Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2021-08-31 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-124-337/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-04-14Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2021-08-31Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-08-31
Bylos Nr.
1A-124-337/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-14909-2020-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė, Daina Vaidachavičienė
Nuteistasis
A. Č., S. M.
Nukentėjusysis
R. Š.
Advokatai
Anatolij Šichovcov, Povilas Gruodis, Vytautas Kupcikevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-124-337/2021Proceso Nr. 1-01-1-14909-2020-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 31 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Dzikui,nuteistajam A. Č.,nukentėjusiajam R. Š.,gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Anatolijui Šichovcovui, Povilui Gruodžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo advokato A. Šichovcovo ir nuteistojo A. Č. gynėjo advokato P. Gruodžio apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

S. M. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir S. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 10 mėnesiams.

Į bausmės laiką S. M. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. balandžio 28 d. iki 2020 m. gegužės 25 d., bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo sulaikymo pagal šį teismo nuosprendį dienos.

A. Č. pripažintas kaltu:

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir A. Č. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo teismo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 5 mėnesiams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo sulaikymo pagal šį teismo nuosprendį dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. M. ir A. Č. 2020 m. balandžio 11 d., apie 22.00 val., veikdami kartu, (duomenys neskelbtini), namo kieme, S. M. sudavus ranka nukentėjusiajam R. Š. smūgį į veidą, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant žemės, kartu kojomis spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, taip atimdami galimybę priešintis, ir iš nukentėjusiojo pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Samsung galaxy A6“ 291,15 Eur vertės.

2. Be to, S. M. ir A. Č., veikdami kartu, tuo pačiu metu įsibrovė į nukentėjusiajam R. Š. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš jo pagrobė televizorių „Samsung“ 339,99 Eur vertės.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių paaiškinimai bei prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Č. gynėjas advokatas P. Gruodis prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyse dėl šio nuteistojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir bausmės paskyrimo bei priimti sprendimus: 1) atleisti nuteistąjį A. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu; 2) nesant BK 38 straipsnio taikymo pagrindui – pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įvertinti šio nuteistojo asmenybę ir BK 54 straipsnio pagrindu paskirti švelnesnes bausmes – baudas; 3) nesant pagrindui nuteistajam paskirti baudų – vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi ir protingumo, teisingumo bei proporcingumo principais, atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ar numatytas pareigas.

3.1. Apeliaciniame skunde prašoma įvertinti kartu su skundu pateikiamą nukentėjusiojo R. Š. pareiškimą dėl kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo baudžiamajame procese, ko pagrindu prašoma nuteistąjį A. Č. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, kadangi tam yra visos būtinos sąlygos: 1) nuteistasis prisipažino, padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus; 2) dar iki proceso pirmos instancijos teisme pabaigos savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą; 3) nuteistasis susitaikė su nukentėjusiuoju; 4) yra pagrindo manyti, kad nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi jis nuo 2019 m. liepos 8 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, išlaiko dukrą, skirdamas jai išlaikymą, ir rūpindamasis ja, o motina, pas kurią jis gyvena, daro teigiamą įtaką jam, kuris dar prižiūri ir išlaiko ūkį, taip pat nuteistasis gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui, periodiškai lankosi Psichinės sveikatos centre ir nuo nusikalstamų veikų padarymo nevartoja alkoholio. Pastarosios aplinkybės pagrindžia tai, kad pats baudžiamasis procesas padarė pakankamą poveikį nuteistajam ir jo elgesiui.

3.2. Dėl BK 38 straipsnio taikymo papildomai apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš šio nuteistojo elgesio nusikaltimų padarymo metu ir po jų matyti, kad jo padarytos nusikalstamos veikos vertintinos kaip spontaniškos, momentinės, nulemtos nuteistojo jauno amžiaus, netinkamo draugų rato pasirinkimo bei alkoholio. Juolab nuteistasis šioje byloje jam inkriminuotus nusikaltimus padarė, neturint specialiai iš anksto suformuoto tikslo gauti kokios nors turtinės naudos iš nukentėjusiojo, kadangi jis su nukentėjusiuoju visą laiko buvo pažįstami, iki šiol bendrauja, gyvena toje pačioje mažoje kaimo bendruomenėje, nieko neverčiamas grąžino iš nukentėjusiojo paimtus daiktus, o ir judviejų susitaikymas nėra formalus, bet nuoširdus, draugiškas. Remiantis tuo bei atsižvelgus į pasikeitusį minėtą nuteistojo elgesį, nėra jokių šio nuteistojo paskatų ar kitų aplinkybių, kurios galėtų skatinti pakartotinai nusikalsti. Taip pat pažymima, kad po ankstesnio teismo nuosprendžio nuteistasis iš esmės pasikeitė, t. y. jis įsidarbino, sumokėjo visą skolą už dukros išlaikymą ir sąžiningai vykdo dukros išlaikymo prievolę, rūpinasi dukra, kas pagrindžia tai, kad nuteistasis nėra linkęs kartoti nusikalstamų veikų.

