- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-1388/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- Coface Austria Kreditversicherung AG
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Alės Bukavinienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Hronas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Hronas“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Hronas“ su atsakovu Coface Austria Kreditversicherung AG 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarė prekinio kredito draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuri galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Šia sutartimi atsakovas apdraudė ieškovo pirkėjų neapmokėtas skolas, atsiradusias dėl pirkėjų nemokumo ar kitų finansinių sunkumų, ir įsipareigojo įvykus draudžiamajam įvykiui kompensuoti 90 proc. pirkėjų neapmokėtos skolos. Atsakovas 2007 m. sausio 29 d. sprendimu suteikė 800 000 Lt kredito limitą pirkėjo UAB „Statybų linija“ įsipareigojimams vykdyti; ieškovas atliko statybos darbus pirkėjui pagal 2007 m. lapkričio 23 d. ir 2008 m. sausio 30 d. statybos darbų rangos sutartis, tačiau šis liko skolingas 767 444,30 Lt. Dėl to ieškovas 2008 m. birželio 27 d. apie tai pranešė atsakovui, o šis 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimu nutarė, kad draudimo išmoka dėl pirmiau nurodytos pradelstos skolos ieškovui nebus mokama. 2009 m. sausio 21 d. atsakovas su ieškovu sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas pirkėjo skolą perleido atsakovui; pastarasis šios sutarties pagrindu 2009 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš pirkėjo 767 444,30 Lt skolos ir 27 627,99 Lt delspinigių; teismo įsakymas buvo priimtas. Ieškovas ir atsakovas 2009 m. vasario 17 d. sudarė dar vieną reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria atsakovas perleido ieškovui reikalavimo teises į pirkėjo 767 444,30 Lt skolą; dėl šios skolos ieškovas ir pirkėjas sudarė taikos sutartį, patvirtintą teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą.
Šalies argumentai
Ieškovas 2010 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento, priteisti iš atsakovo ieškovui 690 699,87 Lt draudimo išmokos ir 61 425,14 Lt netesybų. Ieškovo teigimu, 2009 m. vasario 17 d. reikalavimų perleidimo sutartis negalioja, nes ji prieštaravo ieškovo veiklos tikslams ir turėjo įtakos tam, jog ieškovas negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovas, sudaręs reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir priėmęs atsakovo grąžinamą reikalavimo teisę į pirkėją, atsisakė teisės reikalauti iš atsakovo draudimo išmokos – teisės gauti ekonominę naudą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas būtų pranešęs atsakovui sutartyje nustatytais terminais apie 200 000 Lt pradelstus pirkėjo mokėjimus – apie neapmokėtas sąskaitas, išrašytas iki 2007 metų lapkričio mėn.; ieškovas privalėjo pranešti atsakovui per 120 d., t. y. iki 2008 m. vasario mėn. pabaigos. Draudėjui neįvykdžius Draudimo sutartyje nustatytos šios pareigos, negalioja draudimo apsauga vėlesniems draudėjo nuostoliams, susijusiems su uždelstu mokėjimu. Atsižvelgęs į tokias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas, surašęs 2008 m. gruodžio 24 d. tyrimo aktą, pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Dėl 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo teismas nurodė, kad šia sutartimi nenutraukti ir nepakeisti ginčo šalių santykiai tiek, kiek tai susiję su draudiko prievole mokėti draudimo išmoką, nors ir buvo sukurti savarankiški trišaliai teisiniai santykiai; atsakovo teisė reikalauti, kad pirkėjas įvykdytų prievoles, kylančias iš pirkimo–pardavimo sutarčių su ieškovu, nepatvirtina atsakovo prievolės mokėti draudimo išmoką, nors iš atsakovo pareigos sumokėti draudimo išmoką pagal Draudimo sutartį kyla šio teisė reikalauti iš draudėjo reikalavimo teisės į skolininką perdavimo. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas numatytas Draudimo sutartyje ir toks draudiko veikimas savo vardu bendrais savo ir draudėjo interesais santykyje su draudėjo skolininku yra įprastas draudimo bendrovių veikloje. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo priešinga jo tikslams bei sumažino jo mokumą. Atsakovui perėmus išieškojimo iš ieškovo pirkėjo kontrolę ir tokios kontrolės teisę bei realias galimybes vėliau grąžinus atgal, ieškovui ne tik nebuvo sumažintas ieškovo mokumas, bet pasitelkta atsakovo patirtis ir materialieji bei žmogiškieji resursai, ir nebuvo priešingi ieškovo steigimo tikslams. