- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- N-62-1655-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00058-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. nutarties J. G. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. vasario 10 d. nutarimu J. G. K. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 6 dalyje nurodytą pažeidimą skyrė 1000 litų baudą už tai, kad 2010 m. sausio 26 d., 7.50 val., Spirakių kaime, Panevėžio rajone, be antsnukio ir pavadėlio bėgiojantis J. G. K. priklausantis juodos spalvos su rudomis dėmėmis šuo puolė V. P. priklausantį automobilį Nissan Tilda ir apgadino dešinės pusės priekinį bamperį, tuo padarydamas 700 Lt žalą.
Šalies argumentai
J. G. K. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Institucijos nutarimą ir bylą jos atžvilgiu nutraukti. Nurodė, jog nutarimas priimtas remiantis tik nukentėjusiosios V. P. parodymais, su kuria yra susiklostę konfliktiški santykiai ir kuri yra linkusi ją apkalbėti. Paaiškino, kad savo sodyboje laiko tris šunis, tačiau jie visi yra pririšti ir pabėgę tikrai nebuvo. Byloje nenustatyta, kieno šuo apgadino V. P. automobilį, nenurodyti pakankami šuns identifikavimo požymiai, iš kurių būtų galima nustatyti šuns priklausomybę. Taip pat nesuprantama, kaip buvo nustatyta automobiliui padaryta žala, nes automobilis net nebuvo apžiūrėtas, o patikėta tik V. P. paaiškinimais. Be to, nurodė, kad skiriant nuobaudą, neatsižvelgta į visas jos atsakomybę įtakojančias aplinkybes, todėl paskirta nuobauda neproporcinga padarytam pažeidimui.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. G. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, panaikinti Institucijos nutarimą ir bylą jos atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde išdėsto panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, jog nukentėjusiosios iniciatyva apklausti liudytojai nematė paties įvykio. Atkreipia dėmesį, kad pasak nukentėjusiosios, žala padaryta su šuns grandine, tačiau abejoja, ar įmanoma, kad šuns žeme velkama grandinė gali apgadinti automobilio bamperį, be to, nebuvo tiriama, ar nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis šuo, įkasdamas į automobilio bamperį, galėjo jį apgadinti. Tuo tarpu liudytojas G. A. nėra ekspertas, o tik žalos vertintojas ir specialių išvadų daryti negali. Tačiau teismas atsisakė prijungti šuns dantų sandaros nuotraukas. Taip pat nurodo, jog teismas rėmėsi tik prielaida, kad automobilis galėjo būti apgadintas šuns dantimis. Mano, kad byloje surinkti duomenys yra prieštaringi, teismas neišreikalavo visos medžiagos iš draudimo bendrovės, nors nukentėjusiosios automobilis buvo apgadintas tris kartus ir nėra aišku, nuo kurio apgadinimo yra likę žymės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
J. G. K. administracinėn atsakomybėn patraukta už ATPK 110 straipsnio 6 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad jos šuo apgadino kitam asmeniui priklausantį automobilį po to, kai ji jau buvo bausta administracine nuobauda už ATPK 110 straipsnyje numatytą pažeidimą. Apeliantė neigia savo kaltę, motyvuodama tuo, jog protokole nurodomu metu jo šuo buvo pririštas ir niekur nebuvo išbėgęs, o bylą nagrinėjęs teismas priešingas išvadas padarė netinkamai įvertinęs įrodymus.
Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tokiu būdu įvertinti visus tiek pažeidėją kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir pašalinti prieštaravimus tarp jų.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog apygardos administracinis teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad būtent J. G. K. priklausantis šuo apgadino V. P. automobilį. Pažymėtina, kad tiek liudytojais apklausti kaimynai G. B., V. J. (b. l. 22-23), tiek nukentėjusioji ir jos sutuoktinis (b. l. 20-21) nurodė, jog kaimynai vieni kitų šunis pažįsta ir skiria, kurie šunys yra klajūnai, o kurie yra kaimynų ir nukentėjusioji negalėjo apsirikti dėl šuns priklausymo J. G. K.. Todėl atmestinas apeliantės teiginys dėl nepakankamo šuns identifikavimo. Sistemiškai įvertinus nukentėjusiosios pareiškimą, J. P. paaiškinimą (ATP b. l. 8-9) ir jų parodymus teisme, liudytojais apklaustų nešališkų pareigūnų parodymus (b. l. 35-36), bylos baigtimi nesuinteresuoto draudimo bendrovės žalų vertintojo paaiškinimus teismo posėdžio metu (b. l. 44-45), automobilio apgadinimų nuotraukas (ATP b. l. 12-13) darytina išvada, jog automobilį apgadino būtent šuo, apgadinimai buvo švieži, nesutampantys su ankstesniais apgadinimais. Pažymėtina, kad viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo net užsiminta, kad apgadinimai padaryti grandine, todėl apeliaciniame skunde J. G. K. nurodyti tokie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat nėra reikšmingos apeliantės pateiktos šuns dantų nuotraukos, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, jog automobilis galėjo būti apdraskytas šuns nagais (t. y. nebūtinai dantimis). Pažymėtina, kad apgadinimo mechanizmas (t. y. dantimis ar nagais) nagrinėjamuoju atveju nėra reikšmingas, svarbu nustatyti patį žalos padarymo faktą ir tai, kad žalą padarė būtent šuo, kas šiuo atveju yra nustatyta neabejotinai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad padarytos žalos dydį nustatė draudimo bendrovė, įvertinusi keičiamos detalės vertę. Todėl apeliantės teiginiai dėl žalos dydžio tinkamo nenustatymo, atmestini.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
J. G. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį J. G. K. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.