3.3. Apeliaciniame skunde prašoma šio nuteistojo atžvilgiu įvertinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinta, kadangi pats nuteistasis savo noru atlygino visą nukentėjusiojo patirtą žalą, kompensavo visus jo nepatogumus ir kitus praradimus, ką patvirtina byloje esantys duomenys, kad nuteistasis 2020 m. balandžio 23 d. nuvyko pas nukentėjusįjį, kuriam grąžino visus iš jo paimtus daiktus, nuoširdžiai atsiprašė jo ir jie abu susitaikė (t. 1, b. 1. 31-32, 103-104, 141, 144-145). Remiantis tuo, prašoma BK 61 straipsnio pagrindu įvertinti šias aplinkybes ir nuteistajam paskirti baudas už padarytus nusikaltimus.

3.4. Dėl švelnesnės bausmės skyrimo

BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam apeliaciniame skunde nurodoma, kad reali laisvės atėmimo bausmė nuteistajam ir visuomenei padarys daugiau žalos nei būtų protingai pateisinama šioje situacijoje. Prašoma atsižvelgti į tai, kad šis nuteistasis yra jauno amžiaus ir vykdo visas visuomenines pareigas – dirba, išlaiko mažametę dukrą, rūpinasi motinos ūkiu. Dėl to, reali laisvės atėmimo bausmė nutrauktų nuteistojo socialinius ryšius su šeima ir mažamete dukra, neigiamą poveikį sukels visuomenei ir kaltininko šeimai, t. y. iš dukros bus atimtas tėvas ir išlaikymas, iš mažiai darbingų žmonių turinčios kaimo bendruomenės – pavyzdingas darbuotojas, nuteistojo motinos – pagalbininkas ūkyje, o valstybė turės papildomai išlaikyti dar vieną asmenį.

3.5. Nesant anksčiau išdėstytiems pagrindams sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, apeliaciniu skundu prašoma įvertinti BK 75 straipsnio taikymo galimybę, kadangi tai šiuo atveju leistų užtikrinti socialinį teisingumą, sąžiningą ir proporcingą jau minėtą visuomenės, nuteistojo, jo šeimos narių interesų pusiausvyrą. Tokiu būdu būtų užtikrinama, kad jauno amžiaus nuteistasis ir toliau dirbtų, vykdytų pareigas visuomenei, mokėtų mokesčius, juolab visuomenei visiškai nepavojingas nuteistasis vien dėl formalių priežasčių nebūtų patalpintas į įkalinimo įstaigoje esančią socialiai padidintos rizikos aplinką. Taip pat pažymima, kad nuteistasis yra atlikęs ar šiuo metu atlieka nemažai BK 75 straipsnio 5 dalyje numatytų pareigų, skirtinų bausmės vykdymo atidėjimo atveju, t. y. nuteistasis yra atsiprašęs nukentėjusiojo, jis gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui ir jo visiškai nevartoja, auklėja ir prižiūri savo mažametę dukrą ir ją išlaiko, tęsia darbą (BK 75 straipsnio 5 dalies 1, 3, 4, 5 punktai). Taip pat nuteistasis savo noru sutinka ir yra pasirengęs laikytis kitų baudžiamojo poveikio priemonių ir BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytų pareigų.

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo S. M. gynėjas advokatas A. Šichovcov prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl šio nuteistojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo S. M. atžvilgiu.

4.1. Dėl nukentėjusiojo R. Š. parodymų patikimumo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismui buvo pateikęs 2021 m. vasario 11 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-41381-18, kuriame nukentėjusiuoju buvo pripažintas R. Š. sūnus D. Š., todėl nukentėjusysis R. Š. šioje byloje keršija jam už savo sūnų. Nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad nuteistasis S. M. viso baudžiamojo proceso metu keitė savo poziciją dėl nukentėjusiojo suinteresuotumo jį apkalbėti, kadangi jo paaiškinimai visos proceso metu buvo nuoseklūs, jis vienintelis sutiko dėl parodymų patikrinimo vietoje ir niekada nesutiko su nukentėjusiojo parodymais. Taip pat nuketėjusiojo R. Š. kerštą už savo sūnų patvirtina ir jo parodymai, kad jis buvo matęs nuteistąjį S. M. nuotraukose pirmą kartą, o iš nuotraukų atpažinti jį jam padėjo sūnus D. Š.. Dėl to, nukentėjusiojo atliktas šio nuteistojo atpažinimas, kaip asmens, kuris sudavė smūgius jam į veidą, turi būti laikytinas nepatikimais duomenimis. Taip pat nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą rodo ir jų nenuoseklumas: 1) 2020 m. balandžio 12 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad nukentėjusysis tądien, 11.04 val. pranešė apie tai, kad atvažiavo automobilis ir išlipo 4 vaikinai, kurie sumušė jį; 2) 2020 m. balandžio 16 d. nukentėjusiojo apklausos protokole nurodyta, kad jam tądien išėjus į kiemą, prie jo priėjo jau S. M. ir L. Š.; 3) 2020 m. balandžio 16 d. protokole-pranešime nurodyta, kad atvykus L. Š. vairuojamam automobiliui, iš jo išlipo 3 iš matymo pažįstami vaikinai; 4) 2020 m. balandžio 17 d. nukentėjusysis nurodė, kad atvykus L. Š. vairuojamam automobiliui, iš jo išlipo 2 vaikinai ir nukentėjusiajam pasakius, kad nėra jo sūnaus, įvyko konfliktas; 5) 2020 m. balandžio 20 d. nukentėjusiojo apklausos protokole nurodyta, kad jis S. M. matė gyvai pirmą kartą. Taigi, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir kito dėl jo užpuolikų skaičiaus ir jų identifikavimo.

