Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-07-24 · Civilinė byla Nr. 2S-628-856/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-07-24
Bylos Nr.
2S-628-856/2017
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-05073-2017-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-628-856/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05073-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.14.8.2; 3.3.2.4. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-7604-776/2017, kuria atsisakyta priimti pareiškimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė kredito unija (toliau – ir KU) „Žemdirbio gerovė“ pareiškimu kreipėsi į teismą dėl 3045,59 Eur skolos ir 23,00 Eur žyminio mokesčio išieškojimo solidariai iš skolininko J. J. ir laiduotojos D. J. pagal 2013-02-20 Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp kreditorės ir skolininko, bei 2013-02-20 laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp kreditorės ir laiduotojos. Nurodė, kad remiantis paskolos sutartimi, ginčai tarp šalių teismine tvarka sprendžiami pagal KU „Žemdirbio gerovė“ buveinės vietą Šiaulių mieste.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 13 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės pareiškimą kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui. Teismas nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra standartinė, parengta kreditorės, sutartis, todėl įvertinęs sutarties punktą dėl teismingumo sąžiningumo aspektu, skolininko, kaip vartotojo, silpnesnės sutarties šalies, atžvilgiu, padarė išvadą, kad pareiškimas pagal bendrąją teismingumo taisyklę teismingas skolininko gyvenamosios vietos, t. y. Vilniaus rajono apylinkės teismui, arba pagal laiduotojos D. J. gyvenamąją vietą - Molėtų rajono apylinkės teismui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantė (kreditorė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog tarp šalių sudarytos sutarties 14 punkte yra numatytas šalių teismingumas – pagal kreditorės buveinės vietą Šiaulių mieste.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (kreditorės) kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą bei analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kvestionuojamas civilinės bylos teismingumo klausimas. Apeliantė savo poziciją grindžia sutartiniu teismingumu ir mano, kad pareiškimas yra teismingas Šiaulių apylinkės teismui pagal kreditorės kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ buveinės vietą Šiaulių mieste. Su tokiais kreditorės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga, todėl svarbu nustatyti, kuriam teismui yra teisminga byla. Jeigu byla teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (pareiškimą) (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis). CPK 29 straipsnis numato, kad ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo (šiuo atveju skolininko) gyvenamąją vietą. Ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareiškiamas pagal vartotojo gyvenamąją vietą (CPK 30 straipsnio 11 dalis). Šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą (CPK 32 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš CPK IV skyriuje įtvirtintų teismingumo nustatymo taisyklių, ieškinys (pareiškimas) pareiškiamas pagal atsakovo (skolininko) – vartotojo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis, 30 straipsnio 11 dalis). CPK 32 straipsnio 1 dalis papildomai numato, jog šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą. 2013 m. vasario 20 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 14 punkte įtvirtinta, jog ginčai tarp šalių nagrinėjami teisme pagal kredito unijos buveinės vietą, t. y. Šiaulių mieste, kas leistų spręsti, jog kreditorės pareiškimas galėtų būti pateikiamas Šiaulių apylinkės teismui.

Visgi vertinant ginčo teismingumą, be civilinio proceso kodekse nustatytų teismingumo taisyklių, yra atsižvelgiama ir į tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį, Europos Sąjungos teisės aktus bei kasacinio teismo formuojamą praktiką. Nagrinėjamu atveju 2013 m. vasario 20 d. tarp šalių sudarytos dvi sutartys: vartojimo kredito (paskolos) Nr. (duomenys neskelbtini) ir laidavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties šalys - kredito unija ir fiziniai asmenys J. J. bei D. J. Kai fiziniai asmenys, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) sudaro sutartis, jie yra laikomi vartotojais (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 punktas), o su jais sudarytos sutartys, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra vartojimo sutartys CK 6.228¹ straipsnio prasme, neatsižvelgiant į tai, kada sutartis buvo sudaryta (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-155-916/2017 27 punktas). Tai patvirtina ir pačios sutarties pavadinimas – „Vartojimo kredito (paskolos) sutartis“ bei paskolos naudojimo tikslas – būsto remontas. Iš to seka, kad tokio pobūdžio sutarties šaliai fiziniam asmeniui, vartotojui, yra taikoma papildoma apsauga, kurią nustato 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB), ją aiškinanti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nacionaliniai teisės aktai ir juos plėtojanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Europos Sąjungos Teisingumo teismas šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje nustatyta išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sąlyga, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į direktyvos taikymo sritį, ir jei atsako į šį klausimą teigiamai, savo iniciatyva įvertinti galimą tokios teritorinę jurisdikciją nustatančios sąlygos nesąžiningumą (ESTT 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje VB Pénzügyi Lizing Zrt. prieš Ferenc Schneider, C-137/08, 56 punktas). Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, teismas turi jos netaikyti, nebent vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą tikrindamas savo teritorinę jurisdikciją (ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gyorfi, C-243/08, 35 punktas).

Dėl priežasčių, nurodytų šios nutarties 8 punkte ir paminėtos Teisingumo Teismo praktikos, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, turi įvertinti vartojimo sutarties sąlygos dėl išimtinio teritorinio teismingumo spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui nesąžiningumą, net jei nepateiktas vartotojo prieštaravimas (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-155-916/2017). Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad su skolininku sudaryta sutartis yra standartinė, parengta kreditorės, sutartis, kurios parengimui skolininkas neturėjo jokios įtakos. Sutarties 14 punkte nustatyta sąlyga dėl išimtinio teismingumo Šiaulių mieste pagal ieškovės buveinės vietą yra nesąžininga, kadangi kreditorė nepateikė įrodymų, jog ši sąlyga buvo aptarta su skolininku individualiai (CK 6.188 straipsnio 2, 4 dalys). Ši sąlyga pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą, yra nepalanki solidariesiems skolininkams, gyvenantiems Vilniaus ir Molėtų rajonuose, kurie nutolę nuo Šiaulių miesto apie 200 kilometrų atstumu, todėl netaikytina nagrinėjamu atveju ir laikoma, jog vadovaujantis CPK 29 straipsnio ir 30 straipsnio 11 dalimi, pareiškimas yra teismingas solidariųjų skolininkų gyvenamosios vietos teismams.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje turėjo teisinį pagrindą ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygą nesąžiningumo aspektu ir nustatęs, jog teritorinį teismingumą nustatanti sąlyga nebuvo individualiai aptarta, netaikyti minėtos sąlygos bei atsisakyti priimti pareiškimą kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui. Teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė