Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos (pareigūnų) veiksmais, neužtikrinus pareiškėjui saugių kalinimo sąlygų, ko pasėkoje pareiškėjas buvo sužalotas kito nuteistojo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2023-06-21 Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 12 būrio nuteistieji K. A. ir V. K. buvo išvesti į kalėjimo biblioteką pasinaudoti interneto prieiga. Nuteistuosius išvedė Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialistas E. K.. Apie 17.35 val. riboto interneto naudojimo patalpoje tarp nuteistųjų kilo konfliktas. Pareigūnas E. K. nuteistuosius bandė išskirti, tačiau K. A. trenkė kumščiu V. K. į nugarą. Minėtas aplinkybes patvritina ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. M-0-01-00594-23, pareigūno E. K. vaizdo registratoriaus įrašas ir pareigūno E. K. tarnybinis pranešimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, kad jis pareigūną buvo informavęs, jog gali kilti problemų su K. A., tačiau pareigūnas jokių veiksmų nesiėmė, ko pasėkoje tarp nuteistųjų kilo konfliktas ir pareiškėjas buvo sužalotas.

Bausmių vykdymo kodekso 25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnai, laisvės atėmimo vietų įstaigos karjeros valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai, palaikydami profesionaliai pozityvius santykius su nuteistaisiais ir stengdamiesi šiuos individualiai pažinti bei suprasti, užima nuteistuosius prasminga veikla, vertina galimą riziką, ją valdo ir taip užtikrina saugią aplinką sau ir nuteistiesiems.

Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023-12-28 įsakymu Nr. V-1070 patvirtintos Lietuvos kalėjimų tarnybos apsaugos ir priežiūros instrukcijos 5 punktą, kalinamųjų priežiūra – organizacinėmis, inžinerinėmis ir techninėmis priemonėmis bei vadovaujantis dinaminio saugumo principu tarnybą vykdančių Saugumo valdymo skyriaus pareigūnų veiksmų, kuriais kalinamiesiems ir kitiems asmenims siekiama užtikrinti saugią aplinką kalėjime, visuma. Priežiūra užtikrinama vykdant patikrinimus ir skaičiuotes, tikrinant blaivumą ar neapsvaigimą bei stebint kalinamuosius tiesiogiai arba netiesiogiai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

EŽTT 2012-11-27 sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo svarbu nustatyti, ar kalėjimo administracija (pareigūnai) žinojo apie pareiškėjui gresiantį pavojų, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto, be to, ar vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Pravieniškių kalėjimo administracija (pareigūnai) žinojo arba galėjo žinoti apie pareiškėjo nesutarimus su nuteistuoju K. A.. Nors pareiškėjas pažymėjo, kad informavo pareigūną E. K. apie galimą konfliktą su nuteistuoju K. A., tačiau pareigūnas E. K. tarnybiniame pranešime nurodė, kad abu nuteistieji prisėdo prie vieno kompiuterio, nesipyko, bendravo draugiškai, o pareiškėjas iki išvedimo į riboto interneto prieigos patalpas nenurodė, kad nepageidauja riboto interneto prieiga naudotis kartu K. A..

Vertinant 2023-06-21 įvykį, kurio metu K. A. trenkė kumščiu pareiškėjui į sprandą, matyti, kad konfliktas tarp nuteistųjų kilo spontaniškai, nuteistiesiems apsižodžiavus. Iš į bylą pateikto vaizdo įrašo galima suprasti, kad V. K. sėdint prie kompiuterio K. A. reiškė V. K. pretenzijas susijusias su naudojimusi kompiuteriu, nauju slaptažodžiu. Iš į bylą pateikto vaizdo įrašo matyti, kad konfliktas yra asmeninio pobūdžio, nuteistiesiems nesuvaldžius emocijų ir apsižodžiavus, o smugis kumščiu V. K. į nugarą yra impulsyvus nuteistojo veiksmas. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog kalėjimo administracija (pareigūnai) žinojo ar turėjo žinoti apie minėtų nuteistųjų nesutarimus ar realias grėsmes A. K. atžvilgiu ar, kad K. A. veiksmai buvo iš anksto suplanuoti ir, kad atsakovas (pareigūnai) galėjo objektyviai tikėtis konflikto tarp V. K. ir K. A.. Byloje taip pat nenustatyta, kad iki konflikto V. K. būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl nesutarimų su minėtu nuteistuoju. Be to, K. A. savo paaiškinime ikiteisminio tyrimo Nr. M-0-01-00594-23 byloje nurodė, kad po konflikto su V. K. sutaria ir kalbasi. Pažymėjo, kad tik tuo metu piktas buvo, bet realios grėsmės V. K. atžvilgiu nėra.

Teismas, vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką minėto pobūdžio bylose, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Pravieniškių kalėjimas (pareigūnai), vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino pareiškėjui saugių kalinimo sąlygų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmus (neveikimą).

Pareiškėjas deklaratyviai pažymėjo, kad bibliotekoje ir būrio poste nebuvo medicinos vaistinėlės, tačiau konkrečių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kokia jam dėl to kilo žala. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui 2023-06-21 buvo būtina skubi pirmoji medicininė pagalba. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sužalojimų 2023-06-21. Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas medicinos darbuotojų buvo apžiūrėtas 2023-06-22 ir jam buvo nustatytas nežymus paraudimas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas kalėjime (dėl pirmosios pagalbos vaistinėlės nebuvimo), tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.