4.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajam nustatytais sužalojimais, kadangi nukentėjusiojo galvos sužalojimus po įvykio nustatė neturintis reikiamos kvalifikacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kuris dar ir konstatavo, kad nustatyti sužalojimai atsirado įvykio metu, nors į gydymo įstaigą nebuvo kreiptasi. Dėl to, byloje patikimai nenustatyta ir neįrodyta, kad nukentėjusiajam nustatyti galvos sužalojimai atsirado būtent nagrinėjamo įvykio metu, taip pat nenustatytas sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmas, t. y. neįrodyta, kad visi minimi sužalojimai atsirado būtent vieno smūgio ranka į veidą poveikiu, o apie nukentėjusiojo galimą spardymą byloje nėra jokių duomenų byloje. Juolab pažymima, kad nuteistasis S. M. yra kairiarankis, todėl tokie sužalojimai būtų nustatyti dešinėje veido pusėje, o ne kairėje.

4.3. Byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad būtent nuteistasis A. Č. vienas užpuolė nukentėjusįjį, t. y. liudytojai D. P., V. A., E. N., L. Š. ir pats nuteistasis S. M. patvirtino, kad būtent nuteistasis A. Č. trenkė nukentėjusiajam į veidą nagrinėjamo įvykio metu, o pats nuteistasis S. M. tuo metu buvo prie toliau esančios pirties, ėjo link automobilio ir nebuvo net priėjęs prie nukentėjusiojo. Tuo tarpu nuteistasis A. Č. ne kartą keitė savo parodymus: 1) nors nuteistasis A. Č. nurodė, kad jis su S. M. nuėjo prie kažkokių tame kieme buvusių pastatų, kuriuose nieko nerado, tačiau byloje esantis vaizdo įrašas užfiksavo, kaip nuteistasis S. M. su liudytoju L. Š. ėjo prie negyvenamosios paskirties pastatų tolyn nuo gyvenamojo namo, kai nuteistasis A. Č. trenkė nukentėjusiajam prie gyvenamojo namo; 2) akistatos tarp liudytojo L. Š. ir nuteistojo A. Č. metu nuteistasis nurodė, kad nuteistasis S. M. ir jis buvo prie automobilio ir matė, kaip liudytojai V. A. ir D. P. įėjo į vyro namus, nors prieš tai nuteistasis A. Č. buvo nurodęs, kad jis ėjo paskui nuteistąjį S. M. iki pirties; 3) tos pačios akistatos metu nuteistasis A. Č. klaidingai nurodė, kad nuteistasis S. M. stovėjo šalia automobilio įvykio metu ir prie nukentėjusiojo, o nusikaltimus padarė liudytojai V. A. ir D. P.; 4) nuteistasis A. Č. nurodė teismą klaidinančias aplinkybes, kad važiuojant iš įvykio vietos, nuteistasis S. M. visą laiką rankose turėjo nukentėjusiojo telefoną, kadangi liudytojai patvirtino priešingas aplinkybes. Dėl to, priimant skundžiamą nuosprendį nuteistojo S. M. atžvilgiu, buvo nepagrįstai remtasi išimtinai tik nuteistojo A. Č. ir nukentėjusiojo parodymais, kuriuose yra aibė prieštaravimų ir neatitikimų bylos medžiagai.

4.4. Pažymima, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė aplinkybę, kad pagal liudytojo D. P. 2020 m. balandžio 23 d. duotus parodymus abu nuteistieji A. Č. ir S. M. kartu įdėjo pasisavintus nukentėjusiojo daiktus į automobilio bagažinę, kadangi teismo posėdyje šis liudytojas nebepatvirtino šios aplinkybės bei jau nurodė, kad abu nuteistieji skirtingu metu įsėdo į automobilį. Tokie liudytojo D. P. parodymai teismo posėdžio metu sutampa ir su kitų liudytojų parodymais, tačiau pirmos instancijos eismas šio prieštaravimo nepašalino skundžiamame nuosprendyje. Juolab pats liudytojas D. P. parodė, kad būtent nuteistasis A. Č. buvo priešais nukentėjusįjį, o tuo tarpu nuteistasis S. M. buvo prie ūkinio pastato, kai įsijungė šviesa ir sirena, taip pat patvirtino ir tai, kad kai nuteistasis A. Č. įsėdo į automobilį vėliausiai, po 3 minučių, kai jame susėdo liudytojai ir nuteistasis S. M.. Taip pat skundžiamame nuosprendyje neįvertinta aplinkybė, kad nukentėjusiojo daiktai buvo padėti netoli liudytojo D. P. gyvenamosios vietos, kuri yra arčiausiai nusikaltimo vietos, ir ten nuvežė pats liudytojas L. Š. savo iniciatyva, tačiau jam nėra žinoma, kodėl nuteistasis A. Č. nusprendė toje vietoje iškrauti pasisavintus daiktus.

