- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-09
- Bylos Nr.
- eI-4471-484/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02622-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. D. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. D. N. (toliau – ir pareiškėjas ar užsienietis) prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas ar atsakovas) Kontrolės skyriaus vedėjos 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-21 „Dėl N. F. Respublikos piliečio D. N. D. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu ne tik nusprendė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į N. F. Respubliką, bet ir jam uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo N. F. Respublikos piliečiui D. N. D., atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis vienerius metus nuo išsiuntimo dienos.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko studijuoti. Kauno technologijos universiteto Informatikos fakultete studijavo nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuolatine (dienine) forma. Visą laiką Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 20-S-100153(12.25) pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojantį nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. rugsėjo 29 d.
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad jis Lietuvos Respublikoje neteisėtai yra nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. Gyvendamas Lietuvoje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. M. Su sutuoktine laukia kūdikio gimimo. Mano, kad jis turi teisę gauti Europos Sąjungos šeimos nario kortelę ir būti kartu su savo šeima, nes jis turi galiojantį kelionės dokumentą, nekelia jokių grėsmių valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, neserga epideminį potencialą turinčiomis ligomis.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad yra integravęsis į Lietuvos visuomeninį ir socialinį gyvenimą, šeiminius ryšius sieja su Lietuvos Respublika, kurie yra pakankamai glaudūs ir stiprūs. Mano, kad sprendimas išsiųsti jį iš šalies nepagrįstai apribotų jo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais.
Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad atsakovas, uždrausdamas jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Be to, pareiškėjo teigimu, sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas. Jokių duomenų, apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai sprendime nėra nurodyta. Mano, kad jam negali būti taikomas joks draudimas (el. byla, I tomas, b. l. 1-9, 38-46).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko teisėtai, turėdamas daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), o 2016 m. rugsėjo 30 d. – Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 29 d. Pažymi, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius (toliau – ir Migracijos skyrius) 2017 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą galiojantį dvejus metus, kurį pareiškėjas turėjo įsiforminti iki 2017 m. gruodžio 27 d., tačiau pareiškėjas, kol dar turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 29 d., ir teisėtą pagrindą būti Lietuvoje, neatvyko įsiforminti leidimo ir iki sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo įsiforminimo termino pabaigos neįgijo teisėto pagrindo būti Lietuvoje (nesikreipė dėl vizos išdavimo).
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Migracijos skyrius piktnaudžiavo savo įgaliojimais ir priėmė neteisėtą sprendimą grąžinti pareiškėją į N. F. Respubliką. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas nesielgė atsakingai ir neįgijo teisėto pagrindo būti Lietuvoje iki sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo įsiforminimo termino pabaigos.
Pareiškėjui neišvykus iš Lietuvos Respublikos iki turėto leidimo gyventi galiojimo pabaigos, Migracijos skyrius vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu 2017 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 20-SP9-104 (12.23) „Dėl grąžinimo į N. F. Respubliką”, kuriuo pareiškėją įpareigojo savanoriškai išvykti į N. F. Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (sprendimas įteiktas tą pačią dieną), t. y., iki 2017 m. gruodžio 6 d.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis turi teisę gauti Europos Sąjungos šeimos nario kortelę. Atkreipia dėmesį, kad pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – Laisvo asmenų judėjimo direktyva) šeimos nariams išduodama Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė, ji išduodama tik tam tikrais pagrindais (Įstatymo 101 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šeimos santykiai susikūrė tada, kai jo sutuoktinė naudojosi laisvo asmenų judėjimo teise, t. y. nėra jokio pagrindo teigti, kad jis turi būti traktuojamas kaip Sąjungos piliečio šeimos narys, taiga, nėra pagrindo taikyti Įstatymo 101 straipsnį. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimo, todėl pareiškėjo cituojama praktika su iš Laisvo asmenų judėjimo direktyvos išplaukiančiomis teisėmis nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšminga.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.
Atsakovo tvirtinimu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo vertinimu, kad Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu uždraudęs pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, pažeidė Įstatymo 133 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, nes nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra šeimos narys.
