Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-360/2016

Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36479-2015-0

2016 m. balandžio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. S. ir nuteistojo A. R. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016-01-13 nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir paskirtos bausmės: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį – 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 253 straipsnio 1 dalį – 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1) punkto b) papunkčiu, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant A. R. per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015-06-29 iki 2015-07-01.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad mušdamas šeimos narį sukėlė fizinį skausmą, t. y. 2015 m. birželio 29 d., apie 15.45 val., jam priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), antro aukšto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkotesteriu nustatytas vidutinis 1,66 promilių girtumas), mušdamas šeimos narį – sugyventinę G. S., sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. konflikto metu ne mažiau kaip keturis kartus tyčia ranka sudavė G. S. į abu šonus.

Be to, A. R. nuteistas, jog neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. 00.00 val. iki 2015 m. birželio 29 d. 19.25 val. jam priklausančiame gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini) mieste, kambaryje, seife, neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos šaudyti tinkamą „C“ kategorijos 4 mm kalibro „ME38 Magnum-4R“ modelio šaunamąjį ginklą (revolverį) Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo ginklu šaudyti tinkamus penkis šaudmenis, t. y. „C“ kategorijos pramoninės gamybos 4 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinius, kol reikalaujamų daiktų pateikimo metu juos pateikė policijos pareigūnui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal BPK 305 str. teismas apkaltinamąjį nuosprendį turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami BPK 20 str. nustatyta tvarka. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamųjų teiginiai.

Išanalizavus nukentėjusiosios ir nuteistojo gynėjo advokato apeliacinių skundų argumentus bei palyginus juos su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, jų vertinimu bei išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su skundų teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo neišsamaus, vienpusiško bylos aplinkybių ištyrimo ir dėl to nemotyvuotų, neteisingų teismo išvadų. Apeliaciniuose skunduose nurodomi teiginiai dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, akcentuojant tam tikras jų detales ir vertinant atskirai nuo bylos įrodymų visumos, nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino A. R. kaltu, padarius BK 140 str. 2 d. ir BK 253 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog A. R. kaltė padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus yra įrodyta.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

Pagal LR BK 253 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju byloje nekyla ginčo dėl to, kad A. R. įsigijo ir turėjo savo žinioje revolverį ME 38 Magnum - 4R Nr. 010849 bei laikė penkis pramoninės gamybos 4 mm žiedinio įskėlimo šovinius „Flobert“. Tai, kad įsigijo ir namuose laikė anksčiau paminėtą ginklą ir šovinius, A. R. neneigė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu. Tačiau nuteistasis ir jo gynėja ginčija tai, kad nuteistasis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo įsigytas ginklas ir šoviniai yra šaunamasis ginklas, o ne pneumatinis ginklas, kurio kinetinė energija neviršija 7, 5 J, ir tik atlikus ginklo ir šaudmenų tyrimą paaiškėjo, jog ginklas yra šaunamasis ir jis bei šaudmenys pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės 2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-705 (nauja įstatymo redakcija nuo 2011-03-01) 5 str. priskiriami „C“ kategorijos šaunamajam ginklui, kurio laikymui, vadovaujantis to paties įstatymo 32 straipsnio nuostatomis, reikalingas leidimas. Taigi A. R. padarytoje veikoje nėra vieno esminių nusikalstamos veikos požymių – tyčios, nes, kaip nurodo nuteistasis ir jo gynėjas, A. R. sąžiningai klydo.

Kolegija su apeliacinio skundo pozicija nesutinka ir pritaria apylinkės teismui, jog kaltė A. R. padarius inkriminuojamą nusikaltimą pagal BK 253 str. 1 d. yra visiškai įrodyta.

Nuteistas A. R. dėl kaltinimo pagal BK 253 str. 1 d. kaltės nepripažino ir parodė, kad ginklą įsigijo Klaipėdoje prieš 12–13 metų ginklų parduotuvėje savigynai. Jį pirkdamas nurodė, kad jam reikalingas toks ginklas, kuriam nereikalingas leidimas. Jam pardavėjas parodė ginklo dėžutę ir išaiškino, kad su raide „F“ reiškia, kad tai pneumatinis ginklas iki 7,5 galios. Pirmais metais išbandė šį ginklą – šūvį paleido į kartoninę dėžę ir į durų staktą. Šovė prie G., kad jai parodytų, jog tai yra nepavojingas, negalingas ginklas, ir ji nebijotų. Taip pat parodė, jog pirkdamas ginklą parduotuvėje domėjosi, ką reiškia „4R“. Instrukcijoje pasižiūrėjo, kaip valomas ginklas ir kaip išsiardo, visos instrukcijos neskaitė. Kad raidės skiriasi ant dėžutės ir instrukcijoje – neatkreipė dėmesio. Taip pat parodė, jog 2011–2013 metais jis buvo Lietuvoje, internetu naudojosi, televiziją žiūrėjo, apie reikalavimą, kad šaunamiesiems ginklams reikia leidimo, žinojo, bet ant jo ginklo dėžutės buvo raidė „F“ ir jis priklauso „D“ kategorijai, kuriam nereikia leidimo, be to, pirkdamas žinojo, kad perka pneumatinį ginklą, todėl neįsigijo leidimo (t. 1, b. l. 158–159).

