- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-124-300-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- M. D.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Advokatai
- Vytautas Juozelaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d., 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi subendrinta 15 (penkiolikos) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Priteista iš nuteistojo M. D. 2425 Lt Valstybinei ligoniui kasai už nukentėjusiajam R. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. D. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 24 d. apie 22 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, konflikto metu dėl asmeninių paskatų tyčia vieną kartą durdamas peiliu R. K. į krūtinę, padarė jam durtinę-pjautinę krūtinės ląstos žaizdą, lydimą išorinio nukraujavimo bei trečiojo laipsnio šoko.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. D. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti bylą ir jį išteisinti.
Skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir teigia, kad byloje yra padaryta daug pažeidimų. Nurodo, jog pagal eksperto R. R. išvadas, nukentėjusiajam R. K. buvo padarytos krūtinės ir lytinių organų durtinės žaizdos, t. y. nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris atitinka BK 138 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodo, jog nuo 2006 m. liepos 26 d. iki 2010 m. balandžio 12 d., šioje byloje nebuvo atliekamas joks tyrimas, niekas nebuvo apklausiamas, o per tą laiką pablogėjo nukentėjusiojo būklė. Taigi teigia, kad 2010 m. balandžio 12 d. jam už tą patį nusikaltimą buvo pateikti kaltinimai jau pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, 2006 m. liepos 26 d. apklausos metu jis buvo mušamas, žeminamas pareigūnų, kurie jį vertė prisipažinti, liepė pasirašyti ant tuščio protokolo lapo, ką jis neatlaikęs spaudimo ir padarė. Nurodo, kad ir nukentėjusysis R. K. buvo nurodęs, kad jam viską surašė tyrėja, o jis tik pasirašė ant surašyto protokolo. Dėl nukentėjusiojo sužalojimo nuteistas nurodo, kad jis įvykio dieną, t. y. 2006 m. liepos 24 d. bandė nusižudyti. Taip pat nurodo, kad dar prieš įvykį, jiems būnant prie ežero, nukentėjusysis jau save žalojo – stiklo šukėmis pjaustėsi venas. Tada jis, pasak apelianto, iškvietė med. pagalbą ir jį išvežė į ligoninę, iš kurios jis tą patį vakarą buvo paleistas. Taigi teigia, kad jau tada R. K. buvo stipriai nukraujavęs. Toliau, plėtodamas savo argumentus apeliantas nurodo, kad R. K. paprašytas padavė jam peiliuką, kuriuo R. K. nieko niekam nesakęs, dūrė sau vieną kartą į krūtinės sritį. Nurodo, jog eksperto R. R. antrą kartą duoti parodymai – melagingi. Taip pat apeliantas prašo atkreipti dėmesį į nusikaltimo vietoje padarytas nuotraukas, kadangi, nuteistojo teigimu, jis rodė ten, kur jam buvo liepiama rodyti. Taipogi nurodo, jog iš greitosios med. pagalbos nebuvo paimti visi įrašai, kuriuose būtų nurodyta, kad jis tą dieną iškvietė jam med. pagalbą. Apelianto įsitikinimu, jo žodžius patvirtina liudytojas V. M. ir pats V. K.. Be kita nuteistasis nurodo, kad po antros ekspertizės turėjo iš naujo būti apklausiami bylos dalyviai, tačiau to, pasak apelianto, nebuvo. Nurodo, kad paskutinis teismo posėdis vyko be nukentėjusiojo, kuris tuo metu jau buvo miręs ir netarė savo paskutinio žodžio, kuriuo, nuteistojo teigimu, būtų prašęs jį išteisinti. Taigi apeliantas teigia, kad yra nuteistas už tai, ko nepadarė.
Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė jam tinkamą bausmę.
Nuteistasis M. D. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, apeliantas iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą ir nuteistojo teigimu, padarytus pažeidimus. M. D. teigia, kad byloje yra padaryta daug pažeidimų, kad jis buvo mušamas, žeminamas pareigūnų, kurie jį vertė prisipažinti, liepė pasirašyti ant tuščio protokolo lapo, ką jis neatlaikęs spaudimo ir padarė, jog eksperto R. R. antrą kartą duoti parodymai – melagingi, kad jis nuteistas už tai, ko nepadarė. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant M. D. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. M. D. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų parodymus), paties nuteistojo M. D. parodymus, perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus procesų dalyvių parodymus, rašytinius įrodymus, ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo M. D. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje, nustatydamas M. D. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad nuteistasis M. D., tyčia vieną kartą durdamas peiliu R. K. į krūtinę padarė jam durtinę-pjautinę krūtinės ląstos žaizdą, lydimą išorinio nukraujavimo bei trečiojo laipsnio šoko, ir taip padarė nukentėjusiajam R. K. sunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina: nuteistojo M. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 94-95, 105 b. l.), apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., 99 b. l.), kur jis pripažino savo kaltę ir patvirtino, jog smogė R. K. vieną kartą peiliu į papilvę; nukentėjusiojo R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 19-20 b. l.), apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., 25 b. l.), kur jis parodė, kad jam į krūtinę dūrė M. D.; liudytojos G. U.-D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 54 b. l.), kur ji parodė, jog matė, kaip R. D. kažkokiu daiktu smogė R. K., po ko R. K. atsigulė į lovą; liudytojo V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 74-75, 89 b. l.), kur jis parodė, jog matė, kaip M. D. dūrė peiliu R. K. į krūtinės sritį, o po šio M. D. dūrio R. K. atsigulė ant lovos.
