Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. 2015 m. birželio 9 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015 m. birželio 7 d., 03.30 val., ties (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Mercedes-Benz E280“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatyta 1,46 prom. alkoholio), kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Be to, A. J. 2015 m. birželio 9 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015 m. birželio 7 d., 04.04 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Mercedes-Benz E280“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis (1,46 prom. alkoholio), taip pat nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimu A. J. pripažintas kaltu padaręs administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra jokių įrodymų, kad A. J. padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje numatytus administracinės teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvada, jog A. J. kaltė dėl ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai, veikos kvalifikuotos tinkamai.

ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės). Vertinant A. J. padarytą veiką, teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3-4), policijos pareigūnų A. F. ir A. V. tarnybiniais pranešimais (b. l. 5-8), asmens blaivumo testu, kuriame užfiksuota, kad 2015 m. birželio 7 d., 03.42 val., A. J. buvo nustatytas 1,46 promilių girtumo laipsnis (b. l. 11), pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo (b. l. 10) ir kita byloje esančia medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai ištyręs įrodymus, pagrįstai nustatė, kad A. J. 2015 m. birželio 7 d., 03.30 val., ties (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Mercedes-Benz E280“, būdamas neblaivus. Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad sustabdžius automobilį „Mercedes Benz“, kurį vairavo A. J., bendraujant su vairuotoju iš jo burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti. A. J. teigė, kad alkoholį vartojo prieš sustabdant. Palaukus 5-10 min. buvo patikrintas alkotesteriu A. J. blaivumas ir nustatytas 1,46 promilių girtumas (b. l. 5-8). Nors A. J. neneigė, kad vartojo alkoholį, tačiau nesutiko su nustatytu girtumo laipsniu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnams minėjo, jog ką tik vartojo alkoholį, bet policijos pareigūnai nepalaukę 15 min. patikrino alkotesteriu A. J. blaivumą. Tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad policijos pareigūnai 03.30 val. pastebėjo automobilį, vairuojamą A. J. (b. l. 5-8). Asmens blaivumo teste užfiksuota, kad A. J. 03.42 val. buvo nustatytas 1,46 promilių girtumo laipsnis (b. l. 11). Taigi nuo automobilio pastebėjimo iki patikrinimo alkotesteriu praėjo 12 min. Teismo posėdžio metu A. F. teigė, kad A. J. paaiškino, kad visai neseniai bare vartojo alkoholį (b. l. 78). Įvertinus tai, kad A. J. nuo baro iki sustabdymo vietos kurį laiką važiavo, darytina išvada, kad A. J. blaivumas buvo patikrintas praėjus daugiau kaip 15 min. nuo alkoholio vartojimo. Pažymėtina, kad A. J., nesutikdamas su alkotesterio matavimais, turėjo galimybę savo iniciatyva vykti į gydymo įstaigą, kur jam būtų atlikta medicininė apžiūra, tačiau to nepadarė. Įvertinus aptartų įrodymų visumą, matyti, kad A. J. atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį patrauktas pagrįstai, nes vairavo automobilį, būdamas neblaivus.

ATPK 130² straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 124² straipsnio trečiojoje ar ketvirtojoje dalyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus. Iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro išrašo matyti, kad A. J. pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančią nuobaudą už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, kai buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis (b. l. 14-28). Nustatyta, kad A. J. 2015 m. birželio 7 d. vairavo transporto priemonę „Mercedes-Benz E280“ būdamas neblaivus (nustatyta 1,46 prom. alkoholio). Taigi, A. J. padarė pažeidimą numatytą ATPK 130² straipsnyje.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Policijos pareigūnai A. F. ir A. V. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad A. J. buvo paaiškinta, kad jis negali vairuoti, nes nustatytas girtumas. A. J. paprašė leisti paskambinti advokatui. Išlipęs iš tarnybinio automobilio, be leidimo nuėjo prie savo automobilio, staiga atidaręs priekines dureles, įlipo ir užsivedęs automobilį dideliu greičiu nuvažiavo. A. J. buvo persekiojamas įjungus spec. šviesos ir garso signalus, automobiliui įvažiavus į (duomenys neskelbtini), automobilis dingo iš akiračio. Apie nesustabdytą automobilį buvo informuotas budėtojas ir dirbantys ekipažai (b. l. 5-8). Teismo posėdžio metu policijos pareigūnas A. F. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai iškraipo ir keičia įvykio aplinkybes, todėl abejojama jų paaiškinimais. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde policijos pareigūnų parodymai yra išsamūs, nuoseklūs ir todėl jais teismui nebuvo pagrindo netikėti. Policijos pareigūnai A. F. ir A. V. nurodė iš esmės vienodas esmines įvykio aplinkybes. Tai, kad teismo posėdžio metu A. F. nenurodė kokioje gatvėje sustabdė automobilį, nėra pagrindo teigti, kad jo parodymai prieštaringi. Apelianto argumentas, kad teismo posėdžio metu A. F. paaiškino, kad stabdymo pagrindas buvo neva keistas manevravimas, o tarnybiniame pranešime – posūkio neparodymas, yra nepagrįstas, nes tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad važiavimo pobūdis sukėlė įtarimų. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pareigūnai teigė, kad neleido A. J. išlipti iš tarnybinio automobilio, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam nebuvo uždrausta nueiti iki savo automobilio. Tarnybiniame pranešime nėra nurodytos šios aplinkybės, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad A. F. tokių parodymų nedavė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais bei tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, tokių objektyvių ar pagrįstų duomenų nenurodė ir apeliantas.

Pažymėtina, jog, sprendžiant patraukimo už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn klausimą, būtina nustatyti asmens kaltę. Viena iš aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens kaltę, yra reali, akivaizdi galimybė asmeniui suvokti, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. pirmą kartą stabdant policijos pareigūnams, sustojo, pasitikrino neblaivumą, padavė policijos pareigūnams dokumentus, tačiau sužinojęs, jog negalės automobilio vairuoti, be leidimo nuėjo prie automobilio ir dideliu greičiu nuvažiavo. Policijos pareigūnams persekiojant su įjungtais spec. šviesos ir garso signalais, A. J. nesustojo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas aiškiai suprato policijos pareigūnų išreikštą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau sąmoningai jam nepakluso. Pasak D. M. A. J. matė, kad policijos pareigūnai jį vijosi. Be to, A. J. žinojo, kad negali vairuoti automobilio, be leidimo važiavo automobiliu, todėl turėjo suvokti, kad policijos pareigūnai jį norės sustabdyti. Tai leidžia daryti išvadą, jog A. J. suprato policijos pareigūnų išreikštą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tiek esant spec. šviesos, tiek esant garso signalams, tačiau sąmoningai jam nepakluso, todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Nors policijos pareigūnai nepateikė vaizdo įrašo, kuriame būtų užfiksuotos pažeidimo padarymo aplinkybės, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. J. padarė pažeidimus numatytus ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog piktybiškai vengė dalyvauti teismo posėdžiuose, teigia, jog norėjo apginti savo poziciją. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas A. J. administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo A. J. nedalyvaujant. A. J. apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Teismo šaukimai buvo įteikti asmeniškai, tačiau A. J. neatvyko į teismo posėdžius, pateikdamas iš darbovietės pranešimus, jog yra išvykęs į komandiruotę. Teismo posėdžiai buvo paskirti 2015 m. rugpjūčio 14., rugsėjo 25 d., spalio 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešė, jog A. J. nuo 2015 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 20 d. komandiruotas į Belgijos Respubliką (b. l. 66), nuo 2015 m. spalio 4 d. išvykęs į Olandiją, komandiruotė truks 3 savaites (b. l. 74). Teismo šaukimai A. J. buvo įteikti 2015 m. rugsėjo 16 d. asmeniškai, kai A. J. turėjo būti komandiruotėje ir 2015 m. rugsėjo 29 d. Įvertinus darbovietės pateiktus pranešimus apie komandiruočių dienas ir teismo šaukimų įteikimo dienas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. J. piktybiškai vengė atvykti į teismo posėdžius. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad A. J. teisė būti išklausytam įgyvendinta pateikiant apeliacinį skundą, todėl jis turėjo galimybę išreikšti savo poziciją dėl jam inkriminuojamo pažeidimo. Pažymėtina, kad A. J. nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, 130² straipsnį, nagrinėjant bylas dėl šių administracinių pažeidimų, asmens dalyvavimas teismo posėdyje nėra privalomas (ATPK 272 straipsnio 2 dalis).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

A. J. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.