuriame pranešama apie tai, kad jis įtariamas sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, apgaule įgijęs Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, t. y. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 3 dalyje ir 182 str. 2 dalyje (MGK byla, b. l. 35-37). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrius 2011-09-30 raštu Nr. 25/10-1-31-10541 pranešė Bendrovei, kad minėtoje institucijoje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00026-07 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d., 300 str. 1, 2 d., 222 str. 1 d., 182 str. 2 d., 183 str. 2 d., t. y. dėl neteisėtos juridinių asmenų veiklos, dėl dokumentų suklastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo, dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule, dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo (MGK byla, b. l. 5).
MAĮ 68 str. 3 dalis nustato, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu 1 dalyje numatytas terminas, t. y. ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Pagal MAĮ 156 str. 1 dalį, ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, iki ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija sužinos, kad minėta įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą.
Pažymėtina, kad šiuo atveju tarp Bendrovės ir mokesčių administratoriaus nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, ginčas kilo tik dėl atitinkamų teisės normų taikymo, todėl, teismo vertinimu, Bendrovės direktoriaus atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju neturi įtakos kilusio ginčo nagrinėjimui. Be to, ginčo tarp šalių dėl mokesčio apskaičiavimo nėra, todėl MAĮ 68 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013-10-23 sprendimas Nr. (20.16-06)-331-73704 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-01-15 sprendimas Nr. S-13 (7-233/2013) yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjos UAB “Elektrostilė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.