4.5. Nuteistasis S. M. tuo metu nežinojo, kad nuteistasis A. Č. smurtaus prieš nukentėjusįjį, todėl tai pamatęs jis suskubo kuo greičiau įsėsti su visais liudytojai į automobilį, kadangi bijojo dėl ankstesnių savo teistumų ir tai, kad nukentėjusysis gali jį apkaltinti nebūtais dalykais. Dėl to, nuteistasis S. M. neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, o tik buvo neblaivus savo draugų kompanijoje. Juolab bylos duomenys rodo buvus priešingą situaciją nei nurodoma kaltinime, t. y. jis kartu su liudytoju L. Š. gražino nukentėjusiajam iš jo pasisavintus daiktus, geranoriškai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, padėjo atskleisti nusikaltimus, net atsiprašė nukentėjusiojo už tai, kad vaikščiojo po jo kiemą ir buvo kartu su savo draugais tuo metu, ką patvirtino ir liudytoja G. P.. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino šią aplinkybę, kadangi jis niekada nukentėjusiajam nesakė, smurtavęs prie jį ar padaręs kaltinime nurodytus nusikaltimus.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdyje nuteistasis A. Č., nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo S. M. gynėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o nuteistojo A. Č. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu nuteistojo A. Č. gynėjas advokatas P. Gruodis neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau prašo įvertinti galimybę atleisti šį nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ar paskirti švelnesnes su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tuo tarpu nuteistojo S. M. gynėjas advokatas A. Šichovcov apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl šio nuteistojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi, būtent šiais apeliacinių skundų keliamais klausimais apygardos teismas ir pasisako šioje nutartyje.

Dėl nuteistojo A. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu

9. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Svarbu pabrėžti, jog atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis), teismas turi ne tik konstatuoti nuosprendyje, bet ir įrodymais pagrįsti bei motyvuoti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą, papildomai nurodyti dar ir kitus motyvus, kodėl tokiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir, tik esant sąlygų visumai, teismas turi apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą nustatė, jog nuteistasis A. Č. padarė du apysunkius nusikaltimus, byloje nėra pareikšto civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, o apeliacinės instancijos teismui yra pateiktas nukentėjusiojo R. Š. 2021 m. balandžio 30 d. pareiškimas dėl kaltininko (A. Č.) ir nukentėjusiojo susitaikymo baudžiamajame procese (t. 4, b. l. 147). Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis A. Č. atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 2-3 punktuose nurodytas formalias sąlygas. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis neatitinka likusių sąlygų, nurodytų BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkte, t. y. jis neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nėra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis A. Č. nesutiko su jam inkriminuotais nusikaltimais viso baudžiamojo proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo atliktų apklausų metu, tiek ir pirmos instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, nuteistasis nepripažino esminių ir kvalifikacijai reikšmingų objektyvių aplinkybių, sudarančių inkriminuotų nusikaltimų sudėtis, o savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų pripažino tik pateiktame apeliaciniame skunde ir nagrinėjant bylą jau apeliacinės instancijos teisme, verčiamas surinktų bylos įrodymų bei jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Remiantis tuo, nenustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta būtinoji sąlyga. Tuo tarpu dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažymėtina, kad teismo išvada dėl šios sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas. Dėl to, nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-606/2006, 2K-120/2007 ir kt.). Tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. Č. viso baudžiamojo proceso metu iki apeliacinio skundo pateikimo neprisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, skundžiamu nuosprendžiu nustatytos net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nėra ją lengvinančių aplinkybių. Inkriminuoti du turtinio pobūdžio nusikaltimai yra apysunkiai, tyčiniai, baigti, o vienas iš jų yra susijęs dar ir su smurto panaudojimu, kas tik pagrindžia padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, todėl padaryti nusikaltimai negali būti objektyviai pateisinami tik jauno kaltinamojo amžiumi, netinkamo draugų rato bei alkoholio vartojimu, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Taip pat vertintina ir tai, kad nuteistasis A. Č. anksčiau teistas 5 kartus už įvairius nesunkius nusikaltimus, iš jų 3 kartus – už smurtą artimoje aplinkoje, o paskutinį kartą – už vengimą išlaikyti šeimą, kas yra reikšminga vertinant plėšimo aplinkybes ir formalų apeliacinio skundo argumentą užtikrinti išlaikymą nuteistojo dukrai. Anksčiau paskirtos švelnesnės bausmės esminės teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo, o naujus dar sunkesnius nusikaltimus jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, dėl ko jis laikytinas recidyvistu, taip pat jis sistemingai baustas administracine tvarka už įvairius nusižengimus, nors ir galiojančių neįvykdytų administracinių nuobaudų neturi (t. 3, b. l. 43-50). Remiantis tuo, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad A. Č. nedaro išvadų dėl savo elgesio ir nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas bendro elgesio taisykles. Visų šių duomenų išdavoje nėra pagrindo manyti, kad A. Č. nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto), nors ir viena aplinkybė – jo elgesys po nusikaltimų padarymo (susitaikant su nukentėjusiuoju) rodo pozityvų pokytį. Tuo tarpu apeliaciniame skunde akcentuojamos kitos aplinkybės, tai yra nuteistojo socialiniai ryšiai, darbinė veikla, išlaikymo užtikrinimas nuteistojo dukrai, motinos ūkio priežiūra neturėjo jokio prevencinio poveikio, kad nebūtų padaryti nauji sunkesni nusikaltimai. Kartu pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Tuo tarpu analizuojamu atveju, A. Č. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neskatintų jo keisti savo netinkamo elgesio, rinktis socialiai priimtinus veikimo variantus. Remiantis tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesant pakankamai nuteistąjį teigiamai charakterizuojančių duomenų baudžiamojo proceso tikslai negali būti pasiekti, taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, todėl BK 38 straipsnio nuostatos nuteistojo A. Č. atžvilgiu negali būti taikomos.

