Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, baigusi (duomenys neskelbtini), ištekėjusi, dirbanti uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ kasininkės-pardavėjos pareigose, gyvenanti (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravusi (duomenys neskelbtini), anksčiau teismo neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (5 veikos).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. T.

kaltinama tuo, kad ji artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, o būtent: 2016 m. gruodžio 28 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, sudavė mažamečiui sūnui T. U., gim. (duomenys neskelbtini), į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kūno vietą ir taip nukentėjusiajam T. U. sukėlė fizinį skausmą.

Be to ji kaltinama tuo, kad 2017 m. rugsėjo mėn. pradžioje, bet ne vėliau nei 2017 m. rugsėjo 12 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdama namuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia abejomis rankomis sugriebė mažamečiui sūnui T. U., gim. (duomenys neskelbtini), už veido ir kaklo, tuo padarydama jam odos nubrozdinimus veide ir kakle, poodinę kraujosruvą kakle bei sužalojimą viršutinės lūpos kairio kampo gleivinėje, taip nukentėjusiajam T. U. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Be to ji kaltinama tuo, kad 2017 m. laikotarpiu nuo rugsėjo 15 d. iki rugsėjo 17 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdama namuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, sudavė vieną smūgį mažamečiui sūnui T. U., gim. (duomenys neskelbtini), į veidą, tuo padarydama poodinę kraujosruvą kairės akies voke, taip nukentėjusiajam T. U. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Be to ji kaltinama tuo, kad 2017 m. laikotarpiu nuo rugsėjo 19 d. iki rugsėjo 21 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tyčia abejomis rankomis sugriebė už mažamečio sūnaus T. U., gim. (duomenys neskelbtini), žastų ir juos spaudė, tuo padarydama jam poodines kraujosruvas abejuose žastuose, taip nukentėjusiajam T. U. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Be to ji kaltinama tuo, kad 2017 m. laikotarpiu nuo rugsėjo 21 d. iki rugsėjo 23 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdama namuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia ranka vieną kartą sudavė mažamečiui sūnui T. U., gim. (duomenys neskelbtini), į galvos sritį, tuo mažamečiui T. U. padarė nubrozdinimą dešiniame skruoste ir dešinės ausies kaušelyje, taip nukentėjusiajam T. U. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji V. T. kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo nepripažino. Paaiškino, kad dėl 2016 m. gruodžio 28 d. nieko negali pasisakyti, kadangi nieko nėra padariusi T. U., nežino, kodėl ją kaltina, nežino, kodėl T. U. taip pasakė per apklausą ir kodėl tokią datą parinko. 2017 m. rugsėjo 12 d. T. U. buvo dieną prieš susimušęs su klasioku. Sekančią dieną T. U., kiek jai žinoma, buvo apklaustas. Kiek jai pasakojo vaikai, muštynių metu sužalojimus T. U. T. T. padarė su pagaliu. Dėl 2017 m. rugsėjo 15 – 17 d. įvykio, tai T. U. padėjo perstumti skalbimo mašiną ir, kai nukrito skalbimo mašinos žarna ir išsipylė vanduo, jis puolė ją kelti, bet paslydo ir trenkėsi su galva į skalbimo mašinos kampą, taip susižalodamas akies voką. Dėl 2017 m. rugsėjo 19 d. sužalojimų žastų srityse nieko negali pasakyti, kadangi apie tai nieko nežino. Dėl 2017 m. rugsėjo 21 – 23 d. aprašyto įvykio gali pasakyti, kad prieš savo vaiką T. U. smurto nenaudojo. Paaiškino, kad nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos dviese su T. U. gyveno (duomenys neskelbtini), augino katę. T. U. su kate žaisdavo, bet kartais per grubiai. Vieną kartą katė jam į ranką įkando ir įdrėskė, o kitą kartą prie skruosto įdrėskė. Tuo metu, kai katė T. U. prie skruosto įdrėskė, jis jau ėjo į mokyklą. Mokytojoms skambindavo į mokyklą pranešti apie tai, kad T. U. ateis susižalojęs, kadangi anksčiau, kai vaikas lankė Klaipėdos ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ progimnaziją vaikų teisių atstovė jai pasakė, kad vaikui grįžus iš mokyklos ir jį apžiūrėjus, jei kažkas yra nutikę, turėtų skambinti T. U. mokytojai ir pranešti. Skambindavo ir tais atvejais jeigu T. U. susižalodavo namuose. Nemanė, kad pranešimai apie T. U. sužalojimus kažkam sukels kažkokių įtarimų. Su T. U. pradinių klasių mokytoja J. Ž. apie vaiką bendraudavo labai daug. Visi įvykiai prasidėjo 2017 m. rugsėjo mėnesį, bet jai niekas nepranešė nei iš mokyklos, nei iš vaikų teisių tarnybos, kad kažkas yra ne taip. 2017 m. rugsėjo 20 d. atėjo socialinės darbuotojos ir ji su T. U. turėjo eiti T. U. grįžus iš mokyklos pas jas pasikalbėti. Po pokalbio su socialinėmis darbuotojomis susirado Vilniaus vaikų įvaikinimo tarnybos numerį ir paskambinusi kalbėjo su specialiste, kurios paklausė, ką tokiu atveju turiu daryti, nes su tokiais dalykais nebuvo susidūrusi. Specialistė paaiškino, kad ji neprivalėjo eiti pas socialines darbuotojas ir vestis ten vaiko. Pasakė, kad vaiko paprastai neapklausia trys darbuotojos. Jai pačiai buvo keista, kodėl T. U. apklausė visos trys socialinės darbuotojos, kurių jis nėra niekada matęs. 2017 m. rugsėjo 26 d. 12.00 val. paskambino iš Jonavos policijos komisariato ir pasakė, kad T. U. yra Jonavos policijos komisariate. 2017 m. rugsėjo 26 d. paskambino tai pačiai specialistei iš Vilniaus vaikų įvaikinimo tarnybos ir paaiškino, kokia yra situacija, bei, kad T. U. išsivežė be jos žinios. Specialistė pasakė, kad be jos žinios niekas negalėjo vaiko išsivežti ir liepė važiuoti į Jonavos policijos komisariatą, kur jai turėjo paaiškinti, kas vyksta. Nuvažiavo į Jonavos policijos komisariatą ir laukė, kol apie 15.00 val. išėjo pareigūnas, kuris paaiškino, kad T. U. yra apklausiamas ir jai dar šiek tiek reikės palaukti. 16.40 val. išėjo dvi pareigūnės ir pasakė, kad ji turi eiti į vaikų teises, kur jai viską atsakys. Jai nuėjus į vaikų teises buvo pasakyta, kad jos atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, atlikta ekspertizė, kurioje nustatyta, kad ji prieš savo vaiką T. U. naudojo fizinį smurtą ir jam yra su manimi pavojinga. 2017 m. spalio 4 d. jai buvo pareikšti įtarimai. 2017 m. rugsėjo 26 d. policijoje buvo įvykdyta jos vaiko T. U. apklausa. Apie tai, kad vykdoma T. U. apklausa jai niekas nepranešė. 2017 m. spalio 4 d. buvo paskirta kardomoji priemonė, po ko daugiau vaiko nematė iki to laiko, kol teismas panaikino kardomąsias priemones. Iki T. U. grįžimo į namus su juo nekalbėjo apie tai, kas vyko policijos komisariate, kai jis buvo apklausiamas. Po to, kai T. U. grįžo į namus su ja gyventi, jai ir jos mamai V. R. sakė, kad jį apklausiant jam buvo pasakyta, kad mama yra už sienos ir, kad mama prisipažino. T. U. sakė, kad jam buvo prieš apklausą pasakyta, kad po to, kai pakalbės, jis galės susitikti su mama, nes jis klausė, kur yra mama. Ji klausė T. U., ar jam buvo paaiškinta, kad prieš savo mamą jis gali neduoti parodymų, tai jis sakė, kad jam davė pasirašyti ant lapo ir jis nieko neskaitė, kas ten rašoma. Kadangi nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų sūnaus T. U. atžvilgiu, prašo ją išteisinti.

Iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų mažamečio nukentėjusiojo T. U. parodymų matyti, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini) su mama V. T.. Su mama gyvena gerai. Būdamas mokykloje susipyko su klasioku T., kuris iš kumščio sudavė į kaktą, dėl ko iškilo guzas. Įbrėžimai ant kaklo atsirado bežaidžiant su kate Deize, kuri bandė bėgti ir su nagučiais įbrėžė į jo kaklą. Daugiau žmonių klausinėja, ar jį muša mama, bet ji nemuša. Ant žando įbrėžimas atsirado taip pat nuo katytės, su kuria žaidė, o būdamas mokykloje pasidarė dar didesnę žaizdą, nes ją pasikrapštė. Žandą apdraskė taip pat ne mama, o mokykloje pasakė, kad kaklą apdraskė mama, bet dėl ko taip pasakė, nežino, buvo susijaudinęs. Buvo su mama nuėjęs pas Ruklos socialines darbuotojas, kurios mamos klausė, iš kur pas jį yra mėlynė ant akies, joms jis atsakė, kad mėlynė atsirado atsitrenkus į skalbimo mašinos kampą, jis buvo aštrus, kuomet padėjo mamai perstumti skalbimo mašiną. Bestumdamas skalbimo mašiną paslydo ant grindų, nes jos buvo šlapios, vanduo buvo išbėgęs iš senos skalbimo mašinos. Anksčiau melavo, o dabar sako teisybę, kad susižalojo atsitrenkdamas į skalbimo mašiną. Mama seniau skriaudė kelis kartus netyčia, nes jai daug pykčio pasakė, jos neklausė, buvo daug prie kompiuterio, kompiuteris jį veikia blogai, pradeda elgtis labai blogai. Mama supyko ir netyčia tvojo per žandą su ranka, kur sudavė, neprisimena, po to susitaikė, pasakė, kad daugiau to nebus ir daugiau nesipyko. Ant žando buvo raudonumas, bet vėliau praėjo. Kurią dieną sudavė mama, neatsimena, bet jau ėjo į mokyklą. Tai buvo šiais metais (2017 m.) rugsėjo mėnesį. Kitą kartą mama sudavė, kai blogai mokėsi matematikos, ji sudavė nestipriai su delnu, neverkė, tada nusiramino ir pradėjo mokytis. Trečią kartą mama sudavė, bet nepamena, dėl ko sudavė. Tai buvo 2016 m. gruodžio 28 d., ši diena įsiminė labiausiai, bet nepamena dėl ko, kas ten nutiko. Girdėdavo, kaip mama skambindavo mokytojai dėl praskeltos lūpos, ji buvo labai susijaudinusi (t. 1, b. l. 36-38).

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nuotoliniu būdu mažametis nukentėjusysis T. U., išaiškinus jam teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo artimą šeimos narį, atsisakė duoti parodymus prieš savo motiną V. T..

