Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 77–86) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 220,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu. Pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-932/2011). Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2067-624/2015). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentą dėl netaikytino ieškinio senaties termino atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nustatė, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminą prašė taikyti visos Lietuvos valstybei atstovaujančios institucijos. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl ieškinio senaties taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2014, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015, 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Dėl pareiškėjo teiginių, kad Konvencija nenustato jokių senaties terminų joje numatytiems pažeidimams konstatuoti, teismas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62; 1677/62; 1691/62; 1769/63; 1994/63; 2126/64), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70), 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Atsižvelgęs į visa tai ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo bei konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai galbūt pasireiškė. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimais, kuriuose buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Byloje nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Taigi teismas nenustatė pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą (10 000,00 Eur) dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime periodiškai laikotarpiu maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. birželio 23 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas teismui nurodė, kad pareiškėjas šioje įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2007 m. rugpjūčio 28 d. iki 2008 m. birželio 11 d. Skundą pareiškėjas teismui pateikė 2015 m. gegužės 7 d. Akivaizdu, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui prašant, teismas taikė senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, galbūt padarytą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. birželio 23 d. Atsižvelgęs į tai, šią pareiškėjo reikalavimų dalį teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą (5 000,00 Eur) dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate periodiškai laikotarpiu maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. birželio 20 d. Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas negalėjo teismui pateikti informacijos, ar šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šioje įstaigoje, nes tokie duomenys įstaigoje saugomi 3 metus ir jau yra sunaikinti. Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas taip pat nurodė, kad turi būti taikytina ieškinio senatis. Atsižvelgęs į visa tai, teismas taikė ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą (5 000,00 Eur) dėl jo netinkamo konvojavimo laikotarpiu maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Viešojo saugumo tarnybai prašant taikyti ieškinio senaties terminą, teismas jį taikė ir atmetė pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimus dėl netinkamų jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. gegužės 6 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog buvo konvojuojamas perpildytose automobilių kamerose, be saugos diržų, be ventiliacijos ir šildymo. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 3, 109 punktais. Teismas, įvertinęs konvojavimo duomenis, padarė išvadą, kad Viešojo saugumo tarnyba konvojavimą vykdė, nepažeisdama Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimų. Nustatė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius 2014 m. gegužės 12 d. atliko ventiliacijos efektyvumo ir oro temperatūros matavimus automobiliuose ,,VW Crafter“. Be to, remdamasis automobilių, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas, kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemomis, nustatė, jog šiose transporto priemonėse buvo įrengtos šildymo ir vėdinimo sistemos. Kelionės žiniaraščiuose jokių pareiškėjo ar kitų konvojuotų asmenų nusiskundimų (dėl šildymo sistemos neveikimo, ventiliacijos ar saugos diržų nebuvimo) nepažymėta. Be to, pagal 1977 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo (77/541/EEB) (galiojusios iki 2014 m. spalio 31 d.) 15 priedą („Būtiniausi reikalavimai saugos diržams ir įtraukikliams“), saugos diržų įrengimas N2 tipo transporto priemonių kėbule neprivalomas. Remdamasis transporto priemonių registracijos liudijimais, teismas nustatė, kad dalis transporto buvo N2 tipo. Automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės taip pat patvirtino, kad transporto priemonės atitiko joms keliamus techninius reikalavimus. Teismas padarė išvadą, jog transporto priemonės pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą ginčo laikotarpiu buvo tinkamos konvojavimui. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti Viešojo saugumo tarnybos neteisėti veiksmai, teismui nebuvo pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo reikalavimą priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą (75 000,00 Eur) dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje periodiškai laikotarpiu maždaug nuo 2008 m. birželio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Kauno tardymo izoliatoriui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ją taikė ir atmetė pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 23 d. iki 2012 m. gegužės 6 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog ginčo laikotarpis dėl kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje yra nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kartu su kitais 4–5 asmenimis kamerose, kurių plotas 18 kv. m. Teismas pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (be kita ko) reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas, atsižvelgdamas į Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktus duomenis, nustatė, kad Kauno tardymo izoliatorius reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 55 paras (12 iš jų – ne visas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-496/2013 ir kt.). Teismas konstatavo, kad Kauno tardymo izoliatorius CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Teismas pažymėjo, jog skunde nurodyta, kad gyvenimo sąlygos Kauno tardymo izoliatoriuje buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pažymėjo, jog, remiantis šia praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Kauno tardymo izoliatoriuje pažeidimų trukmė maždaug 2,5 metų laikotarpiu (2 kartai po maždaug 2 savaites ir 4 kartai po maždaug savaitę) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose buvo nuo 2,57 kv. m iki 3,37 kv. m) teismui neleido jų vertinti kaip pasiekusių minimalų žiaurumo lygį, t. y. pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, sklido pelėsio kvapas, kamerų langai neatsidarydavo. Be to, išsimaudyti duše neužteko 15 min. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu. Įvertinęs Kauno tardymo izoliatoriaus atsiliepimo argumentus ir pateiktą medžiagą, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją su skundais dėl higienos normų neatitinkančių gyvenimo sąlygų. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad šalis (šiuo atveju – Kauno tardymo izoliatorius) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Pareiškėjo gana abstraktaus pobūdžio skundo argumentai, susiję su šilumos, šviesos trūkumu ir per didele drėgme, buvo atmesti kaip nepagrįsti, o Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuoti. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktu. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad buvo vedamas į dušą ne rečiau kaip kartą per savaitę, tačiau nurodė, jog pasinaudoti dušu jam neužteko skiriamų 15 min. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, o 8 punkte nurodyta, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Atsižvelgiant į tai, Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu taip pat nekonstatuoti.

Taigi, remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimas), teismui kilo pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013. Pažymėjo, jog nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu teismas pastebėjo, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su skundais nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, kad minimali ploto norma didelę dalį laiko (40 iš 55 parų) buvo pažeista nedideliu mastu, pažeidimas 2,5 metų laikotarpiu truko ne visus 2 mėnesius ir nebuvo nepertraukiamas, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 220,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (55 paros x 4,00 Eur), kai pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo reikalavimą priteisti 75 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje teismas patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, neturtinei žalai atlyginti 220,00 Eur, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.