Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Vilniaus pergalė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Vilniaus pergalė“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo bei neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino 2005-11-02 darbo sutarties Nr. 569, sudarytos tarp ieškovo A. J. ir atsakovo AB „Vilniaus pergalė“ nutraukimą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. nuostatas, neteisėtu, panaikino atsakovo AB „Vilniaus pergalė“ generalinio direktoriaus 2007-10-03 įsakymą Nr. P-541-2007 „Dėl A. J. atleidimo iš darbo“ ir ieškovo A. J. atleidimo iš darbo teisinį pagrindą pripažino pagal DK 127 str. 2 d. nuostatas (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu). Išieškojo iš atsakovo AB „Vilniaus pergalė“ ieškovo A. J. naudai 2 048,00 Lt dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 632,83 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 292,74 Lt delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., nes neišnagrinėjo ieškovo beveik mėnesio neatvykimo į darbą priežasčių bei jų nereikšmingumo DK 127 str. 2 d. prasme, be to, teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimu Nr. 45 aprobuota praktika dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 p., taikymo teismų praktikoje.

Teismas privalėjo tinkamai įvertinti teisiškai reikšmingus faktus, pagrindžiančius tikruosius ieškovo ketinimus - prašymo atleisti jį iš darbo pateikimo dieną šis buvo iš anksto susiplanavęs savo persikėlimą gyventi ir dirbti į Airijos sostinę Dubliną. Be to, pirmos instancijos teismas privalėjo ištirti ir tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus dėl ieškovo darbo užmokesčio apskaičiavimo bei išmokėjimo tvarkos laikymosi, todėl to nepadaręs netinkamai įvertino ieškovo prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą.

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ieškovo neatvykimo į darbą priežastis svarbiomis.

Teismas sprendimą grindė neįrodyta aplinkybe, kad atsakovas laiku yra išsiuntęs ieškovui visus dokumentus, susijusius su jo atleidimu iš darbo.

Suabsoliutindamas DK 240 str. reikalavimų reikšmę pirmos instancijos teismas apskritai netyrė fakto, kad ieškovas padarė pravaikštas bei nevertino ar tam egzistavo svarbios priežastys, kaip to reikalaujama DK 127 str. 2 d. Be to, pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 str. reikalavimus, turėjo patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui.

Kadangi teismas neteisėtai pripažino ieškovo reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo visiškai pagrįstu, iš atsakovo ieškovo naudai išieškotina 2048,00 Lt dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir 292,74 Lt delspinigiai už uždelstą atsiskaityti laiką neturi teisinio pagrindo, todėl naikintini. Pasak apelianto, teismas, priteisdamas delspinigius ieškovui už uždelstą atsiskaityti laiką, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas pažeidė Darbo kodekso 141 str. nuostatas, nes atsakovas, pagrįstai atleidęs ieškovą Darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, yra teisingai apskaičiavęs ir siekė išmokėti ieškovui priklausančią 632,83 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovas yra kaltas dėl atsakovo neatsiskaitymo su juo laiku, nes atsakovas neturėjo duomenų apie ieškovo sąskaitą banke, darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas ieškovas gaudavo grynaisiais pinigais darbovietėje (kasoje), į atsakovo raginimus atvykti ir pasiimti pinigus nereagavo, o atsakovas, pasinaudodamas Civilinio kodekso 6.46 str. 2 d. nustatyta teise, teisėtai sustabdė Darbo kodekso 141 str. 1 d. nurodytos prievolės vykdymą dėl kompensacijos už nepanaudotų atostogų išmokėjimo.

