Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo

D. G. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje;

E. Ž. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

E. Ž. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nukentėjusiosios S. D. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 42,57 Eur (147 Lt) atlyginimo atmestas, o civilinis ieškinys dalyje dėl 50 Lt (14,48 Eur) turtinės žalos atlyginimo (dėl išdaužto lango stiklo) paliktas nenagrinėtas bei jos pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl sugadinto turto atlyginimo, t. y. dalyje dėl 130,32 Eur (450 Lt), atmestas.

Proceso išlaidos už kaltinamiesiems suteiktą teisinę pagalbą iš D. G. ir E. Ž. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. vasario 8 d. apie 2 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, vieninga tyčia, kartu su P. L. ir E. Ž. įsibrovė į patalpą – V. B. priklausantį gyvenamąjį namą, kuris yra (duomenys neskelbtini), ir padarė plėšimą panaudojant fizinį, psichinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. B. ir S. D., t. y. P. L. kumščiu suduodant S. D. ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, padarė jai nubrozdinimus dešiniame skruoste, dešiniame momenyje ir viršugalvio srityje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, vieną kartą kumščiu suduodant V. B. į galvą, prispaudus jį foteliu, padarė kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, sukėlusią nežymų sveikatos sutrikdymą, taip atimant galimybę nukentėjusiesiems priešintis, reikalavo pinigų degtinei, cigaretėms ir pagrobė svetimą turtą – V. B. ir S. D. priklausančius įvairius maisto produktus, kurių bendra vertė 147 Lt, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

E. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. vasario 8 d. apie 2 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, vieninga tyčia, kartu su D. G. ir P. L. įsibrovė pro duris į patalpą – V. B. priklausantį gyvenamąjį namą, kuris yra (duomenys neskelbtini), ir panaudojant fizinį, psichinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. B. ir S. D., t. y. P. L. kumščiu suduodant S. D. ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, padarė jai nubrozdinimus dešiniame skruoste, dešiniame momenyje ir viršugalvio srityje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, vieną kartą kumščiu suduodant V. B. į galvą, prispaudus jį foteliu, padarė kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, sukėlusią nežymų sveikatos sutrikdymą, taip atimant galimybę nukentėjusiesiems priešintis, reikalavo pinigų degtinei ir cigaretėms bei pagrobė svetimą turtą – V. B. ir S. D. priklausančius įvairius maisto produktus, bendros 147 Lt vertės, įsibrovimo metu P. L. rankomis traukiant laukujes ir verandos duris, jas sulaužant, sugadino bendros 200 Lt vertės turtą, kambaryje foteliu tyčia prispaudžiant nukentėjusįjį V. B., sudaužė 50 Lt vertės šviestuvą, tyčia metant pliauską, išdaužė 50 Lt vertės lango vieną stiklą, suplėšė 50 Lt vertės užuolaidą, jam – E. Ž. tyčia ranka smarkiai beldžiant į langą, išdaužė 50 Lt vertės išorinį kambario lango stiklą, taip tyčia padarė plėšimą, sugadino ir sunaikino nukentėjusiųjų turtą už 500 Lt, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje.

Skunde teigiama, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog buvo susitarimas tarp E. Ž., P. L. ir D. G. įvykdyti plėšimą įsibrovus į gyvenamąją patalpą, kiekvieno jų tyčia apėmė tokios nusikalstamos veikos padarymą, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusieji būtų prekiavę alkoholiniais gėrimais. E. Ž., P. L. ir D. G. teigė, kad alkoholiui pasibaigus jie ėjo nusipirkti alkoholinių gėrimų pas asmenį, vardu V., tačiau teisme D. G. nurodė priešingai – kad jam P. L. sakė, jog nukentėjusieji prekiauja alkoholiniais gėrimais, nors vėliau teigė nežinojęs, jog nukentėjusieji prekiauja alkoholiu. Pažymi, jog E. Ž. nurodė, jog jis laukė P. L. lauke su degtine, o tai rodo, kad kaltininkai turėjo alkoholinių gėrimų. Teigia, kad objektyvūs bylos duomenys – tai, kad nakties metu buvo išlaužtos gyvenamojo namo dvejos durys, iš karto po to atlikti veiksmai – fizinio smurto, grasinimų prieš nukentėjusiuosius panaudojimas, reikalavimas atiduoti turtą – paneigia, jog kaltininkai siekė nusipirkti alkoholinių gėrimų, be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad E. Ž., P. L. ir D. G. būtų turėję lėšų alkoholiui įsigyti. Pažymi, kad prieš įsibraunant į gyvenamąją patalpą buvo imtasi veiksmų nusikalstamai veikai įvykdyti – atplėštas elektros kabelis, taip siekiant name atjungti elektrą, tai taip pat paneigia siekį atlikti sandorį ir patvirtina, jog kaltininkai ėmėsi veiksmų nusikalstamos veikos įvykdymui.

