Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjai A. S., atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustat ė:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau Komisija) 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. S-54(7-7/2009) toje dalyje, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 68-287;

2002 m. pradžioje Vilniuje buvo supažindinta su įvairiose valstybėse (Lenkija, Rusija) prekybos veikla užsiimančios Maskvos įmonės OOO „Brain-Liuks“ atstovu, kuris paaiškino, kad jo įmonei reikalingas asmuo, galintis pervedinėti pinigus į Kiniją, ir šį darbą pasiūlė jai. Šios įmonės atstovas taip pat nurodė, kad už pervestus pinigus perkamos prekės ir už tokius pinigų pervedimus jai bus mokamas 10 proc. dydžio atlygis, apskaičiuotas nuo pelno, gauto realizavus minėtas prekes. Su tokiu siūlymu sutiko ir 2002 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje pasirašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų reikalavimus atitinkančią sutartį su OOO „Brain-Liuks“. Atsižvelgiant į tai, kad jos atlygį už pinigų pervedimus minėtu būdu bus apskaičiuoti sunku (nes iš anksto negali būti žinomas pelnas nuo parduotų prekių) ir yra galimybė ją apgauti (nuslepiant dalį pelno), buvo sutarta, kad jai už pinigų pervedimą bus mokamas 0,7 proc. pervestos sumos tarpininkavimo mokestis, įskaitant lėšas, reikalingas sumokėti už pinigų pervedimą. Pripažįsta, kad pagal 2002 m. rugpjūčio 1 d. sutartį su OOO „Brain-Liuks“ pas ją maždaug kartą per savaitę atvykdavo asmenys ir perduodavo pinigus, reikalingus pervesti į Kiniją. Taip pat jai būdavo paliekamas 0,7 proc. pervestos sumos tarpininkavimo mokestis, įskaitant lėšas, reikalingas sumokėti už pinigų pervedimą.

Teigia, kad 2002 m. rugpjūčio 1 d. su OOO „Brain-liuks“ sudaryta sutartis pagal savo esmę yra paslaugų teikimo sutartis, todėl tarp jos ir OOO „Brain-liuks“ nėra jokių darbo santykių. Jos pagal minėtą sutartį vykdyta veikla iš esmės yra savarankiška veikla, kuria versdamasi, siekė gauti pajamų sau per tęstinį laikotarpį, todėl pripažįsta, kad pagal šią sutartį vykdė individualią veiklą ir sutinka sumokėti atitinkamai 20 proc. dydžio FAPM, 15 proc. dydžio GPM ir su jais susijusias sumas, apskaičiuotas nuo jos pagal minėtą sutartį gautų pajamų, kurias sudaro 0,7 proc. dydžio tarpininkavimo mokestis nuo į Kiniją pervestos sumos, įskaitant lėšas, reikalingas sumokėti už pinigų pervedimą.

Į Kiniją pervestos sumos nurodytos jos turimuose „Parex“ banko ir Šiaulių banko išrašuose. „Parex“ banko išraše nurodyta, kad į Kiniją buvo pervesta 1 005 081,7 Lt suma. Šiaulių banko išraše - 2 016 136,17 Lt suma. Iš viso į Kiniją pervesta 3 0212 17,87 Lt suma. Nuo visos į Kiniją pervestos 3 021 213,55 Lt sumos apskaičiuotas 0,7 proc. dydžio tarpininkavimo mokestis sudaro 21 148,49 Lt. Vadinasi, į biudžetą mokėtinos mokesčių ir su jais susijusios sumos turi būti skaičiuojamos nuo jos gautų pajamų (21 148,49 Lt tarpininkavimo mokesčio sumos), vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojusiais mokestiniais norminiais teisės aktais. Tačiau Vilniaus AVMI patikrinimo metu neištyrė visų aplinkybių, nesurinko pakankamai įrodymų, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl neteisingai patikrinimo akte apskaičiavo ir sprendimu patvirtino į biudžetą mokėtinas sumas. Tuo pačiu centrinis mokesčių administratorius objektyviai, išsamiai ir teisingai neištyrė bei neįvertino jos skunde išdėstytų įrodymų ir motyvų.

Akcentuoja, kad Vilniaus AVMI be jokio teisinio pagrindo vilkino patikrinimo eigą. Jo metu nebuvo surinkta jokių patikrinimo akte ir Vilniaus AVMI sprendime išdėstytus motyvus patvirtinančių įrodymų. Todėl visiškai nepagrįstai buvo pratęsiamas patikrinimui atlikti skirtas laikotarpis, kuris užsitęsė apie keturis metus ir truko nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus AVMI ir Valstybinė mokesčių inspekcija perrašė kitais žodžiais patikrinimo akte išdėstytus teiginius ir iš esmės į jos pastabose užduotus klausimus neatsakė, t. y. nepagrindė savo teiginių atitinkamais įrodymais ir nenurodė tai patvirtinančių motyvų. Tuo mokesčių inspekcija pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. VA-90 patvirtintų Patikrinimo pažymos FR0681 formos ir Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo FR0682 formos užpildymo taisyklių 12 p. (pareigūnas sprendimo projekto dėstomojoje dalyje turi pažymėti, ar mokesčių mokėtojas pateikė rašytinių pastabų, jei taip, tai nurodyti į kokias iš jų buvo atsižvelgta. Jeigu nebuvo atsižvelgta, pareigūnas turi nurodyti motyvuotas priežastis) bei 13 p. (sprendimo projekto dėstomojoje dalyje pareigūnas taip pat turi pagrįsti priimamą (-us) sprendimą (-us) dėl patikrinimo akto ar atskirų patikrinimo rezultatų (sprendimo dėstomoji dalis gali būti praplėsta)). Be to, mokesčių administratoriai neatsižvelgė ir į Mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 5 d., nustatančią, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Mokesčių administratorių išdėstyti motyvai, pareiškėjos nuomone, prieštarauja Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktiems komentarams ir paaiškinimams GPM įstatymo (toliau GPMĮ) taikymo klausimais.