Ieškovas atsiliepimo į apeliacinį skundą procesiniame įstatyme nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nustatyta, kad ieškovas nuo 2005-11-02 dirbo atsakovo bendrovėje saldainių cecho krovėjo pareigose pagal terminuotą darbo sutartį, o nuo 2006-02-03 pagal neterminuotą darbo sutartį (b.l. 59-61). 2007-09-10 ieškovas pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 d. nuo 2007-09-13 (b.l. 28). Nuo 2007-09-14 ieškovas į darbą neatėjo (b.l. 30, 31, 166-186). Atsakovo generalinio direktoriaus 2007-10-03 įsakymu Nr. P-541 ieškovas atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 d. 2 p. pagrindu (b.l. 113) t.y. darbo sutartį nutraukė be įspėjimo, darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbines pareigas. Ieškovas su atleidimo iš darbo šiuo pagrindu nesutiko, prašė pripažinti tokį atleidimą neteisėtu ir priteisti jam priklausančias išmokas susijusias su darbo santykiais. Teismui tenkinus jo ieškinį atsakovas su sprendimu nesutiko ir apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo, nurodant, kad pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino Darbo kodekso nuostatas reguliuojančias darbo sutarties nutraukimą darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių (DK 127 straipsnio 2 d.) bei darbo sutarties nutraukimą DK 136 straipsnio 3 d. 2 p. reikalavimus. Su apeliacinio skundo motyvais kolegija sutinka ir sprendžia, kad yra pagrindas sprendimą patenkintų reikalavimų dalyje panaikinti (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnis).

Dėl DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, be kita ko, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs: kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. Skuodo rajono Mosėdžio gimnazija, bylos Nr. 3K-3-246/2009).

Aptariama teisės norma, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalis, nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Tuo tarpu, darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai ( DK 124 straipsnis). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Šios aplinkybės pirmos instancijos teismas nevertino, todėl yra pagrindas pripažinti, jog netinkamai aiškino DK 127 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Šioje byloje ieškovas savo prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu grindė, be kita ko, tuo, kad atsakovas sistemingai pažeidinėja įstatymus, šie pažeidimai nurodyti Valstybinės darbo inspekcijos rašte, taip pat pakilus MGL jo atlyginimas 2007 m. liko toks pats kaip ir 2005 m. lapkričio mėn., t.y., kad darbdavys nevykdė įsipareigojimų, nustatytų darbo sutartyje bei pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus reikalavimus. Aktualu, jog nurodytame Valstybinės darbo inspekcijos 2007-03-01 rašte yra konstatuota, kad už 2005 m. lapkričio mėn. ieškovui nebuvo sumokėta 25,90 Lt (b.l. 194), kitų darbdavio pažeidimų skaičiuojant ar neišmokant išmokų susijusių su darbo santykiais konstatuota nebuvo. Konkrečių kitų neva darbdavio padarytų pažeidimų (nesumokėto jam darbo užmokesčio ar jo dalies) nenurodė ir ieškovas nei savo pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo, nei ieškinyje, apsiribodamas tik savo aiškinimu, kad darbdavys jam moka nevisą darbo užmokestį. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas ir savo skunde Valstybinei darbo inspekcijai taip pat nenurodė kitų konkrečių darbdavio daromų pažeidimų dėl darbo užmokesčio mokėjimo ar skaičiavimo (b.l. 196).