Dėl nuteistajam A. Č. paskirtų bausmių

11. Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Visų pirma, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo A. Č. atžvilgiu. Šiuo tikslu pažymėtina, kad žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju iš abiejų nuteistųjų paaiškinimų teismo posėdyje ir liudytojo L. Š. parodymų matyti, kad iš nukentėjusiojo pagrobtus daiktus grąžino nuteistasis S. M. ir liudytojas L. Š., šiame procese A. Č. nedalyvavo. Taip pat 2020 m. balandžio 23 d. nukentėjusiojo R. Š. pranešime nurodoma, kad pagrobti iš jo daiktai yra grąžinti ir materialinė žala jam padaryta nebuvo, todėl pretenzijų jis niekam neturi ir neturės (t. 1, b. l. 141). Remiantis tuo bei atsižvelgus į tai, kad byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, byloje nėra duomenų apie galimai kitą nusikalstamomis veikomis nukentėjusiajam padarytą žalą (be pagrobtų ir grąžintų daiktų), kurią galėtų atlyginti nuteistasis A. Č.. Dėl to, nėra pagrindo šio nuteistojo atžvilgiu pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

13. Vertinant apeliacinio skundo prašymą skirti švelnesnę nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą pažymėtina, kad tik išimtinais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Įvertinus bylos medžiagą, aptartą prieš tai, ir aplinkybes, reikšmingas BK 62 straipsnio prasme, pagrindų skirti švelnesnę bausmę nuteistajam A. Č. teisėjų kolegija nemato. Nuteistasis neatitinka įstatyme numatytų sąlygų, kurios suponuotų išvadą dėl nurodytos normos. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę BK 62 straipsnio pagrindu, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų suabejota paskirtos bausmės rūšies ir dydžio proporcingumo bei teisingumo principų įgyvendinimu. Analizuojama situacija daugiau tipinė, įprasta, nurodytos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos negali būti taikomos, juolab tokio sprendimo negali pakeisti vien tik apeliaciniame skunde nurodytas šio nuteistojo susitaikymas su nukentėjusiuoju ar jo socialių ryšių nutraukimas bei negalėjimas vykdyti darbinių, šeimos pareigų.

14. Dėl apeliacinio skundo prašymo nuteistajam A. Č. paskirti BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Dėl to, įvertinus prieš tai aptartas tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibrėžiančias aplinkybes, tiek ir patį nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis bei jo atsakomybei įtakos turinčias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadai, jog už nusikaltimus paskirtos bausmės ar subendrinta bausmė būtų aiškiai per griežta, todėl keisti skundžiamą nuosprendį dėl nuteistajam paskirtų bausmių nėra teisinio pagrindo.

15. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma įvertinti galimybę nuteistajam A. Č. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Nusikaltimų padarymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijoje (nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančioje įstatymo redakcijoje BK 75 straipsnio 2 dalyje) numatyta galimybė asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau pažymėtina, kad šis BK straipsnis nustato, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014 ir kt.).