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas ieškinį pareiškė praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai 2009 m. sausio 21 d. sudarant reikalavimo perleidimo sutartį galėjo suklaidinti ieškovą dėl draudiko valios atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes draudikas, priėmęs tokį sprendimą, nebeturėjo ne tik pareigos, bet ir sutartyje nustatytos teisės reikalauti perleisti jam reikalavimo teises, o ieškovas neturėjo pareigos tokias teises perduoti atsakovui. Po 2009 m. vasario 17 d., kai atsakovas grąžino reikalavimo teises ieškovui, šis nebeturėjo jokio pagrindo tikėtis gauti draudiko sutikimą laisva valia sumokėti draudimo išmoką, todėl ne vėliau kaip 2009 m. vasario 17 d. prasidėjo ieškinio senaties terminas. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad 2009 m. sausio 21 d. perleidimo sutartis buvo sudaryta per klaidą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas BUAB „Hronas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, nevisapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad reikalavimo teisių grąžinimas neturėjo įtakos atsakovo pareigai mokėti draudimo išmoką. Draudimo sutartis įtvirtino apelianto pareigą perleisti reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, ir tik perleidus reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, apeliantas galėjo gauti draudimo išmoką, o, atsakovui grąžinus reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, apeliantas neteko teisės reikalauti draudimo išmokos. Tuo labiau, kad pagal apelianto ir atsakovo bendradarbiavimo praktiką, atsakovas draudimo išmoką išmokėdavo tik po to, kai apeliantas perleisdavo atsakovui reikalavimo teisę į skolą.
2. Teismas netyrė įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisių grąžinimo sutartis prieštarauja apelianto veiklos tikslams ir turėjo įtakos apelianto (ne)mokumui; dėl nurodyto ši sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnį. Apeliantui grąžinus reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, atsakovas įgijo teisę nemokėti draudimo išmokos, o apeliantas negavo 690 699,87 Lt pajamų. Negavimas šių pajamų turėjo įtakos atsiskaitymui su kreditoriais, t. y. turėjo tiesioginės įtakos apelianto (ne)mokumui.
3. Teismas, sprendęs, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2009 m. vasario 17 d., neįvertino aplinkybės, jog apie 2008 m. gruodžio 25 d. atsakovo sprendimą dėl draudimo išmokos apelianto bankroto administratorius sužinojo tik 2010 m. rugpjūčio 30 d., gavęs atsakovo atsiliepimą į ieškinį. Tuo labiau, kad bankroto administratoriui apelianto dokumentai buvo perduoti 2010 m. sausio 10 d., ir nuo šio momento galėtų būti skaičiuojamas senaties terminas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovo teigimu, pareiga perleisti draudikui visas teises atsiranda tik subrogacijos pagrindu, t. y. išmokėjus draudimo išmoką, o ji šiuo atveju nebuvo išmokėta, atsakovas nereikalavo perleisti reikalavimo teisių į pirkėją šiuo pagrindu, o apeliantas inicijavo tiek reikalavimo teisių perleidimą, kad atsakovas kreiptųsi į teismą ir išieškotų skolą teismine tvarka, tiek nurodytos teisės susigrąžinimą tam, kad apeliantų galėtų tartis dėl taikos su pirkėju, paaiškėjus, kad draudimo išmoka nebus mokama. Taigi draudimo išmoka buvo nesumokėta ne dėl reikalavimo teisės apeliantui sugrąžinimo 2009 m. vasario 17 d., o dėl to, kad 2008 m. gruodžio 24 d. įvykis buvo pripažintas nedraudiminiu pagal nedraudiminių įvykių sąrašą. Tuo labiau, kad reikalavimo teisės susigrąžinimas negalėjo prieštarauti apelianto interesams, nes apeliantas, susigrąžinęs šį reikalavimą, pats įgijo teisę tęsti atsakovo pradėtą teisminį skolos išieškojimą. Taigi apelianto galimybės išieškoti skolą tik padidėjo. Atsakovas pažymi, kad vėliausiai 2009 m. vasario 17 d. apeliantas turėjo neabejotinai suprasti apie draudiko atsisakytą mokėti draudimo išmoką, todėl ši data laikytina ieškinio senaties termino pradžia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų, procesinių teisių perėmimo
Ši byla apeliacinės instancijos teisme pakartotinai nagrinėjama po kasacijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 18 d. byloje priimtoje nutartyje konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kad 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas savaime nepatvirtina draudžiamojo įvykio fakto, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes netyrė ir nevertino pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su įvykio vertinimu, taip pat aplinkybių, susijusių su įvykio pripažinimu draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.
Grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo gautas prašymas pakeisti ieškovą BUAB „Hronas“ jo teisių perėmėju UAB „Semeta“. Įvertinus pateiktus dokumentus (t. 2, b. l. 155-157), prašymas tenkinamas ir ieškovas BUAB „Hronas“ pakeičiamas naujuoju ieškovu UAB „Semeta“ (CPK 48 str. 1 d.).
Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju (nedraudžiamuoju)
Šalys sudarė prekinio kredito draudimo sutartį, kuria iš esmės buvo apdraustos ieškovo pirkėjų neapmokėtos skolos, atsiradusios dėl pirkėjų nemokumo ar kitų finansinių sunkumų. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas kredito draudimo sutartis priskiria didelės rizikos draudimo sutartims (7 str. 3 d. 14 p., 10 str. 1 d. 2 p.). Didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė, ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Hronas“ v. Coface Austria Kreditversicherng AG, bylos Nr. 3K-3-212/2013).
Nagrinėjamu atveju Draudimo taisyklių 1.2.3. iv) punktas nustato, kad nedraudžiami nuostoliai, susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu, arba paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą. Remiantis Draudimo taisyklių 2.3. iii) punktu, draudėjas privalo informuoti draudiką apie visas uždelstas pirkėjo skolas, kurios yra neapmokėtos iki pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo termino. Pagal Draudimo sutarties 6 punktą pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo terminas yra 120 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo datos.
Atsakovo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimas (t. 1, b. l. 136-137), kuriame nurodyta, kad draudimo išmokama ieškovui nebus mokama, buvo priimtas būtent remiantis Draudimo taisyklių 1.2.3. iv) punktu. Ieškovas 2008 m. birželio 27 d. buvo pateikęs pranešimą apie uždelstą skolą (t. 1, b. l. 95), iš kurio, be kita ko, matyti, kad pirkėjas ieškovui buvo neapmokėjęs ir 2007 m. liepos 31 d. – 2007 m. gruodžio 29 d. laikotarpiu išrašytų sąskaitų, kurių bendras įsiskolinimas siekia daugiau kaip 113 tūkst. Lt. Įvertinus šio pranešimo datą, tampa aišku, kad 2008 m. kovo 28 d. – 2008 m. gegužės 13 d. laikotarpio sąskaitos, iš kurių neapmokėjimo kildinamas ieškovo reikalavimas priteisti draudimo išmoką, buvo išrašytos iš esmės jau po to, kai ieškovas atsakovą turėjo būtų informavęs apie pirkėjo uždelstą skolą už 2007 m. liepos 31 d. – 2007 m. gruodžio 29 d. laikotarpį, t. y. po to, kai pirkėjas netinkamai vykdė savo ankstesnius įsipareigojimus.
