Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S., G. K. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 1 d. areštu 16 parų;

- pagal BK 214 str. 1 d. areštu 40 parų;

- pagal BK 215 str. 1 d. areštu 30 parų;

- pagal BK 182 str. 3 d. areštu 15 parų;

- pagal BK 180 str. 1 d. areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., V. S. paskirtos bausmės dėl neteisėto svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimo pagal BK 215 str. 1 d. ir sukčiaujant užvaldyto nedidelės vertės svetimo turto pagal BK 182 str. 3 d. subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir nustatyta subendrinta bausmė – areštas 30 parų. Ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 178 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 70 parų, bausmę atliekant areštinėje.

- pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams;

- pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

- pagal BK 182 str. 3 d. areštu 15 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., G. K. paskirtos bausmės dėl neteisėto svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimo pagal BK 215 str. 1 d. ir sukčiaujant užvaldyto nedidelės vertės svetimo turto pagal BK 182 str. 3 d. subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams. Ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 214 str. 1 d., ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį bausmės, neatliktos pagal 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendį, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. areštu 20 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Civilinio ieškinio procesas dėl turtinės žalos atlyginimo R. K. nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2010-08-10, nuo 6.10 val. iki 6.45 val., ties Šiaulių Šv. Apašt. Petro ir Pauliaus katedra, Šiauliuose, Aušros takas 3, išlipdamas iš A. G. vairuojamo automobilio „Ford Transit”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. G. priklausančią 80 Lt vertės rankinę, kurioje buvo: 10 Lt vertės piniginė, 780 Lt, du mobiliojo ryšio telefonai „Nokia” (1 telefono vertė – 100 Lt) 200 Lt vertės bendrai su SIM pokalbių kortelėmis 2 Lt vertės bendrai (vienos SIM kortelės vertė – 1 Lt), asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas, išduoti A. G. vardu, automobilio „Audi 80”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimas ir techninės apžiūros talonas, AB banko „Swedbank” mokėjimo kortelė, iš viso pagrobė 1072 Lt vertės svetimą turtą.

Be to, V. S. ir G. K. nuteisti už tai, kad 2011-04-26, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, tiksliai nenustatytoje vietoje ir būdu, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti – AB banko „Swedbank“ elektroninę mokėjimo kortelę „Maestro” Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. K. vardu, ir tęsdami savo nusikalstamą veiką, nuo įgijimo momento neteisėtai laikė su savimi iki 2011-04-26 19.23 val.

Be to, V. S. ir G. K. nuteisti už tai, kad tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti – AB banko „Swedbank” elektroninę mokėjimo kortelę „Maestro” Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. K. vardu, bei neteisėtai inicijavo ir atliko finansinę operaciją, tai yra 2011-04-26 19.23 val. Šiauliuose, Tilžės g. 121, iš AB banko „Swedbank” bankomato, nuo sąskaitos nuėmė 390 Lt, ir įgijo R. K. priklausančias pinigines lėšas – 390 Lt.

Be to, V. S. ir G. K., nuteisti už tai, kad 2011-04-26, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, į AB banko „Swedbank” bankomatą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), įdėdami AB banko „Swedbank” elektroninę mokėjimo kortelę „Maestro” Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. K. vardu, ir bankų operacinėms sistemoms bei bankams pateikdami save kaip asmenį, turintį teisę atlikti finansinę operaciją, apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą, R. K. priklausantį, turtą – 390 Lt.

Be to, V. S. ir R. M. nuteisti už tai, kad 2011-07-31 apie 19.00 val., autobusų sustojimo stotelėje „Autobusų stotis”, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), bendrais tyčiniais veiksmais, atimdami galimybę priešintis, o būtent, V. S. čiumpant už rūbų nukentėjusįjį M. Š. ir nusitempiant jį į (duomenys neskelbtini) kiemą, po ko, tęsdami savo nusikalstamą veiką ir veikdami vieninga tyčia, V. S. suduodant nukentėjusiajam M. Š. ne mažiau dviejų smūgių rankos kumščiu į veidą, tuo padarant jam nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje, pereinančias į kairės akies apatinį voką, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to V. S. iš M. Š. kelnių kišenės ištraukus piniginę už 30 Lt ir pagrobus piniginėje buvusius nuolatinį autobuso pravažiavimo bilietą už 12,40 Lt, SIM kortelę už 20 Lt, o piniginę perdavus R. M., tokiu būdu pagrobė svetimą, M. Š. priklausantį, turtą už 62,40 Lt – piniginę su joje buvusiais daiktais.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį, išteisinti jį pagal BK 178 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 3 d., nesant jo veikoje minėtų nusikaltimų sudėties, o veiką pagal BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 138 str. 1 d., paskiriant laisvės apribojimo bausmę su atitinkamais įpareigojimais.

