- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-08
- Bylos Nr.
- I-7393-484/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Arūnas Koskus
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovo atstovas, Valstybinė mokesčių inspekcija), 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 19 d. raštu Nr. (23.13-37)-R-210, pareikalavo pateikti fizinio asmens anketą apie turtą, pinigines lėšas bei sumokėti 2 683 730,81 Lt, iš jų 556 610,34 Lt delspinigių. Pareiškėjo nuomone, šis Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas negali būti pagrindas išieškoti kitoje valstybėje apskaičiuotus mokesčius. Pareiškėjas skundą grindė Pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 2, 3 dalimis, 11, 18 straipsniais, 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, kylančias dėl operacijų, įeinančių į Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemą, ir dėl žemės ūkio mokesčių bei muitų susigrąžinimo (toliau – Tarybos direktyva 76/308/EEB) 7 straipsnio 1, 4 dalimis, 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyvos 2002/94/EB, nustatančios išsamias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis, tam tikrų nuostatų taikymo taisykles (toliau – Komisijos direktyva 2002/94/EB), 15 straipsnio 1 dalies b punktu, 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 201, 202, 221 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – Taisyklės) 71 punktu, Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pašlijo santykiai su tėvais ir kitais artimaisiais, pablogėjo jo, kaip padoraus piliečio, reputacija. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.271 straipsniais ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu į skundą (b. l. 81 – 83, 98) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. vasario 19 d. raštu Nr. (23.13-37)-R-2101 persiuntė Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio vyriausiosios finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyriaus (toliau – VFR Įteikimo skyrius) 2007 m. sausio 31 d. rašto Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 01/07 kopiją ir jo vertimą į lietuvių bei anglų kalbas. Pažymėjo, kad Bielefeldo centrinės muitinės 2006 m. gruodžio 14 d. pranešimas dėl įsiskolinimo Nr. RK-000-073357-12-2004-8350 ir yra dokumentas, kuris Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įvardijamas kaip pareiškėjo valstybėje išduotas ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiantis dokumentas. Atsakovo atstovas nurodė, kad minėtame dokumente yra įrašas apie reikalavimų dėl teismo vykdymo išpildymą. Teigė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė visus gautus ir būtinus dokumentus sprendimui dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo priimti. Pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, jog be sprendimo, kuris leidžia išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje (VFR), turi būti priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. Atsakovo atstovo nuomone, Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo sudarytos visos sąlygos pagrįstai ir teisėtai vykdyti mokestinės skolos išieškojimą iš pareiškėjo. Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį sprendimą dėl išieškojimo iš skolininko piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose, ar/ir sprendimą dėl išieškojimo iš skolininko turto, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turi priimti per 3 mėnesius nuo VFR kompetentingos institucijos prašymo gavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje dienos. Atsakovo atstovas nurodė, jog VFR Įteikimo skyrius 2007 m. birželio 18 d. raštu Nr. ZVD 330 - Z 4608 B - LT 01/07 patvirtino, kad Bielefeldo centrinės muitinės 2006 m. gruodžio 14 d. pranešimas dėl įsiskolinimo Nr. RK-000-073357-12-2004-8350 yra išieškojimo vykdymą leidžiantis dokumentas, atitinkantis Tarybos direktyvos 76/308/EEB reikalavimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 48 – 50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė iš esmės analogiškus motyvus kaip ir atsakovo atstovas atsiliepime į skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 141 – 143) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita, tačiau tai gali būti padaryta tik įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str.). Teismas pažymėjo, jog civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus kilti, būtinos keturios, tarpusavyje organiškai susijusios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Jei nėra bent vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Civilinė atsakomybė atsiranda, kai neįvykdoma įstatymuose ar sutartyje nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Teismas nurodė, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su neteisėtu Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 19 d. raštu Nr. (23.13-37)-R-2101. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti šį Valstybinės mokesčių inspekcijos raštą. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas žalos atsiradimą išimtinai sieja tik su tais mokesčių administratoriaus pareigūnų veiksmais, kurie skunde buvo įvardyti kaip neteisėti, motyvuojant reikalavimą panaikinti pastarąjį Valstybinės mokesčių inspekcijos raštą. Kitų Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, nesusijusių su šiuo raštu, ir dėl kurių gali būti kildinamas neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjas nenurodė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip Valstybinės mokesčių inspekcijos ar kitų institucijų pareigūnų ir darbuotojų veikla, neatitinkanti įstatymo nuostatų ir pažeidžianti pareiškėjo teises. Teismas padarė išvadą, kad valstybei neatsirado prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 145 – 147, 151 – 153) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teisės aktai nenumato, kad reiškiant reikalavimą priteisti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą yra būtina pareikšti reikalavimą dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 19 str. 2 d. 3 p., CK 1.138 str. 6 p., 6.271 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo klausimu yra vienoda ir aiški (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-367/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-331/2001). Reikalavimas priteisti žalą turi būti pareiškiamas per 3 metus nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą (CK 1.125 str. 8 d.) ir nagrinėjamas, nepaisant, kad nėra pareikštas reikalavimas pripažinti veiksmus neteisėtais, nes tokiam reikalavimui yra ABTĮ 33 straipsnyje yra nustatytas 1 mėnesio terminas. Skunde nurodė 10 motyvų, dėl kurių atsakovo veiksmai – kvietimas atvykti ir rašto surašymas – yra neteisėti. Teismas visų šių motyvų nenagrinėjo (ABTĮ 86, 87 str.).
