Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ryčio Krasausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos proceso šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo taikytas maksimalus kompensuojamojo uždarbio ribojimas, bei įpareigojimo išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016-05-18 prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016-05-16 iki 2016-09-18.

Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2016-05-23 sprendimu Nr. 6-24-14408 pareiškėjai paskyrė 5899,47 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016-05-16 iki 2016-09-18 (el. byla, Tomas I, 8, 48 psl.). Pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016-05-16, todėl, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015-04-01 iki 2016-03-31, turėtas draudžiamąsias pajamas padalinus iš to paties laikotarpio darbo dienų skaičiaus (23820,51 Eur / 252 d. d. = 94,53 Eur). Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2016 metų gegužės mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2016 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 67,81 Eur (445 Eur × 3,2 / 21 d. d. = 67,81 Eur) (el. byla, Tomas I, 9 psl.). Fondo valdybos Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (94,53 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), todėl vadovaudamasis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7 ir 10 punktais, pareiškėjai motinystės pašalpą apskaičiavo taikydamas maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu, 2016-05-27 pateikė skundą Fondo valdybai (el. byla, Tomas I, 46-47), kuri 2016-06-23 sprendimu Nr. (11.1) I-3852 pareiškėjos skundo netenkino ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 -05-23 sprendimą Nr. 6-24-8118 paliko galioti. Fondo valdyba sprendime konstatavo, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjai teisingai apskaičiavo motinystės pašalpą, taikydamas maksimalų 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas oficialiai paskelbtas bus 2017-01-02 ir remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, atsakovo sprendimas yra teisėtas ir jo keisti nėra pagrindo (el. byla, Tomas I, 10-11, 44-45 psl.).

Ginčijami Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai grindžiami prašymo pateikimo metu galiojusių Įstatymo ir Nuostatų normomis.

Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį) galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 punktą maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1354 „Dėl einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 Eur. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015-12-23 Nr. A1-789 patvirtintas 2016 metų vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius esant 5 darbo dienų savaitei – 21 darbo diena. Byloje ginčo dėl matematinio pašalpos apskaičiavimo teisingumo nėra.

Pareiškėja skundžia teismui Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos priimtus sprendimus iš esmės argumentuodama, tuo, kad turėjo būti atsižvelgta į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą ir pareiškėjai negalėjo būti taikomas kompensuojamojo uždarbio ribojimas.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį bei Nuostatų 7, 10 punktus tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas tik 2017-01-02.

Konstitucinis Teismas oficialų nutarimo paskelbimą atidėjo, atsižvelgdamas į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodė: „Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.“

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo.

Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą vertinant kartu su Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais konstatuotina, kad pagal jį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas.

Kadangi pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2016-05-16 ir Fondo Vilniaus skyrius 2016-05-23 sprendimu motinystės pašalpą jai apskaičiavo pritaikęs Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytu dydžiu kompensuojamąjį uždarbį, pareiškėjos dėl taikyto ribojimo sumažintos motinystės pašalpos patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal Pakeitimo įstatyme nustatytą tvarką. Byloje nustatyta, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui, taikydamas dienos kompensuojamąjį uždarbį – 94,53 Eur, pareiškėjai apskaičiavo išmokėtiną (atskaičius mokesčius) 1836,45 Eur dydžio motinystės išmokos nepriemoką (el. byla, Tomas I, 77, 78, 79 psl.). Pateikė duomenis, kad motinystės išmokos nepriemoka 2017-01-10 pareiškėjai išmokėjo. Pareiškėja šias aplinkybes pripažįsta, išmokėtų sumų neginčija.

Teismas, įvertinęs tai, kad įstatymų leidėjas motinystės išmokas apskaičiavusiai ir mokėjusiai institucijai – Fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatė pareigą perskaičiuoti motinystės išmokas, apskaičiuotas pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, tai, kad atsakovas šią pareigą įvykdė - pareiškėjai išmokėjo motinystės išmokos nepriemoką, daro išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje negali būti tenkinamas.

Pareiškėja taip pat prašo teismo panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016-05-23 ir Fondo valdybos 2016-06-23 sprendimus.

Kaip minėta, Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2016-05-23 sprendimu apskaičiavo ir paskyrė pareiškėjai motinystės išmoką, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7 ir 10 punktais. Fondo valdyba, patikrinusi motinystės išmokos apskaičiavimo teisingumą, 2016-06-23 sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus skyriaus sprendimą, konstatavusi, kad motinystės išmoka pareiškėjai apskaičiuota taikant tuo metu galiojusius teisės aktus.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas buvo įvykdytas 2016 metais. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiami Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai priimti remiantis pareiškėjos prašymo skirti motinystės išmoką metu galiojusiais teisės aktais, todėl yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo 22,50 Eur žyminio mokesčio (atsakovas patenkino skundą iki teismas išnagrinės ginčą) arba jį grąžinti.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, kad teisė į išlaidų atlyginimą proceso šalis įgyja tik tuomet, jeigu teismo sprendimas yra priimtas jos naudai. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė atsisakymo skundo (ABTĮ 50 str. 2 d.), todėl ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti taikomos. Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą..

Be to, bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad atsakovo procesinis elgesys nagrinėjamojoje byloje buvo tinkamas. Nagrinėjamojoje byloje nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ( 2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėja į teismą su skundu dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, atsakovas pareiškėjos reikalavimą patenkino nedelsiant. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o taip pat į tai, kad atsakovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, tenkinti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pagrindo ( Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 4 dalis).

ABTĮ 38 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios žyminio mokesčio grąžinimą taip pat šiuo atveju negali būti taikomos, kadangi nenustatyta ABTĮ 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų žyminį mokestį grąžinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. Z. skundą atmesti.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.