E. Ž. ir P. L. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį dėl turto sugadinimo – durų, bendros 200 Lt vertės sugadinimo, 50 Lt vertės šviestuvo sugadinimo, 100 Lt vertės langų stiklų išdaužimo, 50 Lt vertės užuolaidos suplėšymo. Kadangi kito sugadinto turto vertė nesiekia 3 MGL dydžio, E. Ž. pagal BK 187 straipsnį išteisintas pagrįstai. Tačiau plėšimo metu buvo sugadintos namo durys, išdaužtas langas ir siekiant paveikti nukentėjusiojo pasipriešinimą atliktais veiksmais sudaužytas šviestuvas, padaryta 300 Lt žala turi būti solidariai priteista nukentėjusiajai iš D. G. ir E. Ž..

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. G. ir E. Ž. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nors nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad D. G. ir E. Ž. nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme.

D. G. parodė, kad jis ėjo pas nukentėjusiuosius kartu su E. Ž. ir P. L. įsigyti naminės degtinės, matė kaip P. L., stipriai patraukęs durų rankeną, atidarė duris ir įėjo į namą, po kelių minučių ir jis pats įėjo į namą, ten nuo spintelės paėmė dalį maisto produktų, tačiau smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, nematė ką name veikė E. Ž. ar kaip smurtavo P. L., bet girdėjo, kad P. L. kažko reikalavo, o kai išgirdo, jog P. L. pradėjo mušti nukentėjusiuosius, jį išvedė į lauką. D. G. pripažino, kad iš nukentėjusiųjų nuo koridoriuje buvusios spintelės pavogė kruopų pakelį ir lašinius, kuriuos suvartojo. Tokius parodymus, jog jis pavogė dalį maisto produktų, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu smurtą naudojo tik P. L., D. G. davė ne tik teisme (2 t. 95–96 b. l.), bet ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 131–132, 141 b. l.), juos patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje (1 t. 134–138 b. l.). E. Ž. parodė, kad jis belsdamas nukentėjusiesiems į langą jį dėl neatsargumo išdaužė, kad P. L., stipriai patraukęs durų rankeną, atidarė duris ir įėjo į vidų, jis taip pat įėjo į namą, tačiau nieko nukentėjusiesiems nedarė, smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo P. L., nes girdėjo kaip kažkas dužo, P. L. šaukė, iš to suprato, kad kažkas įvyko, todėl kartu su D. G. P. L. išvedė iš namo. E. Ž. teigė, kad jokių daiktų ar maisto produktų iš nukentėjusiųjų nepaėmė. Tokius parodymus E. Ž. davė teisme (2 t. 96–97 b. l.) ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 172–173, 181 b. l.) bei patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 175–178 b. l.). Taigi, iš D. G. ir E. Ž. parodymų akivaizdu, jog jie ne tik matė, kaip P. L. įsibrovė į nukentėjusiųjų namą, bet ir patys be nukentėjusiųjų leidimo ar sutikimo pateko į namą pro P. L. išlaužtas dvejas namo duris, todėl tai rodo, kad D. G. ir E. Ž. suprato įsibrovę į nukentėjusiųjų gyvenamąją patalpą. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nuo teismo pasislėpusio P. L. parodymų matyti, kad jis prisipažino išlaužęs nukentėjusiųjų namo duris, kad į namą įėjo kartu su E. Ž., o D. G. likęs laukti lauke, kad name jis nuėjo į kambarį, kur degė šviesa, ir moters paprašė duoti pinigų, kad po to, kai jis netyčia užkliuvęs už baldo, nugriuvo ant lovoje gulėjusio vyriškio ir su juo susigrūmė, atsistojęs išėjo iš namo į lauką, ten jo laukė D. G. ir E. Ž. (1 t. 100–101, 103–106, 109 b. l.). D. G. ir E. Ž. parodymus, jog jie smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo ir iš namo išvedė nukentėjusiuosius mušusį P. L., patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai. Tačiau nukentėjusioji S. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė (2015-03-26 nukentėjusioji mirė – 2 t. 149 b. l.), kad išlauždami namo duris į namą įsibrovė trys jaunuoliai, kurių vienas grasindamas ir naudodamas smurtą jos ir jos sugyventinio V. B. atžvilgiu reikalavo pinigų, o kiti du jaunuoliai vaikščiojo po virtuvę ir „kraustė“ spinteles (t. y. vogė) (1 t. 14, 42–43, 46, 47, 52–53 b. l.). Nukentėjusysis V. B. taip pat parodė, kad kai jis prabudo, pamatė, kaip vienas vaikinas iš S. D. reikalavo pinigų, ranka sudavė jai smūgį į galvą, o jam bandant apginti S. D., tas vaikinas kelis kartus jam smogė į galvą, foteliu prispaudė, kad tą vaikiną iš namo išsivedė kiti du verandoje buvę jaunuoliai (1 t. 62, 63–64 b. l., 2 t. 104–105 b. l.). Tokius parodymus nukentėjusieji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 54–61, 69–74 b. l.). Nukentėjusiųjų parodymus, jog buvo įsibrautą į namą, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos durų laužimo žymės (1 t. 16–21 b. l.). Nors teisme nukentėjusysis V. B. teigė, kad niekas P. L. neišsivedė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis nuosekliai nurodė, jog verandoje buvę du jaunuoliai išsivedė jį mušusį jaunuolį. Šis teisme nukentėjusiojo duotų parodymų netikslumas nėra esminis, nes nukentėjusysis vienodai nurodė, kad į namą buvo įsibrovę trise, kad tik vienas jų naudojo smurtą, be to, nukentėjusysis teisme buvo apklaustas po įvykio praėjus vieneriems metams, todėl toks ilgas laiko tarpas be abejonės turėjo įtakos teisme prisimenant įvykio aplinkybes.