Akcentuoja, kad nei Lietuvos Respublikos, nei Rusijos, nei tarptautiniai teisės aktai neįpareigoja tvirtinti civiline tvarka sudarytų sutarčių, nes sutartyse numatyti dviejų šalių tarpusavio įsipareigojimai. Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl savitarpio pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatas, civiline tvarka sudaromų dokumentų legalizacija nereikalinga. Be to, tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos teisės aktai suteikia teisę sutarties šalims sudaryti tokias sutartis žodine forma. Pažymi, kad teisės aktų nustatyta tvarka sudaryta sutartis visais atvejais sukelia teisines pasekmes. Nepripažindama nelegalizuotų dokumentų, Vilniaus AVMI sprendime nurodo, kad „sutartis nepatvirtinta pažyma (Apostile), yra tik vienas iš įrodymų, neturinčių lemiamos įtakos nustatytoms faktinėms aplinkybėms apskaičiuojant papildomus mokesčius“. Pareiškėjai nesuprantama, kokiu pagrindu mokesčių inspekcija teigia, kad jos pateiktas rašytinis įrodymas neturi lemiamos įtakos. Netoleruotina situacija, kai neturėdama jokių įrodymų, Vilniaus AVMI motyvuoja ir grindžia apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą sumas, o mokesčių mokėtojo pateiktus nenuginčytus įrodymus laiko „neturinčiais lemiamos įtakos“. Nesuprantama, kodėl tokią Vilniaus AVMI poziciją palaiko ir centrinis mokesčių administratorius.

Nemotyvuoti Vilniaus AVMI teiginiai, kad jos paaiškinimai „yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl vertinami kritiškai“. Inspekcija nei patikrinimo akte, nei sprendime nenurodė konkrečių jos teiginių, kurie gali būti vertinami kritiškai. Tai tik abstraktūs Vilniaus AVMI teiginiai, nes nenurodytos konkrečios aplinkybės. Jie negali būti laikomi tinkamais motyvais. Dėl tokių jos motyvų atsakovas iš vis nieko nepasisakė.

Patikrinimo akte ir sprendime nurodyta, kad į biudžetą mokėtinos sumos jai apskaičiuotos nuo jos gautų pajamų. Tačiau nei patikrinimo akte, nei sprendimuose nenurodytas gautų pajamų, kaip jos apibrėžtos FAPM laikinajame įstatyme (toliau FAPMLĮ) ir GPMĮ, apskaičiavimo būdas ir kitos aplinkybės, įrodančios pajamų gavimo faktą. Vien tik ta aplinkybė, kad atitinkamos sumos buvo įneštos į jos sąskaitą, neįrodo jos pajamų gavimo faktą. Pagal GPMĮ 2 str. 14 d. nuostatas, pajamomis pripažįstama „gauta nauda pinigais...“. Patikrinimo akte nepateikti įrodymai, kad ji gavo naudą pinigais, nenurodytas tokios naudos dydis, nuo kurio būtų galima apskaičiuoti mokėtiną mokestį.

Mokesčių inspekcija jos gautomis pajamomis pripažįsta iš banko sąskaitos pervestas į Kiniją lėšas, tačiau lėšų pervedimas iš banko sąskaitos negali būti laikomas jos gautomis pajamomis. Inspekcija nepateikė įrodymų, patvirtinančių pajamų gavimo faktą, o tik preziumuoja, kad iš sąskaitos pervestos lėšos lygios jos gautoms pajamoms. Todėl mokesčių inspekcijos prezumpcija negali būti pripažįstama kaip pagrįsta. Šios aplinkybės buvo išdėstytos ir pateiktos pastabose, tačiau Vilniaus AVMI jokių motyvų dėl jos pastabų nepateikė, o tik nurodė, kad „pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d. „mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos“. Pateikė nenuginčytus įrodymus, tačiau Vilniaus AVMI tiesiog juos ignoruoja ir nemotyvuoja savo tokių veiksmų.

Siekdama įrodyti, kad jos paaiškinimai ir įrodymai yra prieštaringi, patikrinimo akte Vilniaus AVMI teigia, kad „OOO „Brain liuks“ į inspekcijos įskaitą įrašyta nuo 2002-09-12, sutartis sudaryta 2002-08-11“. Tačiau minėta įmonė įsteigta 2002 m. kovo 21 d. (įmonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) okno (duomenys neskelbtini), serijos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir turėjo teisę sudarinėti sutartis su kitais asmenimis, nepriklausomai nuo jos įrašymo į inspekcijos įskaitą.

