Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Jurivina“, jos atstovui advokatui Tadui Ugintui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Jurivina“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2019 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. S-32 (7-231/2018), kuriuo patvirtintas Inspekcijos 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 69-118, kuriuo panaikintas Klaipėdos AVMI 2018 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. (6.5)-FR0682-123 ir pavesta pakartotinai atlikti Bendrovės mokestinį patikrinimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos AVMI atliko Bendrovės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 2017 m. gruodžio 22 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-523. Patikrinimo aktu nustatė, kad bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu vykdė prekybos naudotais automobiliais veiklą bei Europos valstybėse įsigytas naudotas transporto priemones pardavė Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalių fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat, eksportavo į Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją ir Kirgiziją. Iš viso tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė pardavė 1390 transporto priemonių ir apskaitė 17007984 litų (5095035,23 eurų) transporto priemonių pardavimo pajamas. Tyrimo metu vietos mokesčių administratorius nustatė, kad Bendrovė pardavimo dokumentuose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas ir transporto priemonių pardavimus įformino mažesnėmis nei rinkos kainomis. Vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų „Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatomis, pritaikiusi ekonominių modelių metodą, Klaipėdos AVMI nustatė, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu neapskaitė 525946,06 eurų (1815986,56 litų) gautų pajamų. Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3, 19, 106 straipsnių bei Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 4, 5, 123 straipsnių nuostatomis, Bendrovei apskaičiavo 110448,66 eurų PVM ir 78891,91 eurų PM. Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pateiktas pastabas, 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)-FR0682-123 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 110448,66 eurų PVM ir 78891,91 eurų PM, vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsnio, PMĮ 56 straipsnio, MAĮ 96, 139 straipsnių nuostatomis, už nesavalaikį mokesčių mokėjimą apskaičiavo 19461,01 eurų PVM ir 11065,72 eurų PM delspinigius, skyrė Bendrovei 30 proc. dydžio 33134 eurų PVM ir 23667 eurų PM baudas.