Ieškovas atsakovo atsisakymą mokėti draudimo išmoką pirmosios instancijos teisme ginčijo remdamasis argumentu, kad atsakovas nenurodė ir neįrodė, kokią įtaką pavėluotas pranešimas turėjo draudiminiam įvykiui ir žalos dydžiui (t. 1, b. l. 155-160). Kasacinio proceso metu ir rašytiniuose paaiškinimuose po jo (t. 2, b. l. 127-134, 159-162, 164-167) ieškovas ėmė remtis ir papildomais argumentas, kad, viena vertus, iš tiesų visos 2007 m. liepos 31 d. – 2007 m. gruodžio 29 d. sąskaitos buvo apmokėtos nepažeidžiant atsiskaitymo terminų, o, kita vertus, nustatant pirkėjo grynąjį įsiskolinimą, turi būti remiamasi Draudimo sutartyje įtvirtintu seniausių neapmokėtų sąskaitų dengimo principu, o ne ieškovo buhalterinės apskaitos duomenimis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Vien tai sudaro pagrindą nevertinti naujų ieškovo argumentų. Kita vertus, šie argumentai yra nepagrįsti iš esmės. Pirma, ieškovo naujai nurodoma aplinkybė dėl atsiskaitymo savalaikiškumo prieštarauja jo paties surašytam 2008 m. birželio 27 d. pranešimui, taip pat pateiktiems pirkėjo mokėjimo nurodymams (t. 2, b. l. 200-206), iš kurių matyti, kad aptariamo laikotarpio sąskaitos nebuvo visiškai apmokėtos (t. 2, b. l. 188-194, 197-198). Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pradinio ieškovo ir pirkėjo santykius aiškina asmuo, nebuvęs šių santykių šalimi. Antra, Draudimo sutartyje nustatyta anksčiausiai išrašytų sąskaitų dengimo taisyklė taikoma tik sumoms, gautoms po pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo draudėjui, kas aiškiai numatyta Išieškotų sumų modulyje. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo.
Aptariamas Draudimo taisyklių 1.2.3. iv) punktas numato, kokie nuostoliai yra nedraudžiami. Šie nuostoliai apibrėžiami laiko kriterijumi – nuostoliai, atsiradę po to, kai buvo ar turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą. Taigi net nurodytų pranešimų atveju po jų pateikimo atsiradę nuostoliai dėl toliau draudėjo pirkėjui tiekiamų prekių, teikiamų paslaugų ir pastarojo neatsiskaitymo už juos laikomi neapdraustais. Negalima sutikti, kad tokia nuostata yra nepagrįsta ir neproporcinga. Būtina įvertinti, kad, minėta, kredito draudimas susijęs su padidinta draudimo rizika. Draudikas negali būti priverstas suteikti draudiminę apsaugą draudėjui po to, kai pastarojo pirkėjas jau yra neįvykdęs ankstesnių įsipareigojimų. Tokiais argumentais visiškai pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas.
Ieškovas taip pat teigia, kad atsakovas neatliko išsamaus įvykio tyrimo, nes rėmėsi tik ieškovo 2008 m. birželio 27 d. pranešimu. Tačiau, atmetus aukščiau nurodytus ieškovo argumentus dėl sąskaitų faktinio apmokėjimo, nėra aišku, ką atsakovas galėjo dar papildomai nustatyti ir kaip tai būtų įtakoję įvykio vertinimą. Todėl tokia ieškovo nurodoma aplinkybė neturi įtakos atsakovo sprendimo nemokėti draudimo išmokos pagrįstumui.
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl nėra pagrindo skundžiama sprendimą keisti ar naikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas kasaciniame teisme turėjo 6 171 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 80-82). Priėmus ieškovui nepalankų procesinį sprendimą, atsakovui atlygintina dalis nurodytų išlaidų, kurią teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta, – 3 000 Lt (CPK 98 str.).
Atsakovas už kasacinį skundą sumokėjo 11 459 Lt žyminį mokestį, kurio mokėti neturėjo, todėl jis grąžintinas atsakovui (t. 2, b. l. 36) (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d., 83 str. 1 d. 8 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Pakeisti pradinį ieškovo bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Hronas“ naujuoju ieškovu uždarąja akcine bendrove „Semeta“.
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Semeta“ 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms kasaciniame teisme, atlyginti.
Grąžinti atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG 11 459 Lt (vienuolika tūkstančių keturi šimtai penkiasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio (2012 m. kovo 22 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1100973).