Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. (J. K.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. K. į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis, išbūtas nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d.

Iš nuteistojo J. K. nukentėjusiosios G. B. naudai priteista 1 106 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas šeši eurai) turtinei žalai ir 12 720 Eur (dvylika tūkstančių septyni šimtai dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 21 d. 21.00 val. iki 2016 m. vasario 22 d. 03.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė peiliu 2 (du) kartus V. M. (V. M.), padarydamas pastarajam pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje su tiesiamosios sausgyslės pažeidimu – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, durtinę-pjautinę kaklo ir krūtinės žaizdą su skydliaukės kairės skilties, poraktinės arterijos ir krūtinplėvės pažeidimu – sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį, ir taip J. K. nužudė V. M..Nuteistojo J. K. gynėjas advokatas Mindaugas Paukštė apeliaciniame skunde nurodo šiuos alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir nuteistąjį J. K. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; 2) nenustačius išteisinimo pagrindų pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nuteistojo J. K. veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir skirti jam artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę; 3) nenustačius išteisinimo pagrindų pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir veikos neperkvalifikavus pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, sumažinti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgiant į jo amžių. Nuteistojo gynėjas taip pat prašo atmesti byloje pareikštą civilinį ieškinį, o nenustačius nuteistojo J. K. išteisinimo pagrindų, civilinio ieškinio sumą sumažinti.Apeliantas teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas ne vadovaujantis leistinais įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais, nes nuteistasis aplinkybių neatsimena, o liudytojai jokio triukšmo įvykio metu negirdėjo. Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nurodo, kad kaltinamo asmens kaltė privalo būti neabejotinai įrodyta, o visos teisminio proceso metu iškilusios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad J. K. inkriminuota nusikalstama veika nebuvo tiksliai kvalifikuota, t. y. nustatyti ne visi būtinieji nusikalstamos veikos požymiai. Anot apelianto, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta nuteistojo kaltė. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, nes byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis norėjo V. M. mirties ir siekė jį nužudyti. Byloje nesant įrodymų dėl padaryto nusikaltimo aplinkybių, nenustačius, kokių padarinių J. K. norėjo, negalima daryti vienareikšmės išvados dėl nuteistojo kaltės buvimo. Teismui nenustačius visiško J. K. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pagrindų, veiką reikėtų kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes nėra išaiškintos aplinkybės, dėl ko J. K. galimai padarė durtinę žaizdą peiliu. Nuteistojo kaltė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad asmuo nesuvokė daromų veiksmų pavojingumo, nenumatė galimų padarinių ir nenorėjo, kad jie kiltų, tik turėjo juos numatyti. Be to, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo savigynos nuo V. M. aplinkybės ir nepasisakė dėl to, kad V. M. kraujyje rasta net 3,63 promilės etilo alkoholio (šlapime rasta daugiau kaip 4 promilės), o nuteistojo J. K. kraujyje tik 1,07 promilės. Tai galimai suponuoja neadekvačius V. M. veiksmus, galėjusius pasireikšti veiksmų, judesių nevaldymu, aplinkos nesuvokimu ir net agresija. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš J. K. 1 106 Eur turtinei ir 12 720 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys turi turėti tinkamą atsakovą, t. y. kaltą asmenį. Šioje byloje nesurinkta įrodymų pripažinti, kad būtent J. K. yra kaltas dėl V. M. mirties, todėl jis neturi prievolės atlyginti žalos. Tuo atveju, jei veika bus perkvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, civilinio ieškinio suma turi būti mažinama.Pasisakydamas dėl nuteistajam paskirtos bausmės, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, neatsižvelgė į tai, kad J. K. teisiamas pirmą kartą, visuomet dalyvavo procese, nevengė duoti parodymų, liudijo teisingai, parodymų nekeitė, yra pensinio amžiaus, turi sutuoktinę, su kuria gyvena jų bute Vilniuje arba sodyboje užmiestyje, taigi turi stabilius šeiminius ryšius, nuolatinę gyvenamąją vietą, teigiamai charakterizuojamas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šiais metais nuteistajam sueis 70 metų, todėl atlikti 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę tokio amžiaus asmeniui yra nepakeliama.