Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-03-21 nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 2 d. 7 p., 8 p. – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir A. L. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. L. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Vadovaujantis LR BK 68 str. A. L. uždrausta naudotis teise laikyti ir nešioti ginklą 1 metus ir 6 mėnesius.

Taip pat nuosprendžiu priteista iš A. L. nukentėjusiajam V. P. 2253,66 Lt turtinei ir 17 746,34 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam I. K. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei Ligonių kasai – 7070,47 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu bei pažeidė viešėją tvarką, t.y. jis, 2010-04-06, apie 19.16 val., Vilniuje, L.Giros g. prie 102 namo, be priežasties panaudojo šaunamąjį ginklą PM Nr. AV2377L prieš nukentėjusiuosius I. K. ir V. P., iššovė jiems į kojas ne mažiau kaip po vieną šūvį, tokiu įžūliu elgesiu padarė I. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o nukentėjusiajam V. P. peršovė dešinę blauzdą ir taip dėl chuliganiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nesunkiai sutrikdė V. P. sveikatą. Šiais savo veiksmais A. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 str. 2 d. 7 p. 8 p., 284 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo pakeisti 2011-03-21 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendį ir vadovaujantis LR BK 38 str. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Nurodo, jog iš karto po įvykio jis ėmėsi aktyvių veiksmų suteikiant pirmąją pagalbą nukentėjusiesiems, iškvietė policijos pareigūnus bei greitąją pagalbą. Atvykus pareigūnams, paaiškino visas aplinkybes, šie jo parodymai iš esmės nesikeitė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio priėmimo, tokiu būdu jis prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo. A. L. teigia, jog rodė iniciatyvą bei ieškojo kontaktų su nukentėjusiaisiais, tam, kad rastų bendrą kompromisą, kad galėtų kuo įmanoma labiau sušvelninti kilusius padarinius. Jis nuoširdžiai išgyveno dėl savo veiksmų, kas buvo matyti iš jo kūno drebėjimo ir nerišlios kalbos. Toks jo elgesys akivaizdžiai parodo, kad jis ne sąmoningais veiksmais sužalojo nukentėjusiuosius, jis nesiekė tokių padarinių, tiesiog bandė išvengti konflikto panaudodamas ginklą, iš pradžių šaudamas į orą ir tik vėliau, nukentėjusiesiems artėjant, buvo šauta į juos.

Apeliantas pažymi, kad nagrinėjant bylą teisme, jis savo iniciatyva kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą, susitarė su nukentėjusiaisiais dėl žalos atlyginimo, tai patvirtinančius dokumentus pateikė teismui. Mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į jo elgesį viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. A. L. teigimu, yra visos sąlygos taikyti jo atžvilgiu BK 38 str. nuostatas.

Skunde teigiama, jog A. L. visuomet teigė, jog jis yra padaręs nusikalstamą veiką, tiesiog nevertino jos teisiniu aspektu. Teismo argumentas, jog kaltininkas neigė kai kuriuos kaltinamajame akte jam inkriminuotuos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, yra nelogiškas, nes jis ir negalėjo jų vertinti dėl to, jog jis neturi tiek teisinių žinių, jog galėtų suvokti bei aiškinti savo veiką. Esmines aplinkybes jis pripažino, todėl mano, kad tai turi būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Neigdamas tam tikras aplinkybes jis nenorėjo pateisinti savo elgesio, o atvirkščiai, stengėsi kuo išsamiau ir tiksliau atkurti įvykio aplinkybes, kurios leistų tinkamai išnagrinėti bylą, todėl tokie jo veiksmai negali būti laikomi kaip neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką.

Taip pat, A. L. teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė į jo asmenybę – jis ilgai dirba valstybės tarnyboj, turi šeimą, nėra anksčiau nusižengęs, charakterizuojamas teigiamai, jis nėra socialiai pavojingas, atlygino nukentėjusiesiems žalą, su jais susitaikė, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, nėra abejingas kilusiems padariniams. Jis suteikė nukentėjusiesiems pagalbą po įvykio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis LR BK 38 straipsniu asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma šio straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pirmosios instancijos teismas A. L. atžvilgiu BK 38 straipsnio netaikė, nes nenustatė vienos iš būtinų sąlygų šiam straipsniui taikyti, t. y. to, kad A. L. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu A. L. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepripažino visiškai (t. 2, b.l. 93, 122). Apklausiamas apylinkės teisme 2011-01-27 teisiamojo posėdžio metu savo kaltės jis taip pat nepripažino. Tačiau 2011-03-14 posėdžio metu, prieš pateikdamas prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiaisiais, jis savo kaltę pripažino. Kaip matyti iš posėdžio protokolo, nors savo kaltę A. L. pripažino, tačiau savo elgesį bandė pateisinti, neigė, jog veikė iš chuliganiškų paskatų, aiškino, jog gynėsi nuo nukentėjusiųjų, kurie jam grasino, nors šios aplinkybės bylos nagrinėjimo teisme metu nepasitvirtino.

Kolegija pažymi, jog pagal BK Bendrosios dalies nuostatas prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma, kai asmuo pats savanoriškai pripažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pats ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui duoda teisingus parodymus apie asmens padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Būtent savanoriškas prisipažinimas vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti baudžiamąją atsakomybę ar nuo jos atleisti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kuomet kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, toks prisipažinimas nėra savanoriškas.

Atsižvelgiant į tai, kad A. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pradėjus nagrinėti bylą teisme savo kaltę neigė visiškai, o prisipažino tik tuomet, kai su nukentėjusiaisiais susitarė dėl žalos atlyginimo ir susitaikė, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. L. prisipažinimas nelaikytinas savanorišku. Akivaizdu, jog dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų A. L. prisipažino tik verčiamas byloje surinktų įrodymų ir norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl, nesant įstatymo reikalaujamų sąlygų visumos, LR BK 38 str. nuostatos A. L. atžvilgiu netaikytinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo A. L. apeliacinį skundą.