Skunde apeliantas teigia, kad rankinę, kuri buvo padėta nukentėjusiojo A. G. vairuojamajame automobilyje, jis paėmė, nes ,,sumaišė“ su savo rankine, kuri buvo panaši į nukentėjusiojo A. G. rankinę, apvogti nukentėjusiojo A. G. ir pasisavinti pastarojo daiktus, asmens dokumentus, pinigus bei banko mokėjimo korteles, kurios buvo rankinėje, jis tikslo neturėjo. Toliau apeliantas nurodo, kad pamatęs, jog paėmė svetimą rankinę su joje buvusiais pinigais, daiktais, asmens dokumentais bei banko kortelėmis, radęs nukentėjusiojo sesers telefono numerį, paskambino jai ir sužinojo nukentėjusiojo A. G. telefono numerį, kuriam paskambinęs juokaudamas pasakė, kad reikės ,,radybų", nors užmokesčio už daiktų ir dokumentų grąžinimą nebūtų ėmęs. Apeliantas pažymi, kad, jei būtų turėjęs tikslą apvogti nukentėjusįjį A. G., skambinęs jam nebūtų. Kartu teigia, kad buvo paėmęs iš rastos pinigų sumos 200 Lt, nes reikėjo sumokėti komunalinius mokesčius, o paskui tą sumą būtų pridėjęs prie buvusios sumos.

Nuteistasis savo skunde taip pat teigia, kad savo kaltės dėl nukentėjusiosios R. K. elektroninės mokėjimo kortelės įgijimo, laikymo, neteisėto jos panaudojimo bei apgaulės būdu sąskaitoje buvusių piniginių lėšų pasisavinimo jis nepripažino ir ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas neneigia, kad nukentėjusioji R. K. buvo atėjusi pas jį į svečius, šventė jo gimtadienį, kartu dalyvavo G. K., R. M., jo draugė Vaida, vartojo alkoholinius gėrimus. Nurodo, kad parduotuvėje jis atsiskaitė savo mokėjimo kortele, nukentėjusioji R. K. taip pat buvo išėjusi į parduotuvę su G. K. ir parsinešė sidro, o kas iš nukentėjusiosios R. K. rankinės galėjo išimti elektroninę mokėjimo kortelę, jis nematė ir nežino.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis sudavė 2–3 smūgius nukentėjusiajam M. Š. į veido sritį, padarydamas pastarajam nesunkų kūno sužalojimą, bet tik dėl to, kad M. Š. jam negrąžina pasiskolintų 50 Lt, o taip pat skolos jos draugui. Teigia, kad jokių daiktų iš nukentėjusiojo M. Š. jis neėmė, M. Š. daiktai pas jį nebuvo rasti kratos metu. Apeliantas pažymi, kad jam suduodant smūgius nukentėjusiam, R. M. ir T. D. buvo toliau ir jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko – buvo pasyvūs stebėtojai.

Skunde apeliantas reiškia manymą, kad jam paskirta per griežta arešto bausmė. Pažymi, kad jis dirbo apsaugininku 7 metus parduotuvėse ir naktiniuose klubuose, todėl arešto bausmės atlikimas areštinėje gali jį paveikti psichologiškai bei sukelti pavojų jo sveikatai, nes jam tekdavo sulaikyti dėl vagysčių asmenis, kurie praeityje buvo teisti, tekdavo sulaikyti naktiniuose klubuose ir asmenis, kurie keldavo triukšmą, muštynes ir taip pat praeityje buvo teisti. Tarp šių asmenų , nuteistojo nuomone, gali pasitaikyti asmenų, kurie atliks arešto bausmę kartu su juo, pastarieji gali iš jo tyčiotis ar jį žeminti, pasikėsinti į jo sveikatą ir gyvybę. Apeliantas teigia, kad tikslingiausia jam būtų skirti laisvės apribojimo bausmę, nes yra teisiamas pirmą kartą, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, turi tris nepilnamečius vaikus, kuriuos išlaiko, be to, sugyventinė R. M. yra nėščia, gimdymas numatytas 2012 m. gruodžio 20 d,, jis užsiima individualia veikla, todėl, atliekant arešto bausmę, jo verslas žlugs ir jis nebegalės išlaikyti savo vaikų bei šeimos.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, kvalifikuojant jo padarytą veiką tik pagal BK 182 str. 3 d.

Skunde apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja už vieną jo veikos epizodą pritaikė tris BK straipsnius, nors, jo manymu, jis turi būti teisiamas tik pagal vieną – BK 182 str. 3 d., dėl ko yra visiškai prisipažinęs ir nuoširdžiai gailisi.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 180 str. 1 d.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamojo kodekso bendrąsias normas pripažindamas jį nusikaltimo bendravykdytoju pagal BK 24 str. prasmę. Pažymi, kad nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tačiau tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą, tačiau jis jokių aktyvių veiksmų neatliko, jis ir T. D. tik buvo šalia, tačiau tokie jo ir T. D. veiksmai įvertinti skirtingai – teismas jį (R. M.) pripažino kaltu už tai, kad jis neatliko supratingo ir rūpestingo piliečio pareigos, kad jo tyčiniai veiksmai pasireiškė stovėjimu šalia V. S. ir M. Š., visko matymu ir piniginės paėmimu, nors T. D. už tapačius veiksmus, išskyrus ginčytiną piniginės paėmimą, net nebuvo pareikšti kaltinimai.

