Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, aukštojo išsilavinimo, išsituokusi, dirbanti VšĮ (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, 163 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Č., būdama atsakinga už savo mažamečių sūnų A. Č., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir J. Č., gim. (duomenys neskelbtini) m., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikams sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdama užtikrinti vaikų teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tai yra, sudaryti tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti, sudaryti vaikams sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jų protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaikus, tai yra, laikotarpiu nuo 2015 metų, tikslus laikas nenustatytas, iki 2018-02-14, gyvenamojoje vietoje - bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sistemingai, ne mažiau 10 kartų, tarpusavio konfliktų metu kilusio pykčio pasėkoje taikė mažamečiams nukentėjusiesiems A. Č. ir J. Č. fizines bausmes už netinkamą jų elgesį, naudodama fizinį smurtą, tai yra, suduodama smūgius A. Č. ir J. Č. tiksliai nenustatytą skaičių kartų ranka, koja, diržu, šlapiu rankšluosčiu į veido, nugaros, sėdmenų sritis, kojas, mesdama keptuvę (puodelį ilga rankena) į A. Č. ir pataikydama jam į ranką, 2018-02-14 apie 7.30 val. trenkdama dienoraščio sąsiuviniu vieną kartą nukentėjusiajam A. Č. per veidą, šiais veiksmais sukeldama A. Č. ir J. Č. fizinį skausmą, be to, naudodama psichologinį smurtą - dažnai šaukdama ant jų, smurtaudama prieš A. Č., matant J. Č., mesdama į sieną A. Č. kompiuteriuką, dėl ko jis perlūžo, ir tokiu būdu dėl ilgą laiką naudoto fizinio ir psichinio smurto padarė mažamečiams nukentėjusiesiems A. Č. ir J. Č. kitus emocijų sutrikimus vaikystėje (F93.8), tai yra, nesunkius sveikatos sutrikdymus, nes jų sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apklausta teisme kaltinamoji J. Č. kalta neprisipažino ir parodė, jog prieš savo vaikus A. ir J. nėra nei fiziškai, nei psichologiškai smurtavusi. Ji pati yra medicinos psichologė, dirba su turinčiais raidos sutrikimų vaikais, žino, jog jokio smurto sudrausminimo tikslais prieš vaikus naudoti negalima ir prieš savo vaikus niekada jokio smurto nenaudojo. Su savo vaikais naudodavo tokias pat metodikas kaip ir su savo pacientais, tai yra, tokias kaip raštiškas susitarimas, skatinimo sistema. Fizinių bausmių vaikams netaikė, nei ranka, nei koja, nei kokiais nors daiktais vaikams nėra sudavusi, vaikų daiktų nėra sugadinusi. Ji su vaikais kalbėdavosi, aiškindavo, kad yra gerai, o kas blogai, norėdama sudrausminti, apribodavo kokius nors malonumus, televizoriaus žiūrėjimą, būrelių lankymą. Ji kalbėdavo aiškiai, garsiai, bet niekada ant vaikų nešaukdavo. Mano, jog vaikai prieš ją parodymus davė įtakoti jos buvusio vyro A. Č., su kuriuo yra įtempti santykiai. Dėl 2018 m. vasario 14 d. įvykio gali paaiškinti, kad tai buvo įprasta diena. Atsikėlė 7 val. ryto. Tuo pat metu atsikėlė ir sūnus A.. Sūnus J. miega ilgiau – iki 7.30 val. Paruošė pusryčius. Pakvietusi pusryčiauti, gavo į telefoną žinutę iš elektroninio dienyno apie tai, kad A. vėl neparuošė anglų kalbos namų darbų. Pusryčiaudama su sūnumi aptarė namų darbų neatlikimo bėdą, nes tai yra dažna problema. Paklausė sūnaus, kodėl neatliko namų darbų, vaikas atsakė, kad dėl to, jog mokytoja „psichė“. Vaikui pasakė, kad taip kalbėti negalima, prašė pasakyti, kad atliks namų darbus, vaikas dar išsisukinėjo, tada paprašė, kad atsineštų mokyklos dienoraštį, kuris yra plonas, tikriausiai 12 lapų, sąsiuvinis, į kurį mokytoja rašo visokias pastabas. Dienoraštyje buvo dar keletas pastabų dėl A. elgesio ir ji pasakė A., kad turi pasikalbėti apie jo elgesį. A. visuomet norėdavo išsisukti nuo tokių pokalbių, sudirgdavo. Ji liepė A. dienoraštyje parašyti, kada jis planuoja atlikti namų darbus. Sūnus į dienoraštį parašė, kad namų darbus padaryti pamiršo. Ji primygtinai prašė parašyti tikslią datą, sakė, jeigu atliks šiandien, kad tai padarytų iki ji grįš iš darbo, nes dar planavo kartu su vaikais švęsti. A. parašė, kada jis atliks namų darbus. Ji pasakiusi, kad išjungs televizorių, ištraukė laidą. A. labai supyko, susinervino. Tuomet ji pamatė, kad sąsiuvinio aplankas suplėšytas. Prieš dvi dienas mokyklos susirinkime gavo pastabą, kad vaikai neprižiūri aplankalų, knygų. Tada pasakė, kad eidamas iš mokyklos nusipirktų aplankalą pats. Vaikas, vartodamas vulgarius žodžius, atšovė, kad pinigų neturi. Pasakė pasiimti pinigų iš taupyklės ir baigta kalba. A. sąsiuviniu nesudavė. A. nuėjo autis batų, ji nuėjo žadinti jaunesniojo vaiko. Girdėjo, kad A. nesirengia, todėl liepė nusiraminti, kad į mokyklą nueitų ramus. A. į tai ją pavadino „durne, debile“. Tuomet ji pasakė, kad už tokius žodžius ji dar pagalvos, ar leisti jį pas tėtį atostogų. Matė kaip vaikas viduje supyko. Ji žadino J., o tuo metu A. išėjo į mokyklą. Prieš pat 8 val. A. paskambino, pasakė, kad jau yra mokykloje. Namo grįžo apie 15 val., A. namuose nerado, paskambinus telefonu jis neatsiliepė. Paskambinusi į mokyklą sužinojo, kad pamokos pasibaigė ir A. išėjo kartu su tėčiu. Pradėjus ieškoti vaiko, policijos pareigūnų buvo informuota, kad ji yra apkaltinta smurtavimu. J. darželyje taip pat nebuvo, jį buvo pasiėmęs tėtis. Nuvykus į vaiko teisių apsaugos skyrių, su ja specialistė R. A. nenorėjo kalbėtis, nes baigėsi darbas, pasiūlė kaip smurtautojai kreiptis į policiją. Tą dieną ji prieš A. nesmurtavo, buvo nepagrįstai apkaltinta. Yra susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu duotais vaikų parodymais. A. Č. parodymai yra labai supykusio vaiko pasakojimai. Nesistebi tam tikrais jo supykimais, melu, nes tai būdavo labai dažnas dalykas, ji buvo pripratusi prie tokių vaiko posakių, kad neatliko namų darbų, nes mokytoja psichė, arba mokytoja jam sulaužė ranką, net gydytojui yra sakęs, kad pirštą susilaužė ne futbolo treniruotėje, o mokykloje. Kai matydavo tokį savo vaiko pakrikimą, tai vaiką stabdydavo, gėdindavo. A. ir prieš tą įvykį vaikų teisių apsaugos skyriuje yra kažką ant jos rašęs su tėčiu, sūnus jai dažnai ir sakydavo, kad tėtis liepė rašyti. Daugelį situacijų namie aptardavo. Didžiausios problemos buvo 2017 m. pabaigoje - 2018 m. pradžioje. Dėl A. labai pakrikusio elgesio, melo nuolat eidavo į mokyklą, su mokytoja būdavo priversta gaudyti tą melą. A. meluoja ir manipuliuoja. Mano, kad tokio elgesio motyvas yra ir didelė įtampa tarp tėvų, abu vaikai įkliuvę tarp abiejų tėvų reikalavimų ir vertybių sistemų. Skaitė ir J. parodymus. Matė, kad tai ne vaiko žodžiai ir vertinimai, tai kažkokios nuotrupos, istorijos. Šis vaikas augo ramiau, jo nervų sistema ramesnė, bet jis labai kopijuodavo brolį, mano, jog J. kartojo jau girdėtus žodžius. Mano, kad vaikai parodymus davė įtakoti tėvo, nes vaikus, ypač J., lengva papirkti. Su ekspertizės aktais yra susipažinusi ir yra šokiruota tokiomis išvadomis, neįsivaizduoja, kokio pobūdžio turėjo būti vaikų pokalbis su ekspertėmis, kad būtų galima padaryti tokias išvadas. Mano, jog vaikai melavo. Net pradinių klasių mokytoja per vieną susirinkimą sakė, kad vienintelis jos vaikas – J. kalba apie baltąjį melą. Mano, kad tai vaikų tėvo įtaka ir vaikai yra ją apkalbėję kitiems asmenims, kad yra prieš juos smurtavusi. Prieš 2018 m. vasario 14 d. įvykius, tikriausiai vasario 12 d. ją buvo išsikvietę vaikų teisių pareigūnai, sakė, jog A. Č. parašęs pareiškimą. Atvyko su sūnumi A., su jais norėjo pasikalbėti specialistė R. A.. A. buvo susilaužęs ranką. Išėjo kalba, kad vaikui ji uždėjusi Užgavėnių kaukes ir patalpinusi į Facebooką, neva tai patyčios. Tuomet sūnus A. pasakė, kad mama per Užgavėnes jį prievarta nuvežė į (duomenys neskelbtini), liepė leistis nuo kalno, kad susilaužytų antrą ranką. Sūnus taip pat pasakojo, kad mokytoja subadė jį pieštuku. Visa tai buvo melas. Apie vaikams nustatytas diagnozes turi savo nuomonę, mano, kad diagnozės nepagrįstos. Kai po 2018 m. vasario 14 d. įvykių jai buvo leista susitikti su vaikais, su jais susitikdavo socialinių paslaugų centre. Susitikimų metu su vaikais bendrauja, bet apie savo elgesį su vaikais nėra kalbėjusi, nėra jų atsiprašiusi. Sūnus A. naudoja frazes, kurias naudoja tėtis. Net mokykloje mokytoja atkreipdavo dėmesį, kad vaikai kliedi pinigais, materialiu turtu. A. labai impulsyvus vaikas, audrinasi, mojuoja daiktais, koridoriuje spardo batus, prieštarauja, draskosi. Jis toks buvo nuo mažens, buvo labai draskomas į priešingas puses skyrybų metu, emocijomis ir elgesiu jis yra tėčio kopija. Dėl vaiko nervų sistemos nuolat konsultuodavosi, nuo kūdikystės jam operuota širdis, jo emociniai elgesio sutrikimai buvo kasdienybė, J. to nėra. Apie 2013 m. pirmą kartą kreipėsi į pedagoginę psichologinę tarnybą dėl psichologo pagalbos, nes A. elgesys buvo labai blogas. D. L. buvo pirmoji specialistė pasiūliusi dirbti tėčiui ir mamai kartu. Mokytoja A. V. sakė nebegalinti dirbti, nėra buvę tokio vaiko, kuris nurodinėtų, kokią pamoką vesti ar nevesti, kad grasintų vaikų teisių apsaugos skyriumi, trukdytų visai klasei, o A. skųsdavosi, kad mokytoja savavališkai sukeičia pamokas. Lapkričio mėnesį mokytoja ją pasikvietė pokalbiui, ji pati pasikvietė ir tėtį, bet šis neatvyko. Vaikas į pastabas iš viso nereagavo. Jos ir tėčio auklėjimas, reikalavimai visiškai skirtingi. Iš vaiko tėvo negaudavo jokios moralinės ar kitokios paramos. Jei parašydavo ir pasiūlydavo tėčiui vaikui apriboti būrelį, gaudavo atsakymą, kad darys ką nori. Į bendrus susitikimus tėtis niekad neatvykdavo. Ji tėčio akimis buvo „nulis“ ir tai vaikas aiškiai suprato ir žinojo, pokalbių metu mokytojos akivaizdoje sakydavo, kad jeigu būtų tėtis, jis visus sutvarkytų. 2018 m. vasario 2 d. jos darbovietėje tėtis ir vaikas tiesiog siautėjo. Pirmiausia į jos kabinetą įsivežė vaikas, reikalaudamas duoti pažymėjimą, pinigų, vaiko paprašė išeiti, priminė, kad išvakarėse susitarė, jog kol nepadarys anglų kalbos praleistų užduočių, negalės eiti savaitgalį į treniruotes. Po to pas ją į darbovietę įsiveržė vaiko tėvas, trukdė dirbti, tėtis liepė vaikui ateiti reikalauti pažymėjimo, tėtis prie vaiko jai kvietė policiją. Su J. Č. problemų nebuvo. Yra iš vaikų girdėjusi, kad nori gyventi su tėvu, ypatingai iš A., nes ten nereikės ruošti pamokų, galės veikti ką nori, naktį žiūrėti televizorių, nereikės skaityti knygų. Dėl J. Č. į specialistus dėl elgesio sutrikimų niekada nesikreipė, o dėl A. kreipėsi dar tuomet, kai jis buvo šešiametis, pastoviai konsultuodavosi su specialistais. J. nėra spardžiusi, trenkusi į sieną vaiko niekada nėra. Vaikui apie tai pripasakojo A. Č.. Vaikų akivaizdoje A. Č. ją vadino „durne, debile“, sakydavo vaikams, kad ją „keis į kitą mamą“. J. labiau linkęs meluoti ir neprisipažinti, o A. dar nors prisipažįsta. Supranta, kad tai yra tėvų tarpusavio santykių pasekmė, dėl tėvų tarpusavio santykių vaikams galėjo būti padaryta didžiulė psichologinė žala, dėl to kalti abu tėvai. Ji pati prie vaikų išlaikydavo pagarbą ir tėčiui, ir mokytojai. Mano, jog vaikams diagnozės nustatytos nepagrįstai, jeigu vaikai ir turi emocijų sutrikimų, tai ne dėl jos netinkamo elgesio, nes ji jokių sveikatos sutrikdymų vaikams nepadarė. Ji niekada nėra prisipažinusi, kad netinkamai elgėsi su vaikais. Motinos teisėmis ji nepiktnaudžiavo, jokių nusikaltimų nepadarė.

