Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-12-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-418-282-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-16
Bylos Nr.
1A-418-282-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Boleslovas Kalainis
Nuteistasis
M. D.
Nukentėjusysis
Z. R.
Kategorijos
Kopija
Baudžiamoji byla Nr. 1A-418-282/2009Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1., (S) 1.2.14.1.2.4., 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Boleslovo Kalainio,sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjui advokatei Lionei Musteikienei,nuteistajam M. D.,nukentėjusiajam Z. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 6 d. apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) įsibrovė pro neužrakintas dureles ir slapta pagrobė šalia namo vartų stovėjusį, Z. R. priklausantį, automobilį ,,Mersedes Benz 300“, v/n (duomenys neskelbtini) kurio vertė 5000 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajam Z. R. 5000 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo skirti jam švelniausią bausmę, nes Šiaulių rajono apylinkės teismo paskirta bausmė yra per griežta.

Skunde apeliantas nurodo, kad automobilio pavogti neketino, norėjo tik nuvažiuoti juo iki parduotuvės, o po to pastatyti automobilį į vietą, tačiau važiuodamas atgal susidūrė su kitu automobiliu, dėl ko, ištiktas šoko, iš įvykio vietos pabėgo.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgio, su nukentėjusiuoju Z. R. susitaikė ir atlygino dalį jam padarytos materialinės žalos.

Nuteistasis M. D. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su surinktais ir ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino M. D. kaltu dėl automobilio vagystės ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d.

Apeliantas skundu neginčija padaryto nusikaltimo kvalifikacijos, iš esmės neneigia pagrobęs nukentėjusiojo automobilį, tačiau tvirtina, jog automobilio pavogti neketino – norėjo tik nuvažiuoti iki parduotuvės ir grąžinti savininkui. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Konkrečiu atveju, kvalifikuojant veiką, kaip vagystę, neturi reikšmės, ką kaltininkas vėliau padarė su pagrobtu svetimu turtu (suvartojo, padovanojo, pardavė, išmetė, sunaikino ar kt.), svarbu tai, kad jis turėjo galimybę valingai disponuoti tuo turtu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas, grobdamas svetimą turtą, suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato savo nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis teigė nenorėjęs pagrobti automobilio. Konkrečiu atveju, nustatant M. D. nusikalstamo sumanymo turinį, atkreiptinas dėmesys į jo dinamiką, visos nusikalstamos veikos darymo metu.

Teisiamajame posėdyje apeliantas parodė, kad įsėdęs į nukentėjusiojo automobilį, pastarąjį užvedė, tada paėjo toliau nuo automobilio ir stebėjo kas vyksta. Pamatęs, kad prie užvesto automobilio iš aplinkinių namų niekas neišėjo, sugrįžo prie automobilio ir juo nuvažiavo. Vėliau, vairuodamas pagrobtą automobilį susidūrė su kita transporto priemone ir, palikęs nukentėjusiojo automobilį, pats iš įvykio vietos pabėgo (b. l. 124). Tokia įvykių seka vienareikšmiai įrodo, jog nuteistasis visiškai suprato savo veiksmų esmę – prieš pagrobdamas automobilį įsitikino, kad niekas nestebi, sukėlęs autoavariją, iš įvykio vietos pabėgo, apie savo poelgį nepranešė nei policijai, nei automobilio savininkui, todėl apelianto aiškinimas, kad svetimo automobilio pagrobti norėjo – visiškai nepagrįstas.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. D. apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumams už kitus tyčinius nusikaltimus (b. l. 63-67), vadinasi jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), tai yra asmuo, keliantis didesnį pavojų visuomenei, o tokiam asmeniui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Be to kas paminėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė ne tik į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p.), į kitus jo asmenį teigiamai apibūdinančius duomenis (susitarė su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, dalį padarytos žalos atlygino, ieškosi darbo), bet ir į nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo elgesiui (b. l. 60 str. 1 d. 9 p.), ir paskyrė bausmę, mažesnę nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Bausmė M. D. paskirta nepažeidžiant BK VIII skyriaus reikalavimų ir, kolegijos nuomone, yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta.

Apylinkės teismas atsižvelgė į visas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl atsižvelgti į jas dar sykį ir švelninti apeliantui paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Ankščiau paminėti M. D. teigiamai charakterizuojantys duomenys nepaneigia susiformavusių jo antivisuomeninių nuostatų. Akivaizdu, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais skiriamos bausmės, taikyti nuteistojo teisinę padėtį lengvinantys institutai (bausmės vykdymo atidėjimas; lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos) M. D. pozityvaus poveikio nepadarė, jis toliau dėsningai pažeidinėjo tiek baudžiamuosius įstatymus, tiek administracinius įstatymus (b. l. 36-38), o skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą padarė nepraėjus nei pusei metų po Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 1 d. nuosprendžiu (b. l. 85-86) paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, apelianto padarytas tyčinis nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, tai viso jo ankstesnio elgesio padarinys, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Irena IvanovienėBoleslovas KalainisTikraTeisėja Virginija Žindulienė