Be to, skunde teigiama, kad teismas savo išvadas grindė M. Š. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, akistatos su V. S., parodymų patikrinimo vietoje ir asmenų atpažinimo metu, tačiau pastarieji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, o būtent: pats nukentėjusysis M. Š. parodė, kad, kai V. S. vedėsi jį į kiemą, kiti du asmenys ėjo šalia ir nieko nesakė; V. S. nurodė, kad R. M. ir T. D. stovėjo atokiau, apie 15-20 metrų, ir jis niekam jokios piniginės neperdavė; V. S. parodymus patvirtino T. D. ir iš dalies liudytojai A. D., bei V. R., kurie nurodė, jog sulaikė tris asmenis, pas kuriuos nukentėjusiajam priklausančių daiktų nerado ir juos pristatė į policijos komisariatą, o liudytojas V. R. dar nurodė, kad tvarkant tarnybinį automobilį rado piniginę toje vietoje, kur sėdėjo V. S.. Remdamasis tuo, apeliantas nurodo, kad teismas visų šių parodymų nevertino, o rėmėsi vienintelio nukentėjusiojo V. Š. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. S., G. K. ir R. M. bei jų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 178 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. S. pripažino kaltu dėl nukentėjusiojo A. G. turto vagystės pagal BK 178 str. 1 d.

Nei teisiamajame posėdyje (4 t., 4-5 b. l.), nei apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. iš esmės neneigė, kad įvykio dieną – 2010-08-10 – pirmosios instancijos teismo nustatytu laiku ir aplinkybėmis užvaldė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. G. priklausančius daiktus, dokumentus, pinigus ir kt. objektus. Kitaip tariant, V. S. neginčija nei vienos nustatytos ir jam inkriminuotos objektyviosios aplinkybės, tačiau savo kaltę dėl nusikalstamo elgesio neigia, apeliuodamas į subjektyviosios pusės požymius. Taigi nėra pagrindo faktų ir aplinkybių, kurių neneigia apeliantas, analizuoti dar sykį apeliacinės instancijos teisme, todėl kolegija patikrino bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Pirmiausia pažymėtina, kad vagystė (BK 178 str.) yra tyčinė nusikalstama veika ir gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad būtina nustatyti, jog grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. S. tvirtina, kad nukentėjusiojo A. G. rankinės su joje buvusiais daiktais pagrobti neketino, o, tiesiog, pasiėmė, supainiojęs ją su savąja, nes pats tuo metu panašią turėjo. Akivaizdu, kad apeliantas neigia savo veikimą tiesiogine tyčia. Visgi, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine ir dažnai kaltininko vienareikšmiškai deklaruojama jo forma, būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. S. kaltės pagrobus svetimą turtą, pagrįstai kreipė dėmesį į visumą apelianto veiksmų, susijusių su disponavimu nukentėjusiojo turtu. Iš nukentėjusiojo A. G. parodymų teisiamajame posėdyje (3 t., 168–169 b. l.) ir iš paties V. S. parodymų yra aišku, kad apeliantas mažiausiai dvi dienas po to, kai užvaldė A. G. rankinę su daiktais, pinigais, dokumentais, banko ir kitokiomis kortelėmis, svetimu turtu disponavo savo nuožiūra, nenunešė neva netyčia užvaldytų ir jam nepriklausančių daiktų į policiją, nepranešė apie tai jokiai kitai institucijai, kad tie daiktai būtų sugrąžinti teisėtam valdytojui, nors A. G. dėl pagrobtų daiktų į policiją kreipėsi tą pačią dieną (2010-08-10) ir parašė pareiškimą, aiškiai nurodydamas, kad jo daiktus galėjo pagrobti pakeleivis, kurį jis pavežė iš Joniškio į Šiaulius (1 t., 106 b. l.). Maža to, pats apeliantas pripažino, kad dalį A. G. priklausančių pinigų, 200 Lt, jis panaudojo savo reikmėms – sumokėjo už komunalines paslaugas, ir tik po to telefonu susisiekė su nukentėjusiuoju, ėmė vesti derybas, dėl neva rastų dokumentų gražinimo ir atlygio (100 Lt, 200 Lt ar 300 Lt) už tai. Nors šias aplinkybes nuteistasis komentuoja kitaip, teigdamas, kad dėl atlygio už radybas jis tik ,,pajuokavo“, tai nekeičia situacijos esmės. Faktas tas, kad praėjus dar maždaug 2 savaitėms po įvykio – 2010-08-23, V. S. atvyko į sutartą vietą tikslu grąžinti nukentėjusiajam, neva, rastus daiktus, dokumentus, banko ir kitas korteles, ir buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tą pačią dieną (2010-08-23) V. S. buvo apklaustas įtariamuoju ir savo kaltę dėl svetimo, A. G. priklausančio, turto vagystės pripažino visiškai (1 t., 155-156 b. l.). Nuteistojo V. S. keliamas versijas, kad jis netyčia užvaldė A. G. turtą, kad geranoriškai ir nereikalaudamas jokio atlygio norėjo grąžinti nukentėjusiajam pastarojo turtą, paneigia ir ta aplinkybė, kad jis 2010-08-23 nukentėjusiajam kartu su rankine perdavė tik dalį pagrobto turto – neperdavė 780 Lt (1 t., 116; 117–133 b. l.), kurie kartu su kitais daiktais, dokumentais ir kt. 2010-08-10 buvo pagrobti. Dėl to apeliantas ikiteisminio tyrimo metu aiškino: ,,...pasisavinau ir išleidau svetimus pinigus...tiesiog susigundžiau...“ (1 t., 156 b. l.).