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. K. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.Nuteistojo J. K. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas atmetamas.Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė J. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, daromų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje įrodyta, kad J. K. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 21 d. 21.00 val. iki 2016 m. vasario 22 d. 03.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė peiliu 2 (du) kartus V. M., padarydamas pastarajam pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje su tiesiamosios sausgyslės pažeidimu – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, durtinę-pjautinę kaklo ir krūtinės žaizdą su skydliaukės kairės skilties, poraktinės arterijos ir krūtinplėvės pažeidimu – sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį.Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti nuteistojo J. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį motyvai. Teisėjų kolegija apelianto teiginius, kad baudžiamojoje byloje nėra jo kaltę patvirtinančių duomenų, o skundžiamame teismo nuosprendyje vadovaujamasi spėjimais, vertina kaip deklaratyvius ir prieštaraujančius bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai atskleidė kaltinamojo ir liudytojų parodymų esmę, juos analizavo bei vertino surinktų duomenų kontekste. Išvadą, kad nuteistasis J. K. nužudė V. M., pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamasis paties nuteistojo J. K., liudytojų M. K. (M. K.), V. M. parodymais, specialisto išvada Nr. S 72/2016(01), specialisto išvada Nr. 140-(1148)-IS1-1660, specialisto išvada Nr. M 256/2016(01). Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą.Iš specialisto išvados Nr. M 256/2016(01) matyti, kad V. M. mirė nuo durtinio-pjautinio kaklo ir krūtinės sužalojimo. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota įvykio vietoje 2016-02-22 06:00–07:10 val., rodo, kad nuo V. M. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lavone praėjo 3–9 val. V. M. lavone nustatyta: durtinė-pjautinė kaklo ir krūtinės žaizda, pagal makroskopinį vaizdą ir medicinos kriminalistikos laboratorijos pateiktą išvadą padaryta duriančių-pjaunančių savybių vienašmeniu įrankiu, turinčiu stačiakampio pavidalo pentį neišreikštomis briaunomis, pradinėje dalyje neaštrius ašmenis, kurie panirimo per odą metu buvo nukreipti aukštyn, kelių ar keliolikos minučių laikotarpiu iki mirties. Šis sužalojimas kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; pjautinė žaizda dešinėje plaštakoje su tiesiamosios sausgyslės pažeidimu, pagal makroskopinį vaizdą padaryta pjaunančių savybių turinčiu daiktu, netrukus iki mirties. Šis sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. V. M. lavono kraujyje rasta 3,63 %o (promilės) etilo alkoholio, šlapime rasta 4,26 %o (promilės) etilo alkoholio. Gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį. Po patirtų sužalojimų nukentėjusysis galėjo atlikti savarankiškus veiksmus tol, kol neprarado sąmonės. Po patirtų sužalojimų nukentėjusysis galėjo gyventi nuo kelių iki keliolikos minučių. Remiantis sužalojimų lokalizacija kūne ir makroskopiniu vaizdu, sužalojimai kakle ir krūtinėje buvo padaryti mažiausiai 1 trauminiu poveikiu, dešinėje plaštakoje – mažiausiai 1 trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 95–100).Iš specialisto išvados Nr. S 72/2016(01) matyti, kad ant peilio geležtės, nuoplovoje nuo vatinės antklodės šalia lavono, nuoplovoje nuo vatinės antklodės krašto, ant J. K. sportinių kelnių, kairės kojos guminės šliurės rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškosios lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su V. M. DNR profiliu su 99,99999999999999 % tikimybe. Nuoplovoje nuo J. K. dešinio delno rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas dominuojantis vyriškosios lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su V. M. DNR profiliu su 99,99999999999999 % tikimybe, su DNR priemaiša, kuri sutampa su J. K. DNR profiliu su 99,9999999999999 % tikimybe. Ant M. K. kelnių, medžiaginės