Įvertinus tai, kad nukentėjusieji iš esmės vienodai nurodė, jog į namą buvo įsibrovę trise, kad tik vienas jų atžvilgiu naudojo smurtą, o kiti du įsibrovėliai vogė, bei atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji ir D. G. bei E. Ž. nebuvo anksčiau pažįstami, nesutarimų tarp jų nebuvo, daroma išvada, kad nukentėjusieji neturėjo tikslo apkalbėti D. G. ir E. Ž., todėl netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo.

Nors D. G. ir E. Ž. teigė, kad jie kartu su P. L. ėjo pirkti naminės degtinės pas pažįstamą, vardu Valė, bet sumaišė namus, tačiau tokių jų parodymų nepatvirtina byloje surinkti duomenys. Be to, D. G. ir E. Ž. parodymai yra prieštaringi, nes D. G. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad kelią pas V. rodė E. Ž., tačiau E. Ž. nurodė, kad tiksliai nežinojo, kur ji gyvena, be to, abu nurodė neturėję pinigų naminei degtinei, nematė, kad ir P. L. būtų pirkęs degtinę. Taigi, D. G. ir E. Ž. parodymai, jog jie nakties metu ėjo pirkti naminės degtinės, nors pinigų nei vienas neturėjo, vertinami kaip jų pasirinkta gynybos versija siekiant pateisinti įsibrovimą į nukentėjusiųjų namus.

Ikiteisminio tyrimo metu D. G. nurodė, kad pavogtus maisto produktus jis su E. Ž. suvartojo ryte, teisme teigė, kad maisto produktus suvartojęs su savo tėvais, o E. Ž. tvirtino maisto produktų nevartojęs su D. G. ir, kad nieko nežinojo apie pavogtus maisto produktus, nes pats jų nevogė. Taigi, D. G. ir E. Ž. parodymai yra prieštaringi, be to, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Priešingai, juos paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios S. D. parodymai, jog ji matė, kaip du jaunuoliai „kraustė spinteles“ bei ją ir V. B. mušusiam jaunuoliui pasakė „gerai, einam, užteks ką radom“ (1 t. 42–43 b. l.). Tokie nukentėjusiosios parodymai rodo, kad D. G. ir E. Ž. veikė kartu, suprato, kad iš nukentėjusiųjų namo vogė ten buvusius maisto produktus.