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja G. L. prašė vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes įvykio neprisimena. Paaiškino, kad klasės vadovė G. U. atėjusi pasakė, kad greičiausiai įtaria patirtą smurtą šeimoje prieš mažametį T. U.. Buvo kalba, kad galimai smurtavo prieš mažametį vaiką mama. Kadangi pavadavo direktorių, tai pasielgė pagal tuo metu galiojusią tvarką. To vaiko mamos vardo, pavardės nežino. Žino tik vieną epizodą dėl T. U.. Tą dieną kai klasės vadovė G. U. pasakė, kad yra sužalotas T. U., ji sakė, kad jam padaryti sužalojimai, gal galėjo būti ir mėlynė po akimi. Paklausus T. U., kaip jis susižalojo, tai gal vaikas nekalbėjo, negali atsakyti. Jei ikiteisminio tyrimo metu davė atitinkamus parodymus, jie yra teisingi. Kokie buvo apklausoje oficialūs klausimai, į tokius ir atsakė, o ką kalbėjo su berniuku neoficialiai, neatsimena.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja G. U. paaiškino, kad T. U. nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. tapo jos auklėtinis, todėl jo gerai nepažinojo. 2017 m. rugsėjo 17 d. vakare paskambino T. U. mama ir pasakė, kad rytoj vaikas ateis su guzu į mokyklą, nes padėjo perstumti skalbimo mašiną ir užsigavo. Apie tai žodžiu pirmadienio ryte informavo mokyklos socialinę pedagogę L. F.. 2017 m. rugsėjo 18 d. atėjus T. U. į mokyklą, atrodo, kad T. U. buvo veido srityje guzas, o gal po akim, tiksliai neprisimena. Paklausė T. U., kas atsitiko, jis pasakė, kad užsigavo. Po to, 2017 m. rugsėjo 21 d. ryte paskambino mama ir pasakė, kad T. U. ateis su praskelta lūpa, nes žaidė su katinu ir užsigavo į kelį. Apie šį skambutį informavo direktorės pavaduotoją ugdymui G. L.. T. U., kaip auklėtinį, turėjo labai trumpai, neatkreipė dėmesio į jo ypatingą elgesį. To įvykio, kad susimušė T. U. su T. T., neprisimena. Neprisimena ir koks buvo padarytas sužalojimas T. U.. Neprisimena apie nukentėjusiojo T. U. sužalojimą kaklo srityje. Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. T. U. sužaloto nepastebėjo ir pats vaikas nesiskundė, kad jį skriaudžia mama. Neatsimena, kodėl nurodė savo parodymuose, kad T. U. už kaklo sugriebė mama ir taip jį apdraskė.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. T. paaiškino, kad 2017 m. dirbo (duomenys neskelbtini). V. T. į socialinių paslaugų centrą ateidavo į konsultacijas. V. T. kalbėdavo su ja atvirai apie savo šeimos problemas, kaip ji jaučiasi, kaip išgyvena dėl vaiko. Nepamena, iš kur centras gavo informaciją apie vaiką, kuris galimai patyrė smurtą. Galėjo būti, kad raštas gautas iš Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus. Su kolegėmis lankėsi pas V. T. namuose apie du kartus. Namai atrodė tikrai tvarkingi. Buityje visko nutinka ir vaikas galėjo susižaloti ir pats. Jie į šeimos namus važiavo įvertinti gyvenimo sąlygų ir aptarti situaciją dėl to gauto rašto. Pamena, kad nuvykus į namus, V. T. pasimetė. Paprastai tėvai pamatę juos pasimeta, kai rašte yra rašoma netiesa. Pamena, kaip vaikas su savo mama V. T. atvyko į socialinių paslaugų centrą, jam ant veido buvo mėlynės, bet nebuvo labai ryškios ir mama paaiškino, kad vaikas susižalojo namuose buityje jai padėdamas. V. T. paaiškino, kad jos vaikas jai padėjo atrodo kažką daryti, gal skalbimo mašiną perstumti, tikrai žino, kad ji paaiškino, jog vaikas susižeidė kažkaip buityje. T. U. pasakojo apie skalbimo mašiną, apie tai, kad jis padėjo mamai perstumti skalbimo mašiną ir užsigavo. T. U. vis žiūrėjo į savo mamą V. T. atsakinėdamas į klausimus. Vaikas nepasakė, kad mama prieš jį naudoja smurtą. Iš mokyklos į socialinių paslaugų centrą skambino pranešti darbuotoja, kad vaikui buvo įdrėskimas, gavo informaciją, kad iš vakaro V. T. skambino savo vaiko T. U. auklėtojai ir pranešė, jog vaikas susižeidė, jam įdrėskė katė, atrodo į kaklą. Po šio įspėjimo arba važiavo pas V. T. į namus, arba V. T. atvyko pas juos ir su ja kalbėjo. Į policijos pareigūnus kreipėsi kažkuri iš kolegių, dėl to, kad vaikas du kartus atėjo į mokyklą susižeidęs arba galimai sužeistas. Jų darbas yra toks, kad geriau apsidraudžia ir pasitikrina, todėl praneša apie įvykį policijos pareigūnams ir nerizikuoja. Pas V. T. į namus buvo ne kartą nuėję ir pasiūlė jai savo pagalbą. V. T. priėmė siūlomą pagalbą. Kaimynai su jais visada bendrauja ir dar patys užkalbina. Neprisimena, ar V. T. kaimynai yra skundęsi dėl V. T. elgesio su T. U.. Nepamena, ar buvo rašiusi kažkokį raštą dėl T. U. vaiko teisių apsaugos tarnybai. Gali būti, kad padėjo surašyti atsakymą į gautą raštą iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Nepamena, ar buvo gavusi informaciją iš mokyklos apie tai, kad T. U. yra susižalojęs mokykloje.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. R. paaiškino, kad jos dukra V. T. yra gera mama ir visada rūpinosi savo vaiku T. U.. Vaikas yra labai sudėtingas ir nuo pat mažų dienų. 2017 m. rugpjūčio mėnesio gale buvo pas V. T. atvažiavusi. V. T. tada sakė, kad kažkas yra skalbimo mašinai, kadangi nebeskalbia. Rugsėjo mėnesį V. T. skambino ir sakė, kad buto šeimininkai atvežė skalbimo mašiną ir ji su T. U. perstūmė seną skalbimo mašiną ir vietoj jos įstatė naują skalbimo mašiną. Sakė, kad ji leido T. U. tuos visus vamzdžius skalbimo mašinai sujungti, kadangi jis liesesnis ir jam buvo lengviau tilpti į tą tarpą po kriaukle, tačiau, kadangi jis nežiūri, kur eina, ką daro, tai prasimušė akies voką. V. T. paskambino jai 2017 m. rugsėjo 26 d. ir pasakė, kad T. U. yra išvežtas į policiją. Apie 16 val. paskambino V. T. ir davė telefoną žmogui, kuris prisistatė (duomenys neskelbtini) teisių apsaugos tarnybos direktoriumi ir pasakė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš V. T. ir ar ji paims prižiūrėti T. U.. Pasakė, kad T. U. paims pas save, tačiau nesuprato tuo metu net kas vyksta. Susitiko netoli (duomenys neskelbtini) autostradoje, kur vaiką perdavė Vaiko teisių apsaugos darbuotoja. Vaikas buvo paimtas iš pamokos 2017 m. rugsėjo 26 d. tik su megztuku ir perduotas jai, neturėjo nei kuprinės, nei striukės. Jam buvo perplėštas megztinis ir jo paklausė, kas nutiko, tai T. U. pasakė, kad prieš pamoką susimušė su klasioku T.. Pirmi žodžiai, kuriuos T. U. pasakė buvo, kad jį apklausė ir vežė pas gydytoją apžiūrėti. T. U. sakė, kad jį apklausė policijoje teta iš vaikų namų, matyt, jis kitaip nemokėjo išsireikšti, kad tai darbuotoja iš vaikų teisių tarnybos. Jis sakė, kad jam buvo labai baisu ir jam ta teta iš vaikų namų sakė, kad mama yra kitam kabinete, kuri prisipažino, kad jį mušė. 2017 m. rugsėjo 29 d. T. U. jau išleido į mokyklą. Per tuos metus niekas nepaskambino ir neklausė, kaip vaikas jaučiasi, kaip jam sekasi. Pirmi trys mėnesiai buvo katastrofiški, kadangi jis verkdavo ir miegojo tik prie šviesos, vaikui sutriko medžiagų apykaita, jis priaugo daug svorio, pasidarė dar agresyvesnis. Kreipėsi į tą pačią gydytoją, kuri paskyrė vaistus, mokykloje turėjo psichologą, auklėtoja buvo socialinė darbuotoja. T. U. mokykloje mokintis buvo sudėtinga, psichiatrė davė specialių grafiką. T. U. pas juos gyvendamas per tuos metus buvo susižalojęs lūpą, buvo iš mokyklos grįžęs su sužalotu žandu, mėlyne, tačiau tie įvykiai nėra niekur fiksuoti. T. U., kaip ir jo auklėtoja yra sakiusi, pats provokuoja, pats užkabina kitą ir iškarto kviečia aiškintis. Dėl įvykių, kurie įvyko mokykloje buvo svarstymas, susirinkimai. Per tėvų susirinkimus, kurie yra kas pusę metų, tas T. U. elgesys būdavo aptariamas, kadangi ir kitų vaikų tėvai skųsdavosi, kad per jį yra trikdomos pamokos.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. B. paaiškino, kad dirba socialine darbuotoja (duomenys neskelbtini). Gavo raštą iš vaiko teisių apsaugos skyriaus, kad galimai prieš T. U. buvo panaudotas smurtas ir, kad galimai reikia teikti socialines paslaugas jo mamai V. T.. Gavo tiesioginį vadovo nurodymą apsilankyti šeimoje ir pasiūlyti savo paslaugas. Ši šeima nebuvo žinoma, tai pagal tvarką pasiūlė tas paslaugas, kokios yra ne sąraše esančioms šeimoms skiriamos. Paaiškino V. T. savo atvykimo priežastį. V. T. atrodė pasimetusi, sakė, kad nesupranta dėl ko čia. Vaiko mama V. T. atsisakė paslaugų, nurodydama, kad nereikia. Po to V. T. dar buvo atvykusi į konsultacijas su vaiku, kadangi tuo metu, kai buvo atėję į namus, vaiko T. U. namuose nebuvo. Konsultacijos metu pabendravo su mama V. T., vaiku T. U. ir perdavė informaciją atgal į Vaikų teisių apsaugos skyrių, kadangi jie mūsų buvo užsiklausę raštu. Kiek pamena, V. T. paaiškino, kad T. U. padėjo jai perstumti skalbimo mašiną ir į skalbimo mašinos kampą užsigavo akį. T. U. buvo ant akies voko mėlynė, kurioje pusėje neprisimena. Paklausus T. U., iš kur tas sužalojimas, jis iš pradžių sakė, kad į automobilį užsigavo. Po to jis pasižiūrėjo į mamą ir ji pasakė, kad ,,ne taip buvo, tu meluoji‘‘. T. U. tada papasakojo, kad padėjo stumti skalbimo mašiną ir į jos kampą užsigavo akį. Daugiau su T. U. apie sužalojimus nieko nekalbėjo. Po to kai jis paaiškino, kaip susižalojo akį, V. T. pati pasisiūlė išeiti iš kabineto ir leisti pasikalbėti su jos sūnumi. Supranta, kad ji taip pasielgė nenorėdama kažkaip paveikti savo sūnaus T. U.. Išėjus V. T. su T. U. kalbėjo apie tai, kas jam patinka, kokią jis muziką klauso, ar turi draugų. T. U. be sužalojimo akies voko srityje matėsi kažkokie pabraižymai prie ausies ir jis sakė, kad katė jam įbrėžė. Tai jis pasakė prie mamos V. T., kai mama išėjo, daugiau apie sužalojimus neklausė. V. T. apie įbrėžimus prie ausies nieko nesakė, T. U. geranoriškai pats papasakojo, tikrai nebuvo veikiamas mamos V. T.. T. U. pasiklausinėjo, kas yra iš artimųjų, ir jis papasakojo apie savo močiutę iš Klaipėdos, apie tai, kad mokykloje su vienu klasioku turėjo nesutarimų. Klausė bendros informacijos iš jo kasdieninio gyvenimo. T. U. pasakojo, kad jam artimiausias žmogus yra mama, jis su ja sutaria, kartu klausosi muzikos, piešia, žaidžia. Apie tai, kad jį mama skriaustų, muštų T. U. nieko nesakė. Tą pačią dieną paskambino savo vadovui Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktoriui, kadangi tai buvo jo tiesioginis nurodymas, papasakojo apie situaciją, po to atrašė vaiko teisėm ir policijai raštus. Sekančią dieną paskambino iš J. S. mokyklos pavaduotoja, kuri pasakė, kad tos pačios dienos, kada lankėsi šeimoje, vakarą paskambino V. T. savo sūnaus T. U. klasės auklėtojai ir informavo, jog T. U. susižeidė žaisdamas lūpą ir tam, kad nekiltų jokių įtarimų pranešė, kad rytoj ateis į mokyklą susižeidęs. Mokyklos pavaduotoja paskambino pasiklausti, ką tokiu atveju daryti ir jie nurodė, kad, jeigu kyla kažkokių įtarimų, tai reikia skambinti bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112. 