Patikrinimo akte ir sprendime inspekcija teigia, kad inspekcijos prašymu apklaustas Kinijos Liaudies Respublikoje gyvenantis asmuo „tvirtino, kad su A. S. nėra pasirašęs rašytinė prekių tiekimo sutarties“. Inspekcija taip pat teigia, kad „A. S. per tikrinamąjį 2002-2004 m. laikotarpį importo - eksporto operacijų nevykdė, nėra deklaravusi grynųjų pinigų įsivežimo į Lietuvos Respubliką“. Tokie mokesčių inspekcijos teiginiai ir su juo susijusios faktinės aplinkybės patvirtina jos raštu pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad iš Kinijos prekių nevežė ir jomis neprekiavo, o tik tarpininkavo persiunčiant pinigus. Kadangi jokių prekybinių sandorių su Kinijoje gyvenančiais asmenimis neturėjo, tai ir neturėjo tikslo siųsti savo pinigų (ypač tokias dideles pinigų sumas, kurių niekada nėra užsidirbusi) į Kiniją.

Patikrinimo akte nurodytas „tikrintas mokesčių laikotarpis: nuo 2002-01-01 iki 2004-12-31“. Tikrintinas laikotarpis nurodomas Vilniaus AVMI viršininko ar jo įgalioto asmens priimtame dokumente - pavedime tikrinti. Pavedimas tikrinti apibrėžia atliekamo patikrinimo ribas. Vadinasi, pavedime tikrinti nurodytas darbuotojas turi teisę tikrinti tik tuos faktus ir vertinti tik tas aplinkybes, dėl kurių atsiranda prievolė mokėti mokestį tikrintinu laikotarpiu. Pagal GPMĮ 27 str. 7 d. nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos. GPMĮ 27 str. taip pat nustatyta, kad metinės pajamų mokesčio deklaracijos už praėjusį mokestinį laikotarpį turi būti teikiamos iki sekančių metų gegužės 1 d. Vadinasi, prievolė pateikti metinės pajamų mokesčio deklaracijas ir sumokėti mokestį už 2004 m. gautas pajamas atsiranda tik 2005 m. gegužės 1 d.

Pažymi, kad neatsisako pasirašyti su mokesčių administratoriumi susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) 71 str. nuostatomis.

Nuo 2003 m. sausio 1 d. pajamų apmokestinimą reglamentuoja 2002 m. liepos 2 d. GPMĮ Nr. IX-1007. Šio įstatymo 3 str. nurodyta, jog pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. GPMĮ 5 str. 1 d. nustatė, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 d. nurodytą atvejį. Pagal GPMĮ 6 str. 1 d. (originali įstatymo redakcija) pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 proc., jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Minėto straipsnio 3 d. (originali įstatymo redakcija) nurodyta, kad šio straipsnio 2 d. nenurodytoms pajamoms taikomas 33 proc. pajamų mokesčio tarifas.

Vertinant apmokestinimo FAPM ir GPM pagrįstumą, nustatyti fizinio asmens naudai atlikti pinigų pervedimai gali būti neapmokestinti pajamų mokesčiu, tik jeigu yra įrodymų, patvirtinančių, jog tai nėra pajamos. Patikrinimo metu pagal iš AB „Šiaulių bankas“ ir AB „Parex“ bankas gautą informaciją nustatyta, kad pareiškėja 2002 m. į turimą asmeninę sąskaitą įnešė grynais pinigais 58 000 JAV dolerių (202 983 Lt). Minėtą piniginių lėšų sumą pareiškėja tarptautiniais mokėjimo pavedimais pervedė į Kiniją, pil. D. Y. S., pavedime mokėjimo paskirtį nurodydama - už skolą. 2003 m. pareiškėja į AB „Šiaulių bankas“ atsiskaitomąją sąskaitą įnešė grynais 586 200 JAV dolerių (1 813 148,85 Lt) ir į AB „Parex“ bankas - 100 100 JAV dolerių (281 527,64 Lt), kuriuos tarptautiniais mokėjimo pavedimais pervedė į Kiniją. Iš viso 2003 metais pareiškėja į Kiniją pervedė 2 094 676,49 Lt. Be to, nustatyta, kad 2004 m. pareiškėja į savo sąskaitą, esančią AB „Parex“ banke įnešė grynais ir į Kiniją pervedė 260 600 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko valiutų kursą) arba 723 554,09 Lt. Iš viso pareiškėja per 2002-2004 m. į Kiniją pervedė 3 021 213,58 Lt. Pažymi, kad pareiškėja neginčija grynųjų pinigų įnešimo į aukščiau minėtų bankų atsiskaitomąsias sąskaitas ir jų pervedimo į Kiniją fakto, tačiau teigia, kad 3 021 213,58 Lt pinigų suma nėra jos pajamos ir tai įrodo 2002 m. rugpjūčio 1 d. sutartis su OOO „Brain-Liuks“.

