Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Sauliaus Jakaičio ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.T. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-6274 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 21R-758 (AG-658/06-2019) teisėtumo ir pagrįstumo, bei reikalavimo įpareigoti VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, pagrįstumo.

Rašytine bylos medžiaga, taip pat rašytiniais įrodymais, esančiais Komisijos byloje Nr. AG-658/06-2019, nustatyta, jog pareiškėjas dirbo Trakų rajono PK VP budėtojų dalies vyriausiuoju policininku. 1992 m. jam buvo atlikta ekspertizė dėl tinkamumo karinei tarnybai, o 1992 m. lapkričio 18 d. išduoto ligos liudijimo Nr. 453 pagrindu nuspręsta, kad pareiškėjo sveikatos būklė nėra tinkama karinei tarnybai atlikti, todėl VRM centrinė medicininės ekspertizės komisija išbraukė jį iš tarnybinės įskaitos. Ligos liudijime pažymėta, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai yra įgyti tarnybos VRM sistemoje metu.

Minėto liudijimo pagrindu priimtas Trakų rajono policijos komisariato 1993 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 7 t/e „Dėl tarnybos eigos“, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.3 straipsniu (dėl netinkamos sveikatos būklės). Atleidus pareiškėją iš pareigų, VRM kanclerio 2010 m. spalio 4 d. sprendimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo V.T.“ Nr. 11SP-2572 jam buvo paskirta valstybinė pensija už tarnybą neterminuotam laikui. Vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 3 punktu, pareiškėjui priskaičiuotas pensijos dydis – 193,75 Lt (36 proc. nuo 538,20 Lt darbo užmokesčio), o vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 11 dalimi pensija padidinta 20 Lt, kuri iš viso sudarė – 213,75 Lt. Apie minėto sprendimo priėmimą pareiškėjas informuotas Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2010 m. spalio 5 d. raštu Nr. 11D (P)-3729 ,,Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo“.

Pareiškėjas, manydamas, kad valstybinė pensija turėtų būti didesnio dydžio ir kad priimant sprendimą dėl pensijos skyrimo nebuvo atsižvelgta į jo tarnybos metu įgytą ligą, su 2010 m. spalio 29 d. prašymu kreipėsi į VRM, prašydamas perskaičiuoti paskirtos pensijos dydį.

VRM, atsakydama į pareiškėjo į prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 1D-8858-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ nurodė, kad įstatymai sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nenumato, todėl išmokėti pareiškėjui nepriemoką VRM neturi jokio teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad VRM 2010 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. 11SP-2572 ,,Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo V.T.“ yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjui išaiškinta, jog pensijai nustatytas koeficientas yra 0,9827, pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjui už 2010 m. spalio mėnesį mokėtina pensijos dalis yra 210,05 Lt. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui mokėti 213,75 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, jog VRM parengė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo numatyta sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo tvarka, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. gegužės 17 d. pasitarime (protokolo Nr. 35) nusprendė šio klausimo nesvarstyti.

Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 24 d. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Komisiją dėl VSDFV Sprendimo panaikinimo. Nurodė, jog paskirtas VRM pensijos dydis turi būti perskaičiuotas, kadangi buvo atsižvelgta tik į pareiškėjo darbo stažą. Taip pat pareiškėjas prašė išaiškinti, kokiu pagrindu VSDFV atsisakė peržiūrėti teikiamus straipsnių pakeitimus dėl pensijos perskaičiavimo, kadangi sprendimą dėl pensijos dydžio priėmė VRM, o ne VSDFV.

Komisija 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 21R-758 (AG-658/06-2019) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad į pareiškėjo prašymą peržiūrėti paskirtos pareigūnų pensijos dydį įvertinant, kad iš tarnybos pareiškėjas buvo atleistas dėl sveikatos būklės, jau buvo atsakyta VRM 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. lD-8858-(2). Šiuo sprendimu išsamiai išaiškinta pareiškėjui paskirtos pensijos apskaičiavimo tvarka, nurodytos pareigūnų pensijos skyrimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos bei patvirtintas VRM 2010 m. spalio 4 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2010 m. spalio 5 d. rašte Nr. lD(P)-3729, su kuriuo pareiškėjui buvo išsiųstas 2010 m. spalio 4 d. sprendimas, išaiškinta VRM sprendimų apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas minėtų sprendimų neskundė. Pažymėjo, kad VSDFV 2019 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (6.5) 1-5674 atsisakė nagrinėti pareiškėjo analogišką 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašymą kaip pakartotinį, kadangi pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų. Minėto rašto pareiškėjas taip pat neskundė.