Atliekant Bendrovės mokestinį patikrinimą vietos mokesčių administratoriui kilo abejonių dėl kainų už parduodamus automobilius realumo. Klaipėdos AVMI nustatė, kad Bendrovė per 5 paskutinius veiklos metus (2010-2014 m.) uždirbo 88552299 litų (26527369,93 eurų) apskaitytų pajamų, tačiau pelno apskaičiavo ir deklaravo tik 211257 litų (63285,68 eurų) (0,24 proc. visos apskaitytų pajamų sumos). Klaipėdos AVMI, atlikusi Bendrovės bendrojo ir grynojo pelningumo rodiklių už 2010-2014 m. palyginimą su Statistikos departamento duomenimis, nustatė, kad jie yra ženkliai mažesni už statistinius duomenis ir konstatavo Bendrovės rodiklių neatitikimą rinkos sąlygoms (Bendrovės bendrasis pelningumas 2014 m, - 8,62 proc., grynasis pelningumas - 0,03 proc., tuo tarpu Statistikos departamento duomenimis, bendrasis pelningumas 2014 m. - 17 proc., grynasis pelningumas - 1,50 proc.). Klaipėdos AVMI taip pat lygino Bendrovės veiklos rezultatus su palyginimui atrinktų penkių Tauragės, Telšių bei Klaipėdos apskričių įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, rodikliais ir nustatė, kad Bendrovės tiek bendrasis, tiek grynasis pelningumas 2014 m. buvo ženkliai mažesni už palyginimui pasirinktų įmonių rodiklius, kurie, priešingai nei Bendrovės atveju, siekė Statistikos departamento skelbiamus šioje srityje veiklą vykdančių įmonių rezultatus (palyginimui atrinktų įmonių bendrasis pelningumas buvo 18 proc., grynasis - 3,4 proc.). Klaipėdos AVMI padarė išvadą, kad tokius prastus Bendrovės rodiklius lemia parduodamoms transporto priemonėms taikomas mažas antkainis, kuris apskaičiuotas įvertinus transporto priemonių pardavimo pajamas ir jų įsigijimo savikainą ir kuris nuolat (išskyrus 2012 m.) mažėjo (2010 m. taikytas 10,12 proc., 2011 m. - 9,81 proc., 2012 m. - 11,57 proc., 2013 m. - 9,64 proc., 2014 m. - 9,44 proc.), o įvertinus transporto priemonių parvežimo į Lietuvą išlaidas, antkainis tesudarė 4,51 proc. Nustatyta, kad minėtų palyginimui pasirinktų įmonių vidutinis antkainis sudarė 22,31 proc. Bendrovės apskaitomas mažas antkainis įtakojo ir apyvartinių lėšų trūkumą, kurį, kaip nustatė Inspekcija, Bendrovė dengė skolindamasi lėšas iš kredito įstaigų (skolos 2014 m. gruodžio 31 d. likutis - 345280 litų (103434,58 eurų)), iš Bendrovės direktoriaus (35000 litų (10484,85eurų)) ir iš akcininko (35000 litų (10484,85eurų)). Klaipėdos AVMI kilus įtarimui dėl Bendrovės tikrinamuoju laikotarpiu transporto priemonių pardavimo sandorių sudarymo nuslepiant faktines automobilių pardavimo pajamas, buvo kreiptasi į Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Lenkijos fizinius asmenis su paklausimais nurodyti iš Bendrovės įsigytų transporto priemonių pirkimo kainas ir kitas faktines įsigijimo aplinkybes. Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu fiziniams asmenims Lietuvoje pardavė 486 transporto priemones, Klaipėdos AVMI paklausimus išsiuntė atrinktiems 254 asmenims Lietuvoje bei 16 kitų ES valstybių asmenų. Paaiškinimus pateikė 111 asmenų Lietuvoje, iš kurių 18 asmenų (7,09 proc. pateikusių paaiškinimus teigė sumokėję daugiau, negu nurodyta Bendrovės išrašytoje pažymoje sąskaitoje ar PVM sąskaitoje faktūroje bei pagal informaciją, gautą iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos mokesčių administratorių, nustatyta, kad 3 fiziniai asmenys nurodė mokėję daugiau, negu apskaityta dokumentuose. Pagal 16 asmenų pateiktus paaiškinimus (1 fizinis asmuo iš Bendrovės įsigijo motociklą, 1 asmuo, nors ir nurodė iš Bendrovės automobilį pirkęs didesne kaina, nei nurodyta pardavimo dokumente, tačiau pateikė Prancūzijos sąskaitą, todėl šių 2 asmenų įsigytos transporto priemonės nagrinėjant neatitikimus su Bendrovės apskaita buvo eliminuotos) nustatyta, kad transporto priemonės parduotos už 225944 litų (207794,08 litų be PVM), o Bendrovė apskaitos dokumentuose apskaitė iš viso tik 137300 litų pajamas su PVM (134534,58 litų be PVM), t. y. 16 fizinių asmenų sumokėjo 73259,50 litų (be PVM) arba 54,45 proc. daugiau, negu nurodyta jiems išrašytuose apskaitos dokumentuose. Pagal apklaustųjų asmenų iš Estijos ir Latvijos paaiškinimus nustatyta, kad jie už įsigytus automobilius iš viso sumokėjo 65822,93 litų (be PVM), o Bendrovė apskaitė - 29619,56 litų (be PVM), t. y. 3 fiziniai asmenys iš Estijos ir Latvijos sumokėjo 36203,37 litų arba 122,23 proc. daugiau, nei Bendrovė apskaitė apskaitos dokumentuose. Fiziniai asmenys nurodė, kad automobiliai buvo važiuojantys, turėjo nedidelių trūkumų ir defektų, bet į Latviją ir Estiją atvyko savo eiga. Tokiu būdu Bendrovė neapskaitė 36203,37 litų (65822,93 - 29619,56) gautų pajamų.