16. Nagrinėjamu atveju nuteistajam A. Č. paskirta bausmė už dviejų apysunkių nusikaltimų padarymą neviršija 4 metų, todėl egzistuoja formali sąlyga svarstyti BK 75 straipsnio taikymo galimybę šio nuteistojo atžvilgiu. Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, todėl bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas, nors ir išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį savo sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013 ir kt.). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2014, 2K-7-168/2014 ir kt.). Remiantis tuo, vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje nuteistasis A. Č. padarė naujus nusikaltimus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, dar neužkerta kelio svarstyti klausimą dėl pakartotinio BK 75 straipsnio nuostatų taikymo šio nuteistojo atžvilgiu. Todėl toliau sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas manyti, kad šiam nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, teisėjų kolegija, visų pirma, vertina šio nuteistojo elgesį teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, t. y. nuteistasis A. Č. prisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, davė teisingus bei išsamius parodymus apie bylos aplinkybes, gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, nurodydamas savo ankstesnio priešingo procesinio elgesio priežastis (buvus suklaidintam ankstesnio gynėjo dėl kaltės nepripažinimo byloje). Teisėjų kolegija taip pat vertina ir nuteistojo elgesį po nusikaltimų padarymo, t. y. nuteistasis naujų teisės pažeidimų nepadarė, atsiprašė nukentėjusiojo, susitaikė su nukentėjusiuoju, kuris jam atleido, jie iki šiol tarpusavyje bendrauja ir net pats nukentėjusysis prašė teismo neskirti laisvės atėmimo bausmės šiam nuteistajam. Šiuo tikslu kreipiamas dėmesys ir į nuteistojo tvirtus socialinius ryšius su artimaisiais ir kaimo bendruomene, jo įsipareigojimus mažametei dukrai ir šeimai, taip pat turimą darbą. Nuteistasis anksčiau nėra atlikęs realios laisvės atėmimo bausmės, anksčiau teistas tik už nesunkius nusikaltimus. Visi šie duomenys leidžia manyti, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir dėl to nuosprendis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu keistinas dalyje dėl bausmės paskyrimo nuteistajam A. Č. ir priimtinas sprendimas BK 75 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) pagrindu taikyti šiam nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Remiantis ankstesniais duomenimis ir siekiant užtikrinti ilgesnę šio nuteistojo kontrolę, A. Č. nustatytinas maksimalus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas, numatytas BK 75 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.). Kartu siekiant efektyviai užtikrinti bausmės paskirtį, reikšmingą teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui bei objektyviai užkirsti kelią nusikaltimams pasikartoti, jam skirtinos ir pareigos, numatytos BK 75 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.), kurios atitinka padarytus nusikaltimus: 1) įpareigoti nuteistąjį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba mokytis; 2) įpareigoti nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje; 3) uždrausti jam išeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; 4) uždrausti jam išvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 5) uždrausti jam bendrauti su nuteistuoju S. M.; 6) uždrausti jam vartoti alkoholinius gėrimus ir kitas psichiką veikiančias medžiagas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiam nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam terminui, papildomai taikant penkis skirtingus įpareigojimus, labiau atitiks bausmės paskirtį, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuteistojo S. M. gynėjo advokato A. Šichovcovo apeliacinio skundo

17. Nuteistojo S. M. gynėjas advokatas A. Šichovcovas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu skundžiamame nuosprendyje, teigdamas, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai visiškai nepatvirtina šio nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu ir byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistojo S. M. kaltė tinkamai neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis.

18. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis išimtinai tik nuteistojo A. Č. ir nukentėjusiojo R. Š. parodymais, nors jų parodymai yra nepatikimi dėl jų nenuoseklumo viso proceso metu, o nukentėjusysis dar ir suinteresuotas keršyti už savo sūnų, taip pat nukentėjusiajam sužalojimai nustatyti reikiamos kvalifikacijos neturinčio ikiteisminio tyrimo pareigūno, o tuo tarpu apklausti keturi liudytojai ir pats nuteistasis S. M. patvirtino priešingas aplinkybes nei nurodyta kaltinime, kad būtent nuteistasis A. Č. vienas užpuolė nukentėjusįjį, o S. M. nebuvo net priėjęs prie nukentėjusiojo. Remiantis šiais duomenimis, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad nuteistasis S. M. neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, o tik buvo neblaivus savo draugų kompanijoje. Tačiau teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi nepatikimais įrodymais, juos vertino selektyviai, neišsamiai, ignoruodamas kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje nuteistajam S. M. kartu su nuteistuoju A. Č. inkriminuoto plėšimo ir kvalifikuotos vagystės, įsibraunant į patalpą, požymius pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį pirmos instancijos teismas nustatė tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė pagrindinius bylos duomenis, kurie patvirtina nuteistojo S. M., veikusio bendrininkų grupėje su nuteistuoju A. Č., kaltę, jiems bendrais veiksmais padarius inkriminuotus nusikaltimus. Pirmos instancijos teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą, nė vienai įrodymų grupei nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, taip teisingai nustatydamas jų patikimumą bei įrodomąją vertę ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl nuteistojo S. M. kaltės. Nesutikti su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

20. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir apeliantai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino bylos duomenų visumos kontekste ir ne taip kaip to norėtų apeliantai, nesuteikia jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išreikšta kritika dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, teigiant, jog pirmos instancijos teismas vertino juos pasirinktinai, o ne jų visumą, nepašalino buvusius prieštaravimus tarp bylos duomenų, iš esmės yra grįsta vien tik deklaratyviais teiginiais. Tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados, visiškai nereiškia, jog įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso nuostatas pirmosios instancijos teismas taikė netinkamai, o teismo išvados neteisingos, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas.

21. Nuteistojo S. M. gynėjo apeliaciniame skunde kategoriškai neigiama, kad šis nuteistasis atliko neteisėtus veiksmus, sudarančius jam inkriminuotų nusikaltimų sudėtis, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiojo R. Š. parodymai, parodymo atpažinti protokolas, kuriame nukentėjusysis atpažino nuteistąjį S. M. kaip asmenį, kuris sudavė jam pirmą smūgį (t. 1, b. l. 113-115), 2020 m. balandžio 23 d. nukentėjusiojo pranešimas, kuriuo patvirtinama, kad pas jį atvykę abu nuteistieji jo atsiprašė ir gailėjosi dėl to (t. 1, b. l. 141), nuteistojo A. Č. parodymai, asmens apžiūros protokolas ir foto lentelė, kuriuose užfiksuota 2020 m. balandžio 16 d. apžiūros metu nukentėjusiajam nustatyti ant veido matomos hematomos, galvoje jaučiami gumbai (t. 1, b. l. 43-49), savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kaip nukentėjusysis pateikė iš jo buvusius pagrobtus daiktus, juodos spalvos maišą, kompaktinį diską su vaizdo medžiaga (t. 1, b. l. 59-60), Parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kuriame užfiksuota, kaip nuteistasis S. M. parodė jo motinai priklausantį sandėliuką, kur buvo padėti iš nukentėjusiojo pagrobti daiktai (t. 2, b. l. 181-183, 185), taip pat kiti bylos duomenys. Tokia bylos įrodymų visuma, kuri buvo ištirta apylinkės teismo, priimant skundžiamą nuosprendį, paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad nuteistojo S. M. kaltė yra grindžiama vien tik nuteistojo A. Č. ir nukentėjusiojo parodymais.