Prašyme nutraukti darbo sutartį ieškovas nurodė, kad jo pareiginė alga 2007 m. nepakito lyginant su 2005 m. lapkričio mėn., nors MGL keitėsi, t.y. didėjo. Kolegija laikydama, kad darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis nesiejamas su MGL – minimalaus gyvenimo lygio dydžiu, ieškovas turi omenyje LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę alga (MMA), kurios dydis ir siejamas su darbo sutartyje sutartu ieškovo darbo užmokesčiu, kuris sutarties sudarymo metu negalėjo būti mažesnis už 550 Lt. 2005 m. lapkričio mėn. ieškovo darbo pradžioje buvo Vyriausybės buvo nustatytas 550 Lt MMA, kai darbo sutartyje buvo sulygtas 640 Lt darbo užmokestis su priedais (b.l. 59-60). Nuo 2006-07-01 Vyriausybės buvo nustatyta 600 Lt MMA ir tokia ji išliko iki 2007-07-01. Ieškovui už 2005 m. lapkričio mėn. buvo priskaičiuota 457,14 Lt pareiginė alga ir 60% nuo pareiginės algos premijinis priedas, kuris buvo numatytas AB „Vilniaus pergalė“ kolektyvinėje sutartyje (b.l.208-213), o nuo 2006-10-01 – AB „Vilniaus pergalė“ darbininkų premijavimo nuostatuose (b.l. 214-227, 62-110), bendrai priskaičiuota pareiginė alga su priedu yra didesnė negu MMA (b.l. 202). Iš atsakovo pateiktų į bylą atsiskaitymo lapelių už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. matyti, kad ieškovo pareiginė alga 2007 m. buvo 640 Lt, o premijinis priedas 60 % nuo pareiginės algos, o nuo 2007 m. rugsėjo mėn. - 75 %. Tokiu būdu ieškovas savo teiginio, kad jo darbo užmokestis nekito per laikotarpį nuo 2005 m. iki 2007 m., kai didėjo MMA, arba darbo užmokestis nurodytu laikotarpiu net mažėjo, nepagrindė jokiais įrodymais. Jo pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytas motyvas, kad darbdavys pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus reikalavimus, yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Kaip jau minėta, Valstybinė darbo ginčų inspekcija nustatė, kad už 2005 m. lapkričio mėn. ieškovui nebuvo sumokėta 25,90 Lt darbo užmokesčio. Kolegijos vertinimu, šio pažeidimo, kuris buvo padarytas 2005 m. lapkričio mėn., negalima buvo laikyti pakankamu, kad 2007 m. rugsėjo mėn. pripažinti atsakovą nevykdančiu įsipareigojimų pagal darbo sutartį ir nurodytą pažeidimą pripažinti svarbia priežastimi ieškovui 2007 m. rugsėjo mėn. nutraukiant darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 d. pagrindu. Pažymėtina, kad DK 35 straipsnyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, t.y. įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Atsižvelgiant į nurodytus principus, esant nustatytam vienam darbo sutarties pažeidimui, kuris buvo padarytas beveik prieš du metus, ir kuris buvo ištaisytas 2007-03-15 – ieškovui sumokėjus trūkstamą darbo užmokesčio dalį, būtų neprotinga, neteisinga ir nesąžininga pripažinti, jog ieškovas, nors ir silpnoji darbo sutarties šalis, pagrįstai pasinaudojo teise nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 d., o atsakovas nenutraukdamas šiuo pagrindu sutarties, nesilaikė šio straipsnio reikalavimų.

Dėl DK 136 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nepagrįstai. Minėta norma numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas reglamentuojamas DK 235 straipsnyje, kurio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas galimų šiurkščių pažeidimų sąrašas. Nagrinėjamu atveju, kaip šiurkštų ieškovo darbo pareigų pažeidimą atsakovas nurodė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą – neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).