2019 m. rugsėjo 21 d. V. T. paskambino ir pranešė, kad jos vaikas T. U. žaidė su kate ir su keliu užsigavo lūpą, tam kad nekiltų jokių įtarimų, ji mums norėjo pranešti. Po skambučio iš mokyklos informavo savo tiesioginį vadovą apie esamą situaciją, kuris nurodė skambinti bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112. Vaikų teisių tarnybai ir policijos pareigūnams paskambinusi pasakė, kad iš mokyklos paskambino pavaduotoja, kuri pranešė, kad T. U. atėjo su praskelta lūpa į mokyklą. Tą dieną jos buvo nuėję į mokyklą su V. T. ir L. D., kur pamatė policijos pareigūnus ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoją. Iki 2017 m. rugsėjo 20 d. jokių prašymų lankytis šeimoje nebuvo gavę ir šios šeimos nežinojo. Šiuo atveju buvo gautas prašymas iš vaiko teisių apsaugos tarnybos teikti paslaugas. Informavo V. T., kad yra tokia galimybė gauti kompleksines paslaugas nesant šeimai įtrauktai į kažkokius sąrašus. V. T. atrodė pasimetusi dėl to, kad jie atėjo, bet ne dėl to, kad ji būtų kažką blogo padariusi.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. D. paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini). Pirmą kartą su V. T. šeima susidūrė, kai iš (duomenys neskelbtini) rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus gavo raštą su prašymu teikti šeimai specialistų konsultacijas dėl galimai patiriamo smurto mažamečio T. U. atžvilgiu, prieš kurį galimai smurtavo jo motina V. T.. Vadovaujantis tuo raštu apsilankė šeimoje trys socialinės darbuotojos, tai ji, R. B. ir V. T.. Nuvykus pas V. T. į namus, ji buvo blaivi, namų aplinka tvarkinga. Paaiškino V. T., kokią informaciją gavo iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir kokiu tikslu atėjo pas ją. V. T. atrodė sudirgusi, susinervinusi. Namų aplinka tvarkinga, nors ir kukli. Paklausė V. T., ar ji naudojo smurtą mažamečio T. U. atžvilgiu, tačiau ji paneigė naudojusi smurtą savo sūnaus atžvilgiu ir pasakė, kad tik kartais pakeltu tonu jį sudrausmina. V. T. savo sūnų T. U. apibūdino kaip labai aktyvų, judrų vaiką. Dėl atsiradusių sumušimų pas T. U. veide V. T. paaiškino, kad perstatinėjant skalbimo mašiną jis užsigavo. Paklausus apie kitus sužalojimus V. T. teigė, kad nežino, gal vaikas susižalojo lauke. V. T. pasiūlė kompleksines paslaugas – psichologo konsultacijas, socialinių darbuotojų paslaugas, tėvystės įgūdžių grupės lankymą, bet tuo metu V. T. atsisakė paslaugų. Kiek pamena, kai lankėsi pas V. T. namuose, T. U. nebuvo, kadangi jis buvo mokykloje ir jie paprašė, kad V. T. su vaiku atvyktų į (duomenys neskelbtini) padalinį. V. T. į konsultaciją atvyko su savo vaiku T. U.. Tuomet irgi buvo tos pačios trys darbuotojos. Pasikalbėjo su V. T. ir T. U. bei pastebėjo, atrodo, ant kairės akies voko mėlynę. Tikriausiai iš pradžių pas T. U. pasiteiravo, iš kur atsirado mėlynė ir jis paaiškino, kad užsigavo lauke. V. T. patikslino, kad T. U. užsigavo ne lauke, kad jis meluoja ir iš tikrųjų užsigavo namuose. Kai V. T. pasakė, kad T. U. sako ne tiesą, tai tada jis patvirtino mamos žodžius, kad užsigavo namuose. Sekančią dieną gavo pranešimą iš J. S. mokyklos direktoriaus pavaduotojos G. L., kad T. U. atvyko į mokyklą su praskelta lūpa ir teiravosi, kas dirba su ta šeima. Jų darbuotojos paaiškino, kad su V. T. šeima centras nedirba ir šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašus. Rekomendavo paskambinti bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112, jei kilo kažkokių įtarimų dėl vaiko sužalojimų. Gavę tokį pranešimą iš mokyklos nusprendė ir jie paskambinti bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 ir pranešti apie tai, kad vaikas atėjo į mokyklą sužalotas. Tiksliai neprisimena, atrodo, kad ir V. T. tą dieną skambino tarnybai ir informavo apie įvykį, kad T. U. prasiskėlė lūpą namuose. Tuomet nuėjo į mokyklą visos trys darbuotojos, kur buvo jau policijos pareigūnai.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. Ž. paaiškino, jog yra (duomenys neskelbtini) daugiafunkcio centro mokytoja, ten dirba nuo 2015 m. Būtent 2015 metais atėjo dirbti į tą mokyklą į 3a klasę, kur ir susitiko su T. U., kadangi jis buvo tos klasės mokinys. Vaikas turėjo specialiųjų ugdymo poreikių, jam buvo skirta speciali švietimo pagalba mokykloje, tai yra socialinio pedagogo, logopedo ir specialiojo pedagogo. Su T. U. mama V. T. bendraudavo beveik kiekvieną dieną, kadangi ji labai dažnai skambindavo, kaip mokytojai, ir klausdavo, kas užduota namų darbų, jei kažko nesuprasdavo, ką su vaiku kartu turi padaryti, tai klausdavo jos. Būdavo, kad vaikas ateidavo į mokyklą su tam tikromis traumomis, tarkim guzu kaktoje, lūžusiu nagu. V. T. visada paskambindavo iš vakaro ir pasakydavo kas atsitiko, kad, ar vaikas griuvo ir susimušė, ar prisivėrė durimis pirštą, ar apdraskė kačiukas. V. T. bent tris kartus yra skambinusi, kad T. U. į mokyklą ateis sužalotas. Būdavo, kad V. T. paskambindavo net ir vakare tam, kad informuotų. Vieną kartą T. U. kaktoje buvo iškilęs guzas ir V. T. paaiškino, kad vaikas kieme bėgdamas parpuolė. Buvo ir taip, kad pranešė, jog T. U. buvo su durimis prisivėręs pirštą ir lyg tai lovą skleidė ir užsigavo. Ar kažkoks įvykis buvo, kad T. U. susižalojo į skalbimo mašiną neprisimena. Taip pat buvo, kad T. U. žaidė su kate ir dėl to buvo apdraskytas veidas, ausys, kaklas. Apie T. U. sužalotą lūpą V. T. nepranešė. Buvo atvejis, kad T. U. atėjo į mokyklą trečios klasės pabaigoje, 2015 – 2016 mokslo metais ir ji pastebėjo, kad jam buvo įdrėksta ausis. Tada T. U. pasakė, kad darė namuose namų darbus ir mama V. T. jam buvo už tos ausies paėmusi ir užsukusi lyg už tai, kad kažko neparašė, ar kažkas tokio. Į mokyklą išsikvietė vaiko mamą V. T., kuri visada geranoriškai ateidavo į mokyklą. Su V. T. problemų dėl bendradarbiavimo niekada nebuvo. T. V. T. pasakė, kad ji T. U. užsuko ausį, kadangi nesusilaikė ir liko įbrėžimas nuo jos ilgo nago. Po to įvykio bendravo ir su mokyklos socialine pedagoge trise, daugiau tokių pasikartojančių atvejų nebuvo. Mokyklą T. U. lankė gerai. Atsakinga už klasę buvo iki 2017 m. birželio 1 d. Ar 2016 m. gruodžio 28 d. vaikas buvo sužalotas, nežino, vaikas nieko nepasakojo, tuo metu turėjo būti Kalėdinės atostogos. T. U. buvo linkęs susimušti su klasiokais. T. U. būdavo labai aktyvus ir mokykloje. Per savo aktyvumą vaikas susižalodavo. Vertina, kad T. U. ne visada sako tiesą, kadangi būdavo, jog vaikams kartais girdavosi nebūtais dalykais.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. J. paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. mažamečio nukentėjusiojo T. U. apklausa vyko vaiko apklausos kambaryje policijos komisariate. Apklausoje taip pat dalyvavo psichologė K. V. ir VVTAĮT atstovė L. K.. T. U. buvo išaiškintos teisės dėl galimybės atsisakyti duoti parodymus prieš savo motiną, tačiau nepamena, kaip buvo išaiškintos teisės ir pareigos nukentėjusiam T. U. ir kas jas išaiškino. Apklausas turėtų vykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjas, bet mažamečio T. U. apklausa buvo atlikta policijos patalpose, o ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kadangi tuo metu (duomenys neskelbtini) buvo tokia praktika, kad vaikas buvo apklausiamas policijos komisariate. Nepamena, ar apklausos metu uždavinėjo T. U. klausimus ir kas uždavinėjo nukentėjusiam T. U. klausimus. Policijos komisariate tuo momentu buvo apklausos kambarys, tačiau, kiek prisimena, nebuvo pajungta filmavimo įranga. Mažamečio T. U. apklausa turėjo būti filmuota planšetiniu kompiuteriu. Prieš apklausą buvo kalbama su vaiku, o pati apklausa būdavo filmuojama. Kodėl nebuvo filmuojamas teisių išaiškinimas vaikui, negali atsakyti, pati nenusprendė, nuo kada pradėti apklausą. Nepamena, kas atvežė vaiką į policiją, nežino, ar vaikas į policijos komisariatą atvežtas iš mokyklos. Nežino, nuo kelių metų vaikai gali patys pasirašyti protokolą dėl teisių išaiškinimo, nežino, ar vaikas pasirašė teisių išaiškinimo protokolą. Negali atsakyti, kodėl mažamečiui T. U., kuriam tada buvo 10 metų, buvo duotas teisių išaiškinimo protokolas pasirašyti. Negali atsakyti, kodėl protokolas nebuvo pasirašytas VVTAĮT atstovės L. K.. Mano, kad išaiškinant teises mažamečiui T. U. per apklausą dalyvavo ir VVTAĮT atstovė L. K.. Negali atsakyti, kodėl apklausos protokole nėra nurodyta, kokius klausimus pateikinėjo VVTAĮT atstovė L. K..