striukės, megztinio, marškinėlių dėmių ir sutepimų, tinkančių kraujo tyrimui, nerasta. Ant M. K. pusbačių žmogaus kraujo nerasta (t. 1, b. l. 50–60).Iš specialisto išvados Nr. 140-(1148)-IS1-1660 matyti, kad du rankų pirštų pėdsakai ant 1 1 talpos tuščio alaus butelio „Švogerių“ ir ant 1 l talpos tuščio alaus butelio „Kapitono“, paimtų 2016 m. vasario 22 d. namo, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, tinkami asmeniui identifikuoti. Taip pat ant tyrimui pateiktų objektų yra rankų pėdsakai, kurie netinkami asmeniui identifikuoti. Rankos piršto pėdsakas ant 1 1 talpos tuščio alaus butelio „Švogerių“, paliktas įtariamojo J. K. dešinės rankos bevardžiu pirštu, rankos piršto pėdsakas ant 1 1 talpos tuščio alaus butelio „Kapitono“ paliktas įtariamojo J. K. kairės rankos nykščiu (t. 1, b. l. 81–85).Apklausiamas teisiamajame posėdyje J. K. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino, nurodydamas, kad įvykio dieną buvo girtas, todėl neprisimena aplinkybių. Parodė, kas V. M. atėjo į kaltinamojo namus išgėręs, kiek vėliau atėjo M. K.. Jie vartojo alkoholinius gėrimus – M. K. alų, jie su V. M. – vyną. M. K. išėjus, jie (J. K. ir V. M.) toliau vartojo alkoholį. Jie pirmą kartą kartu gėrė dviese, anksčiau V. M. visada ateidavo su draugais. Ginčo tarp jų nebuvo, nors kaltinamasis gerai to neatsimena. J. K. taip pat parodė, kad išgėręs galėjo būti šiek tiek agresyvus, o išgertuvių metu jie su V. M. galėjo susipykti, bet didelio ginčo tarp jų nebuvo. Jie gėrė virtuvėje, ant stalo buvo alaus ir vyno buteliai, užkandžiai, buvo ir vienas peilis. Kaltinamojo manymu, įvykio naktį į jo namus niekas daugiau nebuvo atėjęs. Dėl girtumo tiksliai nepamena nagrinėjamo įvykio. J. K. negalėjo paaiškinti, kaip viskas įvyko, tačiau jis tokių padarinių nenorėjo, ir tai galėjo įvykti dėl alkoholio vartojimo (t. 3, b. l. 45–50).Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas M. K. parodė, kad gyvena tame pačiame kaime, kur gyveno V. M.. V. M. niekur nedirbo, vartojo alkoholinius gėrimus. Kaltinamąjį J. K. pažįsta, santykiai su juo normalūs. J. K. jų kaime gyvena vienas gana seniai. Įvykio dieną apie 18.00 val. M. K. užėjo pas kaimynystėje gyvenantį J. K., kur jau buvo V. M., jie gėrė vyną. Liudytojas kartu su jais išgėrė alaus, jie žiūrėjo televizorių, rodė koncertą. Kai koncertas pasibaigė, M. K. apie 19.00 val. išėjo namo, o J. K. liko su V. M.. Jam išeinant, kaltinamojo name dar buvo alkoholio. Liudytojui būnant J. K. name, jokio konflikto nebuvo (t. 3, b. l. 45–50). Apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja V. M. parodė, kad šalia jos gyveno kaimynas J. K.. Ji yra mačiusi, kad J. K. perka alų, tačiau nuolat jis negirtauja. Dienomis ji yra mačiusi, kad jis vaikšto, ruošia malkas. Tą vakarą, naktį, ji nieko įtartino negirdėjo. 2016 m. vasario 22 d. apie 03.00 val. pas ją į namus pasibeldė kaimynas J. K. rėkdamas: „Skambink policijai, pas mane lavonas!“ Ji paklausė: „Koks lavonas?“ J. K. jai atsakė: „Volodka pas mane atėjo. Aš nežinau, vėliau mane kaltins.“ Liudytoja apsirengė ir nuėjo į J. K. namą. Kai užėjo į namą, į virtuvę, pamatė, kad J. K. sėdi ir rūko prie krosnies, o ant sofos ant kairiojo šono, nuleistomis kojomis ant grindų (šalia stovėjo jo batai), gulėjo V. M. kūnas. Jis gyveno vienas, buvo išgeriantis, bet labai ramus, nekonfliktuojantis, visada visiems padedantis. V. M. priėjo prie V. M., paėmė jam už rankos, prisilietė prie kaktos – jos buvo šaltos, ji suprato, kad jis miręs. Liudytoja paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Kai ji atėjo, namuose buvo tik J. K. ir nukentėjusysis (t. 3, b. l. 29–32).Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pakanka patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių J. K. pateiktus kaltinimus dėl V. M. nužudymo, yra pagrįsta byloje BPK nustatyta tvarka surinktų, teisme ištirtų ir teismo patikimais pripažintų įrodymų visuma.BK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010 ir kt.). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015 ir kt.). Apygardos teismas, įvertinęs nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją – sužaloti gyvybiškai svarbūs organai – kaklo ir krūtinės – sritis, panaudotą pavojingą daiktą – peilį, padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. suvokė savo veiksmų keliamą pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė galimus padarinius ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tačiau, nenustačius nuteistojo siekio (noro) atimti gyvybės, jo nusikalstami veiksmai teisingai pripažinti padarytais netiesiogine tyčia.Apeliantas skunde tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, jog J. K. norėjo ir siekė V. M. mirties. Toks apeliacinio skundo teiginys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl J. K. kaltės nužudžius V. M.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis norėjo V. M. mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistąjį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, kad nuteistasis nenorėjo V. M. mirties, rodo tik tai, kad nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis: nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis). Jei kaltės forma yra neatsargi, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).Jau minėta, kad apie kaltininko kaltės formą teismai privalo spręsti ne tik atsižvelgdami į kaltininko parodymus, bet ir į visas gyvybės atėmimo aplinkybes: panaudotus įrankius, smurto pobūdį, padarytą sužalojimų kiekį, pobūdį, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kt.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė peiliu V. M. 2 (du) kartus, padarydamas pastarajam pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje su tiesiamosios sausgyslės pažeidimu – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, durtinę-pjautinę kaklo ir krūtinės žaizdą su skydliaukės kairės skilties, poraktinės arterijos ir krūtinplėvės pažeidimu – sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Tokie J. K. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vietos – kaklas ir krūtinė – gyvybiškai svarbios. Šie J. K. padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas itin stiprų smūgį į gyvybiškai svarbias kūno vietas (kaklą ir krūtinę), kur išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkius, bet ir mirtinus padarinius, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti. Taigi, J. K. nužudė V. M. veikdamas netiesiogine tyčia. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad, M. K. išėjus apie 19.00 val., J. K. ir V. M. liko namie dviese ir vėl vartojo alkoholį, o išgertuvių metu dėl nenustatytos priežasties, būdami girti, galėjo susipykti. Tokių aplinkybių apklaustas teisiamajame posėdyje neneigė ir pats J. K., nurodydamas, kad jis galėjo būti ir agresyvus. Pagal nustatytas bylos aplinkybes akivaizdu, kad, išėjus M. K., išgertuvėse dalyvavo tik du asmenys, jos vyko paties nuteistojo J. K. gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad nuteistasis neabejotinai galėjo išvengti ne tik galimai dėl didelio alkoholio kiekio neadekvačių nukentėjusiojo veiksmų, bet ir konflikto su nukentėjusiuoju. Be to, ir pats apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje grumtynių, muštynių požymių nenustatyta, o ir kaimynai negirdėjo jokio triukšmo. Todėl vertinti, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti būtinosios ginties sąlygomis, jokio pagrindo nėra.Skirdamas nuteistajam bausmę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas), kaltininko asmenybę (baustas administracine tvarka), atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir nuteistojo amžių. Todėl dar kartą įvertinti šias aplinkybes ir jų pagrindu švelninti bausmę nėra galimybės.. Byloje nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies taikymo sąlygų ir pagrindų. Jų nenurodo ir pats apeliantas. Byloje taip pat nėra BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis taikomas tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad taikant BK 54 straipsnio 3 dalį turi būti nurodomos byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tokių išimtinių aplinkybių šioje byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Ji atitinka bausmės paskirtį ir teisingumo principą.Atsižvelgiant į tai, kad J. K. pripažintas kaltu dėl V. M. nužudymo pagrįstai, nuteistasis privalo atlyginti nukentėjusiosios V. M. motinos G. B. patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai nėra aiškiai per didelis ir nepažeidžia nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyros bei neprieštarauja esamai teismų praktikai šios kategorijos bylose. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai iš nuteistojo priteisė 1 106 Eur dydžio nukentėjusiosios G. B. patirtą turtinę žalą, nes jo dydį patvirtina į bylą pateikti dokumentai.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti ar naikinti apygardos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. K. (J. K.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą atmesti.