Be to, be šių paties nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, M. D. kaltę patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, o būtent – 2003-07-24 įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio turinio matyti, kad apžiūros metu kambaryje ant sofos-lovos rastas užtiesalas su dėmėmis panašiomis į kraują, ant spintelės rastas ir paimtas peilis, ant kurio stebimos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują (1 t., 10-16 b. l.); įtariamojo M. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio turinio matyti, kad M. D. parodė įvykio vietą ir įvykio aplinkybes, patvirtino, jog smogė vieną kartą peiliu į papilvę R. K. (1 t., 108-110 b. l.); ekspertizės aktas Nr. EKG 70(150)/11 (01), iš kurio turinio matyti, jog R. K. nustatyta durtinė-pjautinė nekiauryminė žaizda krūtinės ląstoje, kuri komplikavosi sunkiu hipovoleniniu šoku (III šoku). Sužalojimas padarytas nuo trauminio poveikio durtinių-pjautinių savybių turinčiu daiktu, galimai peiliu ir bylos aplinkybėse nurodytu laiku 2006 m. liepos 24 d. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, galėjo būti padaryta ir tyrimui pateiktu peiliu. Sveikata R. K. sutrikdyta dėl išorinio kraujavimo iš durtinės-pjautinės žaizdos krūtinės ląstoje bei galimai organizmo dehidratacijos, sąlygotos piktnaudžiavimo alkoholiu. Kitus klinikinius šoko simptomus galėjo slopinti benzodiazepinų vartojimas (patvirtintas toksikologiniu tyrimu) (2 t., 112-118 b. l.).
Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pastebėti, kad nors nuteistasis M. D. (1 t., 196 b. l.), nukentėjusysis R. K. (1 t., 196-197) bei liudytojai G. D. (1 t., 197 b. l.) ir V. M. (2 t., 12-13) pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teigė, kad R. K. save susižalojo pats, tačiau kolegija remiasi pirminiais, netrukus po įvykio duotais M. D. parodymais (1 t., 94-95 b. l.), kuriuos jis patvirtino apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., 99 b. l.), ką patvirtina ir pirminiai tiek nukentėjusiojo R. K. (1 t., 19-20, 25 b. l.), tiek liudytojos G. D. (1 t., 54 b. l.), tiek liudytojo V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 74-75, 89 b. l.), kuriuos, be kita ko, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės – įtariamojo M. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio turinio matyti, kad M. D. parodė įvykio vietą ir įvykio aplinkybes, patvirtino, jog smogė vieną kartą peiliu į papilvę R. K. (1 t., 108-110 b. l.); ekspertizės aktas Nr. EKG 70(150)/11 (01), kuriame konstatuota, jog R. K. padarytas sužalojimas trauminio poveikio durtinių-pjautinių savybių turinčiu daiktu, galimai peiliu ir bylos aplinkybėse nurodytu laiku 2006 m. liepos 24 d. (2 t., 112-118 b. l.).
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma kolegija pažymi, kad nuteistojo M. D. pirminiuose parodymuose užfiksuotos nusikaltimo aplinkybės, atitinka tiek nukentėjusiojo ir liudytojų pirminius parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią M. D. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais vėlesniais tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo ir liudytojų teiginiais. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija vėlesnius nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kad nukentėjusysis susižalojo save pats, vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu padėti M. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad M. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia M. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad pagal eksperto R. R. išvadas, nukentėjusiajam R. K. buvo padarytos krūtinės ir lytinių organų durtinės žaizdos, t. y. nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris atitinka BK 138 straipsnio 1 dalį, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų – tiek iš specialisto išvados Nr. G221/06(07) (1 t., 29-29 b. l.), tiek iš ekspertizės akto Nr. EKG 70(150)/11(01) matyti, kad R. K. nustatyti sužalojimai atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus (2 t., 112-118 b. l.) ir kad priešingai nei teigia nuteistasis skunde, nukentėjusiojo R. K. būklė neblogėjo, kadangi sunkus sveikatos sutrikdymas R. K. jau buvo nustatytas pirminėje specialisto išvadoje (1 t., 29-29 b. l.). Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog tarp nuteistojo M. D. suduoto smūgio peiliu nukentėjusiajam ir sunkaus sveikatos sutrikdymo būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos šių padarinių atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009).