2018-03-22 apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusysis A. Č. parodė, kad mama jam trenkė ir jis apie tai tėčiui ne kartą sakė. Su mama nenori gyventi, tik gali susitikti. Seniau ji jam yra trenkusi keptuve, su skuduru, su ranka. Dienos, kada paskutinį kartą ji jam trenkė, neprisimena, bet tai buvo vasario mėnesį, rytą, kai ruošėsi eiti į mokyklą, namuose (duomenys neskelbtini). Mama trenkė su dienoraščiu. Tą rytą jis atsikėlė ir ruošėsi į mokyklą, bet mama pastebėjo, jog gavo pastabą. Neprisimena, už ką buvo ta pastaba. Tuomet mama jam liepė parašyti pasiaiškinimą. Jis parašė, kad pamiršo. Paskui ji pamatė, kad dienoraščio aplankalas yra suplyšęs, tai pasakė nusipirkti kitą. Jis mamai negražiai atsakė, kad neturi pinigų. Tėtis jam duoda pinigų, o mama pasiskolina ir negrąžina. Tuomet mama už tuos žodžius trenkė jam per veidą su dienoraščiu, kuris yra storesnis už sąsiuvinį, nekietas, bet tvirtas. Tą dienoraštį galima sulenkti, bet kiek jame lapų, nežino. Dienoraštis yra didesnis nei paprasti sąsiuviniai, turi 3-4 kartus daugiau lapų nei 12-os puslapių paprastas sąsiuvinis. Iš dienoraščio jam kliuvo į tą vietą, kuri yra nuo kaktos iki nosies. Sudavė vieną kartą. Sutrenkta vieta jautėsi kaip suspausta ir suplota. Pagal skausmo skalę jautė skausmą virš penkių balų - apie šešis balus. Skausmas truko apie minutę. Kai mama sutrenkė, tai nieko nesakė, o tik nusisuko ir nuėjo. Nuo suduoto smūgio jam skaudėjo. Tuo metu namuose buvo broliukas J., tačiau jis įvykio nematė, nes tikriausiai miegojo. Apie įvykį pasakė tėčiui. Tėtis atėjo į mokyklą jo pasiimti. Jam yra ne kartą skaudėję, nes yra nuo mamos gavęs per veidą, per nugarą iš rankos, iš skuduro, iš keptuvės pataikė į ranką. Nežino tiksliai, kiek iš viso kartų mama jam yra trenkusi ir dėl kokios priežasties. Per veidą ji jam trenkė praėjusiais metais, kada trenkė su keptuve - neprisimena, bet gal tada jam buvo 10 m., o prieš 2 mėn. jam trenkė su skuduru. Taip pat ji jam buvo trenkusi per veidą su ranka praeitais metais. Mama sakė, kad jam trenkė už tai, jog atsikalbinėjo, bet jis galvoja, kad trenkė dėl to, jog aptaškė veidrodį. Keptuvę į jį mama metė iš kito kambario ir pataikė į kairės rankos tą vietą, kuri yra nuo tos vietos, kur segamas laikrodis, iki vietos virš alkūnės. Tuo metu atstumas nuo jo iki mamos buvo 3-4 metrai. Tada jam truputį paskaudėjo ir praėjo. Neprisimena, ar liko žymių, skausmas buvo 7,5 balų iš dešimties. Jei mama atsiprašytų, tai jai atleistų, bet nenori būti kartu su ja, nes mama pastoviai rėkia, trenkia. Mama yra garsiakalbė, o jis daug ginčijasi, kaip mama sako, atsikalbinėja, jie rėkia vienas ant kito ir tada viskas pereina į konfliktą. Jis apsigina žodžiu ir tada jie ginčijasi pakeltu tonu. Konfliktų priežastis nebūna baisiai didelė, tik jis ką nors sumeluoja ir dėl to gauna. Dažnai atsikalbinėja ir dėl to gauna. Norėtų, kad mama nerėktų ant jo. Būna dienų, kai su mama nesiginčija. Jeigu sėdi namuose, nieko nedaro, tai nėra priežasčių pyktis, todėl nesigauna ir barnių. Per mėnesį apie aštuonias dienas su mama gyvena taikoje, o kitas dienas vis tiek susibara. Kai gauna pastabas už pamokų nepadarymą, tai mama apie tai paklausia, o paskui pradeda rėkti, kartais nusikeikia, kartais užtvoja. Apie tuos smurto atvejus tėtis žino. Apie tai, kas vyksta namuose, mokykloje niekam nesakė, nes tiesiog nenorėjo to pasakoti, o tėtis yra šeimos narys, tai pasakojo jam. Nenorėjo apie smurtą sakyti kitiems žmonėms. Pasirašydamas protokolą A. Č. savo ranka parašė, kad dar ir mažesnysis brolis J. gaudavo nuo mamos. (1 t., b. l. 100-102).

