Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Gerada“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2379-877/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Gerada“, tretiesiems asmenims A. U. ir „BTA Insurance Company“ SE dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Trečiasis asmuo A. U. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius dėl eismo įvykio nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, tinkamai sprendė dėl įrodinėjimo pareigos procese, taip pat tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisę regreso tvarka reikalauti dėl eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens (asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį), dėl ko remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. Italijoje dėl A. U., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė SCANIA R 143 M, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl įvykusio eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui LIA SERGIO AUTOTRANSPORTI buvo išmokėta draudimo išmoka patirtai žalai atlyginti (t. 1, b.l. 50-56). Ieškovas, 2011 m. gruodžio 23 d. gavęs Italijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą dėl nukentėjusiam asmeniui išmokėtų išmokų sumokėjimo (t. 1, b.l. 47-49), 2012 m. sausio 23 d. atlygino eismo įvykio valstybės Italijos nacionaliniam draudikų biurui šio nukentėjusiam asmeniui išmokėtas išmokas (t. 1, b.l. 72, 166).

Remiantis CPK 263 straipsnio 2 dalimi teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 176 straipsnio 1 dalimi faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Taigi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – minėto įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui (šiuo konkrečiu atveju apeliantui) ar jo atstovui. Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatytas vienas iš tokių atveju, t. y. jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Šiuo atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku, todėl nesant sudarytos draudimo sutarties, t. y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Tokiu atveju Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką. Taigi, pripažįstama Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisė regreso tvarka reikalauti patirtos žalos atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje klausimas dėl ieškovo teisės regreso tvarka reikalauti iš atsakingo už žalą asmens išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo nekyla, tačiau keliamas paties žalos dydžio klausimas teigiant, jog ieškovas neįrodė eismo įvykio metu nukentėjusio asmens patirtos žalos dydžio, todėl teismas be pagrindo tenkino ieškovo ieškinį. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, kadangi byloje esantys įrodymai tikėtinai pagrindžia eismo įvykio metu nukentėjusiojo asmens patirtos žalos dydį, o taip pat ir išlaidas, susijusias su žalos administravimu, kas leidžia spręsti, kad teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad remiantis rungimosi principu ieškovas turi pareigą įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą, tačiau tuo pačiu ir pažymi, jog atsakovė, neigdama ir ginčydama ieškovo pareikštą reikalavimą ir teigdama, kad ieškovo prašomas priteisti žalos dydis yra per didelis, turėjo pareigą pateikti jos nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Priešingai, nors apeliantė neigė ieškovo nurodytą nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, tačiau jokių įrodymų, kurie paneigtų šią ieškovo nurodytą aplinkybę, teismui nepateikė. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas, remdamasis bendradarbiavimo nuostatais ar kitais savo susitarimais su kitų valstybių nacionaliniais draudikų biurais, ribojo atsakovės teisę ginčyti ar revizuoti išmokėtos žalos dydį. Susipažinus su nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis, nustatyta, kad nei teismas, nei ieškovas neribojo apeliantės teisių teikti įrodymus byloje ar reikšti atsikirtimus į ieškovo pareikštą ieškinį, tokiu būdu ginčijant prašomos priteisti žalos dydį, tačiau apeliantė jokių savo argumentus patvirtinančių įrodymų, kaip jau buvo nurodyta, teismui nepateikė. Teismas pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog, remiantis CK 6.107 straipsnio 1 dalimi, skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, tačiau net ir pripažinus tokią teisę, apeliantė jos tinkamai nerealizavo, kadangi teigdama, jog prašomas priteisti iš jos nukentėjusio asmens žalos dydis yra nepagrįstas, savo teiginių nepagrindė jokiais faktiniais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog būtent tik konkretūs, apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti rašytiniai įrodymai gali pagrįsti nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį. Kaip jau buvo nurodyta, kiekvienas suinteresuotas asmuo, vykdydamas pareigą pateikti jo reikalavimus ar atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, sprendžia, kokius įrodymus ir kokia apimtimi pateikti bylą nagrinėjančiam teismui, todėl tik ieškovas sprendė, kokie jo turimi įrodymai gali patvirtinti jo pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta Italijoje, kurios nacionalinis draudikų biuras vadovaudamasis nacionaliniais teisės aktais nustatė dėl žalos atsiradimo kaltą asmenį, o taip pat ir patirtos žalos dydį. Todėl reikalauti tam tikrų konkrečių įrodymų, tik kurie, apeliantės teigimu, pagrįstų ieškovo pareikštus reikalavimus, yra negalima, kadangi galimai sprendžiant apie padarytos žalos dydį minėtoje valstybėje yra nereikšmingi ar netgi jų iš viso nėra apeliantės nurodytų rašytinų įrodymų, kadangi galimai toje valstybėje patirtos žalos dydis nustatomas kitais būdais. Kaip jau buvo nurodyta, savo argumentų dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio atsakovė neįrodinėjo jokiais faktais ar aplinkybėmis, kurios leistų abejoti Italijos nacionalinio draudikų biuro atlikta žalos nustatymo, įvertinimo bei išmokos išmokėjimo procedūra. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje žala eismo įvykio metu padaryta ir sureguliuota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 3 straipsnis numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, tiria autoavarijos aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, be to, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Italijos nacionalinis draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą ir nustatęs neapdraustą Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę vairavusio asmens kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 straipsniu. Byloje yra surinkti visi reikalingi dokumentai, patvirtinantys tiek aplinkybes, susijusias su įvykio tyrimu, tiek su žalos dydžiu bei jos apskaičiavimo pagrįstumu. Esant įstatyme nustatytoms sąlygoms yra numatyta ieškovo pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, galimybė ginčyti ar nesutikti su prašoma išmokėti suma nėra numatyta. Byloje surinkti įrodymai yra pakankami ir išvadai, kad prašomas priteisti sumas ieškovas sumokėjo Italijos nacionaliniam draudikų biurui. Sutiktina su ieškovo argumentais, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras eismo įvykio metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais, todėl dokumentai, išduoti Italijos institucijų, kuriais nustatytas eismo įvykio kaltininkas, žalos dydis, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Todėl tik apeliantės išsakytos abejonės dėl jų pagrįstumo ar nepakankamumo, nesudaro pagrindo išvadai, kad šie įrodymai nėra pakankami pagrįsti padarytos žalos dydį. Atsakovė, elgdamasi kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turėjo (galėjo) pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, tarp jų kalto asmens bei padarytos žalos, o, nesutikdama su šių aplinkybių vertinimu, jas ginčyti.

Kaip jau buvo nurodyta, teismas įrodymu svertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir išsamiu įrodymų tyrimu ir vertinimu. Teismas tam tikras aplinkybes laiko įrodytomis, jei byloje esantys įrodymai leidžia manyti, kad labiau tikėtina, kad šios aplinkybės buvo, nei kad jų nebuvo, absoliutaus įsitikinimo tam tikrų faktų buvimu ar nebuvimu nereikalaujama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų pakanka spręsti, jog ieškovo nurodytas patirtos žalos dydis yra realus ir buvo tikrai patirtas. Priešingai, nors apeliantė ir ginčija nurodytą žalos dydį, tačiau jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo pateiktus duomenis apie patirtos žalos dydį, teismui nepateikia. Pagrįstai ir teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodyta, kad įrodinėjimo pareiga CPK lemia, jog byloje dalyvaujantys asmenys turi pagrįsti savo reikalavimus ir atsikritimus, todėl apeliantei ginčijant nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, ji turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Apeliantei nepateikus jokių konkrečių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad eismo įvykio, įvykusio 2011 m. rugsėjo 15 d. Italijoje, dėl kurios kaltu pripažintas jos darbuotojas A. U., metu nukentėjusiajam asmeniui nebuvo padaryta žala ar jos dydis, nei kad nurodė ieškovas, yra mažesnis, konstatuotina, kad teismas pagrįstai sprendė ieškovo ieškinį esant įrodytą ir pagrįstą, byloje esant pakankamai įrodymų apie nukentėjusiojo asmens patirtą žalą bei su žalos administravimu susijusias išlaidas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nacionalinis Italijos draudikų biuras, kreipdamasis į ieškovą su reikalavimu apmokėti patirtą žalą, konkrečiai nurodė sudedamąsias išmokėtos žalos dalis, t. y. kompensacija nukentėjusiam asmeniui – 305 EUR, išlaidos už eksperto suteiktas paslaugas – 128,61 EUR ir 200 EUR aptarnavimo mokesčiai (t. 1, b.l. 47-49). Kiti byloje esantys įrodymai pagrindžia nurodytas sumas (t. 1, b.l. 52-53, 54-56). Esant nurodytoms aplinkybėms negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiam asmeniui buvo sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti skolininko (apeliantės) sąskaita, kadangi iš apeliantės nėra priteista daugiau, nei kad yra būtina.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytais argumentais, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialinės teisės normas, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.