22. Remiantis nustatytų bylos įrodymų visuma, atmestini kiti apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo A. Č. parodymų nepatikimumą rodo jų nenuoseklumas viso proceso metu. Šiuo tikslu teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo parodymai vis dėlto buvo nuoseklūs dėl esminių bylos aplinkybių viso proceso metu, t. y. tiek dėl nuteistojo S. M. jam suduoto pirmojo smūgio į galvą, tiek ir dėl vėlesnių aplinkybių, kai atvyko jo atsiprašyti abu nuteistieji. O vertinant nuteistojo A. Č. parodymus, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nors jie skyrėsi viso proceso metu ir buvo nenuoseklūs, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis pripažino savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų bei davė detalius parodymus pagal kaltinime nurodytas aplinkybes, kurie atitinka nukentėjusiojo parodymus ir kitą bylos medžiagą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti nutekėjusiojo ir šio nuteistojo duotais parodymais. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pakartotinai keliamos abejonės dėl galimo nukentėjusiojo asmenio suinteresuotumo būtent kaltinamojo S. M. atžvilgiu, siekiant kerštauti už savo sūnų, yra nepagrįstos ir sutinka su skundžiamu nuosprendžiu, kad tokios aplinkybės vertintinos kaip šio nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija, jam apie jo ir nukentėjusiojo sūnaus galimą konfliktą nurodant tik baigiant bylą nagrinėti iš esmės pirmos instancijos teisme, juolab, kaip minėta, nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir atitinka kitą bylos medžiagą. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl nepatikimai nustatytų sužalojimų nukentėjusiajam, kadangi, kaip jau minėta prieš tai, asmens apžiūros protokole ir foto lentelėje yra tik objektyviai užfiksuoti 2020 m. balandžio 16 d. apžiūros metu nukentėjusiajam nustatyti išoriniai sužalojimai: ant veido matomos hematomos ir galvoje jaučiami gumbai (t. 1, b. l. 43-49), tačiau nėra pateikiamas jų atsiradimo vertinimas, kuriam reikalingos specialios žinios, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, juolab kaltinime nebuvo nuteistiesiems inkriminuoti konkretūs neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, o ir šie duomenys vertinti kitų bylos įrodymų visumoje.

23. Tuo tarpu nuteistojo S. M. parodymai, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs dėl esminių bylos aplinkybių, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis buvo nurodęs, kad jis pats tuo metu buvo prie automobilio, kai nuteistasis A. Č. trenkė nukentėjusiajam, tačiau negalėjo detalizuoti, kur tiksliai, nematė, kas po to paėmė nukentėjusiojo telefoną ir pas ką jis vėliau buvo, tačiau matė, kaip nuteistasis A. Č. įėjo į nukentėjusiojo gyvenamojo namo vidų, o vėliau, nuvažiavus prie jam priklausančio sandėliuko, jis iš automobilio bagažinės ištraukė televizorių ir nunešė į sandėliuką, o dar vėliau jis atsiprašė nukentėjusiojo ir grąžino jam pavogtus daiktus. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis S. M. nurodė visoms šioms aplinkybėms priešingas aplinkybes, t. y. nuteistasis nurodė jau sėdėjęs automobilio priekyje, kai nuteistasis A. Č., trenkęs nukentėjusiajam į veidą, paėmė iš jo telefoną, kuris ir vėliau juo naudojosi važiuojant automobiliu ir išmetė iš telefono išimtą SIM kortelę, tačiau jau nematė, kas išnešė televizorių iš nukentėjusiojo namų, o vėliau jis nepadėjo nuteistajam A. Č. iškrauti televizorių iš automobilio prie jo sandėliuko ir važiavo pas nukentėjusįjį tik dėl tėvų reikalavimų, tačiau nukentėjusiojo neatsiprašė. Taigi, esminiai prieštaravimai nuteistojo S. M. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu dėl esminių bylos duomenų nesudaro pagrindo jais vadovautis kaip patikimu įrodymų šaltiniu, o jo nurodytos nesutampančios minėtos aplinkybės vertintinos kaip jo pasirinktos gynybos versijos dalis. Šiuo atveju vienintelės reikšmingos nuteistojo S. M. nuosekliai nurodytos aplinkybės yra tai, kad jis buvo įvykio vietoje, vaikščiojo po nukentėjusiojo namų kiemą, vėliau pavogti daiktai iškrauti ir padėti jam priklausančiame sandėliuke, o dar vėliau pavogti daiktai paties šio nuteistojo iniciatyva buvo grąžinti nukentėjusiajam ir jis buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį pakalbėti dėl šio įvykio.

