Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjas informuotas tinkamai. Pareiškėjas pranešė teismui, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (II t., b. l. 90).

Teismo posėdyje VST atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 82).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 5 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus VST (jos pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų, susijusių su ploto trūkumu, ventiliacijos ir šildymo sistemų, saugos diržų nebuvimu, nepatogiomis (kietomis) sėdynėmis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), kurių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas-Vilniaus pataisos namai-Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas, Vilnius-Zarasai-Vilnius (I t., b. l. 3–6, 13–173). Konvojavimas vyko Iveco Eurocargo (toliau – Iveco), Mercedes Benz 918 (toliau – Mercedes 918), VW Crafter 50 (toliau – VW) ir Mercedes Benz Atego (toliau – Mercedes Atego) transporto priemonėmis. Pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204, 5.7.21 punktą registracijos liudijimo pirmojoje pusėje įrašas S.1 reiškia nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių. Pagal transporto priemonių registracijos liudijimus byloje nustatyta, kad sėdimų vietų skaičius transporto priemonėje Mercedes Atego yra 30 (I t., b. l. 196), Iveco – 30 (I t., b. l. 179), Mercedes 918 – 29 (I t., b. l. 184), VW Crafter – 19 (I t., b. l. 199; II t., b. l. 2, 5, 8, 11, 14, 17, 20, 23, 26). VST teismui negalėjo pateikti informacijos, kiek vienu metu viename automobilyje buvo vežama žmonių, tačiau nurodė, kad konvojavimas buvo vykdytas nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kelionės žiniaraščių duomenis minėtais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis nei bendras tuo metu konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonėse taip, kad vienose transporto priemonėse buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos transporto priemonės konvojavimo metu buvo beveik arba visai tuščios. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VST ginčo laikotarpiu pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde teigė, kad kai kurios transporto priemonės buvo be saugos diržų, ventiliacijos ir šildymo, jose buvo nepatogu (kieta) sėdėti.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme leidžiama dalyvauti tik techniškai tvarkingoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, išskyrus Kelio eismo taisyklių numatytus atvejus. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos protokolų (I t., b. l. 177, 181, 186–188, 189–190, 191–192, 193–194; II t., b. l. 28–29, 30–32, 33–34, 35–36) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta apšvietimo sistema, oro našumas atitinka reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija arba vėdinimo liukas, evakuaciniai liukai (I t., b. l. 178, 182, 183, 198; II t., b. l. 1, 4, 7, 10, 13, 16, 19, 22, 25). Išduoti automobilių registracijos liudijimai (I t., b. l. 179, 184, 196, 199; II t., b. l. 2, 5, 8, 11, 14, 16, 20, 23, 26) bei techninės apžiūros rezultatų kortelės (I t., b. l. 180, 185, 197, 200; II t., b. l. 3, 6, 9, 12, 15, 18, 21, 24, 27) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad VST pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

Būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir žala bei tarp jų egzistuojantis priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.