- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-12
- Bylos Nr.
- 1A-330-954/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38067-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Algirdas Giedraitis, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- V. Š.
- Advokatai
- Vytautas Bučius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu ir 10 punktu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui V. Š. paskiriant pareigas: tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; viso bausmės vykdymo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. 23.50 val. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. 15.05 val. (1 para).
Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams skaičiuojant šį terminą nuo 2019 m. rugsėjo 5 dienos bei vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 72 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - transporto priemonės „AUDI A4 AVANT“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. Š. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugsėjo 4 d., apie 23.50 val., ties (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, draudžiančio vairuoti transporto priemonę neblaiviems, vairavo jam nuosavybės teise priklausančią motorinę transporto priemonę – automobilį ,,AUDI A4 AVANT“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Policijos pareigūnui M. B. nustačius neblaivumo požymius (iš burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai) vengė neblaivumo patikrinimo.
2. Kauno apylinkės teismas pripažindamas V. Š. kaltu nurodė, kad kaltinamojo kaltė yra įrodyta liudytojo M. B. parodymais, kuris patvirtino, jog V. Š. automobilis aikštelėje manevravo pirmyn, atgal. Įvažiuojant į aikštelę, matė priešais juos atvažiuojantį „Audi“ automobilį. Liudytojas V. B. taip pat patvirtino, jog pirmą kartą atvažiavus į aikštelę (duomenys neskelbtini), kaltinamasis sėdėjo „Audi“ automobilyje su kitu asmeniu, buvo gerai išgėręs, dar turėjo pusę butelio degtinės. Jie stovėjo ir tą automobilį stebėjo. Pamatė, kad įsijungė automobilio „Audi“ žibintai, atbulinė pavara ir automobilis pradėjo judėti, pradžioje atbulom, po to iš lėto pradėjo važiuoti į priekį link išvažiavimo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo apžiūrėtas 2019 m. rugsėjo 4 d. filmuotas garso ir vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad V. Š. svirduliuoja, gestikuliuoja, jo kalba nerišli, policijos pareigūnas V. B. prašo tikrintis blaivumą, tačiau V. Š. tai daryti atsisako. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kaltinamojo iškelta gynybos versija paneigta teisiamojo posėdžio metu išanalizuotų įrodymų visetu bei nėra pagrindo netikėti liudytojų M. B. ir V. B. parodymais, kadangi tarp kaltinamojo ir liudytojų nenustatyta jokių asmeninių santykių, nėra pagrindo teigti, kad liudytojai turi kokį nors motyvą apkalbėti kaltinamąjį, be to šių liudytojų parodymus patvirtina byloje esanti medžiaga, vaizdo ir garso įrašai.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde prašo 2020 m. vasario 10 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Skunde nurodo, kad nusikaltimo, dėl kurio padarymo skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas, nepadarė, teismas neteisingai kvalifikavo jo veiką, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, jo kaltė grindžiama prielaidomis. Teismas vadovavosi nepatikimais, abejotinais įrodymais, todėl padarė neteisingas išvadas dėl vairavimo darant šią nusikalstamą veiką, todėl teismo nuosprendis jo atžvilgiu šiuo aspektu negali būti vertinamas kaip pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.
3.2. Apeliantas nurodo, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo, jį peržiūrėjus teismo posėdžio metu, negalima neabejotinai teigti, kad esantis vaizdas (šviesa), nors ir keičiasi jo intensyvumas, yra automobilio judėjimas, o ne kliūties epizodinis atsiradimas prieš automobilio žibintus tuo metu, kai jis su N. G. praėjo, o po to grįžo į automobilį.
3.3. Apeliantas pažymi, kad teismas nepagrįstai vertino kritiškai liudytojų R. P. ir Z. Z. teismui duotus parodymus apie tai, kad atvykus policijos darbuotojams į automobilių stovėjimo aikštelę, jie jo automobilį matė toje pačioje automobilių aikštelės vietoje, kaip ir iš vakaro, prieš jiems nueinant miegoti, apie 5 metrai nuo vilkikų priekio, kas patvirtina jo nuoseklų aiškinimą, kad jis automobiliu nevažiavo ir, kad iš vakaro jo automobilis stovėjo prieš vilkikus apie 4 metrų atstumu.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas advokatas Vytautas Bučius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
5. Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir nurodo, kad jis automobilio nevairavo, be to, apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų R. P. ir Z. Z. parodymus duotus pirmosios instancijos teisme, tačiau su tokiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo V. Š. padarytų veiksmų ir juos teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados, jog V. Š. vairavo automobilį yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. Š. padarė jam inkriminuojamą veiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.
8. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 4 d., apie 23.50 val., ties (duomenys neskelbtini), atvykę policijos pareigūnai, savo automobilyje „Audi“, rado sėdintį neblaivų V. Š., kuris atsisakė tikrintis neblaivumą. Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis V. Š. neigia vairavęs jam priklausantį automobilį, todėl jo įsitikinimu, jis neturėjo pareigos tikrintis neblaivumo. V. Š. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. automobiliu „Audi“ atvažiavo į aikštelę, kurį pastatė prieš vilkikus 3-4 metrų atstumu. Pradžioje atėjo V., bet vėliau išėjo, po to atėjo N. G., su kuriuo sėdėjo automobilyje ir vartojo alkoholinius gėrimus. Besėdint automobilyje, pasirodė, jog kažkas vaikšto. Įjungė automobilio šviesas ir išlipo su N. G. pasižiūrėti, tačiau jokių asmenų nematė. Vaikščiojo maždaug kelias minutes, apžiūrėjo vilkikus. Po ko N. G. pasakė, jog eina namo šilčiau apsirengti ir išėjo, o jis grįžo į savo automobilį. Jam išėjus, nei minutei nepraėjus atvyko policija. Jis policijos pareigūnams aiškino, jog automobiliu nevažiavo, todėl nesutiko tikrintis neblaivumo. Nors buvo neblaivus, tačiau atsimena, jog automobiliu nemanevravo aikštelėje. Kitų automobilių į aikštelę atvažiavusių nebuvo. Vilkikų šviesos užsidegusios nebuvo ir jie nemanevravo. Negalėjo pasakyti ar jo automobilio variklis buvo užvestas, kai atvyko pareigūnai. Automobilio šviesos buvo įjungtos, nes reikėjo apšviesti vilkikus, kad neateitų jų apvogti. Taip pat teisiamojo posėdžio metu V. Š. negalėjo paaiškinti ir atsakyti į klausimus - kaip galima sukioti automobilio šviesas, juo nevažiuojant? Bei kaip per 4 – 5 sekundes (kol privažiavo policijos pareigūnai) jis atsidūrė automobilyje, sėdintis už vairo (2 t., b. l. 39–40). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų V. Š. parodymų, matyti, kad jis apklausiamas įtariamuoju nurodė kiek kitas įvykio aplinkybes. 2019 m. rugsėjo 5 d. apklausos metu, V. Š. nenurodė jokių aplinkybių susijusių su vilkikų saugojimu, teigė, jog į aukštelę atvyko vartoti alkoholio, kurį gėrė tik jis vienas. Apie N. G. atėjimą ir išėjimą taip pat parodymuose nenurodė. V. Š. parodė, jog gerdamas alkoholį sėdėjo vairuotojo sėdynėje, automobilio nebuvo užvedęs. Po 23 val. į aikštelę atvažiavo policijos pareigūnų automobilis, iš kurio išlipęs pareigūnas pasakė, jog jis važiavo, todėl reikia tikrintis neblaivumą. Kadangi jis nevairavo automobilio, tai atsisakė tikrintis neblaivumą. Automobilį vairavo tik 19 val., kai atvyko į stovėjimo aikštelę. Liudytojų, kurie galėtų patvirtinti nurodytas aplinkybes negali nurodyti (1 t., b. l. 131–132). Priešingai nei nurodo apeliantas savo skunde, iš minėtų parodymų matyti, kad jo pozicija skirtingose proceso stadijose keitėsi, ji nebuvo nuosekli, jo parodymai esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse nesutapo su kitais bylos duomenimis.
9. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, priešingai nei nurodoma V. Š. apeliaciniame skunde, nėra pagrindo nesutikti ir su skundžiamame nuosprendyje atliktu liudytojų R. P. ir Z. Z. parodymų vertinimu. Šie liudytojai buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme (1 t., 81–82, 85–86, 2 t., 24–27), tačiau iš jų parodymų matyti, jog liudytojai nuo 21 val. iki tol kol atvyko policijos pareigūnai prie V. Š. automobilio, miegojo savo vilkikuose. Jie pabudo nuo policijos pareigūnų automobilio švyturėlių. Liudytojų teigimu, iš savo vilkikų išlipę nebuvo, vizualiai V. Š. automobilis stovėjo toje vietoje, kurioje jis buvo iki jiems užmiegant. Ar buvo įjungti V. Š. automobilio žibintai neprisimena. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų R. P. ir Z. Z. parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių. Nors liudytojų teigimu, kai jie pabudo, V. Š. automobilis stovėjo toje pačios vietoje kaip ir prieš jiems užmiegant, tačiau jie nematė V. Š. veiksmų iki policijos automobilio atvykimo, be to situacijos įvertinimui galėjo įtakos turėti ir tai, jog jie buvo pažadinti iš miegų nuo policijos automobilio šviesų, į lauką išlipę nebuvo. Taip pat nustatytų įrodytų pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nepaneigia ir liudytojo M. Š. parodymai. Pirmosios instancijos teisme M. Š. parodė, kad V. Š. yra jo dėdė, tikslios datos neatsimena, bet galėjo būti 2019 m. rugsėjo mėnesį, aikštelėje, kuri yra netoli jo gyvenamosios vietos, matė stovintį V. Š. automobilį ir du vilkikus. Ne kartą praėjo pro V. Š. automobilį ir matė, kad jis stovi toje pačioje vietoje. Būdamas namuose, vakare pro virtuvės langą pamatė daug ryškių šviesų aikštelėje ir nuėjo pažiūrėti. Prie dėdės automobilio buvo policijos pareigūnų automobilis ir jie sakė, jog dėdė prisivažinėjo. Jis policininkams sakė, jog V. Š. niekur nevažiavo. Nors stovinčio automobilio nuolatos nestebėjo, bet jis niekur nebuvo išvažiavęs. Kai sutemo, matė, jog automobilio salone degė šviesa. Ar buvo įjungti automobilio žibintai, kai atėjo į aikštelę nežino (2 t., b. l. 27–28). Taip pat pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas N. G. parodė, kad V. Š. yra jo draugas, kuris paprašė pabūti kartu ir pasaugoti vilkikus. Kartu vartojo alkoholį. Sėdint automobilyje pasirodė, kad kažkas lenda prie vilkikų kuro bakų, tai pasišvietė automobilio šviesomis. Variklio nebuvo užvedęs. Po to išlipo iš automobilio, parūkė ir ėjo namo šilčiau apsirengti. Einant namo matė kaip policijos pareigūnų automobilis nuo parduotuvės važiuoja į aikštelę ir privažiavo prie V. Š. automobilio. V. Š. automobiliu nevažiavo. Nežino dėl kokių priežasčių nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 49–50). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo liudytojų M. Š. bei N. G. parodymais. Liudytojas M. Š. yra ne tik nuteistojo giminaitis, tačiau iš jo parodymų akivaizdu, jog jis V. Š. automobilio nestebėjo nuolatos, į įvykio vietą atėjo jau po to, kai ten buvo atvykęs policijos pareigūnai. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų M. Š., N. G. parodymus bei apeliacinio skundo argumentus paneigia nuoseklūs policijos pareigūnų V. B. ir M. B. parodymais.
10. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M. B. parodė, kad įvykio dieną, galimai 2019 m. rugsėjo 4 d. patruliavo su kolega V. B.. Gavo lyg kaltinamojo pranešimą, kad susistumdė ar susimušė su giminaičiu. Nuvyko į (duomenys neskelbtini), pakalbėjo su V. Š. giminaičiu, kuris vėliau parodė, kur yra kaltinamasis. Nuvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, kur automobilyje „Audi“, vairuotojo pusėje sėdėjo V. Š. su kitu asmeniu, kurio nei vardo, nei pavardės nežino ir vartojo alkoholinius gėrimus. Perspėjo V. Š., kad nevažiuotų. Išvažiavo, pastovėjo tai vienoje, tai kitoje vietoje. Ruošiantis išvažiuoti iš to miestelio ir iš toli pamatė, kad įsijungė automobilio žibintai, užsikūrė automobilis, pirmyn, atgal pavažiuoja, apšvietė jų automobilį. Greitai nuvažiavo į tą aikštelę. Vilkikas buvo šone, jie iš galo atvažiavo ir pamatė tą automobilį priešais juos atvažiuojantį, matė kaip jis važiuoja link jų. Automobilis „Audi‘ judėjo. Jiems sustojus, sustojo ir automobilis „Audi“. Išlipo ir sulaikė V. Š.. Kol privažiavo, automobilį „Audi“ stebėjo, aikštelėje buvo vienas ar du vilkikai. V. Š. vienas buvo automobilyje, salone mėtėsi buteliai. Automobilio variklis buvo užvestas. V. Š. nieko neaiškino, tik sakė, kad nevairavo. Vairuotojas atrodė labai girtas, neadekvačiai kalbėjo, griuvinėjo, akys mėtėsi į šonus, vos galėjo paeiti, jautėsi alkoholio kvapas. 3-4 kartus bandė patikrinti neblaivumą, bet vairuotojas atsisakė tikrintis neblaivumą, buvo apsišlapinęs. Privažiuojant nematė nueinančių asmenų. Aplinkui nebuvo jokių žmonių. Kai atvyko, pamatė judantį automobilį, kuris buvo kitoje vietoje, nei kai buvo privažiavę aiškintis dėl smurto. Kai stebėjo, automobilis judėjo pirmyn, atgal, tai matėsi pagal šviesas, išsijungdavo, įsijungdavo stabdžiai, matė, kad iš priekio vilkiko pajudėjo. Automobilis „Audi“, kai tikrino dėl pirmo pranešimo, stovėjo gale aikštelės priešais vilkiką, maždaug 10 metrų atstumu. Kai sustabdė, automobilis išlindo skersai vilkiko kabinos priekio, prieš kabiną buvo gal porą metrų (2 t., b. l. 36–37).
11. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas V. B., kuris pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. rugsėjo pradžioje, galėjo būti 4 d. buvo gautas pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini). Nuvyko į įvykio vietą. Pradžioje rado kaltinamojo V. Š. sūnėną Š., kuris smurtavo prieš dėdę V. Š.. Tas sūnėnas paaiškino, kad buvo žodinis konfliktas bei nurodė kur yra dėdė, gal už 100 m. automobilių aikštelėje ir turėtų girtauti. Sūnėnas suteikė informaciją, kad V. Š. dažnai važiuoja išgėręs. Nuvažiavus, V. Š. pasakė, kad susipyko su sūnėnu, buvo konfliktas. V. Š. sėdėjo automobilyje „Audi“ su kitu asmeniu, tuo metu gerai buvo išgėręs, dar turėjo pusę butelio degtinės. Dievagojosi, kad nevažiuos. Jie pasiliko, pažiūrėti ar nevažiuos. Kol stebėjo, į aikštelę nebuvo atvažiavusių kitų automobilių, joje buvo tik du vilkikai ir automobilis „Audi“. Po kurio laiko, išvažiavus į pagrindinę (duomenys neskelbtini), pamatė, kad įsijungė automobilio „Audi“ žibintai, atbulinė pavara ir automobilis juda, pradžioje atbulom, po to iš lėto pradėjo važiuoti į priekį link išvažiavimo. Matomai dėl girtumo sunku buvo išlaviruoti ir išvažiuoti iš aikštelės. Kai įvažiavo į aikštelę matė, kad „Audi“ automobilis juda, kai jie sustojo, „Audi“ automobilis stovėjo skersai vilkikų, link išvažiavimo, vairuotojo vietoje sėdėjo V. Š., keleivių nebuvo. Automobilyje matėsi išgertuvių pėdsakai, užkandos maišelis, degtinės butelis. Priėjo prie „Audi“ automobilio, kurio variklis buvo užkurtas, rakteliai spynelėje ir šviesos įjungtos. V. Š. sakė, kad nevažiavo. Prašė pasitikrinti neblaivumą, tačiau V. Š. atsisakė. Buvo dar atėjęs V. Š. giminaitis, kuris sakė, jog jis automobilio nevairavo (2 t., b. l. 38–39).
12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikė ir apeliantas, kad liudytojai M. B. ir V. B. būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir siektų pakenkti V. Š.. Liudytojų M. B. ir V. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir paneigia nuteistojo V. Š. parodymus, kad jis automobilio nevairavo. Be to, paminėtų liudytojų nuoseklius parodymus patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas iš policijos tarnybinio automobilio (1 t., b. l. 27), kuris aprašytas daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 28–29), ir buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme. Iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad priešingai nei nurodo apeliantas skunde, automobilis „Audi“ judėjo tiek į dešinę, tiek į kairę pusę. Taip pat vaizdo įrašas paneigia, V. Š. skundo argumentus, jog nors vaizdo įraše keičiasi automobilio šviesų intensyvumas, tačiau jo nuomone, tai nereiškia, jog tuo metu automobilis juda, nes tai galėjo būti epizodinis kliūties atsiradimas prieš automobilio žibintus tuo metu, kai jis su N. G. praėjo, o po to grįžo į automobilį. Byloje nustatyta, kad prieš pat atvykstant į aikštelę policijos pareigūnams, aikštelėje buvo tik V. Š. priklausantis automobilis „Audi“ ir du vilkikai. Įraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad šviesų intensyvumas keičiasi ne dėl prie automobilio atsirandančios kliūties (asmenų vaikščiojimo), o nuo jo judėjimo bei važiavimo krypties keitimo. Kas patvirtina liudytojų policijos pareigūnų parodymus, jog automobilis „Audi“ aikštelėje manevravo, iš pradžių pavažiavo į priekį, po to atgal, policijos pareigūnams atvažiavus į aikštelę, automobilis važiavo link policijos tarnybinio automobilio.
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl V. Š. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra nepagrįstos.
14. Apibendrinant išdėstytų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti pagrįstą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.