Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patrauktos J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu 2014-02-03 nutarimu Utenos rajono apylinkės teismas J. B. paskyrė administracinę nuobaudą (50 Lt baudą su 1 l talpos, 4,6 proc. alkoholio koncentracijos alaus „Utenos Pilsner“ butelio konfiskavimu) už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 164 str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymą. J. B. administracinė nuobauda paskirta už tai, kad ji 2013 m. birželio 16 d., apie 00.40 val., dirbdama UAB „J.“ priklausančioje parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Utenoje, pardavėja, pardavė nepilnametei A. D., gim. (duomenys neskelbtini), vieną litro talpos alaus butelį „Utenos Pilsner“, 4,6 proc. alkoholio koncentracijos, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-20 nutarimu Nr. 618 patvirtintų „Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse“ taisyklių 9.3 p. reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

ATPK 256 str. 1 d. reglamentuota, jog įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Minima įstatymo nuostata įpareigoja pareigūnus, tiriančius administracinių teisės pažeidimų bylas, laikytis įstatymų renkant įrodymus bei nustatant, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Įrodymams yra keliama turinio ir formos reikalavimų vienovė, todėl faktiniai duomenys, neatitinkantys šių reikalavimų, negali būti laikomi leistinais įrodymais, nes jie turi būti gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą, įrodymus, kuriais savo poziciją grindžia šalys, privalo ištirti jų leistinumo aspektu, t. y. ar jie buvo gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių, tuo tikslu, jei reikia, šalims pasiūlius pateikti papildomus duomenis ir pan.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse (administracinėse bylose A3-1143-02, P-98-03, Nr. A1–495–05, Nr. I1-4-05 ir kt.) taip pat atkreipė dėmesį, kad teisėtumo principas yra vienas esminių principų, kurių privalo laikytis viešojo administravimo subjektai savo veikloje ir kuris reiškia, kad visa viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti teisės normų reikalavimus. Teisės mokslo ir teismų praktikos yra pripažįstama, kad duomenys gali būti laikomi neteisėtai gauti, jeigu buvo pažeistos žmogaus teisės, proceso principai, buvo panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti, taip pat – valdžios institucijos veiksmai atlikti nesilaikant tam veiksmui atlikti numatytų pagrindinių taisyklių, duomenys gauti iš neteisėtų šaltinių. Teisinėje valstybėje leistinos teisėsaugos institucijų veiklos, imituojančios nusikalstamą (įstatymą pažeidžiančią) veiką, ribos yra apibrėžtos teisės doktrinoje, vidaus ir tarptautinių teismų praktikoje. Šios nuostatos galioja tiek baudžiamiesiems nusikaltimams, tiek administraciniams teisės pažeidimams, kadangi tai yra tos pačios teisinės prigimties įstatymo pažeidimai, pagal egzistuojančią mūsų valstybėje teisinio reguliavimo tradiciją skiriami pagal pavojingumo laipsnį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje įstatymą pažeidžiančioms ir valstybės baudžiamoms veikoms apibūdinti yra naudojamas bendras terminas – teisės pažeidimas (angl. offence, pranc. infraction).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 str. 12 d., 7 str. 2 d. 3 p., 11 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 1981 str. 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad ,,valstybės ir jos institucijų pareiga yra užkirsti kelią nusikaltimams. Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti tik viena iš priemonių, kai reikia išaiškinti asmens rengiamą ar jau pradėtą daryti nusikaltimą. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti.“ Nusikalstamos veikos modeliu gali būti tik ,,prisijungiama“ prie besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų, kai nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija teisėsaugos institucijų taikomų nusikalstamų veikų imitavimo priemonių atžvilgiu atitinka susiformavusią EŽTT praktiką, kurios principinės nuostatos teigia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos įtvirtinti nepriklausomo ir nešališko teisingumo vykdymo principai turi būti išlaikyti visų nusikaltimų rūšių tyrimo procese: ir paprasčiausių, ir sudėtingiausių; valstybė turi užtikrinti visuomenės saugumą nuo nusikalstamų veikų naudodama tik teisėtas priemones ir nepažeisdama Konvencijos garantuotų asmens teisių, viešu interesu ir tikslingumu negali būti pateisintos įrodinėjimo priemonės, gautos policijos provokacijomis (EŽTT 1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją). Šios nuostatos reiškia, kad teisėsaugos institucijų veikla naudojant teisės pažeidimą imituojančius veiksmus negali pažeisti esminio principo – teisinė valstybė kovoja prieš nusikalstamumą, panaudodama prevencines priemones ar užkirsdama kelią daromiems nusikaltimams, tačiau jokiu būdu negali skatinti nusikalstamų veikų ir dauginti jų skaičiaus.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, J. B. iškeltą versiją dėl policijos pareigūnų panaudotos provokacijos jos atžvilgiu apylinkės teismas vertino kaip prielaidą ir ją atmetė. Teismas nutarime nurodė, kad J. B. apie galimą policijos pareigūnų provokaciją pranešė jos dukra I. B.. Apklausta teismo posėdyje I. B. nurodė, kad policijos pareigūnas, galimai M. N., jai ir jos draugei siūlė už 50 Lt atlygį nusipirkti alkoholinių gėrimų. Tačiau duomenų apie tai, kad alkoholinius gėrimus reikia pirkti iš UAB „J.“ parduotuvės, nei paaiškinime, nei teismo posėdžio metu ši liudytoja nenurodė. Liudytoja A. D. paneigė, kad ji policijos pareigūnų įkalbėta nusipirko alkoholini gėrimą, o paaiškinime policijos pareigūnams R. D. nurodė, kad UAB „J.“ vadovas A. K. prašė jo, kad dukra pakeistų parodymus ir nurodytų, jog alkoholinį gėrimą ji pirko kito asmens paprašyta. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus bei išanalizavęs išleistą S. K. įsakymo turinį („...pradėti tyrimą dėl policijos pareigūnų provokavimo“) padarė išvadą, kad tai yra tik pasirinkta gynybos taktika, siekiant įrodyti galimą policijos provokaciją. Skundžiamame nutarime teismas taip pat nurodė, kad J. B. bei I. B. nurodytos aplinkybės, jog policijos pareigūnai per kitus asmenis ieškojo nepilnamečių, kurie galėtų už atlygį nusipirkti alkoholinių gėrimų, negali būti neginčijamu pagrindu daryti išvadai, kad A. D. pirko alkoholinius gėrimus paveikta policijos pareigūnų bei jų kontroliuojama. Priešingai, šiuos samprotavimus paneigia pati A. D. bei policijos pareigūnai. D. M. nurodytų aplinkybių, kad esą jis girdėjo, kaip taksi vairuotojai kalbėjosi apie tai, jog A. D. išlipo iš tarnybinio policijos automobilio ir nuėjo į parduotuvę, negalima patikrinti ATPK numatytais procesiniais veiksmais dėl jų nekonkretumo. Todėl remtis jo paaiškinimu ir daryti išvadą, kad buvo policijos provokacija, nėra pagrindo.

Tačiau aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nesurinko, neištyrė ir neįvertino visų bylos išnagrinėjimui svarbių įrodymų bei nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir abejonių, dėl ko padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas dėl J. B. kaltės padarius jai inkriminuotą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 164 str. 3 d.

Nors policijos pareigūnų M. N., G. R. ir E. R. tarnybiniuose pranešimuose bei jų teismo posėdyje duotose parodymuose nurodyta, kad 2013 m. birželio 16 d. jie dirbo pagal patvirtintą priemonių planą Nr. 89-2-IL-779 „Dėl viešosios tvarkos užtikrinimo ir akcizinių prekių kontrolės“ ir apie 00.40 val., būdami šalia „J.