- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-19
- Bylos Nr.
- I-337-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02712-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 13–16), kurį vėliau patikslino (b. l. 39–41), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 139 629 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje nustatytas nuteistiesiems piniginis limitas apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje yra nepagrįstas, tokiu būdu sugriežtinant laisvės atėmimo bausmės atlikimą. Nurodo, kad jis išpažįsta islamo religiją ir pataisos įstaigos nesuteikia galimybės maitintis taip, kad maitinimo racionas atitiktų fiziologines mitybos normas, kaip tai nustatyta BVK 173 straipsnio 4 dalyje, ir būtų suderintas, kiek įmanoma, pagal religinius įsitikinimus. Be to, nustatytos apsipirkti sumos neužtenka higienos priemonėms ir kitoms reikmėms (taksofono kortelių, vokų, pašto ženklų, vitaminams ir kt.). Pareiškėjo teigimu, jis laisvės atėmimo vietoje, dirbdamas valgykloje, gaudavo apie 70 Eur atlyginimą ir kas mėnesį jo artimieji į sąskaitą pervesdavo apie 100 Eur, tačiau šios visos sumos per mėnesį išleisti parduotuvėje negalėdavo, todėl pastoviai jautė įvairų nepriteklių, reikiamų daiktų stygių. Dėl nustatyto limito apsirinkti, pareiškėjas turėdavo rinktis pigiausiais prekes, todėl pažeidžiama jo pasirinkimo teisė. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 3 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad pataisos įstaigos ir Kalėjimų departamentas nesuteikia galimybės apsirūpinti būtiniausiais daiktais, maisto produktais, vitaminais, higienos priemonėmis, drabužiais ir avalyne, sudaro pagrindą kildinti deliktinę atsakomybę. Nurodo, kad toks jo teises į mitybos raciono pasirinkimą suvaržymas, pablogino jo padėtį, todėl pažeidžiamos jo teisės į tikėjimo, religijos išpažinimą.
Pareiškėjo teigimu, jis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausmės atlikimu pataisos įstaigoje ir tuo metu negaliojo BVK 92 straipsnio nuostatos, todėl iki 2016 m. nebuvo suvaržomos nuteistųjų teisės. Dėl nepakankamo maitinimo, nustatyto limito apsipirkti, suvaržytos teisės į prekių pasirinkimą, pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nes patyrė negatyvius išgyvenimus, negali atsipalaiduoti ir jausti laisvai, bendrauti.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 39–41) papildomai nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu buvo uždrausta naudotis stikliniais, keramikiniais, geležiniais indais, kurie buvo pakeisti plastikiniais indais, nors jie yra žalingi sveikatai dėl netinkamos sudėties ir netinkamo naudojimo. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus, papildomų paaiškinimų iš esmės nepateikė, suformulavo žodžiu prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BVK 92 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos didžiausios pinigų sumos, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 26, 29 ir 31 straipsniams, prašė skundą tenkinti (2018 m. sausio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime su skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–24).
Nurodo, kad apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikiu tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis (visiems nuteistiesiems teikiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos ir skalbimo paslaugos, o nemokūs nuteistieji valstybės lėšomis yra aprūpinami drabužiais, avalyne ir būtiniausiomis higienos priemonėmis). Pažymėjo, kad nuteistieji savo pinigų sumą, viršijančią BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatytąją, gali naudoti ne tik pataisos namų parduotuvėje esančioms prekėms įsigyti, bet ir kitais tikslais (pvz., įsigyti laikraščių, žurnalų, knygų ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų elektros prietaisų (BVK 92 straipsnio 3 dalis)). Nuteistieji taip pat turi teisę įsigyti gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes.
Kalėjimų departamento teigimu, pareiškėjo ginčijamas ribojimas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818), kurio esminis tikslas - veiksmingesnis BVK 9 straipsnyje įtvirtinto teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principo įgyvendinimas. Jei nuteistieji pageidauja laisvės atėmimo vietose veikiančiose parduotuvėse apsipirkinėti už didesnę pinigų sumą, arba kad maksimalios apsipirkimo sumos ribojimai jiems ateityje iš viso nebūtų taikomi, jie savo pozityviu elgesiu, nustatytų draudimų ir pareigų vykdymu, reagavimu į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones turi įrodyti, kad yra verti, kad jų teisinė padėtis būtų palaipsniui švelninama (perkėlimas į lengvąją grupę, leidimo be sargybos išvykti už pataisos įstaigos ribų suteikimas, perkėlimas į pusiaukelės namus ar atvirąją koloniją).
Pažymėjo, kad BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatytų sumų dydžiai gali keistis, Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo nustatyta tvarka pakeitus socialinės išmokos dydį.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis, kurių tikslas - užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-589/2010).
Nurodo, kad BVK 3 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl pareiškėjo teiginius, kad jam turėtų būti taikoma nuteisimo metu galiojusi BVK redakcija, vertina kaip nepagrįstus.
Atsakovės atstovo teigimu, kol nustatyta tvarka nenustatyta ir nepripažinta, kad BVK 92 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, jos yra teisėtos ir valstybės institucijos, tame tarpe ir pataisos įstaigos, privalo jomis vadovautis realizuojant nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.
Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo skundas yra abstraktus, neturtinę žalą kildina iš teisės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje realizavimo, tačiau pareiškėjas skunde nenurodo jokių Kalėjimų departamento darbuotojų veiksmų ar sprendimų sukėlusių teisines pasekmes pareiškėjui, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos (b. l. 55).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepimų argumentais su pareiškėjo skundu nesutiko, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–34, 46–48).
Atsakovės atstovė išdėsto analogiškus argumentus kaip ir Kalėjimų departamentas. Papildomai nurodo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 18 priede nustatytas Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau - Sąrašas) sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims atliekant laisvės atėmimo bausmę. Sudarant Sąrašą, buvo ne tik įvertinti nuteistųjų apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų rezultatai, tačiau atsižvelgta ir į laisvės atėmimo vietų įstaigų saugumo reikalavimus bei būtinybę vykdyti teisės pažeidimų prevenciją. Nustačius, kad Sąraše nurodytais maisto produktais ar kitais dauguma suimtųjų (nuteistųjų) negali užtikrinti savo minimalių poreikių arba Sąraše yra nurodyti ir ne pirmo būtinumo maisto produktai ar kiti daiktai, bus priimamas sprendimas dėl Sąrašo patikslinimo (papildymo ar susiaurinimo).
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos (b. l. 55).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią galimai jis patyrė dėl BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatyto nuteistiesiems piniginio limito apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009). Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kalėjimų departamentas (jos pareigūnai) (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas skunde kelia ginčą dėl BVK 92 straipsnyje nustatyto nuteistiesiems piniginio limito apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.
Dėl Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio nuostatų
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktų reikalavimus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai.
Bausmių vykdymo kodekso šeštajame skirsnyje įtvirtintos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės ir pareigos. BVK 92 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems, dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems. Pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą apsipirkimo pataisos įstaigos parduotuvėje sumą neįskaitomos pinigų, už kuriuos įsigyjami laikraščiai, žurnalai, knygos ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodyti elektros prietaisai, sumos. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Pareiškėjo ginčijamas ribojimas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818). Šio įstatymo projekto Aiškinamajame rašte (4 punktas – kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama) nurodyta, kad siekiant mažinti pataisos įstaigų subkultūros apraiškas, nustatyti nuteistųjų teisinės padėties standartus ir atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, siūloma nustatyti maksimalią pinigų sumą, už kurią nuteistieji per mėnesį galėtų pirkti maisto produktų laisvės atėmimo vietų įstaigose veikiančiose parduotuvėse. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji yra maitinami visaverčiu ir fiziologines mitybos normas atitinkančiu maistu, papildomų maisto produktų įsigijimas susijęs tik su papildomu šių asmenų poreikių tenkinimu. Todėl, atsižvelgiant į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu (t. y. diferencijuojant pagal grupę, kuriai jie yra priskirti), siūloma, kad jie galėtų per mėnesį pirkti maisto produktus atitinkamai už 2–4 bazinių socialinių išmokų dydžio pinigų sumą. Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir jo siekius, teismas sutinka su atsakovės atstovų pozicija, kad esminis Bausmių vykdymo kodekso pakeitimų tikslas - veiksmingesnis Bausmių vykdymo kodekso 9 straipsnyje įtvirtinto teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principo įgyvendinimas. Vadovaujantis šiuo principu, nuteistojo teisinė padėtis visų pirma turi priklausyti nuo paties nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu, todėl, siekdamas, kad jam laipsniškai būtų suteikiama daugiau teisių bei lengvatų ir mažinama apribojimų bei draudimų, nuteistasis turėtų pats aktyviai keisti savo elgesį, dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse ir nenukrypstamai vykdyti savo pareigas. Todėl maksimalių pinigų sumų, už kurias nuteistajam per mėnesį leidžiama apsipirkti laisvės atėmimo vietų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, nustatymas sudaro galimybes papildomai drausminti nuteistuosius ir skatinti juos dirbti ar aktyviai dalyvauti socialinėje reabilitacijoje, kadangi skatinimo už gerą elgesį tvarka (pavyzdžiui, perkėlus į lengvąją grupę) arba įsidarbinus, nuteistieji savo papildomiems poreikiams tenkinti gali išleisti daugiau pinigų, o blogai besielgiantys (laikomi drausmės grupėje) - mažiau.