2018-04-12 apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo mažametis nukentėjusysis J. Č. parodė, kad šiuo metu gyvena su tėčiu ir broliu A.. Jie sutaria gerai, tik kartais su broliu susipyksta ir pradeda muštis. Su tėčiu sutaria gerai, pas tėtį jam žymiai geriau, nes tėtis geresnis, daugiau ko jiems leidžia, turi žymiai daugiau pinigų. Tėtis leidžia beveik viską daryti. Žiūri televizorių, valandą laiko žaidžia su telefonu, valgo čipsus, geria „Coca-cola“ ir sultis. Prieš tai gyveno ir su mama, ir su tėčiu. Kai gyveno su mama, jam sekėsi gerai. Tada žaisdavo su „Lego“, televizorių žiūrėdavo, siūlą patampydavo su katyte. Dabar pas mamą neina ir neskambina, nežino kodėl. Būna dalykų, kurie pas mamą nepatinka. Jį katė yra apdraskiusi. Mama su broliu daugiausiai kalbėdavosi pakeltu tonu, kai supykdavo. Kai brolis pamokų nepadarydavo, pastabų gaudavo, tada mama supykdavo. Supykusi mama rėkdavo ant jo ir ant brolio. Ant jo rėkdavo, kai ko nors nepadarydavo. Kartais būdavo užsispyręs. Ant brolio mama rėkdavo dėl pastabų ir mokslų. Brolis irgi pakeldavo toną, kai mama rėkdavo, bet ne tiek daug, kiek mama. Mama kartais juos pamuša, kai supyksta. Mama trenkė broliui šlapiu rankšluosčiu ir šlapia ranka. Neprisimena, kodėl mama trenkė broliui. Tuomet pataikė broliui į veidą. Jam tiek daug nėra trenkusi. Broliui skaudėjo, nes jis verkė. Mama trenkė broliui šlapiu rankšluosčiu, nes buvo supykusi. Dar yra trenkusi su šlapia ranka. Irgi trenkė per veidą. Nežino kodėl trenkė broliui šlapia ranka. Jam atrodo, kad tą pačią dieną trenkė ir su šlapiu rankšluosčiu, ir su šlapia ranka. Dar mama yra trenkusi broliui per užpakalį su ranka. Mama trenkė per kelnes. Ir jam yra mama trenkusi. Brolį mušė dėl pastabų ir dėl mokslų. Kartais būna, kad trenkia ranka. Jam yra trenkusi su koja. Tada jam trenkė su koja į nugaros vietą. Neprisimena, kodėl mama jam trenkė iš kojos į nugaros vietą. Tada jam buvo 4-5 metai. Brolis matė, kaip mama jam trenkė. Daugiausiai mama skriaudžia rankomis. Jį mušdavo namie, trenkdavo į nugarą ar į priekį. Jį mama yra daug kartų mušusi. Kartais būdavo, kad jo visą dieną nemušdavo. Tėčiui yra sakęs, kad mama jį muša. Kai gimė, buvo pirmas kartas, kada mama jį nuskriaudė. Jis neprisimena, tik tėtis jam pasakojo. Nėra gerų dalykų, kuriuos galėtų prisiminti, gyvendamas pas mamą, nebent saldainis. Kai mama jį mušdavo, skaudėdavo, bet ne visada. Neprisimena, kur jam labiausiai skaudėdavo. Mano, kad broliui skaudėdavo. Mama rėkdavo, kol brolis apsiverkdavo, po to užduodavo jam. Brolis jausdavosi blogai, nes jis verkdavo, rėkdavo. Yra sakęs, kad jam skauda. Niekam nėra pasakojęs apie tai, kas vyksta namuose, išskyrus tėtei. Tėtei pasakodavo, bet daug užmiršdavo. Yra porą kartų likę žymių nuo suduotų smūgių, tik neprisimena kur. Broliui buvo likusi žymė, mėlynė ant kojos, nežino, kodėl ji atsirado. Nenorėtų bendrauti su mama, tik katę norėtų pasiimti. Pas mamą blogai, dėl to su ja nenori bendrauti. Jis yra matęs, kaip mama muša brolį, brolis jam irgi yra pasakojęs, tik neprisimena ką. Būdavo, kad mama jį, kai būdavo mažas, pastumdavo į sieną. Jis pats truputį atsimena, truputį jam tėtis pasakojo. Jam buvo 2-3 metai, truputį prisimena, kaip mama jį stūmė į sieną. Brolis irgi buvo pastumtas į sieną, kai broliui buvo gal 6 metai, jam tėtis taip pasakojo. Kai mama mušė brolį šlapiu rankšluosčiu, broliui buvo 9-10 metų, neprisimena, kiek jam buvo metų. Jis pats matė, kaip mama sudavė broliui rankšluosčiu, tuo metu buvo vonioje. Mama sudavė broliui vonioje. Broliui skaudėjo, jis verkė. Kai mama pakeldavo balsą, jis tylėdavo. Brolis užstodavo jį ir pats gaudavo. Kai mama pakeldavo balsą, jie kartais verkdavo. Jis ne visada verkdavo, kai mama pakeldavo balsą. Kai mama pakeldavo balsą, eidavo į lovą arba juos nubausdavo, turėdavo tris valandas būti lovoje. Kartais juos į kampą pastatydavo arba neleisdavo žiūrėti filmukų. Nėra matęs, kad mama mestų keptuvę į ką nors. Mama namie turėdavo diržų. Yra mama trenkusi diržu ir jam, ir A.. Jam daug kartų yra trenkusi diržu per užpakalį arba per nugarą, per kojas. Mama susinervindavo, kai jis kažko nepadarydavo, tuomet trenkdavo jam diržu. Žymės nuo mušimo diržu likdavo ant krūtinės, kojos. A. trenkdavo diržu su metaliukais į krūtinę. Mama yra trenkusi diržu į užpakalį, skaudėdavo, bet neverkdavo. Buvo mažas, kai gavo su diržu, buvo 4-5 metų. Apie 10 kartų buvo gavęs diržu. (1 t., b. l. 124-126).

Nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą ir liudytojas A. Č. parodė, jog po skyrybų su J. Č. antradienis buvo jo bendravimo su vaikais diena. Sūnus A., būdamas pas mamą, neparuošė namų darbų, jam antradienį buvo anglų pamoka, mokytoja įrašė pastabą, kad neparuošė namų darbų. Įrašė už pirmadienį, kai namų darbai turėjo būti paruošti pas mamą. 2018 m. vasario 14 d. rytą, apie 7.30 val., vaikas verkdamas paskambino, pasakė, kad mama trenkė jam į veidą, nutirpo veidas. Prieš tai A. dvejus metus jo prašydavo pasiimti jį gyventi pas save. Vaikas jam pasiskundė ir paprašė nuvežti jį į vaiko teisių apsaugos skyrių. Telefoninį pokalbį įrašė, nes vaikai skundėsi nebe pirmą kartą, todėl pradėjo pokalbius įrašinėti. Pabandė išsiaiškinti. Nuvažiavo į mokyklą išsiaiškinti su anglų kalbos mokytoja. Mama vaikui liepdavo rašyti į vaiko dienoraštį, kad tėvo dieną nepadarė anglų kalbos namų darbų. Prieš porą dienų A. pats ėjo į vaiko teisių apsaugos skyrių kartu su mama, ėjo tam, kad mama neprimeluotų vaikų teisių specialistams. Vaikas jam sakė, kad mama specialistams viską melavo. Mama buvo kviečiama į vaiko teisių apsaugos skyrių išsiaiškinti dėl kitų dalykų. Vaiko teisių apsaugos skyriuje A. sakė, kad jis pats turi ateiti ir pasisakyti. Vaiko teisių apsaugos skyriaus pastatas yra netoli vaikų mamos namų. Kai atvažiavo išsiaiškinti su anglų kalbos mokytoja, A. paprašė jį parvežti namo. Įsėdant į mašiną, sūnus pradėjo kalbėti apie rytinį įvykį. Buvo planavęs su vaikų teisių apsaugos specialistais pasikalbėti vienas. Vaikui paprašius nuvežti į vaiko teisių apsaugos skyrių, jis tai padarė. Vaiko nieko neklausinėjo, taip pat nieko neklausė ir specialisčių. Pasakė, kad vaikas nori apie kažką pasikalbėti. Nežino, kiek užtruko, jis laukė, naršė telefone. Po kurio laiko specialistai paprašė jo užeiti. Sužinojo, kad vaikas parašė pareiškimą, jog mama tvojo iš sąsiuvinio, jam aptirpo visas veidas. Vaikų teisių specialistė pasakė, kad vaikas skundžiasi mamos smurtavimu, todėl turįs laikinai pasiimti vaikus ir parašyti pareiškimą policijai. Nuvažiavo į policiją. Policijoje paklausus, ar mama tvojo, sūnus atsakė, kad tvojo, klausė, ar vežė į ligoninę, atsakė, jog nevežė, klausė, ar nėra išmuštų dantų, ar nėra mėlynių, atsakė, kad nėra, klausė vaiko, ar ilgai ar neilgai skaudėjo, sūnus atsakė taip kaip klausė. Policijoje sūnaus neapžiūrėjo, buvo simbolinis pokalbis, policijos pareigūnai nesistengė gilintis. Tai nebuvo pirmas vaikų pasakojimas apie mamos smurtavimą. Kartais vaikai jam pasiskambindavo ir pasisakydavo apie smurtą. Apie tą įvykį A. papasakojo viską iš eilės. Sakė, kad susibarė su mama, ji pasiuto, kai ji rado dienyne pastabą, pradėjo jį mušti, buvo pakeltas balsas, pamačiusi suplyšusį aplankalą liepė pasikeisti. Vaikams jis duodavo pinigų, o mama juos konfiskuodavo. A. sakė, kad mamai pasakė, jog neturi pinigų. Po to jam tvojo į veidą su dienynu. Verkdamas išėjo ir eidamas keliu pasiskambino jam. Mokykloje niekam nepasipasakojo, nėra ten su kuo pasikalbėti, su mokytoja nėra artimi, mokytoja griežta. Mažasis sūnus yra pasakojęs apie smurtą, bet tiksliai ką negali atsiminti, per tiek daug įvykių pamiršo. J. pasiėmė iš darželio ir pasakė, kas įvyko su A., paklausė ar nori pas jį važiuoti. Vaikai labai apsidžiaugė, kad gyvens su juo. Pasiėmęs vaikus, užvažiavo į vaiko teisių apsaugos skyrių, ten liepė parašyti sms žinutę mamai, kad vaikai yra su juo, nes namuose smurtaujama. Prieš 17.00 val. J. Č. vaiko teisių apsaugos skyriuje kėlė skandalą. Jam paskambino specialistė R. A. ir paklausė, aš išsiuntęs J. Č. žinutę. Tuo metu girdėjo, kad J. Č. šaukė, buvo įsiaudrinusi. Patvirtino R. A., kad išsiuntė sms žinutę. Ji paaiškino J. Č., kodėl tėvas pasiėmė vaikus pas save. Vėliau paaiškėjo visi kiti dalykai. Bandydavo su J. Č. kalbėti apie jos elgesį, bet tai buvo neįmanoma, nes jos paklausus apie vieną dalyką, ji atsakydavo apie kitą. Vaikams yra nustatyti elgesio sutrikimai. Jie buvo nustatyti 2018 m. spalio 26 d., kai vaikai buvo apklausiami Vilniuje. Kad jie nestresuotų, nieko jiems neaiškino, tik pasakė, kad ten yra psichologai, kaip ir Šiauliuose, sakė, kad paklausinės, neskriaus, bet jeigu nenorės, galės nekalbėti. A. iki šio įvykio galėjo būti nustatytos butaforinės diagnozės, nes J. Č. dirbo toje pačioje sistemoje ir tuo naudojosi, kad paslėptų smurtavimą. Sūnus A. buvo vedžiojamas pas psichologus iki kol jis pateko pas jį. Mama bardavo, nes vaikas nepadarydavo namų darbų, mama su ta problema nesusitvarkė, todėl vesdavo vaiką pas psichologus, kad pateisinti savo veiksmus. Jeigu apie tai parašydavo vaiko teisių apsaugos skyriui, J. Č. užrašydavo paaiškinimus psichologinėmis frazėmis, arba padarydavo dar gudriau, pasakydavo padarysiu, o kitą dieną vėl darydavo tą patį. Jam su J. Č. gyvenant santuokoje, vaikų raida buvo normali, tik A. pašvepluodavo, J. kojos buvo netiesios, bet vėliau jos išsitiesino. Su J. Č. išsiskirti bandė du kartus. Pirmąjį kartą atsiėmė skyrybų dokumentus, galvodamas, kad J. Č. pasikeis. Antrąjį kartą nebebuvo prasmės, namuose buvo pragaras, nebeapsikentė žmonos rėkimo, jos smurtavimo tiek prieš vaikus, tiek prieš jį patį. Skyrėsi dėl netinkamo žmonos elgesio. Tais laikais nesuprato, kas vyksta. Būdavo vaiką kiša po šaltu vandeniu, jis negali įkvėpti, todėl atimdavo vaiką. Nebegalėjo pakelti tokios situacijos. Vaikų akivaizdoje žmona puolė jį mušti kumščiais todėl, kad mažasis sūnus pasiprašė, kad tėtis nuvestų į darželį. Jis šeimoje buvo vaikų gynėju. Išsituokė bendru susitarimu, pasirašė vaikų lankymo grafiką. Galvojo, kad mama pasikeis, kentėjo du metus, tačiau J. Č. nesikeitė. J. Č. pastoviai šaukdavo, tiesiog „staugdavo“. Mano, kad buvo peržengtos visos ribos. Vaikus galima subarti, tačiau vaikai buvo pripratę prie šaukimo ir nebereaguodavo. Kai vaikai gyveno su mama, vaikai jam pasakodavo, kaip mama rėkia dėl nepadarytų namų darbų, kaip A. verkdavo prie stalo, o J. būdavo nuvaromas į kampą, verčiamas miegoti, dėl nepadarytų namų darbų vaikas buvo keliamas vidury nakties, susitikimų metu vaikai skųsdavosi jam dėl mamos elgesio. A. yra sakęs, kad vonioje aptaškius veidrodį, mama jam sudavė šlapiu rankšluosčiu, yra sudavusi virtuvėje, sakė, kad mama „kalė iš keptuvės į ranką“, eidama pro A. yra jam trenkusi rankine. Vaikai sportuodami buvo užsidirbę pinigų kompiuteriukui, tai tą kompiuteriuką mama apgaule iš jų paėmė ir sudaužė. Mama pastoviai rėkdavo ant vaikų, sugalvodavo jiems visokias užduotis, kad neišleistų sportuoti. Vaikui verkiant neleisdavo išsipūsti nosies, nežino kaip pavadinti tokį smurtą. A. yra sakęs, kad mama paėmusi jį už pečių trenkė į sieną, yra spyrusi, liepdavo vidury dienos gulėti ramiai lovoje, sakydama, kad jeigu negulės bus dar blogiau. Tuo metu jis su vaikais labai gerai sutardavo, susitikimų metu gerai leisdavo laiką. Jis matė, kad vaikai gyvendami pas mamą kenčia. Yra rašęs pareiškimų vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams, kreipėsi į policiją, kur jam atsakydavo, kad reikia įrodymų. J. Č. vaikų teisių specialistams paaiškindavo, kad netinkamai elgiasi vaikų tėvas. J. Č. gyveno penktame aukšte, žemiau aukštu gyvena kurčnebyliai, kurie negirdi, kas vyksta, kiti kaimynai vėlai grįždavo, todėl J. Č. turėjo sąlygas viską slėpti. J. Č. išjungdavo durų skambutį, o atvežus vaikus ir pabeldus į duris skųsdavo jį, kad jis duris spardo. Kartą A. bijojo eiti namo, J. sutiko palaukti apačioje, todėl jis užėjo į namą, pabeldė į duris, atidarė J. Č., jos paklausė, kas yra kad vaikas bijo pareiti namo, tai tik tą vienintelį kartą ji pradėjo juoktis, sakė vaikams ateiti pasikalbėti. Kol vaikas būdavo su juo, viskas būdavo gerai, kai reikėdavo važiuoti pas mamą, jis bijodavo pareiti namo, laiptinėje reikėdavo ilgai įkalbinėti. Kai pradėjo buvusią sutuoktinę įtarinėti smurtavimu, pradėjo įrašinėti telefoninius pokalbius. Buvo padaręs daug įrašų, bet ne visi išliko, nes buvo sudaužęs telefoną, telefonas buvo įkritęs į vandenį. Išlikusius įrašus pateikė ikiteisminio tyrimo metu. Šiuo metu abu vaikai lanko tą pačią mokyklą. Pradėjus lankyti mokyklą, mažasis be netvarkingumo, užsispyrimo, intravertiškumo, daugiau problemų neturėjo. Su vyresniuoju buvo didelės bėdos su pamokomis, ginčydavosi su mokytojais, prieštaraudavo. Prašė, kad iškilus problemoms, auklėtoja jam paskambintų. Kai auklėtoja paskambindavo, iškart nuvažiuodavo į mokyklą, kalbėdavosi su auklėtoja ir su vaiku. Mažasis labai gerai mokosi, noriai eina į mokyklą, o su vyresniuoju yra problemų. Mano, kad mažąjį sūnų spėjo išgelbėti nuo mamos, o vyresniojo elgesį lėmė mamos smurtavimas. Su vaikais lankosi pas psichologus, vyresnysis eina du kartus per savaitę, o mažasis nueina į kas antrą susitikimą. Susitikimų su mama metu, mama psichologiškai smurtauja, vaikai patiria neigiamus įspūdžius, stresą, po susitikimų vaikų emocinė būklė prastėja. Mano, kad J. Č. susidraugavo su socialinių paslaugų centro darbuotojomis ir jos specialiai susitikimų metu vaikus palieka vienus su mama, kuri gali daryti jiems įtaką, nes niekas pokalbių nekontroliuoja. Susitikimų metu vaikai pradeda labai blogai jaustis, verkia, A. apsiverkęs yra išbėgęs iš susitikimų po pusvalandžio, po valandos, vietoj dviejų valandų susitikimo. Po susitikimo su mama modeliavimo būrelyje vaikas nebegalėjo daryti darbelių, jam drebėjo rankos. Mano, kad jis deda daug pastangų auklėdamas vaikus, kad jie turėtų ryšį ir glaudžius santykius su mama, bet susitikimuose mama vaikams daro psichologinį spaudimą, apklausinėja juos, baugina, jie ašaroja, paskutiniu metu vaikai nenori eiti į susitikimus su mama. Liudytojos L. P. nepažinojo, tik kai buvo iškvietęs policiją dėl netinkamo J. Č. elgesio su vaikais, išėjus policijos darbuotojas, ji laiptais leidosi žemyn ir pasakė jam, kad yra J. kaimynė, kad užjaučia vaikus, nes mama prieš juos smurtauja. Tai galėjo būti 2017 metais, tuomet ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. J. Č. yra isterikė, viską planuojanti intrigantė, gerai mokanti meluoti, jai nėra svarbi kitų asmenų nuomonė. Mama vaikų neatsiprašė.

Liudytoja R. S.-N. parodė, jog dirba (duomenys neskelbtini). Konsultavo A. Č.. A. pas ją pateko, kai buvo pirmokas. Buvo elgesio problemos mokykloje, netinkamai elgdavosi per pamokas, neklausė mokytojos, mokytoja su juo nesusitvarkydavo. Su A. sekėsi neblogai bendrauti, susidraugavo kaip ir neblogai. Berniukas protingas, pakankamai uždaras. Galbūt norėtųsi, kad atviriau ir lengviau būtų prieinamas vaikas. Mano, jog tuo metu buvo konfliktinės situacijos šeimoje, labai nesutarė tėvai, mokykloje taip pat su mokytoja buvo prasti santykiai. A. nenorėjo eiti į mokyklą, sakė, kad neturi draugų. Jis turėjo pykčio, savo draugus paskriausdavo ir dėl to nesusidraugavo. Su mokytoja nesutardavo, ji neatrado būdo, kaip jį suvaldyti. Vaikas uždarokas ir ją tik labai saikingai prisileido, kalbėdavo tiek kiek norėdavo. Jos nuomone, vaikas nėra linkęs manipuliuoti. Visi žmonės meluoja, vaikai taip pat linkę meluoti. Kad A. fantazuotų, kad melagingus dalykus kalbėtų, nemano, kiek su juo bendraudavo, jis geriau nutylėdavo, nepasakydavo, bet nefantazuodavo. Jis vengė temos apie tai, kad mama su tėčiu nesutaria, jis išgyveno, jis abu myli, jam abu buvo svarbūs. Jis suprato, kad jeigu kalbės apie vieną, gali pakenkti kitam, o to jis nenorėjo. Su vaiku bendravo ir kai jis buvo 4 klasėje. Šiuo metu nebendrauja. Jis pas ją lankėsi ir tuomet, kai pradėjo gyventi su tėčiu. Bandė kalbėti apie tai. Vaikas to neaiškino. Jis svajojo užaugti ir pats pasirinkti, su kuo gyventi. Kas vyko šeimoje jam buvo svarbu, apie tai jis privengdavo kalbėti. Apie smurtą jis yra užsiminęs vienintelį dalyką, sakė, kad jį mama užgavo keptuve. Smulkiau jis nepasakojo. Apie kitus smurtavimo atvejus negali pasakyti. A. sakė, kad namuose pakelia balsą vienas ar kitas tėvas, bet kad tai sukeltų didžiulį nerimą, kad tai būtų labai stiprus psichologinis smurtas, to nepajuto. A. specialiai neklausinėjo apie smurtą, jis pasakojo tiek, kiek jis pats norėjo apie tai kalbėti. Bendravo su abiem tėvais. Mama paaiškino, kad su namų darbais yra problema, su pareigų nevykdymu, dėl to mama nerimavo. Tėtis kėlė jam svarbesnius klausimus, akcentuodavo, kad reikia kalbėtis apie smurtą. Ji niekada vaiko neverčia kalbėti apie tai, ko jis nenori. Jos tikslas buvo palengvinti A. savijautą, nes įsivaizdavo, ką reiškia vaikui gyventi tarp dviejų ugnių. Pokytis gyvenime visuomet atneša sumaišties. A. viduje išgyveno. Gyvenant pas tėtį taip pat kilo su A. problemų. Tėtis eidavo ir konsultuodavosi, vykdė visas rekomendacijas. Apie tėtį gali pasakyti gerus žodžius. Jis įvedė tam tikras taisykles ir situacija įgavo emocinio stabilumo. Vaikams niekada neužduoda klausimo, su kuo šis nori gyventi. A. labai ilgėjosi mamos, ji jam labai rūpėjo, jis jos pasiilgo, sakė, kad bijo ir tuo pačiu nori pasimatyti. Nemano, kad A. Č. turi raidos sutrikimų, bet tai jos subjektyvi nuomonė, ji nėra specialistė. Vaikas komunikabilus, noriai pasakojo apie tai kaip sekasi varžybose, būreliuose, palaikė kontaktą. Uždaras jis yra dėl to, kas yra jo viduje, dėl ko jam skauda, tų asmeninių dalykų jis neatskleidžia. Mano, jog vaiką neigiamai veikė bendra susidariusi situacija, tai, jog tėvai nesugebėjo taikiai bendrauti, susitarti. Žiūrint iš laiko perspektyvos, ji matė, kad A. pas ją ateidavo vis brandesnis, neatrodė labai sugniuždytas. Anksčiau jis buvo labiau išbalansuotas negu paskutiniuoju metu. 2018 metais jo būsena buvo geresnė negu 2015 metais. Jis viską geriau suvokia ir gali suprasti, kas vyksta aplinkoje. Negali atsakyti, ar A., norėdamas gyventi su tėčiu, galėtų pameluoti, kad mama prieš jį smurtauja. Viena yra dėl namų darbų išsisukinėti, o visai kas kita yra kalbėti apie smurtą. Prisimena vieną ryškų tėčio netinkamo elgesio atvejį. Vaikas norėjo eiti į futbolą, mama jo nesulaukė, nes vaiką pasiėmė tėtis. Tėtis ir A. buvo jos kabinete, kai dėl tos situacijos paskambino policijos pareigūnas. Tėtis kalbėjo telefonu ir mamą pavadino „debile“, vaikas šį žodį girdėjo. Paaiškino tėčiui, kad taip kalbėti apie mamą negalima, kad ją reikia gerbti kaip vaiko mamą, kad taip vaikui daroma žala. Po to nieko panašaus nebepasikartojo, jokių neigiamų komentarų, įžeidžiančių žodžių nebuvo. Ji nėra kompetentinga diagnozuoti psichikos sutrikimus, ji gali vertinti tik vaiko gebėjimus, spręsti iškylančius sunkumus. Tyrimai įrodo, kad fizinio ir psichologinio smurto naudojimas prieš mažametį vaiką turi įtakos vaiko raidai. J. Č. psichologinės pagalbos neteikė. Ji lankėsi pas kitą psichologę.