Pasisakydama dėl VRM 2017 m. vasario 13 d. rašto Nr. lD-840(3), kurio pagrindu, pareiškėjo nuomone, atsakovė turėjo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir laikyti tai naujais faktiniais duomenimis, Komisija nurodė, kad minėtas raštas dėl teisės aktų nuostatų taikymo nėra privalomas VSDFV ir negali būti laikoma naujomis aplinkybėmis (naujais faktiniais duomenimis), sudarančiomis pagrindą abejoti VRM 2010 m. lapkričio 29 d. atsakymo Nr. lD-8858-(2) pagrįstumu. Komisija akcentavo, kad pareiškėjas VSDFV teiktame prašyme nenurodė jokių naujai paaiškėjusių faktinių duomenų, reikšmingų pareigūnų pensijos dydžio perskaičiavimui, o iš esmės rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias VRM jau buvo išnagrinėjusi. Atsižvelgus į tai, Komisija vertino, jog VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 26 d. prašymą kaip pakartotinį, kadangi pareiškėjas jokių naujų faktinių aplinkybių nepateikė, o į pareiškėjo keliamus klausimus jau buvo pilnai ir išsamiai atsakyta VRM 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 1D-8858-(2), todėl darė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais VSDFV ir Komisijos Sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai atsakovės priimtam sprendimui, kaip individualiam administraciniam aktui, taikomi VAĮ reikalavimai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas).

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., LVAT 2014 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Kaip jau buvo minėta, ginčijamu atsakovės Sprendimu buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą, kuriuo pareiškėjas prašė išaiškinti, ar šiuo konkrečiu atveju jam yra taikytinos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kaip pakartotinį. Komisija ginčijamu Sprendimu pareiškėjo skundą dėl atsakovės Sprendimo atmetė ir pripažino jo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pažymėtina, kad VAĮ įpareigoja atsakovę, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Iš to seka, jog viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį, jei pareiškėjas nesutinka su šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti tos institucijos vadovui, o jei nesutinkama ir su vadovo sprendimu, ginčas sprendžiamas teisme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su VSDFV Sprendimu ir Komisijos Sprendimu, teigdamas, kad pareiškėjas su prašymu kreipėsi į VSDFV dėl VRM 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. ID-840 (3) išsakytos nuomonės išaiškinimo, todėl tai nelaikytina pakartotiniu prašymu. Be to, anot pareiškėjo, nei VSDFV, nei Komisija neatkreipė dėmesio, jog VRM kanclerio 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. ID-8858-(2) ,,Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, patvirtinęs 2010 m. spalio 4 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, priimtas 2010 m. spalio 4 d., o pareiškėjas prašė išaiškinti, ar skiriant pensiją, pareiškėjui taikytina Įstatymo 16 straipsnio 11 dalis, ar 10 dalies 2, 3 punktai.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atleidus pareiškėją iš pareigų, VRM kanclerio 2010 m. spalio 4 d. sprendimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo V.T.“ Nr. 11SP-2572 (toliau – ir 2010 m. spalio 4 d. sprendimas) pareiškėjui buvo paskirta valstybinė pensija už tarnybą neterminuotam laikui. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, 2010 m. spalio 29 d. kreipėsi į VRM, kuri 2010 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 1D-8858-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM Raštas) patvirtino minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Taip pat pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į VSDFV prašydamas paaiškinti 2010 m. spalio 4 d. sprendime nurodytų straipsnių esmę ir tinkamumą, skiriant pensiją, tačiau VSDFV įvertinusi tai, jog toks pareiškėjo prašymas jau buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka VRM 2010 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 1D-8858-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, 2019 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (6.5) 1-5674 ,,Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 26 d. pateikė VSDFV prašymą, kuriuo prašė pateikti konkretų išaiškinimą dėl to, kodėl nebuvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjo liga įgyta tarnybos metu ir kodėl nevertinamas 2017 m. vasario 13 d. raštas Nr. 1D-840 (3). Ginčijamu VSDFV Sprendimu buvo nustatyta, jog minėtas raštas nėra nauja aplinkybė, todėl buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjui kreipusis į Komisiją dėl Sprendimo panaikinimo, pareiškėjas iš esmės nurodė aplinkybes, susijusias su jam paskirtos pensijos dydžiu, kadangi pasak pareiškėjo, jis iš tarnybos atleistas dėl ligos, kas sudaro pagrindą jam skirti didesnį pensijos dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas pateiktais prašymais VSDFV reiškia tapačius reikalavimus, t. y. šiuo atveju pareiškėjas siekia gauti didesnį 2010 m. spalio 4 d. sprendimu paskirtos pensijos dydį, kadangi iš tarnybos buvo atleistas dėl ligos.

VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Aiškindamas VAĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjektas asmens pakartotinį skundą tuo pačiu klausimu gali nagrinėti tik tuo atveju, jeigu pakartotiniame skunde yra nurodomos naujos aplinkybės (nauji faktiniai duomenys), o viešojo administravimo subjekto sprendimas nenagrinėti asmens pakartotinio skundo gali būti skundžiamas teismui bendrąja įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz., LVAT 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-888/2013, 2016 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-305-492/2016).

Teismas, vertindamas, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, analizuoja, ar pakartotiniame prašyme (skunde) pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo, turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog pareiškėjo pateikti prašymai VSDFV grindžiami analogiškomis aplinkybėmis, pateikti prašymai yra tapatūs, o pareiškėjas naujų aplinkybių nenurodo. Pažymėtina, jog 2010 m. spalio 4 d. sprendimas išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka VRM Raštu, tačiau jie nebuvo apskųsti teismui, yra galiojantys bei sukeliantys teisines pasekmes. Kadangi VSDFV nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2010 m. spalio 4 d. sprendimas, kuris išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka VRM Raštu, taip pat tai, kad VRM 2017 m. vasario 13 d. raštas Nr. 1D-840 (3) laikytinas nuomone, priėmė ginčijamą VSDFV Sprendimą. Teismo vertinimu, VRM 2017 m. vasario 13 d. rašte Nr. 1D-840 (3) pateikta VRM nuomonė, be to, iš šio rašto turinio matyti, jog pareiškėjo prašymas nebuvo nagrinėtas, o tik persiųstas pagal kompetenciją VSDFV Utenos skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Ukmergės poskyriui, t. y. šis raštas nėra sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes. Kitų aplinkybių, kurios nebūtų analogiškos pareiškėjo pateiktiems prašymams, teismas nenustatė. Teisėjų kolegija, įvertinusi priimto VSDFV Sprendimo turinį, pažymi, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. jis yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis. Šiuo atveju teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas VSDFV Sprendimas turėtų būti panaikintas.

Nors pareiškėjas nurodo, kad nei Komisija Sprendimu, nei VRM Raštu neatkreipė dėmesio į tai, jog pareiškėjas prašė išaiškinti Įstatymo nuostatas skiriant pensiją, tačiau kaip teisingai nurodyta Komisijos Sprendime, į pareiškėjo keliamus klausimus buvo pilnai ir išsamiai atsakyta VRM Raštu. Akcentuotina, jog Komisija ginčijamu Sprendimu analizavo faktines aplinkybes VSDFV Sprendimo kontekste, įvertino tai, jog pareiškėjo pateikti prašymai yra tapatūs bei atsižvelgė į tai, kad VRM 2017 m. vasario 13 d. raštas Nr. 1D-840(3) nelaikytinas naujais faktiniais duomenimis, dėl kurių ginčijamas VSDFV Sprendimas turėtų būti panaikintas. Komisija, nenustačiusi VSDFV Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų, tinkamai nenustatė pagrindo jį panaikinti.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, administracinių teismų formuojamą praktiką, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad atsakovės VSDFV 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6274 ir LAGK 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 21R-758 (AG-658/06-2019) yra teisėti ir pagrįsti juos naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus šių pareiškėjo reikalavimų, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovės įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 26 d. prašymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V.T. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.