“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Utenoje, pamatė iš minėtos parduotuvės išeinančią jaunatviškos išvaizdos merginą, kuri rankoje nešėsi alaus butelį; jiems kilus įtarimų, kad mergina gali būti nepilnametė, jie jos pasiteiravo apie jos amžių, į ką mergina atsakė, kad yra nepilnametė, po ko, kartu su mergina (A. D.) nuėjo į parduotuvę ir pardavėjai J. B. pripažinus, kad šiai merginai ji pardavė alų neįsitikinusi dėl jos amžiaus, kad ji yra pilnametė, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių pažeidimo; pati A. D. taip pat neigia, kad alkoholinius gėrimus ji nusipirko įkalbėta policijos pareigūnų, tačiau iš J. B. ir jos dukros I. B. parodymų matyti, kad 2013 m. birželio 15 d. vakare policijos pareigūnai per kitus asmenis ieškojo nepilnamečių asmenų, kurie sutiktų už 50 Lt atlygį nusipirkti alkoholinių gėrimų. Savo paaiškinime bei teismo posėdžio metu I. B. parodė, kad 2013-06-15 apie 18-19 val. jai būnant kartu su J. M. ir A. B. prie Dauniškio ežero, A. B. paskambinusi S. G. (dirba bare, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Utenos r., priklausančiame MB „K.“) paklausė jo, ar jis nepažįsta nepilnamečių, kurios galėtų nusipirki alkoholinių gėrimų, už tai siūlė 50 Lt atlygį. A. B. padavė telefoną J. M., kuri susitarė su S. G. susitikti vakare. Apie 22-23 val. ji kartu su J. M. nuėjo į sutartą vietą prie „Norfos“ parduotuvės, esančios Aušros g. 79, Utenoje. J. M. paskambino S. G., kuri pasakė, kad už 5 min. prie jų privažiuos vyriškis. Atvažiavus vyriškiui, jos įsėdo į jo automobilį. Vyriškis paklausė jų, kiek joms metų. Kai vyriškiui pasakė, kad jos yra nepilnametės, vyriškis kažkam paskambino ir po 5 min. atvažiavo policijos džipas, iš kurio išlipo policijos pareigūnas M. N.. M. N. lauke pasikalbėjęs su tuo vyriškiu įsėdo į automobilį. Jis paklausė jų, kiek joms metų, į ką jam atsakė, kad yra nepilnametės. M. N. joms pasakė, kad po to, kai nusipirks alkoholinių gėrimų, policijoje reikės duoti parodymus, taip pat sakė, kad apie tai sužinos jų tėvai. Ji su J. M. išsigando ir atsisakė eiti nusipirkti alkoholinių gėrimų. Policijos pareigūnas joms liepė apie šį pokalbį niekam nesakyti. Išlipusi iš automobilio prie policijos džipo matė stovinčią pareigūnę, kurią atpažino - tai buvo G. R.. Kai ryte jai mama J. B. papasakojo apie įvykį parduotuvėje, ji mamai pasakė, kad jai (I. B.) buvo siūlyta nusipirkti alkoholio. J. B. teisme taip pat parodė, kad jai ryte sugrįžus į namus ir dukrai I. B. papasakojus apie įvykį parduotuvėje, dukra jai pasakė, kad 2013 m. birželio 15 d. jai ir jos draugei J. M. policijos pareigūnai siūlė už 50 Lt atlygį nusipirkti alkoholinių gėrimų, bet jos nesutiko, nes pareigūnai minėjo, jog apie tai bus pranešta jų tėvams. Pasak dukros I. B., jai su J. M. ir A. B. būnant prie ežero, A. B. paskambino S. G. ir jo paklausė, ar jis nepažįsta nepilnamečių mergaičių, kurios galėtų už 50 Lt atlygį nusipirkti alkoholinių gėrimų. A. B. savo telefoną padavė J. M.. Ji sutiko nusipirkti alkoholinių gėrimų ir susitarė su S. G. susitikti prie „Norfos“ parduotuvės. Sutartu laiku I. B. ir I. M. nuėjus prie minėtos parduotuvės, atvažiavo S. G. siųstas vyras, kuris paklausė merginų, ar jos yra nepilnametės. Mergaitėms pasakius, kad jos yra nepilnametės, po kelių minučių privažiavo policijos pareigūnų automobilis. Policijos pareigūnai paklausė mergaičių, ar jos galės nusipirkti alkoholinių gėrimų, jas įspėjo, jog apie tai bus pranešta tėvams. Tada mergaitės atsisakė eiti nusipirkti alkoholinių gėrimų. J. B. teisme taip pat parodė, kad po kelių savaičių į parduotuvę atėjęs D. M. jos paklausė, kaip jai pasibaigė su ta mergina, pirkusia alkoholį, sakė, kad jis matė, kaip mergina, išėjusi iš parduotuvės, atsisėdo į policijos automobilį, o po to kartu su policijos pareigūnais sugrįžo į parduotuvę. Kaip liudytojas apklaustas D. M. teisme parodė, kad jis taksi automobiliu buvo atvažiavęs į UAB „J.“ parduotuvę nusipirkti alkoholio. Prieš jį stovėjo mergina, kuri nusipirko alkoholio ir išėjo. Kai jis norėjo nusipirkti alkoholio, jam jo nepardavė, nes mergina į parduotuvę sugrįžo su policijos pareigūnais, kurie liepė visiems išeiti iš parduotuvės ir palaukti lauke. Stovėdamas lauke girdėjo, kaip taksi vairuotojai kabėjo apie tai, jog ta mergina (A. D.) išlipo iš policijos automobilio ir nuėjo į parduotuvę.