Taip pat iš D. G. ir E. Ž. bei nuoseklių nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo tik P. L., o D. G. ir E. Ž., iš karto po to, kai išgirdo P. L. smurtaujant, išvedė iš namo nukentėjusiuosius mušusį P. L.. Taigi, P. L. veiksmai buvo nepriimtini D. G. ir E. Ž.. Dėl to daroma išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina tarp E. Ž. ir D. G. bei P. L. buvus išankstinį susitarimą vykdyti plėšimą. Taigi, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad P. L. veiksmai vertinami kaip vykdyto ekscesas. Kadangi susitarimo smurtauti nebuvo, susitarimas buvo užvaldyti svetimą turtą, ką D. G. bei E. Ž. ir padarė, jų veiksmai – svetimo turto užvaldymas įsibraunant į gyvenamąją patalpą – atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, o ne BK 180 straipsnio 2 dalyje. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl D. G. ir E. Ž. išteisinimo naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo pripažįstama, kad

D. G. ir E. Ž. 2014 m. vasario 8 d. apie 2 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, pasislėpusiu nuo teismo ir kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, įsibrovė į patalpą – V. B. priklausantį gyvenamąjį namą, kuris yra (duomenys neskelbtini), ir pagrobė svetimą turtą – V. B. ir S. D. priklausančius įvairius maisto produktus, kurių bendra vertė 147 Lt.

Tokiais savo veiksmais D. G. ir E. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Pripažinus D. G. ir E. Ž. kaltais, iš jų solidariai priteisiama 42,57 Eur (147 Lt) už pavogtą maistą ir 57,92 Eur (200 Lt) už įsibraunant sugadintas duris. Nors nusikalstamos veikos metu buvo sudaužytas 50 Lt vertės šviestuvas, tačiau šį šviestuvą naudodamas fizinį smurtą sudaužė nuo teismo pasislėpęs P. L., kurio smurtiniai veiksmai, atlikti nukentėjusiųjų atžvilgiu – smūgių sudavimas, grumtynių metu pakėlus fotelį sudaužius šviestuvą, skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinti kaip vykdytojo ekscesas, todėl žala už sudaužytą šviestuvą iš D. G. ir E. Ž. nepriteisiama.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

D. G. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, nors teisme teigė esąs kaltas, tačiau prašė jį išteisinti, nenurodė, kad gailisi. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistasis nevedęs, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, kaimynų charakterizuojamas patenkinamai. D. G. yra baustas administracine tvarka už administracinius teisės pažeidimus, kuriuos padarė būdamas neblaivus. Nors D. G. anksčiau nebuvo teistas, tačiau 2012-02-14 jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 8 punktu, paskiriant auklėjamojo pobūdžio priemones. Įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei atsižvelgiant į BK 55 straipsnio nuostatą, jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti D. G. paskyrus BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės apribojimą 1 metams.

E. Ž. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes kaltę pripažino iš dalies, neigė pavogęs svetimą turtą. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistasis nevedęs, nedirba, darbo biržoje registruotas nuo 2014-01-06, nedarbo socialinio draudimo išmokų negauna, kaimynų charakterizuojamas patenkinamai. E. Ž. baustas vieną kartą pagal ATPK 131 straipsnio 1 dalį, duomenų, kad būtų sumokėjęs paskirtą baudą, nėra. E. Ž. yra teistas 5 kartus, iš jų keturis kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Nors anksčiau E. Ž. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias padarė būdamas nepilnametis, tačiau šį kartą nusikaltimą padarė jau būdamas pilnametis. Atsižvelgiant į ankstesnius jo teistumus, jo padarytų nusikaltimų pobūdį, akivaizdu, kad išvadų iš ankstesnių teistumų E. Ž. nedaro, todėl teisėjų kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti E. Ž. paskyrus BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, mažesnį nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, netaikant bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų.

Iš D. G. ir E. Ž. išieškotinos ir proceso išlaidos už jiems suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 4 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendį dėl D. G. ir E. Ž. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį:

D. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014-02-08 iki 2014-02-10 ir laikyti, kad D. G. jau yra atlikęs 4 laisvės apribojimo dienas.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014-02-08 iki 2014-02-27.

Nukentėjusiosios S. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš nuteistųjų D. G. ir E. Ž. solidariai nukentėjusiajai S. D. 100,49 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, iš D. G. išieškoti Valstybei 58,97 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už gynybą pirmosios instancijos teisme, šią sumą sumokant į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (įmokos kodas 5630).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, iš E. Ž. išieškoti Valstybei 123 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už gynybą pirmosios instancijos teisme, šią sumą sumokant į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (įmokos kodas 5630).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.