Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos Ž. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarimo, kuriuo Ž. U. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d., ir jai paskirta 2500 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; dėl melagingų parodymų davimo Vilniaus miesto apylinkės teisme 2013 m. birželio 13 d. apie 13.30 val. A. U. atžvilgiu iškelta administracinė byla pagal ATPK 187² str., kuri Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarimui įsiteisėjus perduotina nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teismui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. U. nubausta už tai, kad 2013 m. gegužės 9 d. apie 22.15 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, kai nustatytas 2.39 promilių neblaivumas.

Pirmosios instancijos teismas savo nutarimą grindė vien tik policijos pareigūno V. F. parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir teismo įvertinti aplaidžiai, kadangi jis nematė ir negalėjo matyti vairuojančios Ž. U.. Tai patvirtina pranešimų melagingumą. Byloje tiesioginių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog automobilį vairavo Ž. U., nėra, todėl abejonės turi būti aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Pareigūnai į (duomenys neskelbtini) kiemą atvyko maždaug po 15 – 17 min. po pirmojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) (22.25 val.). Iš viso buvo 6 skambučiai, kol atvyko policijos pareigūnai, ir visuose nurodoma apie stovintį automobilį ir ginčą (vyro ir moters peštynes). Jau pirmojo skambučio į BPC metu buvo aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad transporto priemonė kieme stovi, o už jos vairo sėdi neblaivi Ž. U.. Šią aplinkybę patvirtina ir BPC įvykio ataskaita (b. l. 31). BPC garso įrašai „Track 5“, kuriuo 22:39 val. skambino G. M., ir „Track 6“, kuriuo 22:40:24 val. skambino D. B., patvirtina, kad policijos pareigūnui atvykus į kiemą nurodytu adresu, automobilis stovėjo. Įvykį stebėjusios liudytojos nurodė, kad vyras neišleidžia moters iš automobilio. Tai jos pakartojo net po porą kartų („Track 5“: Jis jos iš mašinos neišleidžia“ (00:40); ,Jie čia mašinoj duris trankosi, neišleidžia jos ir spardo kai atidaro jinai duris“ (02:02); „Pats daužo duris, o po to pasakys, kad jinai mašiną sudaužė“ (01:27); „Track 6“: „Vyras jos <...> neišleidžia iš mašinos“ (00:12); „neišleidžia jos“ (01:07)). Tiek garso įraše „Track 5“, tiek ir „Track 6“ nei viena iš skambinusių nepranešė apie tai, kad moteris vairavo automobilį. Iš to galima manyti, kad tai, ką pamatė policijos pareigūnas, buvo neblaivių asmenų konfliktas, o ne neblaivios moters vairavimas. Teismo posėdžio metu liudytoja G. M. patvirtino, kad matė stovintį automobilį: „Stovi Audinė“. Ji taip pat šią aplinkybę patvirtino 2013 m. birželio 13 d. paaiškinime „pamačiau kaip automobilis „Audi„ stovi užvažiavęs ant vejos“ (b. l. 47). Liudytoja G. M. girdėjo, kaip į įvykio vietą atvykęs policininkas klausė ten esančių asmenų, ar kas nors matė, kaip ji (Ž. U.) atvažiavo automobiliu. Tai rodo, kad policijos pareigūnai nematė važiuojančio automobilio ir nematė Ž. U. vairuojant automobilį. Niekas nematė, kad Ž. U. būtų atvairavusi šį automobilį.

Teismo posėdžio metu, policijos pareigūnas V. F. nurodė, kad atvyko prie (duomenys neskelbtini) namo kiemo ir laikydamasis susiklosčiusios taktinės praktikos sumetimų, iš automobilio išlipo ir į kiemą ėjo pėsčias, o jo kolega į kiemą nuvažiavo iš kitos pusės. Tad jei net V. F., kuris atėjo pirmas, nematė Ž. U. vairuojant automobilio, kaip tai galėjo matyti iš viso ten nebuvęs ir tik vėliau atvykęs kitas pareigūnas D. I.? Akivaizdu, kad tarnybiniame pranešime pareigūnai nurodė klaidingus parodymus, nes nė vienas nematė vairuojančios Ž. U..