Nors apylinkės teismas skundžiamame nutarime ir nurodė, kad policijos pareigūnai bei pati A. D. paneigė, jog alų ji nusipirko įkalbėta policijos pareigūnų, tačiau aukštesnio teismo nuomone, J. B. versija dėl galimai panaudotos policijos pareigūnų provokacijos jos atžvilgiu kruopščiai teisme nebuvo ištirta ir įvertinta. Iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad dėl nepilnamečių asmenų, kurie sutiktų už 50 Lt atlygį nusipirkti alkoholinių gėrimų, A. B. skambino S. G.; A. B. S. G. pasakius, jog šalia jo yra dvi nepilnametės ir savo telefoną padavus J. M., ji sutiko nusipirkti alkoholinių gėrimų ir susitarė su S. G. susitikti vakare; I. B. ir J. M. nuėjus į sutartą vietą ir paskambinus S. G., atvažiavo jos (S. G.) siųstas vyriškis, kuris paklausė merginų, ar jos yra nepilnametės, po ko joms atsakius, kad jos yra nepilnametės, minėtas vyriškis kažkam paskambino ir po 5 min. prie jų privažiavo policijos pareigūnų ekipažas; joms (I. B. ir J. M.) alkoholinių gėrimų nusipirkti siūlė policijos pareigūnas M. N. (šis policijos pareigūnas buvo atėjęs į parduotuvę ir aptariamo įvykio metu). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nė vienas iš šių asmenų, t. y. nei A. B., nei S. G., nei J. M. teisme apklausti nebuvo (juos prašė apklausti ir pati apeliantė), nors, aukštesnės instancijos teismo nuomone, šių asmenų parodymai šios bylos kontekste būtų vertinami kaip esminiai. Taip pat, kaip matyti iš bylos medžiagos, joje nebuvo išreikalautas iš parduotuvės „Norfa“, esančios Aušros g. 79, Utenoje, 2013-06-15 nuo 22 val. iki 23 val. automobilių stovėjimo aikštelės vaizdo įrašas. Kaip parodė I. B., minėtoje aikštelėje prie parduotuvės ji ir J. M. iš pradžių susitiko su G. G. atsiųstu vyru, o vėliau ir su policijos pareigūnais. Nebuvo išreikalautos ir A. B., kuriam skambino S. G. ir jo klausė, ar jis nepažįsta nepilnamečių asmenų, kurie galėtų už atlygį nusipirkti alkoholinių gėrimų, J. M., kuri prie „Norfos“ parduotuvės skambino S. G., bei S. G. ir M. N. telefoninių pokalbių išklotinės. Šie duomenys (vaizdo įrašas ir telefoninių pokalbių išklotinės) būtų reikšmingi sprendžiant, ar 2013-06-15 policijos pareigūnai per kitus asmenis ieškojo nepilnamečių asmenų, kurie sutiktų nusipirkti alkoholinių gėrimų. Be to, pažymėtina, kad išreikalauti vaizdo įrašą bei telefoninių pokalbių išklotines dar 2013-07-29 apylinkės teismo prašė ir pati J. B.. Aukštesnio teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nebuvo aiškintasi ir tai, kodėl alkoholinių gėrimų A. D. pirkti ėjo tokiu laiku (00.40 val.) ir viena, kodėl alkoholinių gėrimų ji pirkti ėjo būtent į šią parduotuvę (ji yra pakankamai toli nuo jos namų), tuo labiau, kad ji parodė, jog ankščiau alaus niekada nepirko ir jo nevartoja. Taip pat nesiaiškinta, kodėl A. D. nusipirkto alaus nevartojo vietoje, nes iš J. B. 2013-06-17 UAB „J.“ direktoriui rašyto paaiškinimo matyti, kad ji prieš paduodama A. D. alų, atsuko butelio kamštelį ir įspėjo ją, kad alkoholis vartojamas vietoje bei padavė A. D. vienkartinę stiklinę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. D. teisme parodė, jog aptariamo įvykio metu ji su savimi neturėjo asmenybę liudijančio dokumento, jį policijos pareigūnams parodė tik kitą dieną, kai reikėjo atvykti į policiją, tuo tarpu iš policijos pareigūnų G. R. ir M. N. teisme duotų parodymų matyti, kad A. D. jiems asmens tapatybės kortelę pateikė tarnybiniame automobilyje. Iš skundžiamo teismo nutarimo matyti, kad šie netikslumai apylinkės teisme pašalinti ir (ar) tinkamai įvertinti nebuvo. Taip pat apylinkės teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog paaiškinimas iš nepilnametės A. D. buvo paimtas nedalyvaujant nė vienam iš jos tėvų ar Vaiko teisių tarnybos specialistui. A. D. tėvas R. D. ant dukros apklausos protokolo pasirašė tik kitą dieną, kai A. D. apklausos protokolą jam į namus atvežė policijos pareigūnas