Taip pat atmestinas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad nuo 2006 m. liepos 26 d. iki 2010 m. balandžio 12 d., šioje byloje nebuvo atliekamas joks tyrimas, niekas nebuvo apklausiamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei teigia nuteistasis, byloje buvo atliekamas tyrimas, buvo vykdomos apklausos (1 t., 25, 30), siuntinėjami paklausimai (1 t., 32, 34, 43 b. l.), o nuo 2006-11-13 iki 2008-04-15 buvo atliekama specialisto išvada pagal tyrėjos užduotį atlikti objektų tyrimą (1 t., 36-38). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad šioje byloje tyrimas buvo atliekamas iš esmės visą bylos nagrinėjimo laikotarpį.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad 2006 m. liepos 26 d. apklausos metu jis buvo mušamas, žeminamas pareigūnų, kurie jį vertė prisipažinti, liepė pasirašyti ant tuščio protokolo lapo, ką jis neatlaikęs spaudimo ir padarė, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad per visą bylos nagrinėjimo laiką pirmosios instancijos teisme, apeliantas tik paskutinio žodžio metu parodė, kad prieš jį buvo vartojamas smurtas (2 t., 161 b. l.), nors nei ankstesnių apklausų metu (1 t., 94-95, 105), nei apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., 99 b. l.), nei ankstesnių teismo posėdžių metu (1 t., 196 b. l.), nei teisėjai posėdžio metu pagarsinus jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 196 b. l.) jis to neparodė, o teigė, kad jo parodymai surašyti neteisingai, nes jį apklausė neblaivų. Todėl toks jo argumentas laikytinas deklaratyviu ir prieštaraujančiu byloje esantiems įrodymams.
Atsakant į nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentus, jog R. K. įvykio dieną bandė nusižudyti, kad jau tada R. K. buvo stipriai nukraujavęs, jog eksperto R. R. antrą kartą duoti parodymai – melagingi, kad parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu jis rodė ten, kur jam buvo liepiama rodyti, pažymėtina tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų šiuos nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą. Apelianto nesutikimas su apylinkės teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir atitinkamų išvadų padarymu, negali būti siejamos su priimto teismo nuosprendžiu pagrįstumu ar teisėtumu. Nuosprendžio neteisėtumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo padarytų išvadų neatitikimą bylos medžiagai, ko šiuo atveju nėra. Dėl to šie aukščiau išdėstyti apelianto teiginiai, nesant tai pagrindžiančių duomenų, laikytini deklaratyviais ir visiškai nepagrįstais. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė vien eksperto R. R. parodymais, ir kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus vertino neatsietai bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Taip pat nepagrįstas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad iš greitosios med. pagalbos nebuvo paimti visi įrašai, kuriuose būtų nurodyta, kad jis tą dieną iškvietė nukentėjusiajam med. pagalbą. Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktos informacijos, GPM iškvietimų registravimo žurnalo 2006 m. liepos 24 d. kopijos bei (duomenys neskelbtini) apskrities VPK rašto ir informacijos žurnalo kopijos matyti, kad V. K. įvykio dieną – 2006-07-24 GPM buvo kviečiama tik vieną kartą (2 t., b. l. 58, 60, 61-63, 64, 84, 85-87) ir, kad greitąją pagalbą 2006-07-24 22.00 val. iškvietė ne apeliantas, o A. Z. (2 t., b. l. 84-87, 97, 98-99, 100).
Kiti apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad po antros ekspertizės turėjo iš naujo būti apklausiami bylos dalyviai, jog paskutinis teismo posėdis vyko be nukentėjusiojo, kuris tuo metu jau buvo miręs ir netarė savo paskutinio žodžio, kuriuo, nuteistojo teigimu, būtų prašęs jį išteisinti, deklaratyvūs, kurie, be kita ko, esant aukščiau aptartiems ir išanalizuotiems įrodymams, jo kaltės nepaneigia, tik, kolegijos nuomone, rodo jo siekį kaltės neigimu išvengti baudžiamosios atsakomybės, ar ją sušvelninti.
Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantui skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. D. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – įvykdė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, jo asmenybę – nusikalto būdamas teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme yra laikomas recidyvistu, jo elgesys laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu vertinamas neigiamai. Nuteistojo M. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tą aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė M. D. laisvės atėmimo bausmę.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, kad nuteistojo M. D. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta visiškai, apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendžio keisti ar naikinti nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.