Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Bronė Vidzėnienė,

sekretoriaujant J. Ž.,

teismo posėdyje išnagrinėjusi Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Simaitytės skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria tenkintas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. (toliau – pareiškėjo) prašymas panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama nutartimi tenkintas pareiškėjo skundas ir panaikintas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2011-10-07 nutarimas, kuriuo prokurorė paliko galioti žemesniojo prokuroro 2011-09-09 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00135-09 pagal BK 229 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 212 str. 1 p.).

Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad pagal Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 str. 1 d. objektas pripažįstamas saugomu nuo įregistravimo Kultūros vertybių registre, nes pagal šią įstatymo nuostatą paveldosaugos padalinys sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu privalo registruoti Kultūros vertybių registre ir per 15 d. pranešti suinteresuotiems asmenims. Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio m. istorinės dalis skelbimas savivaldybės saugoma teritorija buvo inicijuotas tik 2009-06-09 Panevėžio m. savivaldybės mero potvarkiu (2 t., 183 b.l.).

Prokurorė teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog S. M., išduodamas leidimą statyboms L. B. sklype ir nepakviesdamas į Nuolatinę statybos komisiją Kultūros paveldo departamento atstovo, pažeidė Statybos įstatymo 20 ir 23 d. nuostatas, nes leidimo išdavimo metu, t.y. 2006-10-09, Panevėžio m. istorinė dalis dar nebuvo teisiškai saugoma.

Prokurorė daro išvadą, kad S. M. būtų galima apkaltinti tik tuo, kad jis, kaip Nuolatinės statybos komisijos pirmininkas, galimai žinodamas, kad statybos leidimas bus išduodamas sklypui, esančiam Panevėžio m. istorinėje dalyje, nesikreipė į kompetentingą instituciją dėl projektavimo sąlygų sąvado pakeitimo. Tačiau pagal Statybos techninio reglamento nuostatas, pakeitus statybos dokumentų nuostatas, naujos nuostatos rengiamam projektui galioja, jei jos įsigaliojo iki statinio projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimo dienos, todėl S. M. neturėjo pareigos pakeisti projektavimo sąlygų sąvadą, net jei vėliau planuojamų statybų teritorija į Kultūros vertybių registrą ir įgyja nekilnojamos kultūrinės vertybės statusą.

Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį, kad tuo pačiu metu, kai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, Kultūros paveldo departamentas S. M. inicijavo ir administracinio teisės pažeidimo bylą, kuri yra nutraukta.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokurorės skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad žemės sklypas, esantis Panevėžyje, S, Panevėžyje, kuriame, vykdant statybas, buvo suardytos kapavietės, kaip Panevėžio m. istorinė dalis buvo įrašytas į du registrus – 2008-05-23 į Kultūros vertybių registrą ir 2009-05-27 į VĮ ,,Registrų centas“ tvarkomą Nekilnojamojo turto registrą. Panevėžio m. savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas S. M. leidimą vykdyti statybas minėtame žemės sklype išdavė 2008-07-14, t.y. kai šis sklypas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau nebuvo įrašytas į Nekilnojamojo turto registrą. Sklypo įrašymas į skirtingus registrus sukelia skirtingas teisines pasekmes, nes nuo to priklauso šių sklypų teisinė apsauga. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 str. 26 p., 9 str., objektui, įrašytam į Kultūros vertybių registrą, tačiau nepaskelbtam saugomu, taikoma pradinė apsauga, o aukštesni apsaugos reikalavimai imami taikyti tuomet, kai objektas paskelbiamas saugomu. Pagal to paties įstatymo 10 str. 1 d., sprendimas apie objekto registraciją Kultūros vertybių registre per 15 dienų turi būti raštu praneštas visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamus daiktus objekto teritorijoje yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Būtent tada, kai Nekilnojamojo turto registre įrašomi duomenys, kad objektas yra kultūros paveldo dalis, šis faktas paviešinamas ir su šia informacija gali susipažinti visi suinteresuoti asmenys. Nuo objekto įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą apie tai informuotam objekto savininkui atsiranda tam tikri teisės aktuose numatyti apribojimai naudotis šiuo nekilnojamuoju daiktu, apie kuriuos savininkas privalo informuoti suinteresuotas asmenis ir administracinius sprendimus priimančias institucijas, o šios privalo tikrinti šią informaciją. Nagrinėjamu atveju galimybė sužinoti, kad konkrečiam žemės sklypui, esančiam Panevėžyje, , kaip kultūros vertybės – Panevėžio senamiesčio – daliai yra taikomas tam tikras teisinis režimas, tiek jo savininkei L. B., tiek leidimą statyboms šiame sklype 2008-07-14 išdavusiam Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjui S. M. atsirado tik 2009-05-27, apie tai paskelbus Nekilnojamojo turto registre. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2009-12-24 savo išvadose, kurios nėra nuginčytos ir galiojančios, nurodė, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 str. 1 d. nuostatas pažeidė Kultūros paveldo departamentas, kuris nepranešė sklypo savininkei, kad sklypas, esantis Panevėžyje, S, yra 2008-05-23 įtrauktoje į Registrą teritorijoje – Panevėžio m. istorinėje dalyje, taip pat pavėluotai, tik 2009-05-22, perdavęs duomenis Nekilnojamojo turto registrų tvarkytojui – įregistruoti su kultūros paveldo objekto apsauga susijusius juridinius faktus. Nuolatinė statybos komisija (kurios pirmininku buvo S. M.), pritardama sklypo savininkės pateiktam statybos projektui, ir Panevėžio m. savivaldybės administracija, 2008-07-14 išduodama leidimą statyboms, nepažeidė Statybos įstatymo 23 str. nuostatų, nes leidimo išdavimo metu nenustatyta, kad Nuolatinė statybos komisija ir Panevėžio m. savivaldybės administracija turėjo informaciją apie žemės sklypo įtraukimą į Nekilnojamojo turto registrą (1 t., 145-147 b.l.). Tokios informacijos nebuvimą patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009-04-15 išrašas dėl žemės sklypo, kuriame nėra įrašų apie juridinius faktus ir specialias sklypo naudojimo sąlygas (1 t., 91 b.l.). Tuo tarpu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rašte nurodyta, kad būtent šio departamento darbuotojai laiku nepateikė informacijos Nekilnojamojo turto registrui duomenų apie žemės sklypo buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (2 t., 7-8 b.l.).

Nagrinėjamu atveju S. M. galimai padaryta veika, numatyta BK 229 str., buvo susijusi būtent su tuo, kad jis, kaip būdamas Panevėžio m. savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos pirmininku, išduodamas leidimą vykdyti statybas žemės sklype, esančiame Panevėžyje, S netinkamai atliko savo tarnybines pareigas, nes nesurinko visos reikiamos informacijos apie šį sklypą, todėl neįvertino to, kad sklypas yra kultūros paveldo dalis. Tačiau Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2011-09-09 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, prokurorės skunde išsamiai išanalizuoti tyrimo metu surinkti duomenys ir šiame sprendime papildomai aptartos aplinkybės patvirtina, kad S. M., išduodamas leidimą statyboms, savo pareigas atliko tinkamai, o todėl nėra atsakingas dėl kilusių pasekmių – kapaviečių suardymo. Esant tokioms aplinkybėms, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2011-09-09 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir aukštesniojo prokuroro 2011-10-07 nutarimas, kuriuo ši nutarimas paliktas galioti, yra teisėti ir pagrįsti.