Inspekcija dėl pareiškėjos sandorių su D Y. S. (asmuo kuriam buvo siunčiami pinigai) kreipėsi į Kinijos Liaudies Respublikos mokesčių administratorių, kuris 2005 m. liepos 21 d. rašte Nr. 2005-7-IN-02 nurodė, kad D. Y. S. iki 2004 m. spalio mėn. pardavinėjo drabužius Yabao Road turguje. D. Y. S. su pareiškėja šiame versle dažniausiai bendradarbiavo per agentą Kinijoje ir asmeniškai su ja buvo susitikęs vieną kartą. D.Y. S. teigimu, pareiškėjos į jo sąskaitą pervesti pinigai gali būti laikomi kaip užmokestis už tiekiamas prekes.

2004 m. gruodžio 14 d. mokesčių inspekcijai pateiktame paaiškinime pareiškėja jau nurodė, jog 2002 metų pradžioje ją tėvas susipažindino su verslininku iš Rusijos, kuris prisistatė, kaip Maskvos įmonės OOO „Brain-Liuks“ direktorius - P. M. A. M. A. P. teigė, kad jo vadovaujama įmonė verčiasi drabužių prekyba, įmonė turi filialus ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje. Prekės tiekiamos iš Kinijos. M. A. P. teigė, kad reikalingas asmuo pervedinėti pinigus už prekes į Kiniją. Tuo tikslu pareiškėja ir OOO „Brain Liuks“, atstovaujama direktoriaus M. A. P., 2002 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė sutartį dėl piniginių lėšų pervedimo iš Lietuvos Respublikos bankų į užsienio klientų sąskaitas. Už suteiktas paslaugas sutartyje numatyta pareiškėjai sumokėti 0,7 proc. nuo pervestos sumos dydžio atlyginimą, įskaitant banko išlaidas už piniginių lėšų pervedimą. Pareiškėja teigė, kad pasiimdama pinigus iš Rusijos piliečių pasirašydavo pakvitavimą, kad pinigus gavo, tačiau šių pakvitavimo kopijų nereikalavo.

Patikrinimo metu mokesčių administratorius dėl OOO „Brain-Liuks“ kreipėsi į Rusijos federalinę mokesčių tarnybą kuri 2007 m. lapkričio 20 d. atsakyme Nr. 26-2-03/7012 nurodė, kad ribotos atsakomybės bendrovė „Brain-Liuks“ į Maskvos miesto 15-osios inspekcijos įskaitą buvo įrašyta 2002 m. rugsėjo 12 d. (sutartis sudaryta 2002 m. rugpjūčio 11 d.). Bendrovės generalinis direktorius – L. J. V., vyriausiasis buhalteris - P. M. A. Rusijos federalinė mokesčių tarnyba bendrovės ir generalinio direktoriaus faktinės buvimo vietos nenustatė, todėl mokesčių administratorius neturėjo galimybės patikrinti bendrovės dokumentus.

Atsakovo manymu, Komisija padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad 2002 m. rugpjūčio 1 d. sutartis su OOO „Brain-Liuks“ nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad ji veikė kaip tarpininkė, kadangi jokie kiti dokumentai apie šios sutarties įvykdymą nepateikti, neįvardinti asmenys neva pareiškėjai perdavę minėtus pinigus, nepateikti dokumentai, įrodantys, kad pinigai buvo perduoti minėtos įmonės atstovų. Nors pareiškėja pateiktame paaiškinime teigė, kad, pasiimdama pinigus iš Rusijos piliečių, pasirašydavo pakvitavimą, jog pinigus gavo, tačiau šių pakvitavimo kopijų nereikalavo ir mokesčių inspekcijai nepateikė. Pagal gautą Rusijos federalinės mokesčių tarnybos informaciją OOO „Brain Liuks“ generalinis direktorius - L. J. V., o vyriausiasis buhalteris - P. M. A.; tuo tarpu minėtą sutartį pasirašė direktoriumi įvardintas M. A. P. Be to, pateiktoje informacijoje nurodyta, kad paskutinį kartą pateikta OOO „Brain Liuks“ 2004 metų III ketvirčio buhalterinė ir mokesčių atskaitomybė bei 2004 metų mokesčių deklaracijos - „nulinės“. Nei patikrinimo metu, nei patikrinimo akto tvirtinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą atsakovui, nei Komisijai nepateikti įrodymai, kaip minėti pinigai pateko į Lietuvos Respubliką, t. y. nenustatytas iš minėtos įmonės pinigų gavimo faktas. Šios aukščiau įvardintos aplinkybės leidžia teigti, jog minėta sutartimi bandoma išvengti mokestinės prievolės. Minėtos išvados pagrįstumą sąlygoja ir tai, kad pareiškėja patikrinimo metu keitė savo paaiškinimus. 2004 m. rugpjūčio 10 d. paaiškinime pateiktame FNTT pareiškėja nurodė, jog pinigus, kuriuos ji įnešdavo į atsiskaitomąją sąskaitą ir pervesdavo Kinijos Liaudies Respublikos pil. D. Y. S., jai atveždavo Lenkijos prekeiviai. Paaiškinime teigė, kad „Lenkijos prekiautojai pas mane užsako prekes, kurių jie pageidauja, o aš šių prekių užsakau pas Kinijos pilietį D. Y. S.“. Paaiškinime nurodyta, kad, jos uždarbis yra 10 proc. gryno pelno nuo Lenkijos prekeiviams parduotų prekių. Tačiau pareiškėja neįvardino nei Lenkijos firmų, užsakiusių prekes, nei pinigus perdavusių asmenų. 2004 m. gruodžio 14 d. ir 2007 m. birželio 5 d. mokesčių inspekcijai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, jog pagal minėtą sutartį pinigus gavo iš OOO „Brain Liuks“ atstovų, ir minėtos įmonės nurodymu juos pervesdavo į Kiniją. Šiuose paaiškinimuose pareiškėja jau nurodo, kad jos uždarbis yra 0,7 proc. dydžio tarpininkavimo mokestis nuo į Kiniją pervestos sumos, įskaitant lėšas, reikalingas sumokėti už pinigų pervedimą. Ir šiuo atveju pareiškėja neįvardino pinigus perdavusių asmenų bei nepateikia dokumentų ar kitų įrodymų apie pinigų gavimą. Minėti pareiškėjos paaiškinimai inspekcijos pagrįstai vertintini kritiškai ir dėl to, kad 2005 m. rugpjūčio 25 d. gautame atsakyme iš Kinijos Liaudies Respublikos informuojama, jog pil. D. Y. S. pardavinėjo drabužius turguje, jis su pareiškėja bendradarbiavo per agentą Kinijoje, su ja buvo susitikęs, nors su pareiškėja nėra pasirašęs rašytinės prekių tiekimo sutarties.