Apklausta teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. F. paaiškino, kad 2017 metais dirbo socialine pedagoge mokykloje apie 10 metų. T. U. buvo penktoje klasėje, kai klasės vaikai rugsėjo mėnesį pasakė, kad jų klasės draugas T. U. primuštas. P. T. U. ir T. T. pas save. Paaiškėjo, kad einant namo iš mokyklos T. U. sukonfliktavo su T. T. ir pokalbio metu T. T. pasakė, kad jis sudavė T. U. į kaktą. Pastebėjo, kad T. U. buvo apdraskytas kaklas ir tos žymės buvo didelės. T. T. pasakė, kad kaklo jis T. U. nesužalojo, jis trenkė vieną kartą jam į veidą ir nubėgo. T. U. tada ir pasakė, kad sužalojimą ant kaklo jam padarė mama. Tuomet ji nuėjo pasikalbėti su mokyklos vadovu ir paprašė, kad pokalbyje dalyvautų ir psichologė bei buvusi klasės vadovė. Tuomet jie tęsė pokalbį ir T. U. vėl pakartojo, kad jam sužalojimą ant kaklo padarė mama, kad nieko tokio, jam užgis ir jis pats kaltas dėl to. Raštu informavo Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kitą dieną pas ją atėjo mokyklos psichologė ir T. U. klasės vadovė G. U., pergyvendama, kad į mokyklą atėjo T. U. su dar didesnėmis smurto žymėmis ant veido. Tą dieną vaiko nematė. Psichologei pasakė, kad raštas dėl galimo smurto T. U. atžvilgiu yra išsiųstas į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir policiją, tai institucijos sureaguos ir pastebės visa tai. S. T. U. matė tris kartus. Vienas kartas buvo, kai valgyklos vedėja atėjo ir pasakė, kad vaikas valgo nuo langelio ir jis yra su mėlynėmis tarp akių. Tada pakalbėjo su klasės vadove, kuri pasakė, jog V. T. paaiškino, kad T. U. nukrito. Tuo metu T. U. buvo trečioje klasėje, tačiau kurie tai buvo metai negali pasakyti. Antras sužalojimas T. U. buvo tada, kai pamatė, jog buvo jam užplėštos ausytės. Tuomet kvietėsi į mokyklą V. T., kuri paaiškino, kad ji vaikui užplėšė ausytes. Tame pokalbyje dalyvavo ir T. U. klasės vadovė. Kokie tai buvo metai, neprisimena. Trečias kartas buvo 2017 m. rugsėjo mėnesį, kai pas ją atėjo du susimušę vaikai ir ji pamatė ant T. U. kairės pusės kaklo srityje įdrėskimus. T. U. pasakė, kad sužalojimus padarė mama, tačiau jis nesakė, už ką buvo sužalotas. T. U. tada buvo jau penktokas. Tą kartą su V. T. nekalbėjo apie sužalojimus ir kokiu būdu jie atsirado pas T. U.. Pas T. U. buvo dar ir kaktoj guzas, kurį sakė, kad jam įstatė kitas vaikas. Tuo metu lūpa jam sužeista nebuvo. Tai buvo 2017 mokslo metų pradžia, galėjo būti rugsėjo mėnesio 16 – 17 d. Sužalojimų lūpų srityje ir nubrozdinimų veide pas T. U. tada nebuvo. Apie kažkokius kitus T. U. sužalojimus nieko nežino. Tuo metu T. U. klasės vadovė buvo G. U.. Kalbėjo prieš tai su T. U. klasės vadove apie tai, kad T. U. gali būti linkęs išsigalvoti ir buvo visokių pamąstymų. T. U. bendraujantis, mandagus berniukas. Nežino, ar vaikas linkęs fantazuoti ar ne, bet tada ji juo patikėjo.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja L. K. paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo mėnesį V. T. šeima tapo žinoma (duomenys neskelbtini), kurioje ji dirba. Gavo iš mokyklos pranešimą dėl galimai panaudoto smurto T. U. atžvilgiu. Raštas buvo adresuotas ir Jonavos policijos komisariatui, laukė, kol bus pakviesti į apklausą. Kadangi apklausos procesas nebuvo inicijuotas ir gavo dar vieną pranešimą iš socialinių paslaugų centro apie galimai panaudotą smurtą T. U. atžvilgiu, susisiekė su Jonavos policijos pareigūnais ir paklausė, ar jie yra gavę tokius dokumentus. Policija nurodė, kad tokių raštų jie neturi ir tuomet ji nedelsiant tuos abu raštus jiems persiuntė ir prašė skubiai imtis priemonių. Kai buvo pakviesta dalyvauti T. U. apklausoje, tai buvo pasirašytas skyriaus vedėjo įgaliojimas atstovauti apklausoje berniuko interesus, ką ji ir darė. Apklausa vyko Jonavos rajono policijos komisariate, adresu: (duomenys neskelbtini). Apklausoje dalyvavo tyrėja, psichologė ir ji. Vaiko apklausą vykdė visi dalyvavę apklausoje. Apklausą inicijavo tyrėja. Apklausa vyko tyrėjos kabinete, bet, ar tikrai, negali patvirtinti. Neprisimena, ar vaiko apklausa vyko tyrėjos kabinete, ar tam pritaikytoje patalpoje. T. U. apklausa galimai galėjo vykti tyrėjos kabinete. Kaip buvo aiškinamos mažamečiui nukentėjusiajam teisės, negali atsakyti, kadangi teises aiškino tyrėja. Neprisimena, ar tyrėja aiškino vaikui teises, ar tiesiog išvardino straipsnius, kuriuose yra numatytos jo teisės. Neprisimena, ar mažamečiui T. U. buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo artimą šeimos narį. Mano, kad teisės T. U. buvo išaiškintos ir nepareikalavo, kad tai būtų filmuojama. Kada T. U. pasirašė dokumentus ar prieš apklausą ar po jos negali atsakyti. Jai protokolas, kaip vaiko atstovei dėl teisių išaiškinimo, buvo pateiktas po T. U. apklausos. Vaiką apklausinėjo ir tyrėja, ir psichologė, ji taip pat uždavė keletą klausimų. Mažamečio nukentėjusiojo apklausą vykdant apklausiamasis turi atsakyti į užduodamus klausimus. Apklausą vykdant yra prašoma mažamečio nukentėjusiojo rodyti, kaip jis susižalojo arba buvo žalojamas. Neprisimena, ar sakė T. U., kad jo mama prisipažino jį skriaudusi ir ką jis gali į tai atsakyti. T. U. teises atstovavo tik apklausoje, tokia praktika pas juos buvo visada. Neturėjo tokių duomenų, kad galima inicijuoti vaiko apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nežinojo, kad vaikas turi būti apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Neatsimena, ar apklausos metu pakeltu tonu sakė T. U. ,,T., tu privalai sakyti tiesą‘‘. Neprisimena, kaip T. U. sakė, kad „ką tu sakytum, jei aš pasakyčiau, kad mama prisipažino, kad tave skriaudė“. Jai V. T. nebuvo prisipažinusi, kad vartojo smurtą nukentėjusiojo T. U. atžvilgiu, iki tol ji V. T. nebuvo net mačiusi.