Pažymėtina, kad teismas skundžiamoje nutartyje apskritai neanalizavo, kokią teisinę reikšmę turėjo žemės sklypo, esančio Panevėžyje, S, kaip kultūros vertybės, savalaikis neįtraukimas į Nekilnojamojo turto registrą. Teismas tenurodė, kad šis neįtraukimas nėra bylos dalykas, tačiau tiek iš tyrimo metu surinktų duomenų, tiek iš juos apibendrinusių ir motyvuotas išvadas padariusios prokurorės išvadų, išdėstytų nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, matyti, kad šis klausimas buvo vienas esminių, į kurį reikėjo atsakyti ir tai padaryta, sprendžiant dėl BK 229 str. numatytos veikos padarymo. Tuo tarpu teismas, panaikindamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, didžiausią dėmesį skyrė kitai aplinkybei - nustatymui, ar S. M. žinojo, kad minimas sklypas įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Tačiau, kaip jau aptarta, sklypo įrašymas į Kultūros vertybių registrą nesukelia tų teisinių pasekmių, kurios reikšmingos nagrinėjamu atveju. Be to, teismas sprendimą tęsti ikiteisminį tyrimą motyvavo nepagrįsta išvada, kad tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, paneigiančių S. M. žinojus, kad žemės sklypas įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Iš byloje esančio Panevėžio m. savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008-03-31 protokolo matyti, kad balsavime priimant nutarimą Panevėžio m. istorinę dalį įrašyti į Kultūros vertybių registrą dalyvavo ir S. M., tačiau jo nebėra sąraše asmenų, tą pačią dieną priėmusių kitą dokumentą - aktą, kuriame detaliai nurodyta, kokias konkrečias Panevėžio m. gatves planuojama įtraukti į Panevėžio m. istorinę dalį ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą (2 t., 13-21 b.l.). Šie duomenys patvirtina S. M. ir liudytojo E. Ž., pirmininkavusio minėtam tarybos posėdžiui, parodymus, kad S. M. nedalyvavo akto priėmime ir nežinojo konkretaus sprendimo dėl Panevėžio m. istorinių ribų. Esant tokiems duomenims, toliau aiškintis S. M. dalyvavimo tarybos posėdyje aplinkybes nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad ši aplinkybė teisiškai nereikšminga.

Antroji skundžiamoje nutartyje dėstoma argumentų grupė susijusi su tuo, kad S. M. į Nuolatinės statybos komisijos 2008-06-03 posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo statyboms sklype, esančiame Panevėžyje, S, nepakvietė Kultūros paveldo departamento atstovo, susijusi su tuo, kad šis sklypas buvo teisiškai saugomas kaip kultūros paveldo teritorijos dalis. Tačiau prokurorė skunde teisingai pažymi, kad Panevėžio m. istorinė dalis, į kurią pateko ir minimas sklypas, inicijuota skelbti Panevėžio m. savivaldybės saugoma teritorija tik 2009-06-09 Panevėžio m. savivaldybės mero potvarkiu (2 t., 183 b.l.). Be to, jau aptarta, kad 2008-06-03 komisija neturėjo jokių kitų teisiškai reikšmingų duomenų apie sklypui, kaip kultūros vertybei, taikomus ribojimus, todėl Kultūros departamento atstovo dalyvavimas posėdyje nebuvo privalomas.

BK 229 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Sprendžiant dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti, ar tam tikrų veiksmų neatlikimas priklausė asmens kompetencijai ir kokias teisės aktų nuostatas savo neveikimu asmuo pažeidė. Šių aplinkybių nustatymas ikiteisminio tyrimo metu yra prokuroro pareiga ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra išdėstyti aiškūs motyvai, pagrindžiantys išvadą, kad S. M. nagrinėtos veikos metu tinkamai vadovavosi jo pareigas reglamentavusiomis teisės aktų nuostatomis. Tuo tarpu skundžiamos nutarties argumentacija remiasi tuo, kad S. M. turėjo atlikti daugiau, nei priklausė jo kompetencijai, t.y. ne tik susipažinti ir įvertinti statybos leidimo išdavimui reikšmingus duomenis, bet ir papildomai, savo iniciatyva rinkti informaciją, ar žemės sklypui nėra taikomas koks nors ypatinga teisinė apsauga, nors tokios informacijos teisės aktuose numatytu terminu ir forma laiku nepaskelbė kita institucija. Tokios teismo išvados nėra pagrįstos, todėl prokurorės skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir paliekami galioti prokurorų nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą : palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00135-09 ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2011 m. spalio 7 d. nutarimą, kuriuo atmestas B. B. skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Ši nutartis neskundžiama.