Liudytoja R. A. parodė, jog 2018 m. vasario 14 d. apie vidurdienį pas ją į kabinetą Šiaulių (duomenys neskelbtini) atėjo nepilnametis A. Č. ir pasakė, kad rytą, namuose, prieš einant į mokyklą, mama panaudojo prieš jį smurtą – sąsiuviniu ar žurnalu sudavė jam į veidą ar per galvą, tikslių detalių šiuo metu nebeprisimena. Gali būti, kad į skyrių vaiką atlydėjo tėtis, bet kabinete su vaiku ji kalbėjosi viena. Vaikas pasipasakojo, parašė raštišką paaiškinimą. Vaikas buvo susijaudinęs, išsigandęs, virpantis, sakė, kad bijo grįžti į namus, nes mama vėl šauks, gali vėl smurtauti, nes yra ir anksčiau smurtavusi, taip pat sakė, kad mama smurtauja ir prieš brolį, bet ženkliai mažiau. Vaiko būsena buvo natūrali. Visuomet tiki vaiku, kuris pats ateina ir papasakoja apie smurtą. Kiek prisimena, vėliau vaiko buvo klausta, su kuo norėtų gyventi, vaikas atsakė, kad su tėčiu. Žino, kad tarp A. Č. ir J. Č. yra stiprus emocinis ryšys, vaikai nori būti ir gyventi kartu. Tėtį tą dieną taip pat matė, jis klausė, ką jam daryti, jam nurodė, kad informuotų vaikų mamą, jog vaikai yra pas jį, ir tėtis sms žinute informavo apie tai vaikų mamą. Pamena, kad prieš darbo pabaigą atėjo vaikų mama, klausė kas vyksta, sakė nieko nežinanti. Mamai pasakė, kad ji turi žinoti, nes tėvas jai atsiuntė žinutę. Ji pasižiūrėjo telefoną, pasakė, kad nieko nematė. Buvo surašytas pokalbio su mama aktas, į visus mamos klausimus buvo atsakyta, su ja buvo aptarta kaip viskas vyks toliau. Įstrigo tai, kad mama neprisipažino smurtavusi, bet kalbėdama apie vaiko auklėjimą ištarė frazę, kad be reikalo taip padariusi. Gavę vaiko informaciją, iš karto pranešė policijai. Žino, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, po to procesas vėl buvo atnaujintas, J. Č. buvo skirtos kardomosios priemonės. Su šeima skyriaus specialistai bendravo ir anksčiau, šeima skyriui buvo žinoma keletą metų. Jai pačiai teko kalbėtis ir su J. Č., ir su A. Č. ir su abiem vaikais. Dėl smurto A. 2018 m. vasario 14 d. pasakė pirmą kartą. Anksčiau jis pasakydavo, kad nesutaria su mama, konfliktuoja. Daugiau nesutarimų buvo tarp vaikų tėvų. Tėvai tarpusavyje konfliktuoja nuo tada, kai jie nebegyvena kartu, konfliktuoja daugiau dėl tokių smulkmenų, kaip dėl moksleivio pažymėjimo, dėl būrelių, dėl namų darbų neatlikimo, kur paprastai tėvai sugeba patys išsiaiškinti. Prisimena, jog tėtis skundėsi ir dėl iš vaikų atimtų telefonų, bet detalių nebeprisimena. J. ir A. Č. nepavykdavo išsiaiškinti taikiai, beveik kiekvieną dieną būdavo organizuojami susitikimai, dėl kiekvieno vaiko netinkamo poelgio jie kaltindavo vienas kitą, o ne ieškodavo bendro sprendimo. Tiek vaiko tėvas, tiek mama yra vienodai išsakę baimę dėl nepakankamo vaikų auklėjimo. Bendravo ir su abiem vaikais. J. yra uždaresnis negu A., J. dėl netinkamo mamos elgesio nieko nesakė. A. yra drąsus, atvirai bendraujantis ir išsakantis savo nuomonę berniukas. Vaikui yra svarbūs abu tėvai, tiek mama, tiek tėtis. Kiek prisimena, A. apie smurtą papasakojo daugiau per tyrimo metu vykusias apklausas, sakė, kad į jį ar tai keptuve, ar puodu buvo paleista. Su šeima buvo bendraujama labai daug. Bendravo su pedagogais, su darželio auklėtojomis, klausė, ar prižiūrimi vaikai, kokia jų nuomonė, ir nebuvo pasakyta neigiamų dalykų, tiek mokykla, tiek darželis jautė konfliktą tarp tėvų, kad tėvų konfliktas įtakoja vaikus, bet apie smurtą nei darželis, nei mokykla nesakė. Būdavo taip, kad J. Č. kažką pažada, bet nepadaro, todėl iš karto skambindavo ir klausdavo, dėl kokių aplinkybių nevykdo pažadų. Šaukimas gali būti prilygintas psichologiniam smurtui, kai tai paliečia patį vaiką, kai kyla baimė, neramumas, nuolatinis šaukimas prilyginamas psichologiniam smurtui. Žino, kad vėliau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl to, kad A. apkaltino ir tėtį prieš jį smurtavus.

Liudytoja L. P. parodė, jog yra J. Č. kaimynė, su draugu V. V. gyvena gretimame bute. Butas yra penktame aukšte, priešais esančiame bute niekas negyvena. Butą nuomojasi. Su J. Č. nebendrauja. Kai prieš porą metų atsikraustė, J. Č. teigė, kad ji jaučianti iš jų buto dūmus. Jos draugas rūko balkone, tačiau J. Č. buto langai yra kitoje pusėje negu jų balkonas. Buvo neseniai atsikraustę, dėl to nenorėjo su J. Č. konfliktuoti. J. Č. juos buvo apkaltinusi, kad į savo rūsį įleido gyventi benamį, tačiau jie net rakto nuo rūsio neturėjo. Dėl ramybės rūsį išvalė. Po to su J. Č. stengėsi jokių kontaktų nepalaikyti. Gyvendama už sienos, pastoviai girdėdavo kaip J. Č. klykia, kad vaikas neparuošia namų darbų, girdėjo kaip šaukė, kad vaikas nemoka žodžio „saulėtekis“, girdėdavo ir keiksmažodžių. Tikriausia šaukdavo ant vyresniojo vaiko. Girdėjo vaikų balsus, vyresniojo verksmą, girdėjo kaip mažasis vaikas sakė: „mama, baik“, kai kaimynė isteriškai klykė ant sūnaus. Nenorėjo kištis, vengė bet kokio kontakto. Kai matydavo, kad J. Č. pareina, palaukdavo mašinoje, kad nesusitiktų. Dar prisimena vieną įvykį, kai J. Č. rado greičiausia vyresnio sūnaus dienoraštį, kuriame buvo parašyta kaip gera su tėčiu, kad nori Kalėdoms dovanų pačiūžų, o J. Č. pradėjo šaukti, kad jis neišsigalvotų, kad tėtis jam nieko nepirks. Tai vyko gal apie dešimtą valandą vakaro, ruošėsi miegoti, ketino eiti pabelsti į kaimynės duris ir paklausti, ar vaikams viskas gerai, bet tą kartą ji susilaikė. Rytais jai reikėdavo eiti į paskaitas, tai pabusdavo ne nuo žadintuvo, o nuo kaimynės klyksmo ant vaikų. Kad kaimynė yra išsituokusi, suprato, kai vieną kartą pamatė pareinant vaikus su vyriškiu, susikibusius už rankų, tuomet suprato, kad vaikų tėtis gyvena atskirai ir pasiima vaikus. Vieną vakarą, kai buvo atvykusi policija, nebesusilaikė, išvykus policijos pareigūnams pasivijo vaikų tėtį ir paklausė, ar žino, kas vyksta. Jai buvo gaila vaikų. Galvojo kreiptis į vaikų teisių apsaugos skyrių, bet susilaikė, nes nenorėjo konfliktų. J. Č. pastoviai šaukdavo ant vaikų dėl neparuoštų namų darbų, dėl pratybų nesusidėjimo, dėl pavėlavimo grįžti iš mokyklos, sakydavo, kad uždraudžiami būreliai, kad niekur nebeis. Rytai prasidėdavo nuo J. Č. klykimo, šaukimo. Datų tiksliai nurodyti negali, tačiau, kai buvo labai šaukiama, buvo žiema. Jeigu rytą negirdėdavo šauksmo, pagalvodavo, kad įvyko stebuklas, tačiau tokiu atveju triukšmas būdavo vakare, o jei vakare nebūdavo triukšmo, tai žinodavo, kad triukšmas bus rytą. Žino, kad J. Č. dirba psichologe. Pas tokią psichologę jos niekas net tempiamos nenutemptų, nes ji kelia baimę. Žemiau esančiame bute gyvena kurčnebyliai, girdisi, kas vyksta tame bute, girdėdavo, kad vyras vartoja alkoholį, pykstasi su žmona. Iš to buto sklindančio triukšmo su triukšmu iš J. Č. buto ji nesumaišė.