Inspekcija patikrinimo metu surinko pakankamai įrodymų patvirtinančių, kad pinigų sumos įneštos į pareiškėjos sąskaitas yra jos pajamos ir tinkamai taikydama teisės aktų nuostatas apskaičiavo pareiškėjos mokėtinus į biudžetą mokesčius bei su jais susijusias sumas nuo 2002-2004 m. gautų pajamų. MAĮ 67 str. 2 d. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Kaip jau minėta, 2002 m. rugpjūčio 1 d. sutartis nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad ji veikė kaip tarpininkė, o kitų dokumentų ar kitų įrodymų, jog į asmenines sąskaitas įnešti grynieji pinigai nėra pareiškėjos pajamos, pareiškėja nei patikrinimo metu, nei patikrinimo akto tvirtinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą atsakovui, nei Komisijai nepateikė.

Inspekcija pagrįstai aukščiau minėtą pinigų sumą priskyrė pareiškėjos pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiai, ir už 2002 m. apskaičiavo 40 597 Lt FAPM, už 2003 m. - 689 707 Lt GPM, už 2004 m. - 237 236 Lt GPM, nes pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog į Kiniją pervesta 3 021 213,58 Lt pinigų suma yra ne pareiškėjos pinigai, o Rusijos bendrovės OOO „Brain-Liuks“ perduoti pinigai.

Akcentuoja, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Pareiškėjai nepateikus dokumentų, įrodančių pinigų gavimą, negalima spręsti, koks tai buvo sandoris, negalima įvardinti „versliškumo“ požymių. Šiuo atveju į atsiskaitomąją sąskaitą buvo įnešti tik pinigai, tačiau nenustatytos aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti, kad pareiškėja juos gavo iš individualios veiklos vykdymo. Pareiškėja savo teiginio, jog minėti pinigai gauti verčiantis individualia veikla, neįrodė, jokių dokumentų ar kitų įrodymų inspekcijai, atsakovui bei Komisijai nepateikė.

FAPMLĮ 40 str. 1 d. (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-400 redakcija) nurodyta, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos bei fiziniai asmenys už šio skyriaus nuostatų pažeidimą atsako MAĮ nustatyta tvarka. GPMĮ 36 str. 2 d. (originali įstatymo redakcija) nurodyta, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, inspekcija, nustačiusi, kad pareiškėja turėjo sumokėti į biudžetą 40 597 Lt FAPM ir 926 943 Lt GPM, bet to nepadarė, bei, vadovaudamasi 1995 m. birželio 28 d. MAĮ Nr. 1-974 39 str. 6 d. (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija), 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112 (toliau - MAĮ ) 96 str. 2 d. (originali įstatymo redakcija), pagrįstai apskaičiavo 23 214 Lt FAPM delspinigius ir 455 734 Lt GPM delspinigius. Komisija, vadovaudamasi MAĮ 100 str. 1 d. 3 p., atleido pareiškėją nuo priskaičiuotų 23 214 Lt FAPM delspinigių ir 455 734 Lt GPM delspinigių mokėjimo.

MAĮ 140 str. nustato, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus. Inspekcija, vadovaudamasi FAPMLĮ 40 str. 1 d., MAĮ 50 str. 2 d. (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija) bei MAĮ 139 str. nuostatomis, atsižvelgusi į tai, kad patikrinimo metu pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo papildomai apskaičiuoto 40 597 Lt FAPM ir 92 694 Lt GPM inspekcija pagrįstai paskyrė minimalią 10 proc. dydžio 4 060 Lt (40 597 Lt x 10 proc.) FAPM baudą bei 92 694 Lt (926 943 Lt x 10 proc.) GPM baudą.