Visos aptartos aplinkybės ir teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad V. S. veikė tiesiogine tyčia, aiškiai suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, numatė ir norėjo kilsiančių padarinių. Tai, kad dalį pagrobto turto (780 Lt) jis panaudojo savo reikmėms, o kitą turtą (daiktus, dokumentus, banko ir kitokias korteles) nusprendė grąžinti nukentėjusiajam, rodo, kad apelianto tyčia dėl grobiamo turto buvo neapibrėžta, tačiau tai neturi reikšmės jo nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad visu pagrobtu nukentėjusiojo A. G. turtu V. S. kurį laiką disponavo pagal savo valią, todėl apeliantui skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai inkriminuota visa neteisėtai užvaldyto turto vertė.

Apelianto veikoje nustatyti visi BK 178 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji ir objektyvieji sudėties požymiai, todėl priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo nuteistasis, nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 182 str. 3 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d.

Skundžiamu nuosprendžiu V. S. ir G. K. nuteisti pagal BK 182 str. 3 d. už tai, kad apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajai R. K. priklausantį, nedidelės vertės turtą (390 Lt), pagal BK 214 str. 1 d. ir BK 215 str. 1 d. už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą, nukentėjusiosios R. K. teisėtai valdomą, elektroninę mokėjimo priemonę – AB banko „Swedbank” elektroninę mokėjimo kortelę „Maestro” Nr. (duomenys neskelbtini). Su tokiu apylinkės teismo sprendimu nesutinka abu nuteistieji. Vienas iš jų – G. K. – iš esmės neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamo veikimo aplinkybių, tačiau savo elgesiui teikia savitą juridinę kvalifikaciją, manydamas, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal vieną Baudžiamojo įstatymo straipsnį – BK 182 str. 3 d. Apeliaciniu skundu kitas nuteistasis V. S., kaip ir viso baudžiamojo proceso metu, deklaratyviai neigia dalyvavęs minėtų ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, prašo šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju kolegija pažymi, kad abiejų apeliantų skunduose pateikiami argumentai yra nepagrįsti.

Pirmiausia, pasisakant apie nuteistojo V. S. skundo argumentus, pažymėtina, kad savo skunde jis deklaravo tą pačią įvykių versiją kaip ir teisiamajame posėdyje (4 t., 5–6 b. l.), keldamas tuos pačius klausimus, dėl kurių aiškiai ir detaliai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, motyvuotai ir vienareikšmiškai atmesdamas atitinkamus apelianto parodymus. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. S. betarpiško dalyvavimo neteisėtai įgyjant, laikant ir panaudojant svetimą elektroninę priemonę, apgaulės būdu užvaldant svetimus, nukentėjusiajai R. K. priklausančius, pinigus yra teisingos ir pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais: nuteistojo G. K. parodymais, kuriuos jis patvirtino ir akistatos su V. S. metu, nukentėjusiosios R. K. parodymais, liudytojų V. V., J. A. parodymais, AB banko ,,Swedbankas“ pateiktais duomenimis apie piniginių lėšų cirkuliaciją R. K. bankinėje sąskaitoje, atliktas operacijas ir prisijungimus bankomatuose, banko ,,Danske bankas“ pateiktais duomenimis apie nuteistojo V. S. bankinę sąskaitą, iš dalies ir paties apelianto V. S. parodymais (1 t., 24-25; 27; 30-32; 61-63; 67; 75-76; 97-99 b. l.; 3 t., 172-173 b. l.; 4 t. 4-8 b. l.).

Nuteistasis V. S. savo skunde nenurodė nei vienos naujos aplinkybės, dėl kurios skundžiamame nuosprendyje nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas ar kuri, priimant nuosprendį, nebūtų žinoma, todėl pakartotinė tų pačių įrodymų analizė ir analogiškų, deklaratyvių apelianto versijų kvestionavimas – kad jis nežino, kas galėjo paimti nukentėjusiosios R. K. elektroninę mokėjimo kortelę ir užvaldyti nukentėjusiosios pinigus, nurodant tuos pačius ir skundžiamame nuosprendyje pateiktus aiškius argumentus, neturi loginės prasmės. Skundžiamo nuosprendžio turinys ir jame deklaruotos teismo išvados dėl V. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 3 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d, yra pastarajam žinomos (4 t. 69 b. l.), dėl jų apeliantas nepateikė jokių argumentų ir pasisakyti daugiau šiuo klausimu nėra pagrindo.

Byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, kad G. K. įvykio dieną, būdamas pas V. S. namuose, pastebėjo, kad į nukentėjusiosios mobilųjį telefoną atėjo SMS žinutė, kuria pranešama apie piniginių lėšų – 390 Lt, pervedimą į R. K. banko sąskaitą, ir apie tai G. K. pasakė V. S.. Tam, kad sužinotų nukentėjusiosios tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis – R. K. banko kortelės PIN kodą, G. K. ir V. S. neblaiviai R. K. pasiūlė bankomate pasitikrinti savo sąskaitos likutį, o nukentėjusiajai sutikus, ir tai įgyvendinant, V. S. įsidėmėjo R. K. prisijungimo duomenis – rinktą PIN kodą, po to, neteisėtai įgijo R. K. banko kortelę ir kartu su G. K. bankomate, pateikę save kaip asmenį, turintį teisę atlikti finansinę operaciją, apgaule savo naudai įgijo R. K. pinigus – 390 Lt, kuriuos nuteistieji pasidalino tarpusavy. Šias apylinkės teismo nustatytas aplinkybes G. K. pripažįsta ir byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima manyti, kad jis apkalba savo bendrininką. Tokių aplinkybių nepaminėjo ir nuteistasis V. S..