Byloje buvo peržiūrėtas nukentėjusiojo T. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu vaizdo bei garso įrašas. Peržiūrėjus šį įrašą, nukentėjusiojo atstovė, Valstybės vaiko teisių ir įvaikinio tarnybos prie SADM Kauno apskrities vaiko teisių skyriaus įgaliota atstovė L. M. paaiškino, jog vaizdo įraše matyti, kad klausimus daugiausiai užduoda psichologė ir Vaiko teisių tarnybos atstovė, tačiau mažamečių vaikų apklausas turi atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjas. Neišgirdo, kad būtų išaiškintos teisės ir pareigos mažamečiu T. U.. Negali atsakyti, ar vaiko apklausos protokole turėjo būti pasirašiusi psichologė K. V., tačiau, kiek yra dalyvavusi apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tai turi pasirašyti apklausos protokole visi apklausoje dalyvavę asmenys. Negali atsakyti, kaip buvo surašytas apklausos protokolas ir, ar jis buvo perskaitytas mažamečiui T. U.. Nurodė, kad apklausoje buvo užduota daug menamų klausimų ir nederėtų tokių klausimų užduoti vaikui kaip, kad L. K. paklausė per apklausą mažamečio T. U.: ,,ką tu pasakytum, jei aš tau dabar pasakyčiau, kad už sienos yra tavo mama, kuri prisipažino tave skriaudusi‘‘. Užduodami menami klausimai mažamečiui T. U. yra negalimi. Pagal įstatymą tyrėjas vykdo apklausą, o psichologas ir specialistas jam tik padeda apklausti vaiką. Šiuo atveju negirdėjo užduodamų klausimų iš tyrėjos, negali atsakyti, ar buvo išaiškintos teisės ir pareigos mažamečiui nukentėjusiajam T. U.. Šioje apklausoje nebuvo perskaityti mažamečio T. U. parodymai ir jam nebuvo leista papildyti apklausos arba su kažkuo sutikti – nesutikti.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu ekspertė A. Š. paaiškino, kad visą ekspertizės laiką matėsi, kad T. U. siekiantis akcentuoti pozityvius dalykus, gerus dalykus, kad šiuo metu yra viskas gerai. Savo atsakymais ir savo elgesiu T. U. tarsi sakydavo, kad jūs manęs neklausinėkit, kad viskas jam yra gerai. Kalbant tiesiogiai apie byloje nagrinėjamus įvykius jis klausiant pradėjo jaudintis labiau ir tuomet mintis dėstė nebe sklandžiai. T. U. iškarto aiškinosi apie parodymus, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu. T. U. labai tiksliai atsimena skaičius, vaikams nebūdingai ir netipiškai. Iš kalbėsenos, iš verbalikos, balso tono, iš viso to aišku, kad jis bandė nuoširdžiai įtikinti, jog jis apklausos metu melavo apie atliktus mamos veiksmus. Šiuo atveju T. U. myli savo mamą, bet kokiomis sąlygomis. T. U. žodžius vertina kritiškai, kadangi ekspertizės metu jis negalėjo atskleisti savo asmeninės patirties kas susiję su byloje tiriamais įvykiais. Labai svarbu, kad versijos prieštarauja apie labai konkretų tą patį epizodą. Kalbant apie tą pačią skalbimo mašiną yra pateikiami trys variantai kaip tai įvyko. Yra neatitikimai visame kame – žodžiuose, elgesyje, verbalikoje. Negali atsiminti, ar šitoj byloj žiūrėjo vaiko apklausą ikiteisminio tyrimo metu. Tai, jog T. U. yra daromas poveikis nustatė iš bylos medžiagos ir medicininių dokumentų, kuriuose matyti, kad T. U. yra dažnai konsultuotas traumatologų, dėl traumų, įvairiausių sumušimų. Išvadas formavo pagal visus tuo metu turėtus duomenis, tai ir medicininius ir pagal specialisto išvadą ir kitus turėtus duomenis. Apie fizinių bausmių taikymą rodo duomenų visuma, nuo prieštaringų, tiek mažamečio, tiek mamos, tiek močiutės parodymų, kadangi jie visi pasakoja skirtingai kaip vaikas užsigavo į skalbimo mašiną.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė E. K. paaiškino, kad vaiko emocijų sutrikimas yra neabejotinas, jis tikrai labai neramus, sunkiai bendraujantis. T. U. nerimastingumas labai paaštrėjo tada, kada pradėjo kalbėti apie ikiteisminiam tyrime nurodomas detales, tai rodo kad jam tie faktai kelia didelę įtampą ir jam sunku susitvarkyti su savo emocijomis. Faktas, kad daromas poveikis, kas jam kelia dar didesnę įtampą, jis pradėjo dar labiau jaudintis, sunkiai kalbėti, jam pradėjo strigti gerklėje žodžiai, pradėjo skųstis galvos skausmais. Visa tai rodo, kad visi tie įvykiai ir byla, ir patirtos fizinės bausmės, visa visuma sutrikdė jo emocinę sveikatą. Vertina, kad vaikui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi remiamasi 10 dienų laikotarpiu, įvykiai nagrinėjami 2017 metų, 2018 metų ir vis tiek tas emocinis sutrikimas matomas, dėl to ir nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuo kurio konkrečiai įvykio, tai pasireiškė, ar nuo daromo poveikio ar nuo kitų dalykų, ekspertizės metu negalėjo nustatyti. Neteigia, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė būtent kaltinamoji V. T., tačiau mato sutrikimą, kuris įtakotas kažkokių veiksmų. Remiasi fizinio smurto faktais, kurie nustatyti ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Taip pat jau 2014 metais mokykla kėlė įtarimą dėl galimo smurto iš mamos. Dėl to, faktas, kad vaikas buvo auklėjimas galimai fizinėmis bausmėmis, dėl ko jam išsivystė minėtas sutrikimas. Medicininiuose dokumentuose matyti, kad T. U. yra dažnai konsultuotas traumatologų, dėl traumų, įvairiausių sumušimų. Dažnos traumos yra dėl galimai taikomų fizinių bausmių, tai yra jos nuomonė.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu ekspertas Ą. S. paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. ambulatorijoje apžiūrėjo T. U., gimusį (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu dalyvavo medicinos registratorė ir Vaiko teisų skyriaus vyr. specialistė L. K.. Apžiūros metu matėsi keletas paviršinių sužalojimų, tai kairės akies voko srityje buvo besirezurbuojanti kraujosruva, senas randas kairės akies voko viduriniame trečdalyje, nubrozdinimai dešiniame skruoste ir dešinės ausies kaušelyje, sąlyginai šviežias randelis kairiame kampe viršutinės lūpos gleivinėje ir smulkios apie 1 cm. skersmens kraujosruvos abiejų žastų priekiniuose paviršiuose. Minėti sužalojimai buvo įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir konstatuota, kad jie padaryti ne vienu metu. Pateikta išvada yra tikimybinė. Nubrozdinimai dešiniame skruoste ir dešinės ausies kaušelyje gali būti padaryti ir užsikabinus einant ar bėgant už šakos, tokius sužalojimus galima padaryti ir su nagu grybštelėjus arba neatsargaus judesio metu kažkur lendant susižaloti. Griuvimui tokie sužalojimai nebūdingi. Tokius sužalojimus, kokie buvo rasti T. U. dešiniame skruoste ir dešinės ausies kaušelyje galėtų padaryti ir katė su savo nagais, jei ji vaikščiotų po žmogų ar prie jos žmogus būtų pasilenkęs ar tą gyvūną kilnojant. Poodinė kraujosruva akies viršutiniame voke galėjo būti padaryti nebūtinai suduodant smūgį, bet ir atsitrenkiant į kažkokį buką daiktą. Šiuo atveju tokie sužalojimai tikrai galėjo atsirasti ir vaikui atsitrenkus į skalbimo mašiną. Randelis viršutinės lūpos kairiame kampe gleivinėje galėjo atsirasti nuo nedidelės žaizdelės, kuri sugijo randu. Randas buvo dar nesenas, kadangi rausvas. Vaikas kažkokiu būdu buvo tą lūpą susimušęs mažiausiai prieš kelias savaites. Lūpos trauma atsirado po to kai buvo sumušta ta sritis, kurioje yra randelis, tai reiškia, kad viršutinės lūpos kairiame kampe buvo patirtas kažkoks smūgis. Kategoriški sprendimai negalimi, kas, kaip ir kada tai padarė. Toks sužalojimas galėtų atsirasti ir lankstantis atsitrenkiant galvai į kelį, kadangi tai ne lūpos vidurys ir nosis nenukentėjo. Pas kiekvieną nedidelį vaiką galime rasti tokių sužalojimų ir ant kojų, rankų. Dėl kraujosruvų abiejų žastų srityse, dažniausiai tokios mėlynės, kraujosruvos atsiranda suspaudžiant pirštais. Labiausiai tikėtina, kad buvo spustelta rankomis, bet negali atmesti ir kitokių tikimybių. Smūgiuojant delnu per skruostą yra sunku padaryti įbrėžimą. Šiuo atveju yra matomas vienas įbrėžimas ir dėl to jis labai mažai informatyvus, nes nėra su kuo lyginti. Kitų sužalojimų kūne nematė, todėl apie kaklo nugarinėje dalyje minimą sužalojimą neaprašė. Tokio sužalojimo tada nematė, nes jo nebuvo. Apžiūrėdami vaiką nenustatė sužalojimų, būdingų delno suduotam smūgiui. Sužalojimai, matomi toje žastų dalyje, kur yra raumuo, kokie buvo rasti pas tiriamąjį, gali atsirasti ir atsitrenkiant į durų kampą, laiptų turėklą. Abejonių šiek tiek kelia, kad sužalojimai matomi abiejuose žastuose simetriškai, bet kadangi tokia trauma yra pas berniuką, kuris labiau aktyvus ir stumdosi, tai visai tikėtina, kad sužalojimai atsirado ir kažkur atsitrenkiant.