MAĮ 141 str. 1 d. įtvirtinti atleidimo nuo paskirtų baudų atleidimo pagrindai. Tačiau pagal MAĮ 141 str. 2 d. (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Taigi, atleidimas nuo baudos mokėjimo visų pirma sietinas su mokesčio sumokėjimu arba priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio inspekcijos pareigūnas neteisėtai patikrinimo akte priskaičiavo, o inspekcija sprendime neteisėtai patvirtino inspekcijos pareigūno neteisėtai priskaičiuotas sumas nuo 2004 m. į Kiniją pervestų pinigų sumų. Pažymi, kad pareiškėjai mokesčiai ir su jais susijusios sumos patikrinimo akte apskaičiuotos nuo pajamų gautų 2002-2004 m., būtent tuo laikotarpiu, kurį apėmė mokestinis patikrinimas (2002 m. sausio 1 d. - 2004 m. gruodžio 31 d.) Atsakovas taip pat pažymi, kad surašant patikrinimo aktą (patikrinimo aktas pareiškėjai surašytas 2008 m. birželio 30 d.), buvo pasibaigęs ir GPMĮ nustatytas 2004 m. metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo terminas. Iš patikrinimo akto matyti, jog pareiškėja 2004 m. gautų 723 554,09 Lt pajamų mokesčio deklaracijoje nedeklaravo. Akcentuoja, kad šios bylos ginčo dalykas yra ar pagrįstai pareiškėjos 2002-2004 m. gautos pinigų sumos priskirtos pareiškėjos gautoms pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais, ir apmokestintos FAPM bei GPM, o ne mokesčių inspekcijos pareigūno veiksmai.

Atsakovo manymu, pareiškėjos sunki ekonominė ir socialinė padėtis nėra pagrindas atleisti ją nuo įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotų mokesčių mokėjimo. Pareiškėja, vadovaudamasi MAĮ 88 str. bei finansų ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 260 patvirtinta Mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarka, turi teisę kreiptis į vietos mokesčių administratorių (Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją) su prašymu leisti mokestinę nepriemoką mokėti dalimis ir (arba) jos mokėjimą atidėti.

MAĮ 113 str. nustatyti atvejai, kuriais mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška. Šio straipsnio 1 d. 3 p. numatyta, kad netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, nes sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Sunkią ekonominę (socialinę) padėtį liudijančios aplinkybės turi būti patvirtintos kompetentingų institucijų išduotais dokumentais. Kaip nurodė Komisija, jeigu pareiškėja negali sumokėti 40 597 Lt FAPM, 4 060 Lt FAPM baudos, 926 943 Lt GPM ir 92 694 Lt GPM baudos dėl šiame straipsnyje nurodytų aplinkybių, turi teisę kreiptis į Vilniaus AVMI su prašymu dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Teismo posėdyje pareiškėja skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Mokestinėje byloje ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos 2002-2004 m. gautas pinigų sumas priskyrė jos gautoms pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais, ir jas apmokestino FAPM ir GPM.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos FAPM, GPM mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir 2008 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo akte Nr. (21.26)-04-77-61 (mokestinė byla, t. I, b. l. 45-51) A. S. papildomai apskaičiavo 1 446 488 Lt; iš jų 40 597 Lt FAPM, 23 214 Lt FAPM delspinigius, 926 943 Lt GPM, 455 734 GPM delspinigius. Inspekcija 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-214 (mokestinė byla, t. I, b. l. 38-44) ) patvirtino patikrinimo aktą ir paskyrė 10 proc. dydžio 4 060 Lt FAPM ir 92 694 Lt GPM baudą. A. S. kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių (mokestinė byla, t. I, b. l. 31-35). Valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 68-287 (mokestinė byla, t. I, b. l. 17-26) patvirtino Vilniaus AVMI 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-214. Pareiškėja pateikė skundą Komisijai (mokestinė byla, t. I, b. l. 2-6). Ši 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. S-54(7-7/2009) (mokestinė byla, t. II, b. l. 189-198) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 68-287 ir atleido pareiškėją nuo 23 214 Lt FAPM delspinigių ir 455 734 Lt GPM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja mano, kad Komisijos sprendimas dalyje dėl priskaičiuotų FAPM ir GPM sumų bei šių mokesčių baudų yra nepagrįstas, todėl turėtų būti naikinamas. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad Komisijos priimtas sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

FAPMLĮ 33 str. 1 d. numato, kad bendrosios pajamos už turto nuomą bei kitos pajamos, neišvardytos šio įstatymo II, III ir IV dalyse bei šio straipsnio trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje ir šeštojoje dalyse, apmokestinamos taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą. Pagal GPMĮ 3 str. pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (GPMĮ 5 str. 1 d.). Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį (GPMĮ 5 str. 2 d.). Pagal GPMĮ 6 str. 3 d. šio straipsnio 2 d. nenurodytoms pajamoms taikomas 33 proc. pajamų mokesčio tarifas.

