Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos už šilumos energiją ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekia centralizuotą šilumos energiją daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam Tuskulėnų g. 7, Vilniuje. Atsakovui A. V. nuosavybės teise priklauso butas, esantis Tuskulėnų g. 7-16, Vilniuje. Visą pastate suvartotą šilumos energijos kiekį apskaičiuoja to įvade įrengtas šilumos skaitiklis. Atsakovui priklausančio buto įrengimai prijungti prie pastato bendrų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, todėl atsakovui tenka pareiga mokėti už ieškovo tiekiamą šilumos energiją Lietuvos Respublikos teisės aktų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais.

Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. UAB „Vilniaus energija“ patiektą šilumos energiją. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas už minėtu laikotarpiu ieškovo tiektą energiją mokėjo vadovaudamasis 1993 m. gruodžio 14 d. įrengto karšto vandens skaitiklio duomenimis, tuo tarpu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ skolą už minėtu laikotarpiu tiektą šilumos energiją skaičiavo remdamasis normatyviniu karšto vandens kiekiu pagal bute gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių. Ieškovo teigimu, atsakovas nesudarė galimybės ieškovui pakeisti šilumos skaitiklio, todėl ieškovas, pritaikydamas metodiką, elgėsi pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas arba karšto vandens tiekėjas, pagal energetikos ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog 2013-10-04 raštu „Dėl UAB „Vilniaus energija“ reikalavimo leisti įrengti nuotolinio nuskaitymo karšto vandens skaitiklį“ atsakovas A. V. kreipėsi į ieškovą, siūlydamas paskambinti kontaktiniu telefonu ir suderinti naujų nuotolinio valdymo skaitliukų įrengimo vietą ir laiką, kadangi anksčiau to nepavyko padaryti, be to, prašė perskaičiuoti suvartoto karšto vandens rodmenis pagal esamų skaitliukų parodymus (b. l. 39). 2013-10-30 raštu „Dėl UAB „Vilniaus energija“ reikalavimo leisti įrengti nuotolinio nuskaitymo karšto vandens skaitiklį“ atsakovas nurodė, jog bandė susisiekti su skaitikliu įrengiančia įmone UAB „Adminsta“ dėl jų atvykimo laiko po 17 val., tačiau įmonės atstovai pareiškė, jog dirba iki 16 val. ir tokiu laiku negali atvykti (b. l. 41-42). Minėtu raštu prašė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atstovo atvykti iš anksto suderintu laiku po 17 val. Minėti dokumentai leidžia daryti išvadą, jog iš esmės skaitiklis atsakovo bute nebuvo pakeistas, nes atsakovui buvo netinkamas galimas jo keitimo laikas. Kita vertus, nesutiktina su apelianto pozicija, jog atsakovas atsisakė įleisti ieškovo darbuotojus ir taip vengė pakeisti skaitiklį, kadangi matyti, jog atsakovas stengėsi suderinti jam patogų skaitiklio pakeitimo laiką, bendradarbiavo ir susirašinėjo su ieškovu, o skaitiklio nepavyko pakeisti vien dėl tos priežasties, kad skaitikliai galėjo būti keičiami tik atsakovui netinkamu, t.y. jo darbo metu. Vadovaujantis bylos medžiaga konstatuotina, jog atsakovas niekada neatsisakė įleisti šilumos tiekėjo įgalioto atstovo.

Pažymėtina ir tai, jog aplinkybę, kad atsakovas A. V. nevengė savo prievolės mokėti už UAB „Vilniaus energija“ suteiktą šilumos energiją, parodo tai, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. jis mokėjo už paslaugas vadovaudamasis seno skaitiklio duomenimis, o ne apskritai nevykdė pareigos sumokėti už jam ieškovo suteiktas paslaugas.

Skunde apeliantas taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas atsisakė įsileisti ieškovo atstovus, nes yra akivaizdu, kad atsakovas buvo informuotas apie ieškovo ketinimą įrengti skaitiklius, su juo buvo susisiekta telefonu ir raštu.

Apeliacinės instancijos teismas neginčija, jog tiek ieškovo 2013-11-04, tiek 2013-11-25 raštais „Dėl karšto vandens skaitiklio pakeitimo/įrengimo“ atsakovas buvo informuotas apie jo bute planuojamą keisti skaitiklį, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, jog atsakovas atsisakė įsileisti ieškovo atstovus. Akcentuotina ir tai, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovo atstovai apskritai buvo nuvykę į atsakovo butą, o jei ir buvo nuvykę, tai, kada ir kokiu metu tai buvo padaryta. Susipažinus su atsakovo ieškovui teiktais raštais matyti, kad atsakovui ant durų buvo palikti UAB „Adminsta“ informaciniai raštai apie tai, jog jo bute nepavyko pakeisti skaitiklio, tačiau kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovo neva atsisakymas įsileisti ieškovo atstovus byloje nėra užfiksuotas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat svarbia aplinkybe laiko faktą, kad karšto vandens skaitiklis atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute visgi buvo pakeistas 2014 m. liepos 14 d. Minėtą aplinkybę patvirtina 2014-07-14 UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens skaitiklių įrengimo (plombavimo) aktas (b. l. 49). Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime užfiksuota, jog byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2014-07-14 skaitiklio įrengimo darbai buvo atlikti maždaug 19 valandą, o ne ieškovo raštuose nurodytu laikotarpiu nuo 7 iki 16 val. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad visgi buvo galimybė įrengti skaitiklius atsakovui patogiu ir tinkamu metu, todėl ieškovas nepagrįstai atsakovo veiksmus įvertino kaip atsisakymą įsileisti ieškovo atstovus ir nepagrįstai karšto vandens kiekį atsakovo bute pradėjo skaičiuoti pagal bute gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių.

Apibendrinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsiskaitinėdamas pagal įrengto (senesnio modelio) skaitiklio rodmenis, atsakovas elgėsi pakankamai sąžiningai ir nepiktnaudžiavo savo teisėmis. Konstatuotina, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.