Iš Valstybinės teismo tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2789/2017(02) matyti, kad T. U. konstatuota poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke išsivystė nuo vieno smūgio kietu, buku daiktu apie 7-10 parų iki apžiūros. Odos nubrozdinimai dešiniame skruoste ir dešinės ausies kaušelyje padaryti briauną turinčiu daiktu ar paviršiumi dviem poveikiais apie 3-5 paros iki apžiūros. Poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose padaryti kietu buku riboto paviršiaus daiktu, greičiausiai suspaudžiant šią sritį pirštais ir mažiausiai dviem poveikiais apie 5-7 paros iki apžiūros. Randelis viršutinės lūpos kairio kampo gleivinėje susidarė sugijus paviršinei žaizdelei apie kelios savaitės iki apžiūros. Savigynai būdingų sužalojimų nėra. Neatmetama galimybė, kad vaikas taip galėjo susižaloti ir pats. Sužalojimai tiek visumoje, tiek vertinant atskirai, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (tomas 1, b. l. 43).

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K- 205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, bet ir būti pavojinga.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsniu, asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą, jei jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį kyla tam, kas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (fizinio skausmo sukėlimas mušant ar kitaip smurtaujant) padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl to mažamečiui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamoji V. T. savo kaltės nusikalstamų veikų padaryme nepripažino ir teigė, kad sūnaus T. U. nemušė. Nukentėjusysis T. U. teisiamajame posėdyje apklausiamas nuotoliniu būdu parodymus duoti atsisakė. Nukentėjusiojo T. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vertintini kritiškai ir dėl toliau išdėstytų priežasčių jais negali būti vadovaujamasi priimant nuosprendį šioje byloje.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai apklaustas mažametis nukentėjusysis T. U., teisiamojo posėdžio metu baigiamosiose kalbose pripažino ir kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusi prokurorė, kuri nesirėmė mažamečio nukentėjusiojo T. U. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant pas ikiteisminio tyrimo tyrėją A. J..

Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad pačiai V. T., kuriai pranešimas apie įtarimą dar nebuvo įteiktas, nebuvo leista dalyvauti mažamečio nukentėjusiojo T. U. apklausoje, todėl buvo pažeistos jos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso garantuojamos teisės, neužtikrintas mažamečio nukentėjusiojo T. U. parodymų, kaip tiesioginių įrodymų, patikimumas bei teisėtumas.

Šioje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajai V. T. galimybė apklausti savo mažametį sūnų, nukentėjusįjį T. U., suteikta nebuvo. Mažametis nukentėjusysis T. U. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, mažamečio nukentėjusiojo apklausa policijos įstaigoje, kaip jau minėta, buvo vykdoma netinkamai, neišaiškinant T. U. jo teisių bei jų neužtikrinant, nebuvo siekiama tinkamai nustatyti nusikalstamos veikos išaiškinimui svarbių aplinkybių, nesiekta pašalinti jau toje baudžiamojo proceso stadijoje egzistavusių prieštaravimų, nes įtariamoji V. T. niekuomet nebuvo pripažinusi, kad būtų smurtavusi prieš savo sūnų, T. U. paaiškinimai, duoti mokytojoms, socialinėms darbuotojoms, buvo prieštaringi, t. y., nors T. U. vienais atvejais teigė, kad mama jam sudavė, tačiau kitais atvejais visa tai neigė. Todėl V. T. dalyvavimas T. U. apklausoje būtų leidęs užtikrinti objektyvius nukentėjusiojo parodymus ir pašalinti iškilusias abejones dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo. Šiuo atveju nepranešimas V. T. apie jos sūnaus, nukentėjusiojo T. U., apklausą ir nesuteikimas jai teisės užduoti apklausiamajam klausimus, sudaro dar vieną savarankišką pagrindą atsisakyti ikiteisminio tyrimo metu duotus T. U. parodymus pripažinti įrodymais.

Pažymėtina, jog apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir ar jie patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais. Šiuo atveju dėl aukščiau išvardintų priežasčių, nekyla abejonių, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktos nepilnamečio nukentėjusiojo T. U. apklausos metu gauti parodymai negali būti laikomi teisėtais t. y., patikimais, tinkamais ir leistinais įrodymais, kuriais remiantis galėtų būti sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės kaltinamajai V. T. taikymo, nes nepilnamečio vaiko parodymai gauti neužtikrinus T. U. teisės atsisakyti duoti parodymus prieš savo motiną V. T. bei darant jam neleistiną poveikį, t. y., skatinant T. U. pripažinti, kad mama V. T. naudojo prieš jį fizinį smurtą.

Ekspertizės aktą ar eksperto ar specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Remiantis patirtimi, sukaupta teismams nagrinėjant ir vertinant specialiąsias žinias, baudžiamosiose bylose pagrindas nesiremti kaip įrodymu (civilinėse bylose – atmesti kaip įrodymą) eksperto išvada ar jos dalimi gali būti ne vien tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai ir tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialių žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AB-50-1).