Mokestinio patikrinimo metu pagal iš AB „Šiaulių bankas“ gautą informaciją (piniginių operacijų išrašus, tarptautinius mokėjimo pavedimus) nustatyta, kad pareiškėja 2002 m. į turimą asmeninę sąskaitą įnešė grynais pinigais 58 000 JAV dolerių (202 983 Lt). Minėtą piniginių lėšų sumą ši pilietė tarptautiniais mokėjimo pavedimais pervedė į Kiniją, pil. D. Y. S., pavedime mokėjimo paskirtį nurodydama - už skolą. Pagal gautą iš AB „Šiaulių bankas“ ir AB „Parex“ bankas informaciją 2003 m. pareiškėja į AB „Šiaulių bankas“ atsiskaitomąją sąskaitą įnešė grynais 586 200 JAV dolerių (1 813 148,85 Lt) ir į AB „Parex“ bankas - 100 100 JAV dolerių (281 527,64 Lt), kuriuos tarptautiniais mokėjimo pavedimais pervedė į Kiniją. Iš viso 2003 m. A. S. į Kiniją pervedė 2 094 676,49 Lt. Be to, nustatyta, kad 2004 m. pareiškėja į savo sąskaitą, esančią AB „Parex“ banke, įnešė grynais ir į Kiniją pervedė 260 600 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko valiutų kursą 723 554,09 Lt).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pažymėtina, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, nagrinėjamu atveju – pareiškėjos veiksmų (veiklos) tikslus, paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Nors pareiškėja skunde kategoriškai tvirtino, kad pagal sutartį su OOO „Brain Liuks“ iš esmės vykdė individualią veiklą ir į Kinija pervesta virš 3 mln. Lt suma nėra jos pajamos, tokie jos išsakyti argumentai vertintini kritiškai.

Individualios veiklos apibrėžimas yra pateikiamas GPMĮ 2 str. 7 d., nustatančioje, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Taigi, įstatymų leidėjo pateiktuose ekonominės veiklos ir individualios veiklos apibrėžimuose nėra išskiriama kokia nors veiklos rūšis (veiklos pobūdis) kaip būtinas elementas tam tikrą veiklą pripažinti individualia. Tokia pripažįstama bet kokia veikla, kuria siekiama gauti pajamų. Tai reiškia, kad būtent pajamų gavimas iš savarankiškos tęstinės veiklos yra požymiai, nulemiantys vienos ar kitos veiklos priskyrimą individualiai veiklai.

Dėl GPMĮ 2 str. 7 d. pateiktos individualios veiklos sąvokos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai, kuriais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), kuris, nagrinėjant bylas teismuose, yra išreiškiamas maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), išskyrus tuos atvejus, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

2006 m. birželio 6 d. sprendime adm. byloje Nr. A5-902/2006 išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, aiškindama minėtoje įstatymo nuostatoje pateikiamą individualios veiklos sąvoką, pažymėjo, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms jos rūšims.

GPMĮ prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas adm. byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (2007 m. liepos 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-693/2007).

Nagrinėtinu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja įnešė atitinkamas pinigų sumas į savo sąskaitą, tačiau nei mokesčių administratoriams, nei Komisijai, nei teismui ji nepateikė dokumentų, įrodančių, jog į Kiniją 2002-2004 m. pervestos lėšos buvo gautos jai vykdant individualią veiklą.

Iš 2008 m. rugpjūčio 1 d. sutarties (mokestinė byla, t. I, b. l. 63-64) 1.1 p. matyti, kad siekiant operatyviau ir greičiau pervesti pinigines lėšas į užsienio klientų sąskaitas, Rusijos įmonė įsipareigojo savo lėšomis pristatyti pinigines lėšas į Vilniaus miestą ir perduoti jas A. S. tolesniam piniginių lėšų pervedimui į nurodytą sąskaitą. Sutarties 1.2 p. numatė, kad A. S. įsipareigoja priimti iš OOO „Brain Liuks“ atstovo pinigines lėšas ir per tris dienas iš savo asmeninės sąskaitos atlikti pervedimą į Rusijos įmonės atstovo nurodytą sąskaitą. Pagal sutarties 1.3 p. atlikus piniginių lėšų pervedimą bei pateikus mokėjimo dokumento, liudijančio apie pervedimą, kopiją, OOO „Brain Liuks“ atstovas sumoka A. S. už suteiktas paslaugas 0,7 proc. nuo pervestos sumos dydžio atlyginimą, įskaitant banko išlaidas už piniginių lėšų pervedimą.

Nagrinėtinu atveju A. S. nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad OOO „Brain Liuks“ atstovai tikrai perdavė pareiškėjai tas pinigų sumas, kurias vėliau ji pervedė į Kiniją. Be to, pareiškėja negalėjo tiksliai įvardinti asmenų, kurie neva perdavinėjo jai pinigus, pavardžių; tai pat neįvardino prekes užsakiusių firmų. Nors ji tvirtino, kad priimdama pinigus iš Rusijos piliečių, pasirašydavo pakvitavimą, jog pinigus gavo, tačiau šių pakvitavimų kopijų nereikalavo ir mokesčių inspekcijai neapteikė.

Iš Rusijos federalinės mokesčių tarnybos buvo gauta informacija (mokestinė byla, t. I, b. l. 83-85), kad OOO „Brain Liuks“ generalinis direktorius buvo L. J. V., o vyr. buhalteris - P. M. A. Tuo tarpu pareiškėjos skunde minimą sutartį pasirašė direktoriumi įvardintas M. A P. Taip pat gauta informacija, kad adresu (duomenys neskelbtini),, str., Maskva (adresas nurodytas 2002 m. rugpjūčio 1 d. sutartyje) OOO „Brain Liuks“ nėra. Nurodytu adresu yra kita bendrovė (OOO „Markiz“). OOO „Brain Liuks“ paskutinį karta pateikta 2004 m. III ketvirčio buhalterinė ir mokesčių atskaitomybė bei 2004 m. mokesčių deklaracijos - „nulinės“. Taigi, pareiškėjos minimos sutarties vykdymas kritiškai vertintinas ir dėl šios priežasties.

