- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-21
- Bylos Nr.
- e2A-129-603/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10880-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Bujokaitė, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- M. S., M. S.-B.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Žilvino Terebeizos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alekto“ ir atsakovės M. S. – B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alekto“ ieškinį atsakovei M. S.-B. dėl civilinės atsakomybės taikymo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditorių interesams padarytos žalos, atsakovei teisės aktų nustatytais terminais neinicijavus bankroto bylos, bei nesiėmus kitų ABĮ nustatytų priemonių įmonės finansiniams sunkumams išspręsti. Ieškovė atsakovės civilinę atsakomybę kildino iš atsakovės vadovavimo laikotarpiu (tuo metu atsakovė buvo ir vienintelė įmonės akcininkė) susiklosčiusios įmonės nemokumo būsenos ir pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, ir / ar ABĮ nustatyta tvarka akcininkų susirinkimo nesušaukimo ir nepriimto sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais, sumažinti įstatinį kapitalą, pertvarkyti bendrovę į kitos rūšies juridinį asmenį arba likviduoti įmonę, dėl ko nukentėjo įmonės kreditorių interesai, nes jų finansiniai reikalavimai negali būti patenkinti bankroto procese.
Atsiliepimas
2. Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais ir jame nurodytais argumentais, pažymėjo, kad klausimas dėl buvusių vadovų civilinės atsakomybės gali būti sprendžiamas tik pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, o procesas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nėra inicijuotas, nėra duomenų, kad bankroto administratorius būtų nustatęs faktinius pagrindus tokiam reikalavimui reikšti. Atsakovė teigė, kad parduodama įmonės akcijas jų pirkėjui informavo jį apie bendrovės finansinę būklę ir perdavė įmonės akcijas su visu įmonės turtu ir visais įmonės esamais ir būsimais finansiniais įsipareigojimais, bei įmonės dokumentais. Atsakovė neįtraukta proceso dalyviu į BUAB „Alekto“ bankroto bylą, todėl neturi galimybės joje reikšti prašymus, atsikirtimus ar kitaip turėti įtakos bankroto procesui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinys buvo tenkintas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės M. S. – B. ieškovei BUAB „Alekto“, atstovaujamai bankroto administratoriaus M. Ž., 5 556,79 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-05-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 898,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o iš atsakovės valstybės naudai 166,35 Eur žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
Dėl neteisėtų veiksmų
4. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis balanso už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. duomenimis, nustatė, kad 2011 m. sausio mėn. įmonė jau buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes įmonės įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę jos turto ir ji negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų.
5. Kadangi iš Juridinių asmenų registro duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, jog įmonė 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentus ir aiškinamąjį raštą viešam registrui pateikė 2011 m. birželio 4 d. (e. b. l. 21-23), todėl teismo vertinimu, būtent nuo šios datos atsakovei objektyviai turėjo būti žinoma, kad įmonės įsipareigojimai viršija daugiau kaip pusę įmonės turto ir įmonė negali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai, atsakovė vėliausiai nuo 2011 m. birželio mėn. pradžios turėjo vykdyti atsiradusią pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o neįvykdžiusi pareigos atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą) ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme.
6. Ieškovas kėlė ir įrodinėjo atsakovės kaip įmonės vadovės pareigų nevykdymo klausimą vadovaudamasis CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o ne atsakovės kaip įmonės akcininkės atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnį, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, jog atitinkamo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo (pertvarkyti ar likviduoti įmonę arba mažinti įstatinį kapitalą arba padengti nuostolius papildomais įnašais) nebuvimą lėmė atsakovės kaip įmonės vadovės neveikimas, jai nesušaukus visuotinio akcininkų susirinkimo.
Dėl bendrovės vadovo neteisėtu neveikimu (nesikreipus dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo) sukeltos žalos fakto ir dydžio nustatymo
7. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad įmonės nemokumas atsakovei turėjo būti žinomas nuo 2011 m. birželio mėn. pradžios (įmonės balanso pateikimo viešajam registrui data), todėl visi bendrovės nepadengti įsipareigojimai ieškovės nurodytiems kreditoriams po šios datos, gali būti vertinami kaip žala, nes jei atsakovė būtų inicijavusi bankroto bylą, šie įsipareigojimai nebūtų atsiradę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei 1 403,78 Eur Gyventojų pajamų mokesčio ir 106,24 Eur delspinigių, 3 816,32 Eur Pridėtinės vertės mokesčio ir 230,45 Eur delspinigių, iš viso 5 556,79 Eur, už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. gegužės 25 d. išaugusį įmonės įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (e. b. l. 179-183). Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų apie įmonės įsiskolinimą VSDFV Vilniaus skyriui už kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. gegužės 25 d., teismas neturėjo galimybės nustatyti išaugusio įsiskolinimo šiam kreditoriui minėtu laikotarpiu, todėl darė išvadą, kad ieškovė žalos ir jos dydžio šioje dalyje neįrodė.
Dėl priežastinio ryšio
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog būtent atsakovė, laiku nesikreipdama dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo, pati sukūrė situaciją, kad įmonė negalėjo pasinaudoti palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės byloje nustatyto neteisėto neveikimo ir kilusios žalos, kurią nagrinėjamu atveju sudaro byloje nustatyta dalis įmonės įsiskolinimo kreditoriui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.
Dėl atsakovės kaltės
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės argumentai, jog bankrotas nėra pripažintas tyčiniu ir įmonė dar nėra likviduota, nepaneigė ieškovės teisės ir pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės vadovės civilinės atsakomybės ir įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygas, tame tarpe už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimą. Kadangi ieškovė nekėlė atsakovės civilinės atsakomybės klausimo dėl pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus nevykdymo, atsakovės argumentus, jog šioje byloje turi būti keliamas ir kitų ieškovei vėliau vadovavusių asmenų ir buvusių akcininkų atsakomybės klausimas, atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl bankroto administravimo išlaidų
10. Konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų įmonėje faktiškai neliko turto administravimo išlaidoms padengti. Po atsakovės įmonę valdė ir jai vadovavo ir kiti asmenys, kurie taip pat turėjo įstatymuose nustatytas teises ir pareigas įmonės ir kreditorių atžvilgiu, tame tarpe perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir įmonės turtą. Sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog būtent dėl atsakovės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo įmonėje neliko turto, iš kurio galėjo būti apmokamos administravimo išlaidos, todėl šiuo pagrindu reikalavimą dėl bankroto administravimo išlaidų priteisimo atmetė.
11. Reikalavimą dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų priteisimo pagal ĮBĮ 10 str. 11 d. atmetė, nes reikalavimo teisę dėl administravimo išlaidų priteisimo minėtu pagrindu turi pats bankroto administratorius ar kreditorius, o ne bankrutuojanti įmonė.
Dėl ieškinio senaties termino bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui reikšti reikalavimą atlyginti žalą iš bendrovės vadovo, laiku nesikreipusio dėl bankroto bylos iškėlimo
12. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, nes kreditorių reikalavimų pagrindus, jų dydį bei BUAB „Alekto“ turimo turto aplinkybes, iš kurių bankroto administratorius galėtų spręsti apie bendrovės vadovo laiku nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovė galėjo sužinoti tik iškėlus bankroto bylą, t. y. po teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutarties iškelti bankroto bylą ir paskirti bankroto administratorių priėmimo.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
13. Teismas, vadovaudamasis CK 6.210, 6.37 str., priteisė iš atsakovės 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (5 556,79 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. gegužės 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
14. Kadangi ieškovė nuo žyminio mokesčio atleista (CPK 83 straipsnis 1 dalis 8 punktas), todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (patenkinta 29 proc.) iš atsakovės valstybės naudai priteisė 166 Eur žyminio mokesčio.
15. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai (atmesta 71 proc.), iš ieškovės atsakovei priteisė 898,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti dalyje dėl priteisimo iš atsakovės ieškovei 5556,79 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
16.1. Atsakovės teigimu, teismas nevertino atsakovės bei akcijų pirkėjo realių ketinimų įmonės tolimesnės veiklos perspektyvos aspektu, todėl nepagrįstai visą kreditorių reikalavimų, atsiradusių nuo 2011 m. birželio mėn. pradžios, sumą priteisė iš atsakovės. Įstatymas atsakovei nedraudė parduoti verslą (perleidžiant įmonės akcijas) trečiajam asmeniui net ir kreditorinių įsipareigojimų buvimo atveju. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, kada kreditoriai įgijo reikalavimo teises bendrovei – prieš ar po dienos, kada buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.
16.2. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl trečiųjų asmenų – kitų įmonės akcininkų ir vadovų – įtraukimo į bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas kitiems akcininkams bei vadovams gali sukelti teisines pasekmes.
16.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo nesilaikytos būtinos proceso stadijos reiškiant civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Dublike ieškovas pripažino būtiną proceso stadiją – tyčinio bankroto pripažinimą konkrečioje bankroto byloje. Ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti sprendžiamas anksčiau nei bankroto pripažinimas tyčiniu bei bankroto bylos visiškas išsprendimas.
Šalies argumentai
17. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą pakeisti padidinant iš atsakovės M. S.-B. ieškovo BUAB „Alekto“ naudai priteistą žalos atlyginimo sumą iki 9126,60 Eur, priteisti 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atitinkamai sumažinti iš ieškovo BUAB „Alekto“ atsakovės M. S.-B. naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
17.1. Teismas neteisingai konstatavo atsakovės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momentą, todėl neteisingai apskaičiavo atsakovės padarytos žalos dydį. Atsakovei apie įmonės nemokumą tapo (turėjo būti) žinoma 2011 m. sausio mėn. Įmonės vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę kiekvieną įmonės veiklos dieną, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui. Įmonės įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ėmė formuotis dar 2009 m., o iki bankroto bylos įmonei iškėlimo skola šiam kreditoriui sudarė 9307,89 Eur. Visas įsiskolinimas susidarė įmonę valdant atsakovei. Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad įmonė 2011 m. sausio mėn. neturėjo jokios realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais, nes buvo nemoki, todėl atsakovė yra atsakinga už išaugusį įmonės įsiskolinimą laikotarpyje nuo 2011-02-01 iki 2012-05-25. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės turėjo būti priteista 9126,60 Eur suma, t. y. dėl atsakovės kaltės išaugęs įmonės įsiskolinimas VMI, nes jei atsakovė būtų inicijavusi įmonei bankroto bylą, šie įsipareigojimai nebūtų atsiradę.
17.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė laikotarpyje nuo 2009-07-07 iki 2012-05-25 ėjo įmonės vadovo pareigas ir iki 2012-03-28 buvo vienintele įmonės akcininke. Tai, kad atsakovė būdama įmonės vadove nesušaukė įmonės akcininkų susirinkimo, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovės neteisėti veiksmai nelėmė jos ir kaip įmonės akcininkės neteisėto neveikimo, t.y. padengti nuostolius akcininkų įnašais ar įmonę likviduoti. Atsakovei buvo žinoma apie įmonės neigiamą nuosavą kapitalą ir kaip įmonės vadovei ir kaip įmonės akcininkei, todėl atsakovės civilinė atsakomybė ir šiuo pagrindu turėjo būti taikyta.
Atsiliepimas
18. Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Atsakovė į bylą nepateikė Įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir Įmonės dokumentų priėmimo perdavimo akto, kuriuo būtų patvirtintos atsakovės nurodomos aplinkybės apie bendrovės įstatų, elektroninio sertifikuoto išrašo, antspaudo, kasos pajamų orderio perdavimą naujam savininkui.
Žemesnės instancijos teismas
18.2. Pirmosios instancijos teismas vertino įmonei padarytos žalos dydį nuo 2009-07-07 iki 2012-05-25, t.y. tuo metu, kai atsakovė ėjo įmonės vadovės pareigas.
18.3. Atsakovė nenurodo, kokias konkrečiai teisines pasekmes įsiteisėjęs teismo sprendimas galėtų sukelti kitiems akcininkams bei vadovams. Byloje sprendžiamas tik atsakovės civilinės atsakomybės klausimas, todėl įsiteisėjęs teismo sprendimas po atsakovės buvusiems įmonės vadovams ir akcininkams jokių teisinių pasekmių sukelti negali.
18.4. Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti sprendžiamas anksčiau nei įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu, nes reikalavimas atlyginti žalą nėra reiškiamas ĮBĮ 20 str. 7 d. pagrindu.
18.5. Atsakovė turėjo visas galimybes teikti į bylą įrodymus ir įrodinėti, kad įmonei padarytos žalos dydis yra kitoks, tačiau šių aplinkybių neįrodinėjo ir neginčijo.
19. Atsakovė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkinami.
20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinių skundų ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
22. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
23. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju itin svarbi yra aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, jog įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.
24. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovės pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei atsirado vėliausiai nuo 2011 m. birželio mėn., kai buvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai ir aiškinamasis raštas viešajam registrui.
25. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, 2011 m. sausio mėn. įmonė jau buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes įmonės įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę jos turto ir ji negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų (e. b. l. 12). Iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, jog įmonė 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentus ir aiškinamąjį raštą viešam registrui pateikė 2011 m. birželio 4 d. (e. b. l. 21-23). Kadangi atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo fiksuojamas įmonės įsiskolinimas ir jo (įsiskolinimo) didėjimas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad būtent nuo paskutinės finansinės ataskaitos pateikimo datos atsakovei objektyviai tapo žinoma, kad įmonė neišgali vykdyti įsipareigojimų ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas atsiradusią žalą priteisti nuo 2011 m. vasario 1 d. yra nepagrįstas.
26. Ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti civilinę atsakomybę atsakovei ne tik kaip vadovei, bet ir akcininkei. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškinį atsakovei reiškia kaip įmonės vadovei, todėl nagrinėjo atsakovės kaip įmonės vadovės civilinės atsakomybės pagrindus ir sąlygas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl atsakovės kaip akcininkės civilinės atsakomybės.
27. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai visą kreditorių reikalavimų, atsiradusių nuo 2011 m. birželio mėn. pradžios, sumą priteisė iš atsakovės. Nurodo, kad teismas nevertino atsakovės bei akcijų pirkėjo realių ketinimų įmonės tolimesnės veiklos perspektyvos aspektu. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės kaip įmonės vadovės, o ne akcininkės civilinės atsakomybės sąlygas. Klausimas dėl atsakovės kaip akcininkės civilinės atsakomybės nebuvo sprendžiamas, todėl teismas pagrįstai nevertino atsakovės deklaratyviai nurodytų aplinkybių apie akcijų perleidimą. Atsakovė turėjo visas galimybes teikti į bylą įrodymus ir įrodinėti, kad įmonei padarytos žalos dydis yra kitoks, tačiau šių aplinkybių neįrodinėjo. Be to, akcijų perleidimas naujam akcininkui nepaneigia atsakovės, kaip įmonės vadovės, pareigos atitinkamai veikti, jei bendrovė turi mokumo sunkumų.
28. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl trečiųjų asmenų – kitų įmonės akcininkų ir vadovų – įtraukimo į bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje buvo sprendžiamas tik atsakovės civilinės atsakomybės klausimas jai esant BUAB „Alekto“ vadove, todėl įsiteisėjęs teismo sprendimas po atsakovės buvusiems įmonės vadovams ir akcininkams jokių teisinių pasekmių sukelti negali.
29. Pasak atsakovės, ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti sprendžiamas anksčiau nei bankroto pripažinimas tyčiniu bei bankroto bylos visiškas išsprendimas. Šie atsakovės teiginiai neturi teisinės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl žalos, atsiradusios įmonės vadovui netinkamai vykdant pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 8 str. 4 dalies pagrindu. Ieškovas reikalavimo atlyginti žalą ĮBĮ 20 str. 7 d. pagrindu nereiškia.
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygas už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, apskaičiuodamas ieškovei padarytos turtinės žalos dydį, tinkamai įvertino priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, dėl ko teisingai nustatė ir ieškovui kompensuotinų nuostolių dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
31. Ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmetus, apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
32. Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisimo ieškovė nepareiškė ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
33. Atsakovė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.