Jau minėta, kad G. K. aptartam nusikalstamam veikimui teikia savitą juridinę kvalifikaciją. Pasisakant dėl G. K. apeliacinio skundo argumentų, pirmiausia pažymėtina, kad svetimo turto įgijimas apgaule (BK 182 str.) yra reglamentuojamas BK XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“, kuriame numatytomis nusikalstamomis veikomis pažeidžiamos savininko ar kito asmens, valdančio turtą pagal įstatymus ar sutartį, teisės valdyti, naudotis ir disponuoti turtu, o nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 str., BK 215 str., yra išdėstytos BK XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, kuriais pažeidžiama Lietuvos valstybės finansų kredito sistema. Taigi BK 182 str. ir BK 214 str. – 215 str. numatytų nusikalstamų veikų objektai yra skirtingi, todėl pasikėsinimas į kiekvieną iš jų užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal atitinkamus Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnius. Nepaisant to, kad BK 214 str. ir BK 215 str. numatytas nusikalstamas veikas vienija iš esmės tas pats nusikaltimo objektas, visgi, įstatymų leidėjas išskyrė neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimą, kaip atskirą nusikalstamą veikimą (BK 215 str.), kurio neapima BK 214 str. dispozicija, reglamentuojanti neteisėtą disponavimą (įgijimą, laikymą, perdavimą, realizavimą) elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis, pakankamais finansinei operacijai inicijuoti.

Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad V. S. ir G. K. neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir ja atitinkamą laiką disponavo, po to, ją įdėję į bankomatą, iniciavo finansinę operaciją, identifikuodami save kaip R. K., turinčią teisę atlikti finansinę operaciją, apgaule savo naudai įgijo pastarosios pinigus. Akivaizdu, kad nuo pat pradžių apeliantų veiksmai buvo tiksliniai nukreipti konkrečiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti – įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis, ir tuo naudojantis apgaule užvaldyti svetimą turtą. Apeliantai betarpiškai, veikdami bendrai ir vieninga tyčia, įgyvendino visus BK 182 str. 3 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės požymius, kurie neabejotinai patvirtina, kad V. S. ir G. K. visiškai suvokė savo elgesio nusikalstamą pobūdį, suprato, kad elgiasi prieš nukentėjusiosios valią, numatė nusikalstamo veikimo padarinius ir jų norėjo. Abiejų nuteistųjų veikose yra nustatyti visi būtini BK 182 str. 3 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų subjektyvieji ir objektyvieji sudėties požymiai. Dėl to, kas paminėta, nėra teisinio pagrindo G. K. nusikalstamą veikią kvalifikuoti kitaip, o V. S. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje, kaip prašoma apeliaciniais skundais.

Dėl BK 180 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuosprendyje aptartais įrodymais (įvertinęs nukentėjusiojo M. Š. parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, pačių apeliantų V. S. ir R. M. parodymus, liudytojų parodymus ir kt. įrodymus), nustatė, kad V. S. ir R. M. bendrais tyčiniais veiksmais 2011-07-31, apie 19 val., autobusų sustojimo stotelėje „Autobusų stotis”, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), atėmę galimybę priešintis – V. S. čiumpant už rūbų nukentėjusįjį M. Š. ir nusitempiant jį į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, po to, tęsiant nusikalstamą veiką, veikdami vieninga tyčia, V. S. suduodant nukentėjusiajam M. Š. ne mažiau dviejų smūgių rankos kumščiu į veidą, tuo padarant jam nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje, pereinančias į kairės akies apatinį voką, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to V. S. iš M. Š. kelnių kišenės ištraukus piniginę už 30 Lt ir pagrobus piniginėje buvusius nuolatinį autobuso pravažiavimo bilietą už 12,40 Lt, SIM kortelę už 20 Lt, o piniginę perdavus R. M., tokiu būdu pagrobė svetimą, M. Š. priklausantį, turtą už 62,40 Lt, t. y. piniginę su joje buvusiais daiktais.

Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog nuteistojo R. M. bendrininkavimas įgyvendinant plėšimą iš esmės pasireiškė tik buvimu įvykio vietoje ir nukentėjusiojo piniginės paėmimu. Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų nepakanka neabejotinai konstatuoti apelianto R. M. kaltę pagal BK 180 str. 1 d.

Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 24 str. nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).

Skundžiamu nuosprendžiu R. M. buvo pripažintas vienu iš nukentėjusiojo M. Š. apiplėšimo bendravykdytojų. Kitaip tariant, apylinkės teismas padarė išvadą, kad R. M. nusikalstamą veiką padarė kartu su kitu vykdytoju – V. S.. Pagal BK 24 str. 3 d. nusikalstamos veikos vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Taigi vykdytojo veika pasireiškia tokiais nusikalstamais veiksmais, kurie numatyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.

BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo vykdytojas yra tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą.

Iš nukentėjusiojo M. Š., nuteistųjų R. M., V. S. ir liudytojo T. D. parodymų (3 t., 169–170 b. l; 4 t., 6–7; 9–10 b. l.) yra aišku, kad visi minėti asmenys įvykio dieną susitiko atsitiktinai. Nuteistasis R. M. ir liudytojas T. D. vienodai tvirtino, kad V. S. savo asmenine iniciatyva priėjo prie nukentėjusiojo M. Š. ir pakvietė pastarąjį nueiti pasikalbėti. Pasak R. M. ir T. D., jie net nežinojo, kokiu tikslu V. S. vedėsi M. Š.. Nors nukentėjusysis teigė, kad V. S. jį nusitempė už namo, tačiau detaliau atpasakodamas įvykio aplinkybes nurodė, kad V. S., tiesiog paėmęs už rankovės, jį pasivedė, jis (M. Š.) nesipriešino, o liudytojas T. D. kartu su nuteistuoju R. M. ėjo iš paskos. Nustatyta įvykių eiga, kolegijos nuomone, nebuvo pakankama nuteistajam R. M. suvokti nusikalstamus V. S. ketinimus, atkreipiant ypatingą dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie bylotų, apie išankstinį V. S. ir R. M. susitarimą bendrai nusikalstamai veikti. Pasak nukentėjusiojo, V. S., nusivedęs jį už namo, pareikalavo grąžinti skolą ir pradėjo jį mušti – sudavė kumščiu smūgius į veido sritį. M. Š. sakant, kad jis skolą D. K. yra grąžinęs, V. S. pareikalavo parodyti, ką nukentėjusysis turi, ir ištraukė jo (nukentėjusiojo) piniginę su visais joje buvusiais dokumentais, dokumentus išėmė, sakydamas, kad ,,...čia už skolą...“, o tuščią piniginę padavė R. M., kuris piniginę paėmė. Šias aplinkybes nuteistasis V. S. atpasakojo kitaip, nurodydamas, kad M. Š. pats jam siūlė piniginę ir ,,...dar kažką...“ už skolą, tačiau jis tų daiktų neėmė, ir nukentėjusysis įsidėjo piniginę atgal į kišenę. Tiesa, V. S. neneigė sudavęs jam inkriminuotus smūgius nukentėjusiajam ir pripažįsta nesunkiai sutrikdęs jo sveikatą (2 t., 17 b. l.), tačiau tokį savo veikimą teisina noru ne apiplėšti, o priminti nukentėjusiajam, kad pastarasis yra skolingas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. S. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti iš nukentėjusiojo skolos ir pats tai aiškiai suvokė. Liudytojas D. K. patvirtino (3 t., 171–172 b. l.), kad M. Š. iš tikrųjų jam buvo skolingas pinigų, bet jis neprašė V. S. tą skolą iš nukentėjusiojo paimti, o, be to, skolą M. Š. yra grąžinęs. V. S. aiškinimai apie M. Š. skolos (50 Lt) atsiradimą jam (V. S.), yra akivaizdūs vienasmeniški, subjektyvūs, niekuo nepagrįsti išgalvojimai, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Akistatos su nukentėjusiuoju metu (2 t., 105–106 b. l.) nuteistasis V. S. teigė, kad nukentėjusysis jam už telefoną buvo davęs MP4 grotuvą, tačiau vėliau jį atsiėmė, pažadėjo duoti 50 Lt, davė radijo ryšio priemones, kurios neveikė, ir pan. Akistatos metu V. S. tvirtino, kad jis iš M. Š. tik norėjo atsiimti savo daiktus – telefoną ir laikrodį, o teisiamajame posėdyje jau aiškino kitaip, t. y. kad M. Š. jam buvo skolingas 50 Lt ir dėl tokios sumos į teismą kreiptis neketino. Tokie nenuoseklūs, prieštaringi V. S. parodymai apie tariamą nukentėjusiojo skolą – yra aiškus mėginimas suklaidinti teismą. Iš tokių nuteistojo V. S. versijų net neaišku, kokią skolą jis, pagrobdamas nukentėjusiojo piniginę su nuolatiniu autobuso pravažiavimo bilietu ir SIM kortele, siekė susigrąžinti – 50 Lt, laikrodį ar telefoną, todėl apylinkės teismas pagrįstai šias versijas atmetė.