Be to, kaip matyti iš Kinijos mokesčių administratoriaus gautos informacijos, D. Y. S. (asmuo, kuriam buvo pervesti pinigai) pardavinėjo drabužius turguje, jis su A. S. bendradarbiavo per agentą Kinijoje, su ja buvo susitikęs vieną kartą. Jis tvirtino, kad su A. S. nėra pasirašęs rašytinės prekių teikimo sutarties (mokestinė byla, t. I, b. l. 86, 148). Tokios išdėstytos aplinkybės taip pat vertintinos pareiškėjos nenaudai.

Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad A. S. per 2002-2004 m. laikotarpį nėra deklaravusi grynųjų pinigų įsivežimo į Lietuvos Respubliką.

Taigi, darytina išvada, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad į Kiniją pervesti pinigai nebuvo pareiškėjos pajamomis.

Atsakovas šiuo atveju pripažino, kad pareiškėjai nebuvo būtina pateikti legalizuotą ar patvirtintą apostile 2002 m. rugpjūčio 1 d. sutartį (mokestinė byla, t. I, b. l. 30), tačiau tai situacijos iš esmės nekeičia. Mokestinėje byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia mokesčių administratorių padarytas išvadas

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad mokestinis patikrinimas buvo stabdomas dėl objektyvių priežasčių (pvz., dėl informacijos gavimo iš užsienio; mokestinė byla, t. I, b. l. 74-75). Pareiškėja sustabdymų neskundė, tuo iš esmės sutikdama su atliekamo patikrinimo trukme. Iš kitos pusės, MAĮ 119 str. 6 d. nustato, kad mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama.

Mokestinis patikrinimas nagrinėtinu atveju apėmė 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mokesčiai papildomai apskaičiuoti už 2002-2004 m., todėl nėra pagrindo teigi, kad mokesčių administratoriaus pareigūnai veikė ultra vires. Be to, kaip teisingai pažymėta atsakovo atsiliepime, surašant patikrinimo aktą jau buvo pasibaigęs GPMĮ nustatytas 2004 m. metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo terminas.

Kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės jos skundo pagrįstumo taip pat neįrodo. Darytina išvada, kad jai, neįrodžius gautų pinigų kilmės, pagrįstai papildomai buvo apskaičiuota 40 597 Lt FAPM ir 926 943 Lt GPM.

MAĮ 139 str. 1 d. nustato, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Mokesčių administratorius nagrinėtinu atveju atsižvelgė į A. S. mokestinę atsakomybę lengvinančią aplinkybę (pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir pateikė dokumentus), ir pagrįstai nuo papildomai apskaičiuotų FAPM ir GPM paskyrė minimalias 10 proc. dydžio baudas - 4 060 FAPM baudą ir 92 694 Lt GPM baudą.

MAĮ 141 str. numato šiuos atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 str. paskirtų baudų mokėjimo pagrindus: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nekaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Taigi, įstatyme numatytas baigtinis atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindų sąrašas. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų visumos, pareiškėja šiuo atveju neatitinka nei vieno iš jų: 1) ji neįrodė, kad nėra kalta dėl padaryto pažeidimo; 2) mokesčio įstatymas pažeistas ne dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčio mokėtojo valios; 3) nesumokėtas pajamų mokestis aiškiai liudija apie biudžetą padarytą žalą; 4) mokesčio pažeidimas nebuvo įtakotas klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo/konsultacijos.

Pagal MAĮ 141 str. 2 d. nuostatas nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Šiuo atveju pareiškėjai apskaičiuotos FAPM ir GPM sumos nėra sumokėtos į biudžetą. Mokestinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad mokesčių sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo paskirtų FAPM ir GPM baudų. Skunde išdėstytos aplinkybės dėl sunkios ekonominės ir socialinės padėties nagrinėtinu atveju nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Komisijos priimtą sprendimą, o taip pat įpareigoti mokesčių administratorių perskaičiuoti FAPM ir GPM sumas.

Komisija, įvertinusi rašytinius mokestinės bylos įrodymus ir vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 3 p., pagrįstai pareiškėją atleido nuo priskaičiuotų 23 214 Lt FAPM delspinigių ir 455 734 Lt GPM delspinigių mokėjimo. Komisijos sprendimas šioje dalyje nekoreguotinas.

Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti jos skundo pagrįstumo. Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą nenustatyta. Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. S-54(7-7/2009) toje dalyje, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 68-287, yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo šioje dalyje sprendimą naikinti bei įpareigoti Vilniaus Vilniaus AVMI ir Valstybinę mokesčių inspekciją apskaičiuoti pareiškėjos į biudžetą mokėtinus FAPM, GPM ir su jais susijusius delspinigius nuo 21 148,49 Lt sumos, atitinkamai taikant 20 proc. FAPM ir 15 proc. GPM tarifus. A. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad teisės aktai asmeniui, neišgalinčiam susimokėti papildomai priskaičiuotų mokesčių ir baudų, suteikia teisę kreiptis į teritorinį mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nuspre n d ė:

pareiškėjos A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.