24. Be to, apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas liudytojų D. P., V. A., E. N. ir L. Š. parodymams, kurie įvardijami, kaip patikimi duomenų šaltiniai, patvirtinantys paties nuteistojo S. M. nurodytą aplinkybę, kad būtent nuteistasis A. Č. trenkė nukentėjusiajam į veidą minėto įvykio aplinkybėmis, o pats nuteistasis S. M. nebuvo net priėjęs prie nukentėjusiojo. Teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad minimi liudytojai be šios vienintelės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kuri prieštarauja nukentėjusiojo parodymams ir nuteistojo A. Č. apeliacinės instancijos teisme duotiems parodymams, vieningai nepatvirtino jokių kitų reikšmingų bylai aplinkybių. Tačiau net ir pačiuose šių liudytojų parodymuose yra nemažai neatitikimų ir prieštaravimų dėl pagrindinės apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, ypatingai vertinant liudytojo L. Š. parodymus, kai ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad jis su nuteistuoju S. M. ir kitais stovėjo prie automobilio, kai nuteistasis A. Č. trenkė nukentėjusiajam į veidą, po ko jis nukrito ant žemės, tačiau teisminio nagrinėjimu metu liudytojas jau neigė matęs nukentėjusiajam suduotą smūgį ir tvirtino, kad nuteistasis S. M. tuo metu buvo prie pirties. Prieštaravimų dėl apeliaciniame skunde minimos aplinkybės yra ir liudytojo D. P. parodymuose, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs matęs, kaip kažkuris iš tuo metu įvykio vietoje buvusių tik pastūmė nukentėjusįjį ir šis nukrito ant žemės, tačiau teisminio nagrinėjimo metu liudytojas jau tvirtino matęs, kuomet kilus ginčui tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo A. Č. pastarasis pastūmė nukentėjusįjį, kuris pakrito ant žemės, o nuteistasis S. M. buvo prie nuėjęs link daržinės. Be to, ir liudytojas V. A. teismo posėdyje nurodė naują aplinkybę, kad nuteistasis A. Č. kalbėjosi su nukentėjusiuoju, prieš suduodamas smūgį jam į veidą, ir jau neigė matęs, kaip nukentėjusysis nukrito ant žemės. Taigi, vertinant nurodomų liudytojų parodymus akivaizdu, kad jie dėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, t. y. dėl nuteistojo A. Č. tariamai suduoto vienintelio smūgio nukentėjusiajam į veidą, po ko šis nukrito ant žemės, o nuteistajam S. M. tuo metu būnant prie pirties, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Dėl to darytina išvada, kad ne tik šių liudytojų parodymai yra nepatikimi, jais remtis visa apimtimi negalima, bet ir jie vienareikšmiai nepatvirtina neteistojo S. M. parodymų ir teismo posėdyje išdėstytos jo gynybinės versijos.

25. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde yra tik selektyviai aptariami atskiri bylos duomenys ir nurodomas subjektyvus jų vertinimas nuteistajam S. M. palankia linkme, pažymint apie aiškiai nenustatytus šio nuteistojo atliktus neteisėtus veiksmus, sudarančius jam inkriminuotų nusikaltimų sudėtis, tačiau prieš tai aptartų bylos duomenų visuma vienareikšmiai patvirtina, kad būtent nuteistasis S. M. sudavė pirmąjį smūgį į galvą nukentėjusiajam, jį kartu su kitu nuteistuoju spardė gulintį, buvo paimtas nukentėjusiojo telefonas, vėliau abu nuteistieji įsibrovė į nukentėjusiojo namus ir nuteistasis A. Č. išnešė nukentėjusiojo televizorių kartu su nuteistojo S. M. pritarimu. Teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde sąmoningai nutylima dėl kitų objektyvių aplinkybių, kurios netiesiogiai patvirtina nuteistojo S. M. kaltę, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, t. y. pagrobti iš nukentėjusiojo daiktai buvo palikti būtent nuteistojo S. M. motinai priklausančiame sandėliuke, po to būtent šio nuteistojo iniciatyva buvo grąžinti iš nukentėjusiojo pagrobti daiktai, o galiausiai šis nuteistasis kartu su kitu nuteistuoju A. Č. buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį jo atsiprašyti, nors ir vėliau buvo neigiama pastaroji aplinkybė. Šiuo atveju, kaip jau minėta, apylinkės teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, kartu skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išsamius jų vertinimo motyvus, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Taigi, apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina nuteistojo S. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo S. M. gynėjo advokato Anatolijaus Šichovcovo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. Č. gynėjo advokato Povilo Gruodžio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 3 d. A. Č. paskirtos laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką: 1) dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba mokytis; 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 3) uždrausti išeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; 4) uždrausti išvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 5) uždrausti jam bendrauti su nuteistuoju S. M.; 6) uždrausti vartoti alkoholinius gėrimus ir kitas psichiką veikiančias medžiagas.

Likusioje dalyje Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Danutė ŠvitinienėDaina VaidachavičienėEvaldas Vanagas