Šiuo atveju ekspertizės akte konstatuojamas faktas apie nevienkartinio fizinio smurto panaudojimą yra paremtas ne ekspertizės metu surinktais duomenimis, o ikiteisminio tyrimo dokumentais, tame tarpe ir įrodomosios reikšmės šioje byloje neturinčiu mažamečio nukentėjusiojo T. U. apklausos ikiteisminiame tyrime protokolu, iš kurių nei vienas atskirai ar kartu neįrodo, kad prieš mažametį T. U. jo motina V. T. smurtavo. Teisiamojo posėdžio metu apklausiamos ekspertės A. Š. bei E. K. teigė, jog T. U. nepripažino, kad jo motina V. T. prieš jį smurtavo, o faktas, kad vaikas buvo auklėjimas galimai fizinėmis bausmėmis, paremtas tik ikiteisminio tyrimo dokumentais bei eksperčių nuomone. Ekspertizės akte daroma išvada, kad mažametis T. U. turi emocijų sutrikimą, nekelia abejonių, nes ji paremta tiesioginiu vaiko būklės ištyrimu, tačiau šioje byloje nėra pagrindo vertinti, jog emocijų sutrikimą vaikui sukėlė prieš jį panaudotas fizinis smurtas bei nėra pakankamo pagrindo teigti, kad minėtas sutrikimas atsirado dėl vaikui daromo neleistino poveikio. Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad T. U. ryšys su motina V. T. buvo ir yra itin glaudus, motina jį viena pati augino bei auklėjo, iš 2019 m. rugsėjo 24 d. Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko globos (rūpybos) peržiūros akto Nr. (duomenys neskelbtini) galima nustatyti, kad T. U. ilgėjosi savo motinos V. T. ir norėjo grįžti pas ją gyventi. Juolab, kad T. U. buvo atskirtas ne tik nuo savo mamos, bet ir visos kitos jam įprastos aplinkos: turėjo persikelti gyventi į kitus namus kitoje vietovėje, pradėti lankyti kitą mokyklą ir visa ši adaptacija prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų objektyviai sukeltų sunkumų bet kuriam sveikam vaikui. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad T. U. negalima laikyti visiškai sveiku vaiku, nes nuo ankstyvos vaikystės jam buvo diagnozuoti psichikos sveikatos sutrikimai, dėl kurių jam buvo taikomas tęstinis gydymas, jam taip pat buvo nustatytas vidutinis specialiųjų ugdymo poreikių lygis, todėl vaikui reikalinga buvo didesnė pagalba ir šiuo atveju neabejotina, kad vaiko adaptacija prie pasikeitusios aplinkos bei atsiskyrimo nuo mamos buvo apsunkinta ir galėjo padaryti neigiamą poveikį jo sveikatos būklei. Byloje nustatyta ir tai, kad perdavus mažametį T. U. laikinos globėjos V. R. priežiūrai, iš atsakingų už vaiko teisių įgyvendinimą institucijų nebuvo sulaukta jokios pagalbos mažamečiui nukentėjusiajam T. U. ar bent pasidomėjimo jo gyvenimo sąlygomis, todėl toks netinkamas atsakingų valstybės tarnautojų neveikimas galėjo turėti įtakos tam, kad atsirado ekspertizės akte minimos neigiamos pasekmės mažamečio nukentėjusiojo T. U. sveikatai.

Konstatuotina, jog kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojų, mokyklos darbuotojų: G. L., G. U., J. Ž., L. F., bei liudytojų, socialinių darbuotojų: V. T., R. B., L. D. parodymai, kiek jais konstatuojama galimo fizinio smurto prieš mažametį nukentėjusįjį T. U. panaudojimo aplinkybė, yra išvestiniai netiesioginiai įrodymai, nes nei viena iš apklaustų liudytojų nematė įvykių, kurių metu buvo galimai sužalotas ar susižalojo mažametis T. U., jos tik papasakojo tai, ką buvo sakęs ma ažmetis nukentėjusysis T. U.. Liudytojų parodymų dėl galimo fizinio smurto prieš T. U. nepatvirtina jokie byloje esantys tiesioginiai įrodymai. Dalis apklaustų liudytojų tik parodė faktą, kad, pasak T. U., mama jam sudavė, tačiau be nukentėjusiojo T. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie, kaip minėta, nelaikytini įrodymais, byloje daugiau nėra jokių tiesioginių kaltinamosios V. T. neteisėtus veiksmus ar kaltę pagrindžiančių įrodymų, o įvertinus nukentėjusiajam T. U. nustatytus psichikos sveikatos sutrikimus, dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios skirtingiems asmenims teiktus skirtingus paaiškinimus dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių, neatmestina galimybė, jog, sakydamas, kad mama jį mušė, paskui teigdamas, kad užsigavo pats, ar atvirkščiai, vaikas iš tiesų galėjo susižaloti ir pats, ar būti sužalotas namie laikomo gyvūno bei kito asmens, bet ne kaltinamosios V. T.. Teisiamųjų posėdžių metu apklaustos liudytojos G. L., J. Ž. ir kaltinamoji V. T. paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo mėnesį pats T. U. aiškino, kad buvo susimušęs su bendraklasiu T. T. ir pastarasis jam padarė sužalojimus veide bei kaklo srityje.

Pažymėtina, kad kaltinamosios V. T. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, jos nurodytos aplinkybės, kad ji sūnaus T. U. nemušė, nepaneigta kitais byloje esančiais įrodymais. Šioje byloje kaltinimai V. T. buvo grindžiami mažamečio nukentėjusiojo T. U. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (tiesioginiais duomenimis), kurie negali būti pripažįstami įrodymais dėl netinkamos jo apklausos, specialisto išvada Nr. G2789/2017(02), iš kurios, remiantis eksperto Ą. S. paaiškinimais duotais teisiamojo posėdžio metu, negalima daryti neabejotinos išvados, kad ant nepilnamečio nukentėjusiojo T. U. kūno nustatyti sužalojimai atsirado prieš jį panaudoto fizinio smurto pasekoje, bei liudytojų G. L., G. U., J. Ž., L. F., V. T., R. B., L. D. parodymais apie galimus smurto prieš mažametį nukentėjusįjį T. U. panaudojimo faktus (netiesioginiais duomenimis), kurių, kaip minėta, nepagrindžia kiti tiesioginiai įrodymai. V. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai, kad ji keturis kartus per mėnesį naudojo smurtą mažamečio sūnaus T. U. atžvilgiu t. y. 2017 m. rugsėjo 12 d., nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 17 d., nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 21 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 23 d. Kaip matyti iš teisiamųjų posėdžių metu apklaustos kaltinamosios V. T., liudytojų G. U. ir J. Ž. parodymų, kaltinamoji V. T. dėl kiekvieno pas T. U. pastebėtų kūno sužalojimų skambindavo klasės auklėtojai ir pranešdavo, kad jos sūnus į mokyklą atvyks susižalojęs. Teismas laiko, kad būtų nelogiški kaltinamosios V. T. veiksmai, jeigu ji, vos ne kas antrą dieną galimai smurtavo prieš sūnų T. U., o po to tą pačią dieną ar kitos dienos ryte pranešdavo klasės auklėtojai ir nurodytų sūnaus susižalojimo aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetą vertinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, būtų galima neginčijamai spręsti, kad V. T. atliko neteisėtus veiksmus mažamečio nukentėjusiojo T. U. atžvilgiu ir yra kalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Nesurinkus neginčytinų kaltinamosios V. T. kaltės įrodymų, abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai. Todėl kaltinamoji V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisintina, kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iki įsiteisės teismo nuosprendis V. T. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus ją panaikinti.

CD su nukentėjusiojo T. U. apklausa ikiteisminio tyrimo metu, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Civilinis ieškinys nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais, teismas:

nusprendžia:

V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2016 m. gruodžio 28 d. veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 12 d. veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 15 d. – rugsėjo 17 d. veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 19 d. – rugsėjo 21 d. veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 21 d. – rugsėjo 23 d. veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iki įsiteisės teismo nuosprendis V. T. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus ją panaikinti.

CD su nukentėjusiojo T. U. apklausa ikiteisminio tyrimo metu, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis proceso dalyvių per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.