Komisija pažymėjo, kad Bendrovės atstovas mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu akcentavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo Bendrovei mokėtinus mokesčius ir nuo tų transporto priemonių galimai nuslėptų pardavimo pajamų, kurių pirkėjai paaiškinimuose patvirtino, kad už pirktus automobilius mokėjo būtent tiek, kiek yra nurodyta Bendrovės išrašytuose pardavimo dokumentuose. Bendrovė pateikė Komisijai apskaičiavimus (lentelę), kurios duomenys patvirtina, jog nuo 46 automobilių, kurių pirkėjai patvirtino Bendrovės apskaitoje nurodytas pardavimo kainas, mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo Bendrovei papildomai 722108,29 litų neapskaitytų pajamų sumą. Komisijos nuomone, nepašalinus Bendrovės akcentuojamų prieštaravimų, tvirtinti, jog mokesčių administratoriaus ir Bendrovės nurodytųjų 46 ūkinių operacijų atžvilgiu nustatyta mokesčių bazė atitinka teisingumo kriterijų nėra pakankamo pagrindo. Taip pat dalis transporto priemones iš Bendrovės pirkusių asmenų patvirtino, jog už automobilius mokėjo būtent tiek, kiek nurodyta apskaitos dokumentuose, nepaisant to, jog šių automobilių rinkos vertės galimai skyrėsi nuo apskaitos dokumentuose nurodytų kainų. Tačiau vien pardavimo kainų neatitikimo rinkos vertei kriterijus, ypač atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius 20 transporto priemonių atveju mokesčių bazę nustatė būtent pagal pirkėjų paaiškinimuose nurodytas kainas, Komisijos nuomone, nėra pakankamas tuo pačiu principu apskaityti mokesčių bazę ir nuo Bendrovės išvardintų 46 automobilių, jei transporto priemonių pirkėjų pozicijų nepaneigia kiti byloje surinkti duomenys ir nustatytos aplinkybės (pavyzdžiui, kad Bendrovė skelbė parduodanti konkretų automobilį už rinkos vertei artimą kainą, tačiau pardavė žymiai pigiau ar pan.). Komisija konstatavo, jog Bendrovės išskirtų 46 automobilių pardavimo atvejais matyti, kad byloje egzistuoja skirtingi, prieštaringi dokumentai, pagrindžiantys šių automobilių pardavimo operacijų turinį. Valstybinė mokesčių inspekcija, įvertinusi visas Bendrovės patikrinimo metu nustatytas, Komisijos sprendime nurodytas reikalingas ištirti bei nustatyti aplinkybes, ginčijamame sprendime konstatavo, kad galutinis sprendimas šioje ginčo byloje negali būti priimtas, todėl šiuo atveju tikslinga pavesti atlikti Bendrovės pakartotinį patikrinimą, kurio metu būtina atlikti Komisijos nurodytus veiksmus ir pakartotinai spręsti Bendrovės apmokestinimo PVM bei PM klausimą.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad nesurinkus pakankamai įrodymų apskaičiavimai yra grindžiami išimtinai teoriniais samprotavimais. Teismas atkreipia dėmesį, kad ši aplinkybė patvirtinta ir mokestinio tyrimo metu konstatavus, jog vietos mokesčių administratorius neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti mokesčių apskaičiavimą. Teismas neginčija fakto, kad MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymas nebuvo išsamus ir aiškus, o apskaičiuota mokesčių bazė nepagrįstai didelė.

MAĮ 70 straipsnyje yra apibrėžtas mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, o jų nepakankant parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo ir teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Taisyklių 6.3 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti parinkdamas vertinimo būdą, t.y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus.

Teismas išaiškina, kad pagal MAĮ 154 straipsnio nuostatas, centriniam mokesčių administratoriui yra palikta diskrecijos teisė, įvertinus faktines mokestinio ginčo aplinkybes, nuspręsti kokį sprendimą numatytą MAĮ 154 straipsnio 4 dalyje priimti. Minėto straipsnio 4 dalies 5 punkte numatyta, kad centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją gali panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Centrinio mokesčių administratoriaus galimybė pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą susijusi su tuo, kad centrinis mokesčių administratorius pagal vietos mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus negali priimti sprendimo patvirtinti, panaikinti, iš dalies patvirtinti arba panaikinti, pakeisti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą (MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1-5 punktai), nes turimų dokumentų ir duomenų nepakanka tokiems sprendimams priimti.

Teismas pažymi, jog centrinis mokesčių administratorius yra ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, kuri vertina mokesčių administratoriaus sprendimo dėl asmeniui nustatytos mokestinės prievolės pagrįstumą, remiantis mokestinio ginčo byloje esančiais ir mokestinio ginčo byloje surinktais įrodymais ir duomenimis, o centrinis mokesčių administratorius neturi galimybės ginčo nagrinėjimo metu atlikti veiksmų, kurie priskirtini vietos mokesčių administratoriui, t. y. įvertinti pateiktų papildomų dokumentų tikrumo, juose fiksuotų ūkinių operacijų realumo, kadangi tam yra būtina atlikti priešpriešinius patikrinimus, atlikti kitus su dokumentuose deklaruojamų ūkinių operacijų vertinimu susijusius veiksmus. Be to, ginčo atveju tinkamam mokestiniam sprendimui priimti yra būtina rinkti naują informaciją, tik kurią įvertinus galima priimti teisingą sprendimą. Pagrindas pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą paprastai atsiranda, kai yra nustatomos reikšmingos bei svarbios aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, t. y. dėl padarytų esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik atlikus iš naujo tam tikras administracines procedūras, nepilnai ištyrus visas teisiškai reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas.