Teigia, kad Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas įvertino ir tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo nuo 2017 m. rugsėjo 30 d., įpareigojimo savanoriškai išvykti per sprendime grąžinti jį į N. F. Respubliką nustatytą terminą, neįvykdė, teikė klaidingą informaciją apie savo buvimo vietą. Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį ir į tai, kad užsienietis santuoką sudarė tik 2019 m. kovo 7 d., neturėdamas vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublkikoje. Mano, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, nustatytas vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, atsakovo nuomone, yra proporcinga poveikio priemonė.
Migracijos departamentas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas neturi jokio teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jam nesuteiktas prieglobstis, neturi galiojančių vizų, neturi jam išduoto galiojančio leidimo gyventi ir kitų įstatymų numatytais pagrindais įgytos teisės gyventi Lietuvoje. Mano, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (el. byla, I tomas, b. l. 65-66).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą prašė tenkinti remdamiesi skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas skundą prašė atmesti remdamasis atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į N. F. Respubliką, uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo bei nuspręsta įvesti jo duomenis į C SIS II perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis vienerius metus nuo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2019 m. birželio 17 d. teikimu Nr. 20-S-27474 kreipėsi į Migracijos departamentą su siūlymu priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (el. byla, I tomas, b. l. 96-97, 140-141, 145-146).
Migracijos departamentas 2019 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-5) 1U-21 „Dėl N. F. Respublikos piliečio D. N. D. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (el. byla, I tomas, b. l. 102-105, 151-154). Skundžiamu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti N. F. Respublikos pilietį D. N. D., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į N. F. Respubliką; uždrausti N. F. Respublikos piliečiui D. N. D., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo N. F. Respublikos piliečiui D. N. D., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis vienerius metus nuo išsiuntimo dienos.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2, 7 ir 8 dalimis, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas). Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu: jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamas sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos motyvuojamas tuo, jog užsienietis savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į N. F. Respubliką nustatytą terminą.
Byloje ginčo, jog užsienietis Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2017 m. rugpjūčio 2 d. buvo pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Šalys pripažįsta, kad Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2017 m. rugsėjo 28 d. buvo priėmęs sprendimą pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Remiantis bylos duomenimis, užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įforminimo Įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka nesikreipė, todėl Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2017 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą įpareigoti užsienietį savanoriškai išvykti į N. F. Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. gruodžio 6 d.
Įstatymo 128 straipsnis nustato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas. Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų poskyrio specialistas 2019 m. vasario 18 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 20-PR2-4546 informavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus viršininkę apie tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje 2019 m. sausio 31 d. buvo užregistruotas užsieniečio prašymas registruoti jo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (el. byla, I tomas, b. l. 67, 116).
Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) užsienietis įregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. M. (el. byla, I tomas, b. l. 71, 120).
Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis pareiškėjas Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi šio sprendimo vykdymą sustabdė.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinę bylą pagal užsieniečio skundą atsakovui Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui dėl 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo panaikinimo nutraukė, užsieniečiui atsisakius skundo.
Taigi, santuokos sudarymo metu, Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo, įpareigojančio užsienietį savanoriškai išvykti į N. F. Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. gruodžio 6 d., vykdymas buvo sustabdytas. Pareiškėjas skundo dėl šio sprendimo panaikinimo atsisakė, sudaręs santuoką. Teismas nutartį priėmė 2019 m. balandžio 16 d.
Kaip matyti iš byloje esančio Migracijos departamento 2019 m. (rašte nurodyti 2018 m. laikytini rašymu apsirikimu) gegužės mėn. rašto Nr. (15/5-3) 10K, Migracijos departamentas persiuntė Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui užsieniečio 2019 m. balandžio 15 d. prašymą leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (el. byla, I tomas, b. l. 77-78, 117, 126-127 ).
Visos šios aplinkybės patvirtina, kad užsienietis, nors ir nesutiko su Kauno vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu, tačiau sudaręs santuoką su Lietuvos piliete, siekė įteisinti savo gyvenaimą Lietuvos Respublikoje, teikdamas prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.
Kaip matyti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. gimimo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimė J. D., kurio tėvu įrašytas pareiškėjas (el. byla, I tomas, b. l. 171).
Teismas pažymi, jog teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). LVAT taip pat yra atkreipęs dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C?109/01, Rink. p. I?9607, LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012).
EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendime byloje Širvinskas prieš Lietuvą pažymėjo, jog nacionalinės priemonės, trukdančios tėvo ir vaiko bendravimui, prilygsta Konvencijos 8 straipsniu saugomos teisės apribojimui. Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad priimdamos sprendimus valdžios institucijos siektų teisingos vaiko ir tėvų interesų pusiausvyros, suteikiant ypatingą svarbą geriausiems vaiko interesams, o sprendimo priėmimo procesas, kuriuo apribojama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, turi būti teisingas bei užtikrinti šiuo straipsniu saugomus interesus.
Byloje duomenų, jog užsieniečio sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliete yra fiktyvi, teisiškai ar faktiškai nutrūkusi, ar duomenų, kad pareiškėjas su sutuoktine ir mažamečiu sūnumi, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, negyvena, nepalaiko socialiai vertingų ryšių ar jais nesirūpina, nėra.
Vien ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenamosios vietos, negali patvirtinti, jog pareiškėjas nesirūpina šeima, nepalaiko su šeima socialiai vertingų ryšių ir su ja kartu negyvena.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Tvarka).
Tvarkos 34 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą.
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustato Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės).
Pagal Taisyklių 11¹ punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ar 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.
Byloje ginčo, jog pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti į N. F. Respubliką, nėra, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir draudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo, nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, yra neproporcinga priemonė.
Kitų duomenų, išskyrus tai, jog pareiškėjas savalaikiai neįformino leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtinančių, jog užsienietis gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių įstatymus ir kelti nelegalios migracijos grėsmę, nėra. Dėl šių priežasčių įvesti jo duomenis į C SIS II perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis vienerius metus nuo išsiuntimo dienos, teismo vertinimu, taip pat nėra jokio pagrindo.
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro besąlygišką išvadą, kad Migracijos departamento 2019 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. (15/5-5)1U-21 „Dėl N. F. Respublikos piliečio D. N. D. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas, todėl turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų (el. byla, I tomas, b. l. 169-170).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.
Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas patyrė 1 200 Eur išlaidų už skundo parengimą teismui ir atstovavimą teisme, kurias pagrindžia pareiškėjo pateikti 2019 m. spalio 30 d. sąskaita Nr. AM-19-32, paslaugų perdavimo aktas pagal sąskaitą Nr. AM-19-32, 2019 m. liepos 15 d. mokėjimo nurodymas 600 Eur sumai, 2019 m. liepos 19 d. mokėjimo nurodymas 400 Eur sumai ir 2019 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymas 200 Eur sumai (el. byla, I tomas, b. l. 166-170, 172, 173, 174, 175, 176)..
Nustatyta, kad pareiškėją byloje pagal atstovavimo sutartį atstovavo advokatas A. M., kuris pareiškėjo vardu parengė skundą teismui (el. byla, I tomas, b. l. 33-34). Patirtos išlaidos už skundo parengimą (1 000 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyto maksimalaus užmokesčio už šią teisinę paslaugą dydžio (vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (įskaitant ir individualias įmones) 2019 m. I ketv. (bruto) – 1262,7 Eur x 2,5).
Pateiktame paslaugų perdavimo akte pagal sąskaitą Nr. AM-19-32 nurodyta, kad advokato pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas teisme truko 2,5 val.
Nustatyta, kad byloje vyko vienas teismo posėdis, kuris truko 36 min. (10:34 val. iki 11:10 val.) ir kuriame dalyvavo pareiškėjo interesus atstovaujantis advokatas A. M. (el. byla, I tomas, b .l. 178-180).
Išlaidos už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme (200 Eur už 2,5 val.) neviršija Rekomendacijų 8.19 papunktyje nustatyto maksimalaus užmokesčio už šią teisinę paslaugą dydžio (vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (įskaitant ir individualias įmones) 2019 m. I ketv. (bruto) – 1262,7 Eur x 0,1).
Įvertinus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir teisingos, todėl patenkinus jo skundą visiškai, visa apimtimi priteistinos pareiškėjo naudai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. N. D. skundą patenkinti.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-21 „Dėl N. F. Respublikos piliečio D. N. D. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ panaikinti.
Pareiškėjo D. N. D. naudai iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 1 200 (vieną tūkstantį du šimtus) eurų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.