Iš 2015-06-29 reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo matyti, kad A. R. pateikė revolverį „ME 38 Magnum 4R“ Nr. (duomenys neskelbtini) ginklo dėžutę, maišelį su 5 vnt. šoviniais, ginklo dėklą (b. l. 20). Iš 2015-07-23 specialisto išvados Nr.30-(U-1957)-Is1-688 matyti, kad „pateiktas tirti revolveris yra pramoninės gamybos 4 mm kalibro „ME 38 Magnum-4R“ modelio revolveris, Nr. (duomenys neskelbtini). Revovleris yra „C“ kategorijos šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 4 mm kalibro „Flobert“ tipo šoviniais. Revolveris šaudyti tinkamas. Pateikti tirti penki šoviniai yra pramoninės gamybos 4 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šoviniai, skirti 4 mm kalibro įvairių modelių revolveriams. Šoviniai yra šaudmenys, skirti „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Šoviniai šaudyti tinkami, tame tarpe ir iš tirti pateikto revolverio“. Tyrimui panaudoti trys šoviniai (b. l. 24–26). Iš 2015-08-25 užduoties atlikti papildomą objektų tyrimą matyti, kad paskirta užduotis atlikti papildomą šaunamojo ginklo ir šaudmenų balistinį tyrimą (b. l. 27–28). Iš 2015-08-27 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad „pateikto tirti 4 mm kalibro „ME 38 Magnum-4R“ modelio revolverio, Nr. (duomenys neskelbtini), iššauto sviedinio energija – 5,6 J.“ Pateiktas tirti revolveris priskiriamas „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, pagal šiuos kriterijus: 1. Žymėjimo ant revolverio raidė „F“ penkiakampyje, nurodančio, kad revolveris priklauso ginklams, kurių iššauto sviedinio energija neviršija 7,5 džaulio. 2. Eksperimentinio šaudymo metu nustatyta sviedinio energija – 5,6 džaulio. 3. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 str. 8 p.: šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J. Šaudmenys yra skirti šaudyti „C“ kategorijos šaunamaisiais ginklais, nes revolveris priskiriamas „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Tyrimui panaudoti du šoviniai (b. l. 29–31).

Nuteistojo bei jo gynėjo argumentai, jog A. R. nesuprato, jog yra įgijęs ir namuose laiko ne šaunamąją ginklą, o pneumatinį ginklą, kuriam leidimas nereikalingas, kolegijos neįtikino. Kaip matyti, iš baudžiamojoje byloje pateiktos ginklo dėžutės ir ginklo instrukcijos, kad A. R. įsigytas ginklas gali būti pneumatinis, galima spręsti vien tik iš ant dėžutės užklijuoto ginklo importuotojo užrašo. Tikrai neįtikinami A. R. parodymai, jog jis ginklo instrukcijos neskaitė, juolab, kad ji yra nedidelės apimties, o tuo tarpu apklausoje nurodė, kad žiūrėjo instrukciją po ginklo panaudojimo, norėdamas jį išvalyti. Be to, jis pats teisiamojo posėdžio metu prisipažino, kad aiškinosi ir domėjosi, ką reiškia „F“ raidė, išsiaiškino, kad tai ženklas, reiškiantis galingumą, vadinasi, visiškai aklai nepasitikėjo vien užrašu ant dėžutės. Atkreiptinas dėmesys, kad ginklas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, todėl jo savininkui keliami didesni atidumo reikalavimai. Be to, ir teisme apklausiamas ekspertas pažymėjo, kad ir be specialių žinių nuteistasis turėjo suprasti, kad ginklas yra šaunamasis pagal jo sandarą ir konstrukciją bei pagal šovinius, kurie pneumatinių ginklų yra be tūtelių. Vien tik užklijuotas užrašas ant dėžutės negali paneigti A. R. versijos, kad jis nežinojo, jog ginklas yra ne pneumatinis, kai visi kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys nurodo, kad jis šaunamasis, ir tai laikyti sąžiningu klydimu nėra pagrindo. A. R. konkrečiai nenurodė ginklo įsigijimo vietos ir laiko bei nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, tai duoda pagrindo abejoti A. R. nurodytomis ginklo įsigijimo aplinkybėmis ir tuo, kad jis ketino įsigyti būtent pneumatinį ginklą ir tokį būtent įsigijo. Manytina, kad A. R. šaudydamas iš įsigyto ginklo tikrai turėjo suprasti, kad įsigijo ne pneumatinį, bet šaunamąjį ginklą arba po šūvio turėjo tuo suabejoti ir įsitikinti, ar jo ginklas yra pneumatinis. Kaip ir nurodė specialistas, net ir neturint specialių žinių, jam abejonių turėjo sukelti šūvio palikti pėdsakai, garsas, likęs parako kvapas po šūvio. Jeigu tokių abejonių jam nekilo, tai rodo asmens neatidumą ir neapdairumą, o tai ateityje galėjo sukelti ir skaudžių pasekmių. Visiškai sutiktina su tuo, kad A. R. įsigijo ir namuose laikė ginklą, kuriam iki 2014 m. liepos 1 d. nebuvo reikalingas leidimas laikymui. Laikant namuose ypatingą daiktą – ginklą – keliantį pavojų žmogaus sveikatai ir net gyvybei, asmens pareiga tinkamai, pagal įstatymų nustatytas taisykles jį valdyti ir naudoti, ir ši pareiga yra tęstinė. Vien tas faktas, kad ginklo anksčiau, iki įsigaliojant naujajai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai, nereikėjo registruoti įstatymų nustatyta tvarka, nereiškia, kad šaunamojo ginklo savininkas, teisėtas įgijėjas yra atleidžiamas nuo visų su ginklo naudojimu ir valdymu susijusių pareigų ateityje. Be to, turėdamas ginklą ar šaudmenis, asmuo privalo žinoti, kad turi laikytis įstatymų nustatytos naudojimosi ginklu tvarkos, o nesuprantant jos ar nesant tikram dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su ginklo ir šaudmenų naudojimu, asmuo privalo papildomai pasidomėti pats (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-625/2013). Nuteistasis teismo posėdžio metu parodė, kad žinojo apie įstatymo pasikeitimą ir kad keičiasi ginklų laikymo leidimo išdavimo tvarka, todėl būdamas rūpestingas ir atidus ir disponuodamas ypatingu daiktu jis turėjo ir privalėjo įsitikinti, kad jo turimo ginklo laikymui nereikalingas leidimas.

Taigi byloje nustatyta, kad A. R. neturėdamas leidimo neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, todėl jam buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pripažįstant, kad A. R. veika atitinka BK 253 str. 1 d. aprašytos nusikaltimo sudėties požymius ir jį apylinkės teismas pagrįstai pripažino kaltu šio nusikaltimo padarymu.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji ir nuteistojo gynėja advokatė prašo teismo A. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 37 str., t. y. kaip padarius mažareikšmius nusikaltimus.

LR BK 11 str. 1 d. nurodyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nusikaltimo pavojingumas reiškia, kad nusikaltimu kėsinamasi į valstybės saugomus gėrius. Dėl tokio kėsinimosi šiems teisiniams gėriams padaroma žala arba sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Tuo tarpu, remiantis LR BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai).

Be to, pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl tik įvertinus visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžiama, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne. A. R. nukentėjusiajai ne mažiau kaip keturis kartus tyčia ranka sudavė jai į abu šonus, suvokdamas, kad G. S. skaudės. Vertinant aptartas aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jokie liekamieji požymiai nukentėjusiosios sveikatai nebuvo nustatyti, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad G. S. pati nurodė, jog jautė smūgius ir jai labai skaudėjo, ir pusdienį jautė nemalonius pojūčius, tačiau visiškai pagrįstai manytina, kad be fizinio skausmo sukėlimo ji patyrė ir išgąstį bei stiprų dvasinį sukrėtimą, nes iškart skambino ir kvietėsi pagalbos. Vėliau G. S. duoti parodymai, kad jai neskaudėjo po smūgių sudavimo arba buvo tik nemalonūs pojūčiai, tai tik siekis, kad A. R. būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes jie susitaikė, ji jam atleido, jie toliau gyvena kartu. Tačiau įvertinus šias aplinkybes, A. R. padaryti veiksmai pagal BK 140 str. 2 d. negali būti pripažįstami mažareikšmiais, todėl šie apeliantų skundo argumentai atmestini. Taip pat A. R. padaryti veiksmai pagal BK 253 str. 1 d. taip pat negali būti pripažinti mažareikšmiais, nes vien tai, kad ši nusikalstama veika nesukėlė pasekmių ir yra formali, negali būti mažareikšmė, be to, LR BK 253 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės yra areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų, tai nurodo veikos pavojingumą, įstatymo leidėjas šią nusikalstamą veiką priskiria apysunkių nusikalstamų veikų grupei. Atkreiptinas dėmesys, kad panaudojus šaunamąjį ginklą, jo sukeltos pasekmės gali būti žymiai pavojingesnės nei dujinio ar pneumatinio ginklo, todėl, kolegijos manymu, šioje baudžiamojoje byloje A. R. LR BK 37 str. nuostatos negali būti taikomos dar ir dėl šių aplinkybių.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą. Pažymėtina ir tai, kad net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje esančius duomenis, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė A. R. netaikyti BK 38 straipsnio.