Nuteistojo V. S. iškelta versija, kad jis nieko iš M. Š. nepagrobė, taip pat vienareikšmiškai paneigta byloje esančiais įrodymais. Tokį savo teiginį nuteistasis grindė tuo, kad pas jį nebuvo surasti nukentėjusiojo daiktai. Tačiau liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. D. (4 t., 9 b. l.) nurodė, kad prieš gabenant V. S., R. M. ir T. D. į policijos įstaigą, pastarieji nebuvo nuodugniai patikrinti. Liudytoju apklaustas kitas policijos pareigūnas V. R. (3 t., 171 b. l.) parodė, kad jis automobilyje, kuriuo į policijos įstaigą buvo vežami V. S., R. M. ir T. D., rado (2 t., 27–30 b. l.) iš nukentėjusiojo pagrobtą piniginę su mėnesiniu autobuso bilietu ir invalidumo pažymėjimu, išduotu M. Š. vardu (2 t., 31–32 b. l.). Liudytojas V. R. teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, kad nukentėjusiojo daiktai automobilyje buvo rasti būtent toje vietoje, kur sėdėjo V. S., ir niekas kitas, išskyrus pastarąjį, ten jų padėti negalėjo, nes jis stebėjo visus tris į policiją vežamus asmenis (V. S., R. M. ir T. D.). Maža to, liudytojas A. S., apklausiamas teisiamajame posėdyje (3 t., 172 b. l.), nurodė, kad tos pačios dienos (2011-07-31) vakare jis įvykio vietoje rado pamestus nukentėjusiojo daiktus – banko kortelę, Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę ir neįgaliojo pažymėjimą, išduotus M. Š. vardu, ,,Omnitel“ SIM kortelę, ir visus tuos objektus kitą dieną pridavė į policijos įstaigą (2 t., 21 b. l.). Tai, kad M. Š. daiktai buvo surasti ne pas jį, o skirtingose vietose, patvirtina, kad V. S. nukentėjusiajam piniginės su kitais daiktais ir dokumentais negrąžino. Taip pat aptartos aplinkybės verčia abejoti, ar V. S. iš tikrųjų R. M. padavė iš nukentėjusiojo pagrobtą piniginę, kaip tvirtina M. Š.. Pats nuteistasis R. M. šią aplinkybę neigė viso baudžiamojo proceso metu, V. S. taip pat tvirtino, kad jokios piniginės R. M. nepadavė, o rasta ji buvo liudytojo V. R. nurodytoje vietoje automobilyje. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų minėtą ir tik M. Š. nurodytą aplinkybę, todėl, esant tokiai situacijai, negalima neabejotinai konstatuoti, kad V. S. iš tikrųjų padavė nukentėjusiojo piniginę R. M., ir ši aplinkybė šalinama iš suformuluoto kaltinimo V. S. (BPK 328 str. 3 p.).

Kolegijos nuomone, byloje surinkti, ištirti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad V. S. 2011-07-31, apie 19 val., autobusų sustojimo stotelėje „Autobusų stotis”, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), atimdamas galimybę priešintis, o būtent, čiupdamas už rūbų nukentėjusįjį M. Š., nusitempė jį į (duomenys neskelbtini) kiemą, kur, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, sudavė nukentėjusiajam M. Š. ne mažiau dviejų smūgių rankos kumščiu į veidą, tuo padarydamas jam nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje, pereinančias į kairės akies apatinį voką, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to iš M. Š. kelnių kišenės ištraukė piniginę už 30 Lt su piniginėje buvusiu nuolatiniu autobuso pravažiavimo bilietu už 12,40 Lt, SIM kortele už 20 Lt, taip pagrobė svetimą, M. Š. priklausantį, turtą už 62,40 Lt – piniginę su joje buvusiais daiktais.

Taigi V. S. veikoje yra nustatyti visi BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl perkvalifikuoti jo nusikalstamą veikimą pagal BK 138 str. 1 d., kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Kitokią išvadą kolegija daro dėl nuteistojo R. M. dalyvavimo plėšime. Nuteistasis V. S. viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai tvirtino, kad, jam suduodant smūgius nukentėjusiam, R. M., kaip ir liudytojas T. D., buvo toliau, 15–20 metrų atstumu, ir jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko – buvo pasyvūs stebėtojai. Analogiškai nurodė R. M. ir liudytojas T. D., tačiau nukentėjusysis M. Š. teigė, kad R. M. su T. D. stovėjo netoliese ir girdėjo, ką V. S. sakė, bei matė, ką pastarasis darė. Tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 67-70 b. l.). Konkrečiu atveju, pašalinus iš kaltinimo aplinkybę, kad V. S. R. M. perdavė nukentėjusiojo piniginę, vien R. M. stovėjimo vieta, V. S. betarpiškai įgyvendinant objektyviuosius plėšimo požymius, neįrodo, kad R. M., kaip nusikaltimo bendravykdytojas, būtų prisidėjęs prie veiksmų, atitinkančių plėšimo objektyviuosius požymius, ar tiesiogiai V. S. suteikęs būtinąją pagalbą, įgyvendinant objektyviuosius plėšimo sudėties požymius. Iš nukentėjusiojo parodymų yra aišku, kad R. M. jo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, nieko jam nesakė ir tiesiogiai nieko nepagrobė. Byloje nenustatyta, kad R. M. būtų kažkaip veikęs prieš nukentėjusiojo valią, ir nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. M. būtų suvokęs, kad jis dalyvauja pagrobiant svetimą turtą, palaužus nukentėjusiojo valią ar atėmus galimybę pasipriešinti, kad būtų numatęs tokio nusikalstamo veikimo padarinius ir kartu su V. S. jų siekęs.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad R. M. dalyvavo įgyvendinant plėšimą prieš nukentėjusįjį M. Š. (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis R. M. atžvilgiu (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl V. S. ir G. K. paskirtų bausmių

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems atitinkamai BK 144 str., 135 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apeliantus apibūdinančius duomenis (teistumus, gyvenamų vietų pateiktas charakteristikas, baustumus administracine tvarka), į nustatytas jų atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantai skunduose teigia, kad jiems paskirtos bausmės yra per griežtos, tačiau teisėjų kolegija, konkrečiu atveju, mano priešingai.