Teismas neteisingai vertino tai, kad G. M. minėtą konfliktą stebėjo epizodiškai ir ne nuo jo pradžios. Tokios teismo išvados yra akivaizdžiai klaidingos ir priimtos neteisingai įvertinus visumą aplinkybių, nes G. M. konfliktą stebėjo dar iki atvykstant pareigūnams ir ji buvo dar vienas asmuo, kuris skambino į BPC ir pranešė apie konfliktą bei apie tai, kad iš stovinčio automobilio Ž. U. bando ištempti jos vyras, kad jis spardo automobilį, spardo Ž. U.. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad automobilis stovi, nes daužyti automobilio vairuotoją automobiliui važiuojant yra neįmanoma. Būtent tuo metu, kai G. M. kalbėjo su BPC, pasirodė policijos pareigūnai ir apie tai G. M. pasakė telefonu BPC, t. y. G. M. matė konfliktą ir tai, kad automobilis stovėjo prieš pasirodant policijos pareigūnams ir tada, kai jie pasirodė. Tą patvirtina BPC garso įrašas. Kita įvykio liudytoja D. B., skambinusi į BPC 22.40 val., garso įrašo metu taip pat patvirtino, kad matė konfliktą (daužymus, spardymus) ir matė, kai policija atvyko. Ji nieko neužsiminė apie vairavimą ar automobilio važiavimą, o 2013 m. birželio 13 d. paaiškinime D. B. patvirtino, kad nematė, kas vairavo automobilį. Be to, D. B. telefonu pranešė, kad vyras pusę valandos neišleidžia moters iš automobilio, todėl neįmanoma neišleisti žmogaus iš važiuojančio automobilio, tuo labiau daužyti ir spardyti tiek automobilį, tiek sėdintį jame asmenį. Tai patvirtina, kad tuo metu, kai atvyko policija, automobilis nejudėjo, t. y. nevažiavo.

Dėl melagingų parodymų davimo apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. U. teismo posėdžio metu duoti parodymai sutinka su kitais byloje esančiais įrodymais ir jų visuma. Apylinkės teismas nesirėmė visų garso įrašų ir liudytojų parodymais, jų visuma ir taip pažeidė ATPK 257 str. nustatytą pareigą. Nei viename garso įraše (įvykį stebėjusių liudytojų) nėra nurodomos aplinkybės kitaip nei tai nurodė A. U., duodamas paaiškinimus teisme. Jo parodymų BPC garso įrašai nepaneigia, todėl negalima teigti, kad jis davė melagingus parodymus. Teismas savo nutarimą pagrindė vien tik savo paties padarytomis prielaidomis, kurios yra akivaizdžiai klaidingos.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskirta nuobauda neatitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo principų. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kad įvykis vyko daugiabučio namo kieme vėlai vakare, jokios žalos nebuvo padaryta, pati pažeidėja yra pareiginga pilietė, o įvykio scenarijus yra viso labo šeimyninis barnis, darytina išvada, kad paskirta nuobauda yra per griežta ir neatitinka proporcingumo reikalavimo. Negalima šios situacijos lyginti su važiavimu mieste, gatvėmis kur vairavimas neblaiviam asmeniui sukelia didesnę žalos ir pavojingumo riziką. Remiantis ATPK 301 str. ir bendraisiais teisės principais, nuobaudos dydis turi būti sumažintas proporcingai pagal pažeidimo pavojingumą ir žalą visuomenės interesams.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Ž. U. pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., tačiau savo kaltę apeliaciniame skunde neigia, tvirtindama, kad ji automobilio nevairavo, tik sėdėjo jame. Tokius skundo argumentus apygardos teismas vertina kaip gynybos versiją, todėl atmeta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Patikrinus byloje esančius įrodymus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Ž. U. kaltė padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulių D. I. ir V. F. 2013 m. gegužės 9 d. tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodyta, kad gavus pranešimą, jog neblaivi moteriškė vairuoja automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nuvykta nurodytu adresu ir pastebėtas važiuojantis automobilis „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairuojanti Ž. U. bandė priparkuoti (b. l. 4, 5). Nustatyta, kad apie daromą pažeidimą policijai pranešė Ž. U. vyras A. U., kuris, kaip matyti iš byloje esančių garso įrašų turinio, patvirtino, jog jo žmona važinėja minėtu automobiliu kieme, būdama neblaivi. Liudytoju apklaustas teisme patrulis V. F. savo surašyto tarnybinio pranešimo teisingumą patvirtino ir nurodė, kad jis pats matė, kaip pažeidėja parkavosi, kaip automobilis judėjo; jam priėjus prie automobilio, jo variklis buvo užvestas (b. l. 61 – 62).