LVAT 2009 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009, kurioje konstatuota, jog mokestiniame patikrinime ir (ar) mokestinio ginčo nagrinėjime dalyvaujančių institucijų teisė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją ir (ar) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą nėra absoliuti. Mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos turi teisę perduoti pareiškėjo skundą iš naujo išnagrinėti mokesčių administratoriui tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Tokia būtinybė įrodymų vertinimo aspektu paprastai egzistuoja tuomet, kai neatitikimai tarp byloje surinktų mokesčių mokėtojo bei mokesčių administratoriaus pateiktų įrodymų gali būti pašalinti tik mokesčių administratoriui atliekant naujus veiksmus – surenkant papildomų įrodymų, ištiriant nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan. Taigi, mokesčių mokėtojo skundo perdavimas vietos mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra galimas tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus vietos mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo centriniam mokesčių administratoriui priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu. Pirmiau minėta, kad vietos mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas, apskaičiavo Bendrovės gautas buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas transporto priemonių pardavimo pajamas, tačiau dalies transporto priemonių pardavimo pajamų bazė, atsižvelgiant į tai, jog ji buvo nustatyta remiantis prieštaringais arba nepakankamais vietos mokesčių administratoriaus byloje surinktais ir įvertintais įrodymais. Centrinis mokesčių administratorius laikėsi pozicijos, kad vietos mokesčių administratorius turi užpildyti pirminio patikrinimo spragas, t.y. pašalinti prieštaravimus tarp pirminio patikrinimo metu surinktų įrodymų (pirkėjų paaiškinimų, Bendrovės skelbimuose nurodytų transporto priemonių pardavimo kainų, mokesčių administratoriaus nustatytų transporto priemonių vidutinių rinkos kainų), surinkti papildomus įrodymus, pagrindžiančius vietos mokesčių administratoriaus poziciją, arba, nesant galimybių to padaryti, perskaičiuoti apskaičiuotą mokesčių bazę bei iš naujo spręsti Bendrovės apmokestinimo PVM ir PM klausimą. Teismas pritaria atsakovės pozicijai ir nurodo, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas pavesti Klaipėdos AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą yra pagrįstas bei atitinkantis LVAT suformuotą praktiką. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas dėl padarytų esminių procesinių teisės normų pažeidimų (MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, MAĮ 70 straipsnis), kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik atlikus iš naujo tam tikras administracines procedūras, t.y. pilnai ištyrus visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, o tuo atveju, kai to padaryti bus neįmanoma, perskaičiuoti iš naujo pareiškėjos mokestinę bazę. Teismo nuomone, pakartotinis patikrinimo atlikimas yra betarpiškai susijęs su teisinga bei pagrįsta mokesčių našta, kurią lemia tinkamas mokestinės bazės nustatymas, todėl šis klausimas neturėjo būti apsprendžiamas neturint tam pakankamų ir patikimų duomenų. Teismas priduria, kad pareiškėjai nebus paneigta teisė teikti papildomus rašytinius įrodymus dėl pakartotinio patikrinimo metu kylančių klausimų, todėl pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ilgai trukusiu mokestiniu patikrinimu, kurio metu, anot pareiškėjos, mokesčių administratorius turėjo galimybes išsiaiškinti visas su jos apmokestinimu susijusias aplinkybes nurodo, kad jokie teisės aktai neriboja mokestinio patikrinimo trukmės, yra tik numatyti rekomenduojami tikrinimo atlikimo terminai. Todėl, mokesčių administratoriaus atliekami veiksmai vertinami pagal teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, kad kiekvienas konkretus atvejis sprendžiamas individualiai priklausomai nuo patikrinimo apimties, mokėtojo veiklos pobūdžio ir nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiauja, teikia dokumentus ir informaciją.

Kaip jau ne kartą yra akcentuota mokestinių ginčų bylose, mokesčių administratoriaus veiklos pagrindinė funkcija yra užtikrinti teisingą mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, kuriai įgyvendinti mokesčių administratorius turi imtis visų jam teisės aktų suteiktų priemonių. Todėl, apibendrinant pasakytina, jog skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti jų pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytais argumentais ir paaiškinimais nėra teisinio pagrindo. Teismas laikosi pozicijos, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas atlikti pakartotinį patikrinimą, nes būtina nustatyti ir įvertinti sprendime nurodytas su Bendrovės apmokestinimu susijusias aplinkybes. Netenkinus šių pareiškėjo skundo reikalavimų, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas nutraukti mokestinio patikrinimo procedūras Bendrovės atžvilgiu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jurivina“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.