Pirmiausia pažymėtina, kad V. S. ir G. K. nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 3 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., padarė veikdami bendrininkų grupėje, o V. S. plėšimą (BK 180 str. 1 d.) padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimo atveju daromos ar padarytos konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo, todėl kaltininko baudžiamoji atsakomybė už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti griežtesnė, nes dėl nusikalstamos veikos padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos bendram nusikalstamam tikslui pasiekti, ir, veikiant tokia forma, objektyviosios aplinkybės įgyvendinamos greičiau ir paprasčiau, o bendrininkaujant padarytų nusikalstamų veikų atskleidimas, bendrininkų išaiškinimas paprastai yra sudėtingesnis procesas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad girtas ar apsvaigęs asmuo gali greičiau netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų, kas dažnai suponuoja nusikalstamą elgesį. Todėl veika, padaryta bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio, įstatymų leidėjo BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p. įvardyta kaltininkų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas atitinkamai konstatavo V. S. ir G. K.. Kartu pažymėtina, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį R. M. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., kurią pastarasis buvo kaltinamas įvykdęs bendrininkų grupėje su V. S., naikintina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria buvo konstatuota V. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad plėšimą jis įvykdė bendrininkų grupėje (BPK 328 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad V. S. vieną nesunkų, tris apysunkius tyčinius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą padarė būdamas neteistas, tačiau ne sykį baustas administracine tvarka (3 t., 5–6; 9–11 b. l.). Kartu teismas nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes dėl įvykdytos vagystės, numatytos BK 178 str. 1 d., kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, bei iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), ir paskyrė iš esmės minimalią arešto bausmę (minimali – areštas 15 parų), numatytą BK 49 str. 3 d. Pasisakant apie už kitas nusikalstamas veikas V. S. paskirtas arešto bausmes, pažymėtina, kad nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas sunkina jo atsakomybę, o nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 3 d., 214 str. 1 d., 215 str., padarė veikdamas bendrininkų grupėje, kas, kaip minėta taip pat pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl apylinkės teismo paskirtos arešto bausmės už minėtas nusikalstamas veikas nelaikytinos per griežtomis, nes faktiškai yra mažesnės už BK 49 str. 3 d. numatytus tokių bausmių vidurkius, nors jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių šioje dalyje nenustatyta. Apeliantas skunde reiškia manymą, kad jam už padarytas nusikalstamas veikas būtų tikslingiau skirti švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, nes turi rūpintis ir išlaikyti tris mažamečius vaikus, turi darbą ir apskritai arešto bausmės atlikimas, V. S. teigimu, jam gali būti komplikuotas, nes jis yra dirbęs apsaugos darbuotoju. Akivaizdu, kad tokiais argumentais V. S. mėgina save pateikti iš gerosios pusės, neakcentuodamas kitų neigiamai jį apibūdinančių aplinkybių. Jau minėta, kad V. S. iš viso padarė 5 nusikalstamas veikas, 4 iš jų per pakankamai trumpą laiką, ir tokio dėsningo jo veikimo negalima laikyti atsitiktiniais neigiamais poelgiais. Po to, kai 2010 m. rugpjūčio 10 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl A. G. turto vagystės ir 2010 m. rugpjūčio 23 d. V. S., apklaustas įtariamuoju dėl minėtos nusikalstamos veikos, reiškęs apgailestavimą dėl savo elgesio, apeliantas padarė dar 4 nusikalstamas veikas, iš kurių vienas tyčinis apysunkis smurtinis nusikaltimas – plėšimas. Šios aplinkybės itin neigiamai apibūdina apeliantą.

Viena iš bausmės paskirčių yra kalto asmens nubaudimas. Baudžiant kaltininką, siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų. Asmuo privalo elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, bei įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, į ką dabar savo skundu apeliuoja V. S.. Vien tai, kad apeliantas dirba, turi mažamečių vaikų, nei jo kaltės, nei padarytų veikų pavojingumo nemenkina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, konstatuoja, kad V. S. apylinkės teismas teisingai nustatė bausmės rūšį, paskyrė ne per dideles arešto bausmes ir ne per griežtą galutinę subendrintą bausmę, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo, nepaisant to, kad viena V. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė šiuo nuosprendžiu panaikinama.

Savo skunde nuteistasis G. K. jokių naujų, bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje pažymėjo, kad G. K. jam inkriminuotas tris tyčines nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas ir būdamas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, ir iš dalies atlygino padarytą žalą, tačiau kartu pagrįstai nustatė ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje. Byloje nėra duomenų, kurie bylotų apie kitas G. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas minėtiems nuteistiesiems galutines subendrintas bausmes, bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų BK 63 str. ir 64 str., nepažeidė ir šiuo požiūriu klaidos nepadarė.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 3 d., 4 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d., ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – R. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti V. S. nustatytą atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje.

Iš kaltinimo V. S. pašalinti aplinkybę: „piniginę perdavus R. M.“.

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.