M. N. (M. N., G. R., A. D. ir R. D. parodymai). Be to, teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta A. D. parodė, jog tuo metu, kai policijos pareigūnas buvo atvykęs į jos namus tam, kad tėvas R. D. pasirašytų ant jos apklausos protokolo, ji buvo namuose ir viską matė. Tuo tarpu teismo posėdžio metu apklaustas R. D. nurodė, jog tuo metu namuose jo dukros nebuvo. Šie netikslumai teisme taip pat nebuvo pašalinti. Taip pat neaišku, ar apie A. D. elgesį (vaikščiojimą vienai nakties metu, alkoholinių gėrimų pirkimą) buvo informuota nepilnamečių reikalų inspekcija ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Jeigu šios institucijos nebuvo informuotos, kyla abejonių dėl R. D. alkoholinių gėrimų pirkimą savo iniciatyva. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas, atmesdamas J. B. pateiktą versiją dėl galimai panaudotos policijos pareigūnų provokacijos jos atžvilgiu, rėmėsi ir R. D. 2013-07-23 paaiškinimu, kuriame jis nurodė, jog UAB „J.“ vadovas A. K. buvo atėjęs pas jį į namus ir prašė, jog jo dukra A. D. pakeistų parodymus ir nurodytų, kad alkoholinius gėrimus ji pirko kito asmens paprašyta. Tačiau kaip matyti iš R. D. teisme duotų parodymų, jis nepatvirtino šių savo 2013-07-23 paaiškinime nurodytų aplinkybių, t. y. to, kad A. K. jo prašė, jog jo dukra pakeistų parodymus ir nurodytų, kad alkoholinius gėrimus ji pirko kito asmens paprašyta. Kodėl rėmėsi būtent šiais 2013-07-23 R. D. paaiškinimais apylinkės teismas skundžiamame nutarime nemotyvavo, be to, šioms abejonėms išsklaidyti teismas nesiėmė priemonių apklausti ir patį A. K., kuris, kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, kaip bendrovės direktorius irgi aiškinosi, ar A. D. pirko alkoholinius gėrimus paveikta policijos pareigūnų bei jų kontroliuojama, ar ji veikė savo iniciatyva, todėl jo parodymai šios bylos kontekste taip pat būtų vertinami kaip esminiai. Atkreiptinas dėmesys ir į D. M. bei J. B. parodymus. Kaip minėta, D. M. teisme tvirtino, kad jis girdėjo, kaip taksistai tarpusavyje kalbėjosi, jog matė, kaip mergina išlipo iš policijos automobilio ir nuėjo į parduotuvę, tuo tarpu J. B. parodė, kad D. M. jai sakė, jog pats matė, kaip iš parduotuvės išėjusi mergina atsisėdo į policijos pareigūnų automobilį, o po to kartu su policijos pareigūnais atėjo į parduotuvę. Šie tarp D. M. ir J. B. parodymų esantys netikslumai apylinkės teisme taip pat nebuvo pašalinti.

Nors, kaip pagrįstai savo skunde nurodo apeliantė, administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, tačiau, vadovaujantis ATPK 256 str. 3 d., pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat yra numatyta pareiga rinkti įrodymus siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Pažymėtina ir tai, kad visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių įrodymams surinkti ir juos įvertinti, bei neišanalizavo visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspęsti, dėl to pažeidė ATPK 248 str. įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus.

Kadangi įrodymų vertinimas yra pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų ATPK 284 str. l d. nurodytų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, šių teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas, todėl jis naikinamas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atkreiptinas dėmesys, kad J. B. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole inkriminuotas Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618, 9.2. punkto, kuris, kaip minėta, draudžia parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, reikalavimo pažeidimas, o ne šių taisyklių 9.3. punkto reikalavimo pažeidimas, kaip skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 4 p. teismas

nutaria:

J. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Utenos rajono apylinkės teismo 2014-02-03 nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis neskundžiama.