Kita vertus, pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad prekybos vietos įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų organizavimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra viena iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio, buitinio aprūpinimo krypčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013). Taigi kalėjimo, pataisos įstaigos administracija turi teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti sąlygas nuteistųjų specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje realizavimui. Tačiau apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikiu tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis. Šią išvadą teismas daro įvertinęs BVK 173–174 straipsnių nuostatas, pagal kurias visiems nuteistiesiems teikiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis nemokamas maistas, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, o nemokūs nuteistieji valstybės lėšomis yra aprūpinami drabužiais, avalyne ir būtiniausiomis higienos priemonėmis. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis nuolat badavo, vertinti kaip nepagrįsti. Teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, tačiau, pats pareiškėjas skunde pripažįsta, kad maitinimą gaudavo, tik papildomai jam reikėjo įsigyti mėsos gaminių, kurie leidžiami musulmonams. Šiuo atveju, teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams.
Keliamo ginčo aspektu pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių reikmenų, o tik būtiniausių reikmenų.
Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais, 18 priede įtvirtintas Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Sąraše yra įtvirtinta galimybė įsigyti maisto papildų (1.15 punktas), vadinasi turėtų būti sudaryta galimybė įsigyti ir maisto papildų, įskaitant ir vitaminus, tačiau šiuos produktus nuteistasis turi įsigyti už savo asmenines lėšas. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigą išduoti nemokamai nuteistajam maistų papildų, išskyrus atvejus, kai tai paskiria asmenį gydantis gydytojas. Pažymėtina ir tai, kad pagal BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, be gydytojo leidimo draudžiama vartoti medikamentus. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad medikamentai, maisto papildai ar vitaminai būtų skirti pareiškėjui pagal gydytojo rekomendaciją, o tokių duomenų į bylą nepateikė ir pats pareiškėjas, teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl šie jo argumentai atmestini.
Pareiškėjas bausmę atlieka pataisos įstaigoje, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas iš dalies yra sąlygotas kalinimo režimo, susijęs su kalinimo specifika. Šiuo atveju pataisos įstaigai tenka pareiga inter alia užtikrinti, kad kalėjime veikiančioje parduotuvėje būtų teikiamas teisės aktuose numatytų prekių asortimentas, atitinkamai tai lemia, kad pareiškėjo teisės pasirinkti norimą asortimentą, teisės įsigyti tam tikrus produktus iš dalies yra nulemtos įtvirtinto teisinio reguliavimo.
Pareiškėjas nurodo, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikoma nuteisimo metu galiojusi Bausmių vykdymo kodekso redakcija, nenustatanti nuteistiesiems limito apsipirkti laisvės atėmimo įstaigos parduotuvėje. Pažymėtina, kad BVK 3 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl pareiškėjo argumentai dėl nuteisimo metu galiojusios BVK redakcijos taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais, 18 priedo Sąrašo 4.6 punkto nuostatas nuteistieji gali įsigyti plastikinius arba medinius stalo indus (4.6 punktas). Ši norma alternatyvi ta prasme, kad nuteistasis gali pasirinkti, ar jam įsigyti plastikinius ar medinius stalo indus. Teisės aktai neįpareigoja nuteistuosius nusipirkti tik plastikinius indus, todėl nuteistasis turi pasirinkimo teisę, jei nepageidauja naudoti plastikinių indų. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl šie jo argumentai atmestini. Be to, pažymėtina, kad ne visos rūšies plastikas yra žalingas žmogaus sveikatai, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo sveikatos žalojimo naudojant plastikinius indus atmesti kaip nepagrįsti, nes yra deklaratyvaus pobūdžio.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Pareiškėjas skunde teismui kelia abejonę dėl BVK 92 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos didžiausios pinigų sumos, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 26, 29 ir 31 straipsniams. Prašymą dėl pareiškėjas žodžiu suformulavo teismo posėdžio metu (2018 m. sausio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Pareiškėjas skundą grindė abstraktaus pobūdžio samprotavimais ir teiginiais, tačiau detaliai prašymo suformuluotais teisiniais argumentais nepagrindė. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl galiojančio teisinio reglamentavimo. Teismo nuomone, pareiškėjui taikytini apribojimai kyla iš jo statuso ir su juo susijusių suvaržymų. BVK 92 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios nuteistiesiems limitą apsipirktą, yra aiškios ir nedviprasmiškos. Pažymėtina, kad BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatytų sumų dydžiai gali keistis, Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo nustatyta tvarka pakeitus socialinės išmokos dydį. Be to, svarbi ir ta aplinkybė, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų ir reikmenų sąrašas gali būti peržiūrėtas ir, nustačius būtinybę, papildytas. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Vertinant pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Kaip jau buvo minėta sprendime, nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatyto, tačiau pareiškėjo nuomone, nepagrįsto jo teisių ribojimo. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė atliktų neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Todėl likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.