Liudytoja J. D. parodė, jog dirbo (duomenys neskelbtini) mokykloje šokių mokytoja ir socialine pedagoge. Kiek pamena, buvo įvykis, kad pats vaikas kreipėsi į vaikų teisių apsaugos skyrių, nes mama jį nuskriaudė, bet tikslių aplinkybių neprisimena. Tuo metu, kai buvo tas įvykis, buvo A. Č. šokių mokytoja, vėliau pradėjo dirbti ir socialine pedagoge. Tą faktą, kad vaikas kreipėsi į vaiko teisių apsaugos skyrių, sužinojo po to, kai iš vaiko teisių apsaugos skyriaus gavo žinutę, kad toks įvykis užfiksuotas, kad mamai negalima artintis prie vaiko ir kad vaiką galima atiduoti tik tėčiui. Kadangi ant A. mokykloje nei prieš, nei po to nematė jokių aiškių sužalojimo žymių, nematė jokių mėlynių, pradžioje apskritai nežinojo, kad toks įvykis buvo, todėl A. apie tai nieko neklausinėjo, stengėsi tam vaikui nebekelti daugiau streso, gal tik labiau stebėjo kaip jis jautėsi mokykloje, bet vaiko elgesys nesikeitė, jis elgėsi kaip ir anksčiau. Kai A. atėjo mokytis į (duomenys neskelbtini) mokyklą, kaip tik dirbo su ta klase. Neatsimena nuo kelintos klasės jis atėjo, bet atrodo, kad jis atėjo jau į antrą klasę, žino, kad A. nepradėjo mokytis nuo mokslo metų pradžios. Vaiko elgesys pradėjo keistis jau šiek tiek anksčiau. Nežino kaip ta šeima gyveno, bet vaiko elgesyje pamokos metu iškildavo nepaklusnumas, tačiau kalbėdavosi ir sutardavo. Iki to įvykio A. elgesys nebuvo tiek probleminis, kad nebūtų galima jo suvaldyti, bet problemų kildavo, dienynuose buvo rašomos pastabos, tačiau kažkaip tas problemas išspręsdavo. Ir mama, ir tėtis reaguodavo į tas pastabas, iš abiejų tėvų gaudavo atsakymus, po tų pastabų A. elgesys kuriam laikui pasikeisdavo į gerąją pusę. Vaikas nėra sakęs, kad jam būtų taikomos kažkokios bausmės. A. per pamokas būdavo perspėjamas, kad jam bus parašyta pastaba, sudrausminamas. A. nesakė, kad tėvai už tas pastabas būtų mušę. Nematė jokių fizinių žymių, tas jo neklausymas koks buvo prieš tai, toks išliko ir po to įvykio, tikrai nesimatė, kad vaikas būtų kažkoks įsitempęs, susigūžęs. Kadangi tą faktą sužinojo iš vaiko teisių apsaugos skyriaus, buvo kalbėta su specialiste, bet su pačiu vaiku nekalbėjo. Vienu momentu vaikas bandė manipuliuoti tėvais - vieną kartą sudrausmindama pasakė, kad skambins ar parašys, kad netinkamai elgiasi, o A. pasakė, kad rašytų, koks skirtumas, nes tėtis užtars. Tai suprato, kad tėtis užstos ir galės elgtis taip kaip elgėsi, bet po to įvykio buvo parašyta pastaba ir daugiau tokių pasakymų nebebuvo, A. elgesys pasikeitė į gerąją pusę, todėl mano, kad tėtis su vaiku pasikalbėjo ir vaiko elgesys pasikeitė. Buvo toks jo prieštaravimas šokių pamokai ar tai visai sistemai, bet jis nebuvo toks, kad jo nebūtų galima suvaldyti, tėvai reaguodavo į tas pastabas, bet po kurio laiko vėl viskas grįždavo į tas pačias vėžes. Tas A. toks išdykavimas reiškėsi jau nuo pat pradžių, bet ne taip stipriai, o vėliau pradėjo šiek tiek aštrėti, bet kontaktavo, rašė pastabas, abu tėvai reaguodavo į tas pastabas. Šiaip A. elgesys buvo kontroliuojamas. A. ateidavo į šokių pamokas, bandydavo pakvailioti, todėl pasakydavo, kad bus pastaba, pakalbėdavo, tačiau labai glaudaus ryšio neturėjo. Jos kaip socialinės pedagogės patirtis buvo tik du metai, realiai tokių situacijų, kad vaikai skųstųsi, jog tėvai muša, nebuvo, bet jeigu taip būtų, šiaip vaikai vienas kitam anksčiau ar vėliau pasipasakoja apie tai, kas vyksta namuose. Elgesio sutrikimų negali vertinti, net neturi teisės eiti ir klausti vaiko dar kartą kaip jis jaučiasi, nes vaikas daug kartų klausinėjamas to paties dalyko gali pradėti iškraipyti faktus. Su A. apie jo santykius su mama, tėčiu artimai nekalbėjo, bet yra kalbėję, kai į mokyklą buvo iškviestas tėtis ir bandė aiškintis problemas dėl elgesio ir dėl taisyklių laikymosi. Neprisimena tokio įvykio, kad A. būtų ką nors apkaltinęs jo nuskriaudimu. Jis tik bandydavo išsisukinėti, sakydavo, kad ne jis kaltas, kad ne jis taip padarė. A. pas ją nebuvo atėjęs skųstis dėl tėvų elgesio. Kai iškildavo kokios problemos, rašydavo pastabas, klausdavo A., ar dėl tų pastabų kalbėjosi su juo tėvai, vaikas sakydavo, kad taip. Vaikų mokykloje nenurenginėja ir jų neapžiūrinėja, pamatyti sužalojimus tikimybė yra netyčia pastebėjus rengiantis kūno kultūrai ar šokių pamokai, bet jokių A. sužalojimų nepastebėjo. Ar buvo tokių atvejų, kad A. aplamai meluotų, negali pasakyti.

Liudytoja K. L. parodė, jog yra kaltinamosios J. Č. kaimynė. Butai yra toje pačioje laiptinėje. Matydavo kaip J. Č. vaikšto su vaikais, važinėjasi dviračiais. Triukšmo J. Č. bute negirdėjo. Namas blokinis, todėl galima girdėti, kas vyksta kituose butuose. Jeigu J. Č. bute būtų buvę garsiai šaukiama, rėkiama, būtų girdėjusi. Vaikų apsiverkusių nėra mačiusi. Prisimena, jog pas ją buvo atėjęs policijos pareigūnas, klausė, ką mato J. Č. šeimoje, klausė apie vaikus. Šalia gyvena kurčnebylių šeima. Jų bute būdavo labai daug triukšmo, jie daužydavo duris, moteris ir vaikas klykdavo, yra kvietę jiems policiją. Su J. Č. pasikalba, tačiau nėra įsijungusi į kaimynų gyvenimą, kaimynų neseka.

Liudytoja A. N. parodė, jog yra kaltinamosios J. Č. gydytoja, anksčiau pas ją lankėsi ir vaikai, tačiau tėtis juos pasiėmė ir vaikai nebesilanko. Kai dar gydėsi pas ją, vaikus atvesdavo mama, tėtis nėra atvedęs. Vaikai nesiskųsdavo, kad prieš juos smurtaujama. Su vaikais bendraudavo, ypač A. buvo labiau bendraujantis, J. ramesnis. Neteko pastebėti, kad būtų pasikeitusi vaikų psichologinė būsena. Negirdėjo, kad mama blogai atsilieptų apie tėvą, o tėvas girdint vaikams yra negražiai pavadinęs mamą, pavadino „durnele“. Vaikai į tai nesureagavo, gal tai jiems nebuvo naujiena, galbūt tai įprastas elgesys. Tai buvo tikriausiai tuomet, kai tėtis buvo atėjęs siuntimo pas kardiologus.

Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, jog 2018-03-13 buvo apžiūrėtas nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą A. Č. pateiktasis sąsiuvinis. Sąsiuvinis yra langeliais, 48 lapų, kietu kartoniniu viršeliu, aplenktas polietileno aplankalu, kurio vidiniai kraštai geltonos spalvos. Už sąsiuvinio pirmo puslapio užkištas pamokų tvarkaraštis, prie pirmo puslapio priklijuota popierinė etiketė su mokyklos logotipu ir užrašais: „(duomenys neskelbtini) klasės mokinio (-ės) A. Č. DIENORAŠTIS“, žemiau, po šiuo užrašu yra nurodytas klasės mokytojos vardas ir pavardė, telefono numeris ir elektroninio pašto adresas. Dienoraštyje yra priklijuotų įvairių popierinių iškarpų, dėl kurių sąsiuvinis yra kietesnis ir sunkesnis nei įprastas, vien tik rašomas sąsiuvinis. Sąsiuvinyje yra ranka rašytos mokytojos pastabos, pastebėjimai, prie kurių yra prierašai: „Susipažinau“ ir parašai, kaip teigia apžiūroje dalyvaujantis A. Č. – jų, vaiko tėvų, tai yra J. Č. ir A. Č., taip pat J. Č. pastabos sūnui ir paties vaiko įvairūs paaiškinimai. Apžiūros metu visi dienoraščio puslapiai, kuriuose yra įrašų, nufotografuoti. (1 t., b. l. 4-7, 8-16).

2018-03-13 nutarimu pateiktasis sąsiuvinis grąžintas A. Č.. (3 t., b. l. 17-19).

2018-03-13 - 2018-03-20 mažamečio nukentėjusiojo A. Č. atstovas pagal įstatymą A. Č. elektroniniu paštu atsiuntė keturias garso įrašų kopijas. (3 t., b. l. 20-24).

2018-09-05 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai pateikė garso įrašo kopiją iš administracinio nusižengimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini). (3 t., b. l. 35).

Iš (duomenys neskelbtini) vyresniosios tyrėjos 2018-03-14 rašto (duomenys neskelbtini) direktoriui matyti, jog buvo paprašyta pateikti kuo išsamesnę A. Č. charakteristiką, kurioje atsispindėtų mokyklai žinomi vaiko santykiai su abiem tėvais, tėvų dalyvavimas vaiko ugdymo procese. (3 t., b. l. 39-40).

(duomenys neskelbtini) mokyklos 2018-03-15 rašte „Dėl A. Č. charakteristikos“, pasirašytame direktoriaus E. V., nurodyta, kad A. Č. į (duomenys neskelbtini) mokyklą atvyko 2015 m. rugsėjo 28 d. iš (duomenys neskelbtini). Tėvų teigimu, berniukas nesusidomėjo menais, o daugiau linkęs sportuoti. Abu tėvai domėjosi sūnaus mokymusi bei pamokų lankomumu. Atskirai dalyvavo tėvų susirinkimuose, individualiuose pokalbiuose su klasės mokytoja, dalykų mokytojais, mokyklos administracija, klasės ir mokyklos šventėse. Tėvai dažnai savo neigiamą požiūrį į buvusio sutuoktinio vaidmenį auklėjant A. pareikšdavo klasės mokytojai, mokyklos administracijai. Tėvai savo nepasitenkinimą vienas kitu išsakydavo ir girdint sūnui A.. Tai atsiliepė A. elgsenai. Jis pradėjo manipuliuoti tėvais, sakydamas, kad aš pasiskųsiu, kad negini manęs, kad tu padarei kažką man blogą (iš pokalbių su tėvais). A. pradėjo ginčytis su klasės mokiniais, mokytojais, teigdamas, kad visi turi pripažinti tik jį esant teisiu, atsikalbinėti, pašiepti kitus mokinius. A. mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje pagal bendrojo ugdymo programą. Pirmojo pusmečio mokymosi pasiekimai atitinka patenkinamą bei pagrindinį lygius. Lyginant su 2016-2017 mokslo metais, mokinio žinių lygis prastėja. Mokyklos manymu, tai lemia ir tėvų tarpusavio nesutarimai. A. labai sportiškas berniukas. Labai šiltai pasakoje apie mažąjį broliuką, gyvūnėlius, žino mandagumo taisykles, bet ne visada jų laikosi. Pamokų metu dalyvauja pokalbiuose, išsako savo nuomonę. Nori dėmesio, negavęs – užsidaro savyje, pyksta. Nei klasės mokytoja, nei kiti mokyklos darbuotojai nėra pastebėję, kad A. būtų buvęs su smurto žymėmis. Mokinys nėra pasakojęs mokyklos darbuotojams, kad kuris nors iš tėvų naudojo fizinį, emocinį ar psichologinį smurtą prieš jį. (3 t., b. l. 41).

Iš (duomenys neskelbtini) vyresniosios tyrėjos 2018-03-26 rašto (duomenys neskelbtini) pedagoginei psichologinei tarnybai matyti, jog buvo paprašyta pateikti informaciją, Ar A. Č. lankėsi tarnyboje, ar yra pasakojęs apie smurtą jo atžvilgiu. (3 t., b. l. 42-43).

(duomenys neskelbtini) pedagoginės psichologinės tarnybos 2018-03-28 rašte, pasirašytame direktorės J. U., nurodyta, kad A. Č. (duomenys neskelbtini) pedagoginėje psichologinėje tarnyboje psichologinė pagalba buvo teikta: nuo 2013-01-07 iki 2013-03-06 dėl berniuko emocinės būsenos vykstant tėvų skyryboms; nuo 2015-07-08 iki 2016-02-08 dėl netinkamo elgesio mokykloje. Šiuo metu psichologo pagalba A. Č. teikiama nuo 2018-02-21. Pirma konsultacija buvo skirta berniuko mamai J. Č., kuri išsakė susirūpinimą dėl sūnaus netinkamo elgesio mokykloje, namų darbų neatlikimo. Antra konsultacija skirta tėčiui A. Č. ir berniukui A. Č.. Į konsultacijas berniuką atveda tėtis. A. konsultacijų metu bendrauja, pasakoja apie mokyklą, draugus, būrelius, brolį, tačiau apie santykius su tėvais neatvirauja. A. yra suteiktos keturios psichologo konsultacijos. Apie patirtą smurtą jo atžvilgiu A. Č. nėra pasakojęs. (3 t., b. l. 44).

2018-10-25 - 2018-12-04 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. Č. konstatuojamas psichikos sutrikimas - kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra atsiradęs dėl įtariamosios J. Č. veiksmų (fizinio ir emocinio smurto), trikdantis jo kasdienį funkcionavimą bei adaptaciją, ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Akte nurodyta, kad bendrieji pažintiniai A. Č. gebėjimai yra truputį aukštesni nei vidutiniai. Atminties sutrikimų jam nenustatyta: jis geba įsiminti ir vėliau atgaminti esmines „kas kur ką darė“ aplinkybes bei stipresnes emocijas sukėlusius įvykius. Jis kritiškai vertina savo paties prisiminimus, t. y. jis supranta, jog gali tiksliai neprisiminti visų konteksto aplinkybių, ypatingai praėjus ilgesniam laikui nuo įvykių, tačiau jis išlieka nuoseklus, kalbėdamas apie tas praeities aplinkybes, kurios jį sujaudino emociškai. Nagrinėjamų įvykių metu A. Č. galėjo suprasti ir šiuo metu supranta su juo atliktų veiksmų reikšmę, tačiau aktyviau priešintis jiems negalėjo dėl savo amžiaus ir priklausomo santykio. A. Č. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų, tačiau praeinantis ilgesnis laikotarpis nuo įvykių natūraliai apsunkina vaiko gebėjimą tiksliai prisiminti visas konteksto ir mažiau reikšmingas aplinkybes. Padidintas polinkis į įtaigumą A. Č. nenustatytas. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti A. Č. parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį A. Č. parodymams. Polinkis fantazuoti ar išsigalvoti realybės neatitinkančias aplinkybes apie galimai patirtą smurtą A. Č. nenustatytas. Nėra galimybės nustatyti galimai patirtos prievartos požymių. Ekspertiniame vertinime atsiskleidę psichologiniai A. Č. ypatumai (baimė suklysti, jautrus reagavimas į nesėkmę, nepasitikėjimas savimi, emocinis jautrumas, dirglumas ir sunkumas pačiam nusiraminti stresinėse situacijose) gali būti susiję su skirtingomis trauminėmis patirtimis (ilgą laiką trunkančia konfliktine tėvų tarpusavio situacija, emociniu smurtu ir taikomomis fizinėmis bausmėmis už netinkamą elgesį). Ekspertizės atlikimo metu stipresnę neigiamą emocinę reakciją A. Č. projektuoja ne tiek į tėvų tarpusavio nesantaiką, kiek į savo santykį su mama. Mamos atžvilgiu A. Č. nėra nusiteikęs kategoriškai neigiamai – demonstruojama jo ambivalencija ir vengimas kalbėti apie netinkamą mamos elgesį yra natūrali ir dažna vaikų, galimai patyrusių smurtą iš artimųjų, reakcija. A. Č. geba koncentruoti dėmesį reikiamam laikui ir dirbti tikslingai, tačiau stresinėje situacijoje (pvz., suklydus) jam kyla nerimas, kuris jį išblaško, trikdo susitelkimą ir užduočių atlikimą. (2 t., b. l. 4-13).

2018-10-25 - 2018-12-04 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. Č. konstatuojamas psichikos sutrikimas - kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), susiję su įtariamosios J. Č. veiksmais (fiziniu ir emociniu smurtu), taip pat sutrikimui atsirasti turėjo įtakos nuolatiniai tėvų konfliktai ir tarpusavio nesutarimai, dėl ko sutriko kasdienis vaiko funkcionavimas bei vaiko adaptacija. Objektyviai įvertinti atskirų įvykių poveikio J. Č. psichikai nėra galimybių; jo psichikos būklę paveikė visų šių faktorių visuma. Nustatytas sutrikimas galėtų būti vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Bendrieji pažintiniai J. Č. gebėjimai yra truputį aukštesni nei vidutiniai. Atminties sutrikimų J. Č. nenustatyta: atitinkamai jo amžiui, jis gali įsiminti ir vėliau atgaminti esmines „kas kur ką darė“ aplinkybes ir stiprias emocijas sukėlusius įvykius, tačiau vaiko prisiminimai yra jautrūs praeinančiam nuo įvykių laikui (galimos atsiminimų spragos, neesminių aplinkybių supainiojimai ir netikslumai). Taip pat J. Č. yra jautrus aplinkinių poveikiui (tiesioginiam ir netiesioginiam), jam yra lengviau įteigti neesminę informaciją, ypatingai tose situacijose, kurios vaikas jaučia nerimą ir bejėgiškumą. J. Č. negali duoti parodymų apie aplinkybes, susijusias su laiku ir kiekiu, nes jo operavimas skaičiais ir orientacija laike dar nėra visapusiškai išlavėję. Nagrinėjamų įvykių metu J. Č., atitinkamai jo amžiui, galėjo suprasti su juo ir broliu atliktų veiksmų pobūdį, turėjo paviršutiniškų žinių apie jų reikšmę, tačiau priešintis jiems negalėjo dėl savo amžiaus ir priklausomo santykio. J. Č. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suvokti konkrečių faktinių „kas kur ką darė“ aplinkybių, jų įsiminti ir vėliau atgaminti apklausų metu, tačiau jo gebėjimą duoti nuoseklius ir detalius parodymus, ypatingai apie galimai jo atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus, labiausiai riboja jo amžius, emocinė būsena ir priklausomas santykis nuo šeimos narių. Tiek apklausoje, tiek ekspertizėje J. Č. pakartoja aplinkybes, jog mama ant jo šaukdavo, pykdavo ant brolio, kuris netinkamai elgdavosi, ir už tai yra jį mušusi rankšluosčiu ir ranka, tačiau detaliau šių aplinkybių jis nepaaiškina. Klausiamas apie jo atžvilgiu atliktus fizinio smurto veiksmus, J. Č. pateikia skirtingas aplinkybes, kurių taip pat nedetalizuoja. Ekspertizės metu nėra galimybės nustatyti, kurie J. Č. prisiminimai apie jo paties galimai patirtą fizinį smurtą atspindi autentišką jo paties patirtį, kokia apimtimi jie yra realūs jo patyrimai, ir kiek šie prisiminimai yra persipynę su brolio A. išgyvenimais ir neigiamais tėvų vertinimais vienas kito atžvilgiu. Taip pat, atsižvelgus į emocinę J. Č. būseną (nerimą ir vengimą kalbėti apie bylai reikšmingas aplinkybes ir konfliktinę tėvų tarpusavio situaciją, ambivalentiškus jausmus mamai), tikėtina ir tai, jog ekspertizės metu vaikas neatskleidžia visų įvykių aplinkybių ir/ar jas minimizuoja. Nėra galimybės nustatyta galimai patirtos prievartos požymių. Emocinė J. Č. būsena, atsiskleidusi ekspertizės metu (nerimas ir vengimas kalbėti bylai svarbiomis temomis, lojalumo konflikto išgyvenimas, ambivalentiški jausmai mamai), gali būti susijusi su skirtingomis trauminėmis patirtimis (ilgą laiką trunkančia konfliktine tėvų situacija, emocinio ir fizinio smurto patyrimu tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, kai vaikas mato smurtaujančius artimuosius. Polinkis fantazuoti J. Č. nenustatytas. Padidintas polinkis į įtaigumą J. Č. nenustatytas, tačiau vaikas yra jautrus aplinkinių poveikiui (tiesioginiam ar netiesioginiam), jam yra lengviau įteigti neesminę informaciją, ypatingai tose situacijose, kuriose vaikas jaučia nerimą ir bejėgiškumą. J. Č. jautrumą aplinkai, kitų patirčiai ir vertinimams atskleidžia jo pasisakymai apklausoje bei ekspertizėje apie tai, jog tėtis ir brolis kai kurias byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes prisimena geriau nei jis pats. J. Č. dėmesio koncentracijos kokybė priklauso nuo temos: atlikdamas neutralias, su bylos tema nesusijusias užduotis, vaikas susikaupia reikiamam laikui ir yra motyvuotas, tačiau pokalbis apie tėvų nesutarimus ir mamai pareikštus įtarimus iššaukia jo dėmesio sunkumus. J. Č. mamos atžvilgiu nėra nusiteikęs kategoriškai neigiamai – kalbėdamas apie ją, išsako ambivalentiškus jausmus. (2 t., b. l. 14-22).