2. Teismas netyrė teismo posėdyje pateiktų įrodymų, apskritai nieko nekonstatavo ir nenustatė (ABTĮ 86, 87 str.), todėl teismo sprendimas yra be motyvų, o tai yra sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157 – 158) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Apeliaciniame skunde nurodyti mokesčių administratorių veiksmų neteisėtumo motyvai byloje buvo nagrinėjami. Tai liudija byloje esanti medžiaga bei teismo posėdžio protokolo turinys. Pareiškėjo atstovui buvo suteikta galimybė teismo posėdyje išreikšti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus dėl įrodymų. Pareiškėjas neskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 19 d. rašto Nr. (23.13-37)-R-2101 panaikinimo.
2. Teismas sprendime atsakė į pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.), pasisakė dėl visų aplinkybių, turinčių bylai esminę reikšmę, konstatavo, ar jos nustatytos (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d. 1 p.). Byloje esantys įrodymai nepaneigia išvados apie neteisėtų veiksmų nebuvimą (ABTĮ 87 str. 4 d. 2 p.). Pareiškėjas nenurodė, kad iš sprendimo turinio jam yra neaiškūs teismo sprendimo motyvai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161 – 163) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų pareigūnų bei darbuotojų veikla, neatitinkanti įstatymo nuostatų ir pažeidžianti pareiškėjo teises (CK 6.271 str.). Atsižvelgiant į tai, teismas padarė teisingą išvadą, kad valstybei neatsirado prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas siekia jo nurodytos neturtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Šis CK straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą būtina vadovautis šia teisės norma, t. y. joje pateiktais civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Nurodytos (prašomos atlyginti) žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su Įstatymo nuostatų (jo manymu, atsakovo atstovo padarytais) pažeidimais. Todėl CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu būtina išaiškinti(ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo prasme išaiškinti), ar pareiškėjo nurodytoje situacijoje atsakovo atstovas veikė taip, kaip pagal Įstatymą jis privalėjo veikti, nepažeisdamas Įstatymo nustatytų pareiškėjo teisių.
Kolegija pažymi, kad Įstatymas yra nacionalinės teisės aktas, skirtas įgyvendinti minėtų Europos Bendrijos teisės aktų (Tarybos direktyvos 76/308/EEB, Komisijos direktyvos 2002/94 EEB) nuostatas, t. y. reglamentuoja teisinius santykius dėl Lietuvos kompetentingų institucijų pagalbos teikimo Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms dėl rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų pinigų sumų, taip pat delspinigių bei baudų išieškojimo, taip pat naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba dėl minėtų pinigų sumų išieškojimo (1 str.). Pareiškėjo nurodytame Įstatymo 10 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškėjo (šiuo atveju VFR Įteikimo skyriaus) prašymas suteikti pagalbą dėl pinigų sumų (šiuo atveju pareiškėjo valstybės – Vokietijos Federacinės Respublikos muitinėje apskaičiuotų skolos muitinei bei delspinigių) išieškojimo, t. y. reikalavimai adresuoti suteikti pagalbą prašančiai institucijai. O Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kokį sprendimą turi priimti Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija (atsakovo atstovas) tam, kad pareiškėjo nurodytas išieškojimas būtų pradėtas vykdyti Lietuvos Respublikoje. Kolegija pažymi, kad (pagal bylos duomenis) toks (Įstatymo 11 str. 2 d. numatytas) sprendimas atsakovo nebuvo ir (kaip paaiškino apeliacinės instancijos teismui atsakovo atstovas) nėra iki šiol priimtas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjo nurodytas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 19 d. raštas buvo išsiųstas pareiškėjui, reaguojant į VFR Įteikimo skyriaus 2007 m. sausio 31 d. prašymą dėl pagalbos suteikimo (b. l. 30-33). Iš paties rašto matyti, kad jame yra pateikta informacija apie minėto Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 19 d. rašto gavimą, kartu su šiuo raštu pareiškėjui buvo išsiųsti iš VFR Įteikimo skyriaus gauti dokumentai taip pat šiuo raštu pareiškėjo buvo prašoma iki 2007 m. birželio 11 d. informuoti apie atliktus veiksmus, vykdant nurodytą Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą, bei nurodyti šių veiksmų atlikimo datas ir jų rezultatus (b. l. 7). Iš nurodyto rašto turinio galima daryti išvadas, kad tai (kaip pažymėta aukščiau) nėra Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatytas sprendimas, kad jis yra informacinio pobūdžio (tokią informaciją suteikti leidžia Įstatymo 17 str. 1 p.) ir kad ABTĮ taikymo požiūriu jis negali būti laikomas administraciniu sprendimu arba veiksmu. Pažymėtina, kad iš esmės tai yra konstatuota pirmosios instancijos teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutartyje (b. l. 1-2). Kolegija taip pat pažymi, kad dėl nurodytų aplinkybių (išvadų) nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo raštu buvo pažeisti Įstatymo nustatytos ar saugomos pareiškėjo teisės ar interesai. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas veikė pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Taigi tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.