Atvirkščiai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šių duomenų pakanka konstatuoti, kad Ž. U. padarė ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą. Nėra jokio pagrindo nesiremti liudytojo V. F. parodymais, kurie įvertinus juos visų byloje esančių duomenų kontekste laikytini nuosekliais, o ne prieštaraujančiais kitiems byloje surinktiems įrodymams, kaip teigia apeliantė. Skundo argumentas, kad liudytojas V. F. nematė ir negalėjo matyti vairuojančios Ž. U., yra atmetamas kaip nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

Apeliaciniame skunde teiginiai dėl Ž. U. kaltės nebuvimo grindžiami garso įrašo medžiaga, t. y. liudytojos G. M. ir D. B. skambučių į BPC metu nurodytomis aplinkybėmis, neva automobilis „Audi“ kieme tik stovėjo. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad byloje nėra tiksliai nustatyta, kada policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, todėl teigti, kad policijos pareigūnas įvykio vietoje nematė vairuojančios neblaivios Ž. U., remiantis vien tik liudytojos G. M. parodymais, kad automobilis „Audi“ stovi kieme, yra nepagrįsta. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, liudytoja G. M. įvykį stebėjo epizodiškai ir ne nuo pradžios. Šią aplinkybę patvirtino ir pati liudytoja teismo posėdžio metu (b. l. 64), parodydama, kad įvykį ji stebėjo gal 5 min., kai skambino, kelis kartus pažiūrėjo, bet nuolatos nežiūrėjo. Taigi tai, kad G. M., o tuo pačiu ir D. B., BPC neužsiminė apie automobilio „Audi“ vairavimą, nereiškia, kad Ž. U. nevažinėjo minėtu automobiliu.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. U. parodymai teisme nebuvo melagingi, tačiau apygardos teismas su tokia išvada nesutinka. Byloje esančiame garso įraše užfiksuota, kad A. U. telefonu BPC patvirtino Ž. U. vairavimo, važinėjimo po kiemą jo automobiliu faktą, o tuo tarpu teisme jis pakeitė parodymus, teigdamas, kad jo žmona automobilio negalėjo vairuoti, kadangi neturėjo rakto (b. l. 62 – 63). Tai akivaizdžiai paneigia apeliacinio skundo išvadą, kad A. U. teismo posėdžio metu duoti parodymai sutinka su kitais byloje esančiais įrodymais ir jų visuma.

Dėl paskirtos nuobaudos švelninimo pažymėtina, kad išskirtinių aplinkybių, kurioms esant gali būti švelninama administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, kurios gali būti vertinamos kaip ypatingai švelninančios pažeidėjo atsakomybę, byloje nenustatyta. Atsižvelgus į padaryto teisės pažeidimo pobūdį (padarytas šiurkštus pavojingas administracinis teisės pažeidimas), į Ž. U. nustatytą girtumo laipsnį (nustatytas 2.39 promilių girtumas (b. l. 6)) į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, darytina išvada, kad Ž. U. paskirta vidurkio dydžio 2500 Lt bauda bei sankcijoje numatyta taip pat vidurkio dydžio papildoma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, nelaikytina per griežta ar neatitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo principų.

Patikrinus bylos duomenis darytina išvada, kad švelninti apylinkės teismo paskirtą nuobaudą pagrindo nėra. Transporto priemonės vairavimas vairuotojui esant neblaiviam yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei ir sveikatai, todėl įstatymo leidėjas, nustatydamas sankcijoje už šį pažeidimą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, siekia ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų – apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio veikų, kurios gali sukelti žalą jos nariams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: Nr.N15-18/2007, Nr.N1–1101/2007).

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliantės skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarimą nepakeistą ir Ž. U. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.