Siekiant patikrinti šiuos įrodymus, buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo V. V. parodymai. 2018-08-22 liudytojo V. V. parodymuose užfiksuota, kad su savo drauge L. P. gyvena nuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Jis tame bute būna labai retai, nes jo darbo pobūdis toks, kad dažnai važinėja į užsienį, o L. ten anksčiau gyveno pastoviai, pastaruoju metu kurį laiką irgi buvo išvykusi, bet dabar vėl gyvena ten. (duomenys neskelbtini) bute gyvena kaimynė, kurios jis net vardo nežino. Ji gyveno su dviem vaikais. Dabar jau kuris laikas jis tų vaikų nebemato. Pats būdamas namuose yra kelis kartus girdėjęs kaimynės bute triukšmą, tas triukšmas toks, kad ji dėl kažko šaukia, kelia balsą. Yra girdėjęs, kad ir vaikai verkia, bet jis pats teigti dėl ko, ar ant ko ta kaimynė šaukia, kelia balsą, dėl ko vaikai verkia, negali, nes tas per sieną jam nesimato ir gerai nesigirdėjo, jis, tiesą sakant, dar ir kaip vyras nelabai gilinosi į visa tai. L. jam yra sakiusi, kad ta kaimynė labai šaukia ant savo vaikų, bet, jis, kaip ir sakė, į visa tai nesigilino niekada. Jam pačiam asmeniškai su ta kaimyne bendrauti neteko, kai kaimynė, vos tik atsikėlus jiems į tą butą, pradėjo kabinėtis dėl visko prie jų, nes tuo metu būdavo išvykęs, su ja bendravo L. (2 t., b. l. 132-135).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas laiko, jog kaltinamosios J. Č. kaltė dėl fizinio ir psichologinio smurtavimo prieš nukentėjusiuosius A. Č. ir J. Č. yra įrodyta. Pati kaltinamoji J. Č. savo kaltę neigia, nurodydama, kad niekuomet prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo, fizinių bausmių jiems netaikė, ant jų nešaukdavo. Šiuos parodymus paneigia ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjo, nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. duoti parodymai apie tai, kad J. Č. prieš juos ne kartą naudojo fizinį smurtą, mušė ranka, koja, diržu, šlapiu rankšluosčiu, į A. Č. iš kelių metrų atstumo metė keptuvę, A. Č. sudavė sąsiuviniu į veidą, kas sukėlė fizinį skausmą, dažnai ant jų šaukdavo. Šiuos parodymus patvirtina 2016-05-24 ir 2018-02-14 rašyti A. Č. paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad mama ant jo dažnai šaukia, naudojo prieš jį fizinį smurtą. Teisme apklaustas liudytojas ir nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą A. Č. patvirtino, kad vaikai jam sakė apie jų atžvilgiu naudojamą smurtą, kompiuteriuko sudaužymą, dėl ko jis pradėjo telefoninius pokalbius su vaikais įrašinėti. Tai patvirtina ir telefoninių pokalbių įrašai. Liudytoja R. S.-N. parodė, jog nukentėjusysis A. Č. jai sakė, kad mama jį yra užgavusi keptuve. Liudytoja L. P. teisme parodė, jog ji gyvendama šalia kaltinamosios buto esančiame bute pastoviai girdėdavo J. Č. šaukimą ant vaikų dėl jų netinkamo elgesio, dėl neparuoštų pamokų. Teisme apklausta liudytoja R. A. patvirtino, jog nukentėjusysis A. Č. jai sakė, kad mama prieš jį smurtavo. Nukentėjusieji tą patį tvirtino ir apklausiami eksperčių atliekant teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizes. Teisme apklausti liudytojai J. D., A. N., D. Š., E. V., A. V., E. K., A. I., A. Š., N. B. parodė, jog nepastebėjo, kad prieš nukentėjusiuosius A. Č. ir J. Č. būtų smurtaujama, tačiau šie liudytojai taip pat parodė, jog nukentėjusieji nėra linkę meluoti ar fantazuoti, todėl šių liudytojų parodymai nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų. Tas pats nurodyta ir ekspertizės aktuose, kuriuose taip pat nurodyta, kad atliekant ekspertizes nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiųjų parodymai būtų buvę įtakoti kitų asmenų. Dėl šių aplinkybių netikėti nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. parodymais nėra pagrindo, todėl teismas ir vadovaujasi nukentėjusiųjų duotais parodymais, o kaltinamosios J. Č. parodymus atmeta kaip jos pasirinktą gynybinę poziciją. Liudytojai S. G., R. J.-D., E. Š., I. M., Ž. B. parodymus teisme davė apie vėliau vykusius įvykius, jokių aplinkybių apie šioje byloje nagrinėjamus įvykius jie nenurodė, todėl teismas jų parodymais nesiremia, nors ir pažymi, kad ir liudytojos S. G., R. J.-D., I. M. davė parodymus apie tai, kad nukentėjusiajam A. Č. nustatyti tam tikri elgesio sutrikimai.

Dėl visų šių aplinkybių teismas pripažįsta, kad kaltinamoji J. Č., turėdama aukštąjį išsilavinimą, būdama medicinos psichologe, žinodama, kaip reikia elgtis su vaikais, žinodama, kokios gali būti taikomos vaikams poveikio priemonės, naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį ir psichologinį smurtą, taip nukentėjusiuosius gniuždydama, suprasdama, kad jos veiksmai neteisėti, vaikams sukelia neigiamas emocijas ir gali sukelti ilgalaikes pasekmes – sveikatos sutrikdymus, ir nepaisant to siekė neteisėtais būdais priversti vaikus paklusti jos taisyklėms.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamosios J. Č. veika buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, kuriuose numatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą mažamečiui, artimiesiems giminaičiams ar šeimos nariui, dviem ar daugiau asmenų, ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis.

Kaltinamoji J. Č., naudodama fizinį ir psichologinį smurtą, fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaikus, pati būdama psichologe, mažamečiams nukentėjusiesiems, savo sūnums, šeimos nariams A. Č. ir J. Č. padarė nesunkius sveikatos sutrikdymus, kas patvirtinama teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktais, todėl jos veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, požymius.

Kaltinamoji J. Č. naudodama prieš mažamečius vaikus fizinį ir psichologinį smurtą, fiziškai ir psichiškai juos gniuždydama, suprasdama savo veiksmų neteisėtą pobūdį, veikdama tiesiogine tyčia – siekdama, kad vaikai jai paklustų, suprasdama, kad jos veiksmai sukelia vaikams neigiamas emocijas ir tai vaikams turės neigiamas pasekmes ir to siekdama, piktnaudžiavo motinos teisėmis, todėl jos veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje, požymius.

Skirdamas bausmę kaltinamajai J. Č., teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji J. Č. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamoji J. Č. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kaltinamajai J. Č. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje, skirtina laisvės apribojimo bausmė, o už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, skirtina laisvės atėmimo bausmė, nes šios teisės normos sankcijoje alternatyvios bausmės nenumatytos. Kadangi nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės subendrintinos apėmimo būdu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas kaltinamajai J. Č., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, atidėtinas, kadangi yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Civiliai ieškiniai nepareikšti.

Daiktinis – įrodymas – sąsiuvinis, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo perduotas nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą A. Č. saugojimui, paliktinas jam neribotam disponavimui.

Kardomosios priemonės kaltinamajai J. Č. nebuvo paskirtos.

Byloje yra pateiktas prašymas priteisti nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. atstovui pagal įstatymą A. Č. jo turėtas išlaidas, patirtas advokato, atstovavusio teisme nukentėjusiuosius, pagalbai apmokėti (7 t., b. l. 22).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Šioje byloje nepilnamečius nukentėjusiuosius A. Č. ir J. Č. pagal susitarimą su nukentėjusiųjų atstovu pagal įstatymą A. Č. atstovavo advokatas S. A.. Atstovo pagal įstatymą turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pagrįstos pateiktais dokumentais (7 t., b. l. 23-33). Byloje priimamas apkaltinamasis nuosprendis, todėl nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš kaltinamosios J. Č..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

J. Č. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose ir 163 straipsnyje, ir nuteisti:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį – laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę J. Č. skirti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą J. Č. atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų A. Č. ir J. Č. ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią J. Č. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, iš J. Č. priteisti A. Č. 1650 EUR (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt eurų) atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato, atstovavusio teisme nepilnamečius nukentėjusiuosius A. Č. ir J. Č., pagalbai apmokėti.

Daiktinį įrodymą – 48 lapų sąsiuvinį su užrašu „(duomenys neskelbtini) klasės mokinio (-ės) A. Č. DIENORAŠTIS“ palikti A. Č. neribotam disponavimui.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.