Kilus ginčui ir vertinant, ar ieškovo neatvykimas į darbą nagrinėjamu atveju gali būti laikomas tokiu šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, už kurį adekvati drausminė nuobauda būtų atleidimas iš darbo, pažymėtina, kad, nepaisant to, jog neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių laikyti ar ne šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu sprendžia darbdavys atsižvelgdamas į visas kitas aplinkybes, kuriomis tas pažeidimas buvo padarytas (neatvykimo į darbą priežastis, darbuotojo kaltės laipsnį: tyčia ar neatsargumas ir kt.). Vertinant, ar atsakovas pagrįstai laikė, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – pravaikštą, dėl kurio jam turi būti taikoma griežčiausia drausminė priemonė – atleidimas iš darbo, vertintina ta aplinkybė, jog ieškovas pateikęs prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nelaukęs, kol pasibaigs jo darbiniai santykiai su atsakovu, išvyko į Airiją padarydamas pravaikštą ne tik 2007-09-14, bet apskritai nuo nurodytos dienos daugiau į darbą neatvyko, savo darbo funkcijų neatliko. Net ir esant pagrindui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ieškovas privalėjo dirbti, kol nebūtų išspręstas jo prašymas. Kolegijai konstatavus, kad byloje nepateikta įrodymų apie darbdavio padarytus įstatymo pažeidimus, kurie būtų pagrindas darbuotojui nutraukti sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, todėl ieškovui, pateikus prašymą nutraukti darbo sutartį ir neatvykus į darbą daugiau nei dvi savaites, atsakovui buvo pakankamas pagrindas tokią pravaikštą laikyti šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir darbo sutartį nutraukti DK 136 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, jog darbdavys prieš skirdamas nuobaudą įvykdė DK 240 straipsnio 1 d. reikalavimą, t.y. paprašė ieškovą pateikti raštišką pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą nuo 2007-09-14, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje nustatytą išskirtinę situaciją, kai darbuotojas pateikė duomenis, jog jis išvyksta į Airiją, nenurodęs savo konkrečios buvimo vietos šioje valstybėje, darbdavys prarado galimybę tokį paaiškinimą gauti ir reikalavimo siuntimas ankstesniu adresu būtų tik formalus veiksmas, žinant, kad ieškovas negyvena ne tik atsakovo turimu jo adresu, bet ir yra išvykęs iš Lietuvos. Nagrinėjamoje byloje ir esant išskirtinėms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad šio DK reikalavimo nesilaikymas nedaro paskirtą nuobaudą – atleidimą iš darbo neteisėta ir nepagrįsta.

Pripažinus, kad ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra teisėtas, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl 2048,00 Lt išeitinės išmokos priteisimo.

Ieškovas prašė priteisti 632,83 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, šis jo reikalavimas yra netenkintinas. Iš į bylą pateikto 2007-10-03 įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš darbo matyti, jog ieškovui priklausanti kompensacija už atostogas buvo nurodyta kaip mokėtina atleidimo iš darbo metu (b.l. 32). Apie 2007-10-02 ieškovui priskaičiuotą 632,83 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas jam buvo pranešta ir 2009-01-15 (b.l. 34), taip pat tą pačią dieną ieškovo buvo prašoma nedelsiant atvykti į bendrovę atsiimti pinigus, arba nurodyti banko sąskaitą, į kurią piniginės lėšos gali būti pervestos. Ieškovas pripažįsta, kad šį pranešimą yra gavęs (b.l. 18), tačiau jis pinigų neatsiėmė. Pažymėtina, kad atsakovas nurodė, jog banko sąskaitos, kur galėtų pervesti ieškovui priklausančius pinigus, neturėjo, nes, kol ieškovas dirbo pas atsakovą, darbo užmokestis buvo mokamas grynais į rankas, to neginčija ir ieškovas, šią aplinkybę paliudijo teisme apklausta liudytoja J. S. , pas atsakovą dirbusi buhaltere (b.l. 205-251). Darytina išvada, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovui priklauso gauti 632,83 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir ši kompensacija ieškovui yra paskaičiuota, ją priteisti nėra pagrindo. Ta aplinkybė, jog pats ieškovas neatsiima pinigų, nėra pagrindas tenkinti šį reikalavimą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Dėl išdėstytų aplinkybių nesant pagrindo priteisti ieškovui prašomų sumų ir nenustačius atsakovo kaltės, jog ieškovui nėra išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl delspinigių ar palūkanų priteisimo (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Dėl nurodyto teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinys atmestinas (Civilinio proceso kodekso 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teisme apeliantas patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 93 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, skundą patenkinus šios išlaidos priteistinos iš ieškovo, patirtos valstybės bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos, nes nuo tokių išlaidų mokėjimo jis yra atleistas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija

n usprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. J. 93 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme AB „Vilniaus pergalė“.