Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-18 · Byla Nr. N-575-2433-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-18
Bylos Nr.
N-575-2433-11
Teisminio proceso Nr.
4-03-3-05456-2010-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-2433/2011Teisminio proceso Nr. 4-03-3-05456-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 18 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. nutarimo L. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą L. S. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad L. S. 2010 m. rugsėjo 15 d., apie 20.27 val., Vilniuje, Brolių gatvėje ties 21 pastatu, vairuodamas automobilį „Audi 80“ kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pravažiuodamas stovintį automobilį „BMW“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, kliudė jį ir apgadino, po to, važiuodamas toliau į priekį, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį „Audi 80“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, bei iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 132 ir 234 punktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. spalio 21 d. nutarimu L. S. pripažino kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus ir skyrė jam 3 500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams. Teismas nurodė, jog padaryti administraciniai teisės pažeidimai įrodyti bylos medžiaga. Konstatavo, kad L. S. suvokė padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalino tikslingai, siekdamas išvengti atsakomybės. Nurodė, kad pažeidėjo atsakomybę sunkina tai, jog per metus pakartotinai padarė tos pačios rūšies pažeidimą. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę.

II.

L. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir priėmė prieštaringais įrodymais bei prielaidomis pagrįstą nutarimą. Paaiškina, kad automobilių apgadinimų aukštis ir pobūdis nesutampa, todėl nesutinka, jog nukentėjusiųjų automobilių apgadinimai buvo padaryti būtent apelianto automobiliu. Teigia, kad pirminę apžiūrą atlikę policijos pareigūnai automobilių apgadinimų nesusiejo, jų aukščio neišmatavo, o tik užrašė įvykio liudytojų parodymus. Pažymi, kad nei policija, nei teismas nenustatinėjo įvykio mechanizmo, o aplinkybė, jog nukentėjusieji išgirdo suveikiant automobilio signalizaciją, bet negirdėjo smūgių, sudaro prielaidą, kad nukentėjusiųjų automobiliai buvo apgadinti kitoje vietoje ir kitu laiku. Nurodo, kad teismas nepašalino byloje esančių abejonių ir apeliantą dėl padarytų pažeidimų kaltu pripažino nepagrįstai.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Mano, kad pažeidimų padarymas įrodytas tiriant ir nagrinėjant byloje surinktus įrodymus, o pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra pagrįsta ir teisėta. Teigia, kad L. S. parodymai vertintini kaip gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu L. S. buvo paskirta administracinė nuobauda už pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

L. S. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padarius minėtus pažeidimus, argumentuodamas tuo, kad byloje nėra surinkta pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent jo automobiliu buvo apgadintos kitos transporto priemonės.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Aplinkybės, jog apeliantas sukėlė eismo įvykį, apgadino kitų asmenų automobilius ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, įrodytos: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2-3); policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais (b. l. 5, 6); eismo įvykio vietos schema (b. l. 7); nukentėjusiųjų L. K. ir S. K. paaiškinimais ir parodymais, kuriuose nurodė, kad būdami namuose išgirdo automobilio signalizaciją, pažiūrėję pro langą pamatė šalia jiems priklausančių automobilių stovinčią policiją, o išėję į lauką išsiaiškino, jog jų automobiliai buvo apgadinti (b. l. 8, 9, 38-40); liudytojos K. M. pareiškimu, kuriame nurodė, jog išgirdusi trinktelėjimą ir pažiūrėjusi pro langą pastebėjo, kaip „Audi“ markės automobilis trenkėsi į kitą transporto priemonę, o iš automobilio išlipęs plikas jaunuolis svirduliuodamas nuėjo (b. l. 14); liudytojos J. Š. paaiškinimu ir parodymais, kuriuose nurodė, kad matė, kaip į automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavęs automobilis „Audi 80“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į keletą stovinčių automobilių, išlipęs neblaivus vairuotojas liudytojos nurodymų niekur neiti neklausė, tik nurodė savo gyvenamosios vietos adresą ir iš įvykio vietos pasišalino (b. l. 12, 39-40); fotolentelėmis, kuriose užfiksuoti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens automobilio apgadinimai (b. l. 15-16) ir kita bylos medžiaga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantą kaltinančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų K. M. ir J. Š., kurios tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Aplinkybės, kad minėtos liudytojos būtų suinteresuotos bylos baigtimi, nenustatytos, byloje jokių duomenų apie tai, kad liudytojos dėl kažkokių priežasčių siektų apeliantą melagingai apkaltinti, nėra. Aplinkybių dėl K. M. ir J. Š. galimo šališkumo nenurodė ir apeliantas, todėl netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo. J. Š. teisme duoti parodymai (b. l. 39-40) yra nuoseklūs ir neprieštaringi, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamas L. S., kuris yra suinteresuota bylos baigtimi asmuo, teikia versiją, kuri prieštarauja nesuinteresuota pripažintos liudytojos parodymams ir kitai bylos medžiagai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L. S. pripažino padaręs eismo įvykį, tačiau teigė jo nepastebėjęs (b. l. 43-44). Atsižvelgiant į tai, L. S. apeliaciniame skunde iškelta versija, jog jokio eismo įvykio apeliantas nepadarė, o nukentėjusiųjų automobilių apgadinimai buvo padaryti ne jo automobiliu, vertintina kritiškai, kaip asmens pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina, kad iš J. Š. paaiškinimų matyti, jog po eismo įvykio ji buvo priėjusi prie L. S. ir nurodė jam niekur neiti, kol bus išsiaiškintos jo sukelto eismo įvykio aplinkybės. Tą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir pats L. S., tačiau teigė nežinojęs, ko prie jo priėjusi moteris norėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesuprasti, kad padarė eismo įvykį administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo negalėjo. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma leidžia neabejotinai teigti, jog L. S. padarė eismo įvykį, tą suprato, iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai, suvokdamas, kad padarė žalą ir nukentėjusių asmenų įvykio vietoje nėra, bei siekdamas išvengti atsakomybės.

Remdamasi išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

L. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas