- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-19
- Bylos Nr.
- A-146-273-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1), prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 28-1-28 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 2S-426, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 000 Lt moralinės žalos atlyginimą, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, – 3 000 Lt moralinės žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde ir nagrinėjant bylą teismo posėdyje (b. l. 60-69) pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 28-1-28 jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas už tai, kad jis neva naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, nors iš tikrųjų telefonu naudojosi kameroje kartu su pareiškėju buvęs S. J. Pasak pareiškėjo, S. J., norėdamas suklaidinti pareigūnus naktį užėjusius į kamerą, metė telefoną link pareiškėjo. Pareiškėjas teigė, kad telefono neslėpė ir pareigūnams nesipriešino, taip pat nepagrįstai buvo apkaltintas ir necenzūrinių žodžių vartojimu, nes su pareigūnais apskritai nekalbėjo, nenorėdamas, kad jo žodžiai būtų iškraipyti, nepasitenkinimą išreiškė ne pareigūnų, o S. J. atžvilgiu. Ryte po minėto įvykio jis, S. J. ir R. K., kuris įvykio metu taip pat buvo kameroje ir viską matė, nunešė drausmės grupės viršininkui paaiškinimus, tačiau juos atsisakyta priimti, motyvuojant tuo, kad paaiškinimai surašyti pavėluotai, nors jie buvo pateikti 07.30 val. Pareiškėjo nuomone, tai buvo padaryta tyčia, kad vėliau būtų galima nukreipti įvykio aplinkybes pareigūnų naudai. Anot pareiškėjo, jis yra persekiojamas Vilniaus PN pareigūnų, anksčiau jam grasinta, kad buvimas pataisos namuose jam virs pragaru. Dėl minėto įvykio rašė skundą Kalėjimų departamentui. Prie skundo pridėjo ir liudytojų S. J. bei R. K. paaiškinimus. S. J. raštu patvirtino, kad tai jis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Pareiškėjo nuomone, jo skundas buvo išnagrinėtas neobjektyviai, priimant sprendimą neatsižvelgta į tai, kad S. J. savo kaltę pripažino.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 16-17) paaiškino, kad pareiškėjui 2011 m. sausio 12 d. nutarimu buvo skirta nuobauda už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 1 priedo 6 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73.4 punkto reikalavimų pažeidimą. 2011 m. sausio 12 d. apie 00.00 val. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai K. T., A. M. ir M. B., apeidami drausmės grupės kameras, pastebėjo, kad sėdėdamas ant lovos nuteistasis P. V. rankoje laiko mobiliojo ryšio telefoną. Pareigūnams nurodžius atiduoti draudžiamą daiktą, pareiškėjas nepakluso ir priešinosi fiziškai. Kai pareigūnai atėmė iš jo telefoną, reiškė nepasitenkinimą ir pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, į pareigūnų reikalavimus nusiraminti nereagavo. Pareigūnai surašė asmens kratos protokolą, tarnybinius pranešimus ir protokolą dėl P. V. atsisakymo pasiaiškinti raštu. Atsižvelgdamas į padarytus pažeidimus, atsakovas mano, kad pareiškėjui nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai.
Vilniaus PN nuomone, žalai atlyginti nėra pagrindo, nes nėra įstatyme nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas nepateikė nei paaiškinimų, nei įrodymų dėl jam tariamai padarytos žalos, nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus PN administracijos veiksmų. Atsakovo nuomone, Vilniaus PN administracija veikė pagal įstatymus. Įvykio aplinkybės išnagrinėtos tinkamai, už padarytą pažeidimą paskirta adekvati nuobauda.
Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 24-26) paaiškino, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN 2011 m. sausio 12 d. nutarimo išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai. Kalėjimų departamentas nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadas, kad Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai dėl kokių nors priežasčių siekia nepagrįstai nubausti pareiškėją. Pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir kita su skundu susijusi dokumentinė medžiaga patvirtina pareiškėjo padarytą neteisėtą veiką, nurodytą nutarime. Paskirta nuobauda adekvati padarytam pažeidimui. Pareiškėjo ir kitų dviejų nuteistųjų pateiktus paaiškinimus Kalėjimų departamentas įvertino kaip siekį padėti pareiškėjui išvengti atsakomybės. Į skundą pareiškėjui atsakyta laiku ir išsamiai, atsakymas pagrįstas teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka, todėl Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. 2S-426 dėl pareiškėjo skundo atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų dėl jam padarytos neturtinės žalos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nei Kalėjimų departamentas, nei Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl žala jam nebuvo padaryta. Pareiškėjas neįrodė visų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl žalai atlyginti nėra pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu (b. l. 72-78) pareiškėjo skundą atmetė.
Nagrinėdamas pareiškėjo skundą dalyje dėl nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo teismas nustatė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 28-1-28 nuteistajam P. V. nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas – skirta už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, o būtent už tai, kad 2011 m. sausio 12 d. 00.00 val. pareigūnams užėjus į drausmės grupės 8-ą kamerą, pareiškėjas rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną, nevykdė nurodymų, priešinosi fiziškai, vartojo pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Nutarime nurodyta, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 1 priedo 6 punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto reikalavimus. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte nustatyta kad privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, ir 6 punkte nurodyta - garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės. Ginčui aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, redakcijos XI skyriuje reglamentuojamos nuteistųjų elgesio taisyklės ir 73.4 punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neigia 2011 m. sausio 12 d. skundžiamame nutarime nurodytu laiku naudojęsis mobiliojo ryšio telefonu, pareigūnų atžvilgiu vartojęs necenzūrinius žodžius, nevykdęs pareigūnų teisėtų reikalavimų. Pareiškėjas aiškina, kad telefonu naudojosi kameroje buvęs S. J., o kai jis išgirdo ateinant pareigūnus, telefoną metė pareiškėjui. Tokią pareiškėjo poziciją patvirtino teisme apklausti liudytojai S. J. ir R. K.
Liudytojas R. K. teisme parodė, kad aptariamo įvykio metu jie buvo kameroje trise. Po 24 valandos nemiegojo. R. K. sėdėjo šalia S. J., o P. V. sėdėjo priešais ant R. K. lovos. R. K. gėrė arbatą, S. J. kalbėjo telefonu. Išgirdęs rakinamas duris, S. J. metė telefoną į P. V. Liudytojas R. K. teigė tai matęs. Įėję į kamerą pareigūnai pranešė, kad bus atliekama krata. Telefonas gulėjo ant R. K. lovos, P. V. buvo prispaudęs jį delnu. Pareigūnai rado telefoną, paėmė jį ir išsinešė nepaklausę, kieno telefonas. Kadangi telefoną rado šalia P. V., todėl jį ir nubaudė. Paaiškinimus būrio vadas liepė rašyti 7 val. ryto. Jie visi trys savo paaiškinimus nunešė 07.35 val., tačiau viršininkas jų nepriėmė, nurodęs, kad jie pavėlavo. R. K. taip pat parodė, kad pareigūnams radus telefoną, P. V. nesikeikė. Pareigūnams išėjus, P. V. pradėjo šaukti ant S. J., kodėl jis metė telefoną. Liudytojas negalėjo pasakyti, ar kameroje buvo pareigūnai, kai S. J. prisipažino, jog tai jis metė telefoną pareiškėjui. Kameroje neveikė naktinis apšvietimas, todėl buvo atidarytos tualeto durys. Prieš įeinant pareigūnams, kameros langelis buvo uždarytas. Nuo 23.00 val. iki 23.45 val. langelis nebuvo atidaromas.
Liudytojas S. J. teisme parodė, kad jis kalbėjo telefonu, po to rašė žinutę ir laukė atsakymo. Pamatęs, kaip atsidarė durys, metė telefoną į P. V., nes tos vietos, kurioje gulėjo P. V., pareigūnai negalėjo matyti. S. J. teigė metęs telefoną, neturėdamas kur jo paslėpti, o jeigu pareigūnai būtų radę pas jį telefoną, būtų jį nubaudę. P. V. telefoną prispaudė ranka. Pareigūnai puolė P. V., o šis pradėjo šaukti ant S. J., tačiau pareigūnai galėjo pagalvoti kitaip. Liudytojas teigė neatsimenantis, ar pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius. Pareigūnas S. J. kišenėje rado SIM kortelę. Pareigūnai dar rado kroviklį, paėmė telefoną ir išėjo. Pareigūnai negirdėjo, kai S. J. prisipažino, kad tai jis metė telefoną. Paaiškinimus liepė rašyti 7 val. ryto, tam skyrė pusę valandos. Nuteistieji savo paaiškinimus parašė apie 07.25 val., tačiau būrio viršininkas atsisakė juos priimti. Kameroje naktinis apšvietimas neveikė, laikė atidarytas tualeto duris. Tokioje prieblandoje pareigūnas per langelį negalėjo matyti, kas vyksta kameroje. Langelis nuo 23.00 val. iki 23.45 val. buvo uždarytas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad liudytojų S. J. ir R. K. parodymai teisme dėl įvykio esmės atitinka pareiškėjo paaiškinimus, sutampa tarpusavyje ir su jų rašytiniais paaiškinimais, pateiktais Kalėjimų departamentui kartu su pareiškėjo skundu (b. l. 28-31), tačiau pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojų parodymai prieštarauja detalėse. Pavyzdžiui, liudytojas S. J. teisme tvirtino, kad P. V. gulėjo lovoje, mesdamas telefoną, jis pataikė P. V. į krūtinę, ir telefonas nukrito ant lovos (b. l. 65).Tuo tarpu pareiškėjas teigė, kad jis sėdėjo, telefonas nukrito ant lovos, ir jis prispaudė telefoną ranka (b. l. 61). Liudytojas R. K. aiškino, kad jis sėdėjo ant S. J. lovos, o šis gulėjo ir kalbėjo telefonu (b. l. 63). Pareiškėjas aiškino, kad vartojo necenzūrinius žodžius S. J. atžvilgiu (b. l. 61). Tuo tarpu liudytojas R. K. teigė, kad pareiškėjas nevartojo necenzūrinių žodžių nei įvykio metu, nei pareigūnų atžvilgiu (b. l. 64). Liudytojas S. J. teisme parodė, kad neatsimena, ar pareiškėjas jo adresu vartojo necenzūrinius keiksmus, tačiau kai pareigūnai atėmė telefoną, pareiškėjas ant jo šaukė, todėl pareigūnai galėjo klaidingai suprasti, jog šaukiama ant jų (b. l. 65). S. J. taip pat aiškino, kad jis rašė telefonu žinutę, o prieš tai kalbėjo telefonu su mergina (b. l. 65), liudytojas R. K. parodė, jog S. J. kalbėjo apie penkiolika minučių prieš numetant telefoną P. V. (b. l. 63). Tuo tarpu pareiškėjas, nurodydamas, kad S. J. sėdėjo priešais jį, tvirtino nematęs, ką šis veikė (b. l. 62).
Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad liudytojai R. K. ir S. J. su pareiškėju kartu atliko bausmę, gyveno vienoje kameroje, kad iš karto nerašė paaiškinimų dėl įvykio ir turėjo galimybę suderinti savo parodymus juos pateikiant vėliau, teismas vertino jų parodymus kaip neobjektyvius ir kaip pasirinktą taktiką, siekiant padėti pareiškėjui išvengti nuobaudos. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad dėl 2011 m. sausio 12 d. įvykio drausmės grupės kameroje Nr. 8 Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai K. T. (K. T.), A. M. (A. M.) ir H. B. (H. B.) surašė tarnybinius pranešimus, protokolą dėl nuteistojo asmens kratos (patalpos apžiūros), protokolą dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu (b. l. 19-22). Pareigūno A. M. 2011 m. sausio 12 d. tarnybiniame pranešime Nr. 43-1-49 nurodoma, kad 2011 m. sausio 12 d. apie 00.00 val. drausmės grupės kamerų apėjimo metu priėjęs prie kameros Nr. 8 durų jis įjungė šviesą, pakėlė durų langelį ir pastebėjo, jog nuteistasis P. V. sėdi ant lovos ir laiko rankoje mobilaus ryšio telefoną. Apie tai nedelsdamas pranešė PNDBP K. T. Atėjus PNDBP ir budinčiosios pamainos prižiūrėtojams, užėjo į kamerą. Pareiškėjas laikė rankoje mobilaus ryšio telefoną, todėl jam buvo nurodyta atiduoti šį draudžiamą turėti daiktą. Nuteistasis nepakluso ir fiziškai pasipriešino pareigūnams, bandžiusiems atimti iš jo mobiliojo ryšio telefoną. Telefonas „Siemens“ su SIM kortele „Pildyk“ iš nuteistojo buvo atimtas. Pareiškėjas išreiškė nepasitenkinimą ir pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Į pareigūnų nurodymus nusiraminti ir nutraukti neteisėtus veiksmus nuteistasis nereagavo (b. l. 19). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas pareigūnas A. M. parodė tokias pačias įvykio aplinkybes. Liudytojas parodė, kad po signalo „miegas“ kas valandą tikrina kameras, t. y. atidaro langelį ir patikrina, ar žmonės miega. Nuteistiesiems miegojimui skirtas laikas prasideda nuo 23 val. Pirmas patikrinimas buvo 24 val. Kameroje Nr. 8 sėdėjo pareiškėjas ir dar du nuteistieji. A. M. pakėlė langelį, įjungė dieninę šviesą, nes naktinis apšvietimas neveikė, ir pamatė, kad sėdėdamas ant kairėje esančios lovos nuteistasis P. V. laiko rankoje telefoną, kiti nuteistieji sėdėjo priešais ant lovos. A. M. nuteistiesiems nieko nesakė, uždarė langelį, paskambino budinčiajam K. T. ir pranešė jam apie įvykį. Kai atėjo budėtojas su prižiūrėtoju, visi užėjo į kamerą. Įjungę šviesą pamatė, kad P. V. laiko mobiliojo ryšio telefoną. A. M. priėjo prie kitų nuteistųjų. Pareiškėjas paslėpė telefoną už nugaros. A. M. girdėjo, kaip P. V. paprašyta atiduoti telefoną, tačiau pareiškėjas neklausė. Kiti nuteistieji irgi buvo apžiūrėti, vieno iš jų kišenėje rasta SIM kortelė. Pareiškėjas ir nuteistasis R. K. vartojo necenzūrinius žodžius, kai pareigūnai ėjo iš kameros. A. M. pasiūlė nuteistiesiems rašyti paaiškinimus, tačiau šie atsisakė. Liudytojas nežinojo, ar nuteistieji rašė paaiškinimus ryte (b. l. 67).
Pareigūno H. B. 2011 m. sausio 12 d. tarnybiniame pranešime Nr. 43-1-49 nurodyta, kad 2011 m. sausio 12 d. apie 00.00 val. iš drausmės grupės prižiūrėtojo jis gavo pranešimą, jog nuteistasis P. V., laikomas kameroje Nr. 8, turi ir naudojasi mobilaus ryšio telefonu. Nedelsiant užėjus į kamerą, nuteistasis P. V. sėdėjo ant lovos apsirengęs ir dešinėje rankoje turėjo mobilaus ryšio telefoną, todėl jam buvo nurodyta atiduoti šį draudžiamą daiktą. Nuteistasis nepakluso ir fiziškai pasipriešino pareigūnams, bandžiusiems atimti iš jo telefoną. Iš jo buvo atimtas mobilaus ryšio telefonas „Siemens“ su SIM kortele „Pildyk“. P. V. pareiškė nepasitenkinimą ir vartojo pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, į nurodymus nusiraminti ir nutraukti neteisėtus veiksmus nereagavo (b. l. 21). Teisme liudytoju apklaustas H. B. parodė, kad A. M. pranešė, jog nuteistasis turi telefoną. Kartu su A. M. ir budėtoju užėjo į kamerą ir pamatė, kad P. V. laiko rankoje telefoną, tačiau pastebėjęs pareigūnus, paslėpė telefoną už nugaros. Budėtojas pasiūlė pareiškėjui atiduoti telefoną, bet jis neatidavė. H. B. kartu su budinčiuoju ištraukė telefoną iš pareiškėjo rankos. Pareiškėjas pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Necenzūrinius žodžius taip pat vartojo ir kitas kameroje buvęs nuteistasis, tačiau kuris būtent, liudytojas negalėjo pasakyti. Nei vienas iš nuteistųjų neaiškino, kad tai yra jo telefonas (b. l. 66).
Liudytojas K. T. teisme parodė, kad jam pavaldus A. M. apie 24.00 val. pranešė per radijo ryšį, kad pastebėjo kameroje Nr. 8 drausmės grupėje apsirengusius nuteistuosius, o P. V. rankoje – telefoną. Trise užėjo į kamerą ir pamatė, kad P. V. laiko rankoje telefoną. Jam buvo pasiūlyta atiduoti telefoną, tačiau pareiškėjas atsisakė, ranką su telefonu paslėpė už nugaros. Telefonas buvo atimtas. Kiti nuteistieji taip pat buvo apžiūrėti, pas S. J. buvo rasta SIM kortelė. Pareigūnams išeinant iš kameros, R. K. ir pareiškėjas jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Nuteistiesiems buvo pasiūlyta rašyti paaiškinimus, tačiau jie tai daryti atsisakė (b. l. 66).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad liudytojų Vilniaus PN pareigūnų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tarpusavyje, yra logiški, nuoseklūs, atitinka rašytinę bylos medžiagą. Teismas nenustatė, kad liudytojai K. T., H. B. ir A. M. dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti apkaltinti būtent pareiškėją pažeidus bausmės atlikimo režimo reikalavimus. Pats pareiškėjas teisme patvirtino, kad šių pareigūnų nepažįsta, anksčiau konfliktų su šiais pareigūnais nebuvo. Skundo teiginius, esą pareiškėjui buvo grasinama, teismas vertino kaip nepagrįstus jokiais objektyviais įrodymais. Remdamasis šiais argumentais, teismas nenustatė pagrindo abejoti Vilniaus PN pareigūnų parodymų nešališkumu, todėl jie vertino kaip objektyvius. Šie liudytojai patvirtino, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti nurodymą ir neatidavė mobiliojo ryšio telefono, todėl telefoną iš pareiškėjo teko atimti, taip pat patvirtino, kad pareiškėjas pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Minėti liudytojai matė, kaip pareiškėjas sėdėjo ant lovos ir rankoje laikė telefoną. Pirmasis tai pamatė pareigūnas A. M. drausmės grupės kamerų apėjimo metu, po to ir kiti pareigūnai, atėję patikrinti pagal A. M. pranešimą apie pastebėtą pažeidimą. Tuo tarpu liudytojai R. K. ir S. J. tik darė prielaidas dėl to, ar galėjo pareigūnas per langelį matyti, kas vyksta kameroje, jų išvados objektyviai nepagrįstos. Teismas konstatavo, kad nėra reikšminga, kam nuosavybės teise priklausė telefonas. Pažeidimui konstatuoti pakanka, kad pareigūnų tikrinimo metu telefoną turėjo ir juo naudojosi pareiškėjas. Remdamasis liudytojų Vilniaus PN pareigūnų parodymais ir rašytine bylos medžiaga, teismas konstatavo, kad byloje yra neabejotinai nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė skundžiamame nutarime nurodytus bausmės atlikimo režimo reikalavimus, ir todėl už padarytą pažeidimą jam yra pagrįstai paskirta nuobauda.
Teismas nenustatė, kad pareiškėjui skiriant nuobaudą būtų pažeisti Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 143 straipsnio 2-4, 7 dalių reikalavimai. Remdamasis liudytojais apklaustų Vilniaus PN pareigūnų parodymais teismas nustatė, kad pareiškėjui rašyti paaiškinimą buvo pasiūlyta iš karto po įvykio, tačiau tada pareiškėjas atsisakė rašyti paaiškinimą. Šis faktas užfiksuotas protokole dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu (b. l. 22). Todėl ta aplinkybė, kad pareiškėjas vėliau persigalvojo ir surašė paaiškinimą, tačiau viršininkas atsisakė jį priimti, nelaikytina nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimu.
Įvertinęs visus įrodymus, teismas konstatavo, kad skundžiamas 2011 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 28-1-28 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 8 dalimi, teismas nustatė, kad pareiškėjas pasinaudojo nuobaudos apskundimo teise, paduodamas skundą Kalėjimų departamento direktoriui (b. l. 28). Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir su įvykiu susijusią medžiagą, Kalėjimų departamentas nustatė, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, nuobauda paskirta pagrįstai ir yra adekvati padarytam pažeidimui. Skundžiamame Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 18 d. sprendime įvertinti ir su skundu pateikti liudytojų paaiškinimai, todėl pareiškėjo argumentą, esą Kalėjimų departamentas neištyrė visų įrodymų, teismas vertino kaip nepagrįstą (b. l. 27). Nustatė, kad skundžiamas sprendimas priimtas Kalėjimų departamento kompetencijos ribose, kompetentingo pareigūno, nustatytais terminais, todėl naikinti jį nėra pagrindo.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pasak pareiškėjo, Vilniaus PN direktorius nepagrįstai paskyrė drausminę nuobaudą, o Kalėjimų departamentas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo.
Teismas vadovavosi CK 6.245-6.250 straipsnių nuostatomis, įtvirtinančiomis bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, ir CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Konstatavęs, kad skundžiami sprendimai dėl pareiškėjo nubaudimo yra iš esmės teisėti ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra nustatyta jokių neteisėtų valstybės institucijų aktų, kuriais pareiškėjui būtų padaryta žala, nenustatyta, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nesant neteisėtų aktų, negalimas ir civilinės atsakomybės atsiradimas, t. y. pareiškėjo prašomos neturtinės žalos priteisimas.
III.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 83-84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Anot apelianto, nei teisme apklaustų liudytojų Vilniaus PN pareigūnų, nei Kalėjimų departamento atstovo paaiškinimai neatitinka tikrovės, nes telefonu naudojosi ne jis, o S. J.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuobauda paskirta viena diena anksčiau nei padarytas byloje minimas pažeidimas.Apelianto nuomone, liudytojas Vilniaus PN pareigūnas A. M. negalėjo pamatyti telefono jo rankose, kadangi tokiu laiku kamerose yra išjungiamas apšvietimas. O jeigu A. M. buvo įjungęs šviesą, kaip yra nurodoma teismo sprendime, apeliantas negalėjo to nepastebėti. Teigia, kad logiškai mąstant, tokiu atveju, jei pareigūnas buvo įjungęs šviesą ir po to nuėjo pranešti pamainos vyresniajam apie pastebėtą telefoną, telefonu naudojęsis nuteistasis (S. J.) nebūtų metęs jo pareiškėjo link, o būtų spėjęs paslėpti.Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas paaiškinimą galima pateikti, kol nepradėtas tyrimas ir nepaskirta nuobauda. Apelianto teigimu, jis neprivalėjo rašyti paaiškinimo iš karto po įvykio, kadangi buvo 00.00 val., ir pagal režimo taisykles jis turėjo miegoti.Apelianto nuomone, Vilniaus PN administracija, kaltindama jį pramanytais pažeidimais, daro jam psichologinį ir moralinį spaudimą, kadangi jis nebe pirmą kartą apskundžia teismui Vilniaus PN administracijos veiksmus.Anot apelianto, atėmus iš jo galimybę bendrauti su artimaisiais per pasimatymus, taip pat sumažinus leistinų skambučių kiekį, pašlijo jo santykiai su giminėmis ir artimaisiais.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 96-98) atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas nustatė, jog pažeidimas padarytas 2011 m. sausio 12 d. apie 00.00 val., o Vilniaus PN direktorius apeliantui nuobaudą (perkelti į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams) skyrė 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 28-1-28, t. y. tą pačią dieną po pažeidimo padarymo. Todėl apelianto teiginys, esą jis buvo nubaustas dieną prieš pažeidimo padarymą, neatitinka tikrovės. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu buvo nustatyta, jog 2011 m. sausio 12 d. apie 00.00 val. A. M., drausmės grupės kamerų apėjimo metu priėjęs prie kameros Nr. 8 durų, įjungė šviesą, pakėlė durų langelį ir pastebėjo, kad nuteistasis P. V. sėdi ant lovos ir laiko rankoje mobilaus ryšio telefoną. Šis faktas prieštarauja apelianto ir su juo buvusių nuteistųjų parodymams, kurie tvirtina, jog dieninio apšvietimo šviesa nebuvo įjungta, ir todėl nelaikytini objektyviais bei vertintini kaip pasirinkta taktika, siekiant padėti pareiškėjui išvengti nuobaudos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė prašydamas panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimą Nr.28-1-28, kuriuo jam paskirta nuobauda – perkėlimas šešiems mėnesiams į kamerų tipo patalpas, taip pat Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 2S-426, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl šio pataisos namų direktoriaus nutarimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą, kurios atsiradimą sieja su šioje byloje skundžiamų sprendimų priėmimu, kadangi mano, jog šie sprendimai neteisėti.
Vilniaus PN direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr.28-1-28 pareiškėjui nuobauda skirta už daikto, kuri draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims (mobiliojo ryšio telefono) turėjimą, taip pat už tai, kad pataisos namų pareigūnams 2011 m. sausio 12 d. 00.00 val. patikrinimo metu pastebėjus, jog pareiškėjas drausmės grupės 8-oje kameroje turi šį draudžiamą daiktą ir pareikalavus jį atiduoti, nevykdė šių nurodymų, priešinosi fiziškai, vartojo pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Šie pareiškėjo veiksmai skiriant nuobaudą kvalifikuoti kaip Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, šio Kodekso I priedo 6 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto pažeidimas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų aktų panaikinimo ir žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus.
Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad, jo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šiuos įstatymo reikalavimus.
Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje, pareigos šio Kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami Bausmių kodekso skyriai. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio Kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d.1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str.1 d. 2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.). Bausmių vykdymo kodekso I priede yra pateiktas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas. Į šį sąrašą, be kita ko, įtraukti telefonai (Kodekso I priedo 6 p.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis). Nagrinėjamam ginčui aktuali Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų konstrukcija nėra atsitiktinė. Ji turi būti aiškinama kartu su šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintu teisėtumu principu, reiškiančiu, jog bausmės vykdymo įstaigos ir jų pareigūnai gali veikti tik įstatymų numatytais būdais ir priemonėmis (pasielgus priešingai, kyla atsakomybė pagal įstatymus). Pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti jo manymu neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka. Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas - motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Įstatymu nustatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos įstatymu numatytos nuobaudos (Bausmių vykdymo kodekso 142, 143 straipsniai).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai.
Įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos proceso šalys pateikė į bylą rašytinius su nuobaudos skyrimu susijusius įrodymus, pareiškėjas skunde prašė teismo apklausti teismo posėdyje liudytojus S. J. ir R. K. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, pakvietė į teismo posėdį liudytojais ir apklausė ne tik pareiškėjo nurodytus S. J. ir R. K., bet ir Vilniaus PN pareigūnus A. M., H. B. ir K. T., kurie nustatė pareiškėjo padarytus pažeidimus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o tai pagal aptariamo straipsnio 2 dalį, reiškia, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta įrodymų vertinimo teisme taisyklė. Ši įstatymo norma nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pagrįsta išsamia teismo posėdyje ištirtų įrodymų analize, kurioje pateiktas detalus įrodymų vertinimas ir argumentuotos bei teisės normomis pagrįstos išvados. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje ir 87 straipsnio 4 dalyje nustatytus teismo sprendimo turinio reikalavimus.
Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo vertinti byloje įrodymus kitaip nė juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnams pasiūlius rašyti paaiškinimą dėl nustatyto režimo pažeidimo, pareiškėjas atsisakė. Šis faktas užfiksuotas protokolu dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu. Pareiškėjo pozicijos tuo pačiu klausimu pasikeitimą praėjus kelioms valandoms po režimo pažeidimo nustatymo, t.y. paaiškinimo surašymą ir pateikimą administracijai kartu su toje pačioje patalpoje bausmę atlikusių S. J. ir R. K. paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip minėtų asmenų, kurie prieš tai buvo atsisakę rašyti paaiškinimus, pozicijos suderinimą kaip pasiaiškinti pataisos namų administracijai dėl draudžiamo daikto turėjimo siekiant pareiškėjui išvengti nuobaudos. Pirmosios instancijos teismas apklausęs liudytojus S. J. ir R. K., palyginęs jų parodymus su pareiškėjo paaiškinimais, pagrįstai konstatavo, kad minėti liudytojai patvirtina pareiškėjo nurodytą aplinkybę, esą mobilųjį telefoną jam numetė S. J., tačiau visų šių asmenų paaiškinimai prieštarauja detalėse (dėl to kuris asmuo ką veikė prieš pat įvykį, dėl konkrečių S. J. ir P. V. veiksmų su mobiliuoju telefonu, taip pat dėl to, ar P. V. vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu). Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino kartu su byloje esančių įrodymų visuma, kaip to reikalauja įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinio skundo argumentą, esą pareiškėjas neprivalėjo rašyti paaiškinimo iš karto po įvykio, nes tai miegui skirtas laikas, teisėjų kolegija vertina kaip nereikšmingą. Režimo pažeidimas buvo nustatytas bausmę atliekančių asmenų miegui skirtu laiku. Taigi pareigūnai pasiūlė pareiškėjui pasiaiškinti ne nutraukdami jo poilsį, o reaguodami į režimo pažeidimą, kurį pareiškėjas padarė miegui skirtu laiku.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nenurodė jokių aplinkybių, kurios įrodymų tyrimo ir vertinimo kontekste, teismo nebuvo ištirtos ir įvertintos, o tik pareiškė savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir nesutikimą su teismo išvadomis, prie kurių teismas priėjo įvertinęs teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, esą pataisos namų administracija jo atžvilgiu šališka, siekia jį apkaltinti pramanytais pažeidimais, nenurodė jokių konkrečių faktų ir aplinkybių, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ginčijama nuobauda pareiškėjui galėjo būti paskirta nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo ir sprendimo motyvuojamosios dalies, be kita ko, nagrinėjamo ginčo kontekste patikrino pareiškėjo argumentų, dėl pataisos namų administracijos galimo neobjektyvumo pagrįstumą ir konstatavo, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 12 d. režimo pažeidimą nustačiusių pareigūnų nepažįsta, jokių konfliktų nėra buvę, todėl nėra jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą abejoti dėl režimo pažeidimą nustačiusių pataisos namų pareigūnų A. M., H. B. ir K. T. objektyvumo.
Apelianto argumentas, esą nuobauda paskirta viena diena anksčiau nei padarytas byloje minimas pažeidimas, taip pat nepagrįstas, nes režimo pažeidimas užfiksuotas tos pačios paros (2011 m. sausio 12 d.) pradžioje (00.00 val.), o nuobauda paskirta tą pačią dieną vėliau.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai, t.y. nustatęs, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento veiksmai priimant pareiškėjo skundžiamus aktus yra teisėti, teisingai nusprendė, kad iš šių aktų priėmimo neturtinė žala negali būti kildinama (nėra viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų).
Remiantis šiais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, kadangi yra pagrįstas ir teisėta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.