Nuteistojo A. R. advokatė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagrindo taikyti BK 38 str. nėra dėl to, kad A. R. nors ir prisipažino vartojęs smurtą prieš savo šeimos narį – sugyventinę, tačiau šiuos savo veiksmus bandė pateisinti pačios nukentėjusiosios netinkamu elgesiu, taip pat nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio bei anksčiau smurtavo prieš sugyventinę ir kaltinamas dar vieno apysunkio nusikaltimo padarymu. Sąlyga – pagrindas manyti, kad A. R. darys naujas nusikalstamas veikas, yra vertinamojo pobūdžio, todėl išvadą dėl šios sąlygos buvimo galima padaryti tik įvertinus su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe susijusias aplinkybes. Skirtingai nei nurodo nuteistojo advokatė, šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog A. R. nedarys naujų nusikalstamų veikų, atkreipęs dėmesį į tai, kad jis anksčiau yra panaudojęs smurtą prieš sugyventinę, be to, anksčiau tarpusavio konflikto metu naudojo šaunamąjį ginklą (nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad A. R. šaudė, bet po to jie susitaikė, bei kad buvo anksčiau vartotas smurtas, nurodė protokole pareiškime (t. 1, b. l. 1), ir visiškai nesutiktina su apelianto argumentu, jog apylinkės teismas tai konstatuodamas peržengė kaltinimo ribas, nes nebuvo inkriminuoti kiti kaltinimai dėl smurto panaudojimo. Apylinkės teismas nurodydamas tokias aplinkybes turėjo tikslą pabrėžti, jog nuteistasis linkęs smurtauti, todėl yra pagrindas manyti, kad A. R. ir ateityje gali daryti nusikalstamas veikas. Pagal teismų praktiką teismas atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės gali motyvuoti kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimu, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimu, atsižvelgti į kaltinamojo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu ir po veikos padarymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-550/2005). Apsvaigimas nuo alkoholio, turintis įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, ir rodo didesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Bendrame visų BK 38 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingų aplinkybių kontekste teismas vertino tai kaip asmenybę apibūdinančius duomenis, bet ne kaip sąlygą, jog jis padarė nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir dėl to nuo baudžiamosios atsakomybės neatleido.

Taigi esant anksčiau paminėtų aplinkybių visumai kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra pagrindo nuteistąjį A. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius.

Dėl BPK pažeidimų

Nuteistojo A. R. advokatė kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 str. 1 d. nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, nurodo, kad nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus. Su šiuo apelianto argumentu kolegija nesutinka, kadangi, kaip jau minėta anksčiau (argumentai nurodyti anksčiau ir dar kartą nekartojami), remdamasis aptartų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad nuteistasis A. R. atliko kaltinime inkriminuotus veiksmus ir apylinkės teismo nuosprendis grindžiamas teisiniais argumentais, t. y. motyvuotas, pagrįstas, todėl teisėtas, BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė, nuosprendis atitinka BPK 305 str. 1 d. nustatytus reikalavimus.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Apygardos teismas mano, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. R., tinkamai vadovavosi BK 41 str. numatytais bausmės paskirties kriterijais bei bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. Apylinkės teismas išsamiai nurodė aplinkybes, į kurias atsižvelgė skirdamas bausmę A. R., ir paskyrė bausmę neperžengdamas BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribų (BK 140 str. 2 d. ir BK 253 str. 1 d.), atsižvelgdamas į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad A. R. anksčiau nebuvo teistas, tačiau turi galiojančią administracinę nuobaudą už pažeidimą, dirba, darbovietė UAB „XXX“ jį charakterizuoja teigiamai, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nurodė, kad jis išlaiko šeimą ir rūpinasi buitimi, todėl realus laisvės atėmimas labai pakenktų šeimos materialinei padėčiai.

Apylinkės teismas, įvertinęs veikų pobūdį, sunkumą, jų padarymo aplinkybes, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaiko kartu gyvenančius asmenis) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A. R. paskyrė baudą, žymiai mažesnę už sankcijoje numatytą vidurkį, paskirta bausmė atitinka įstatymų reikalavimus ir yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiosios G. S. ir nuteistojo A. R. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus atmesti.