- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-02
- Bylos Nr.
- I-992-505/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00034-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Advokatai
- Tomas Kaminskas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Markevičiaus,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. G. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. sausio 4 d. nutarimą ir 2017 m. sausio 5 d. oficialų perspėjimą.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 14-17) ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas visiškai nepagrįstas, pažeistos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme įtvirtintos nuostatos. Iš oficialaus perspėjimo turinio visiškai neaišku, dėl kokių konkrečių organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių pareiškėjas yra oficialiai perspėjamas, nėra aišku, kokios konkrečios organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių nusikalstamos veikos yra įtariamos, visiškai nemotyvuojama, koks yra konkretus pareiškėjo sąsajumas su organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų ar jų narių nusikalstamomis veikomis ir pan. Nagrinėjamu atveju, nėra jokių pagrįstų, įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nusikalstamus ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tokių ryšių turėjimo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Pažymėjo, jog pareiškėjas nėra teistas dėl jokių nusikalstamų veikų, turi nuolatinį darbą, gauna legalias pajamas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 22-24) bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad informacija, dėl kurių pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti ne tik iš viešųjų šaltinių, bet ir kriminalinės žvalgybos metu, užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip numatyta Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje.
2016 m. spalio 27 d. pareiškėjui pareikštas įtarimas 2015 m. kovo 1 d. galimai padarius labai sunkų nusikaltimą, numatyta LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte bei 2016 m. spalio 26 d. kartu su daug kartų teistu už sunkių nusikaltimų padarymą J. K. padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 253 straipsnio 2 dalyje.
Nurodė, kad oficialiame perspėjime neturi ir negali būti nurodyti konkretūs perspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija, todėl pareiškėjo argumentus, kad jo veiksmai nekonkretizuoti, laikė nepagrįstais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų oficialiame perspėjime nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 20-AT2-14(11.18K) pareiškėjui nutarta taikyti prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą (b. l. 25). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas, vykdydamas minėtą nutarimą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė M. G. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidas (b. l. 26). Pareiškėjas šiuos aktus skundžia teismui.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas Nr. VIII-353 (toliau – ONUĮ, aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2003 m. gegužės 1 d.).
ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Kadangi ONUĮ oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (pvz., administracinė byla Nr. A143-405/2013, administracinė byla Nr. A143-863/2013 ir kt.), aiškinant ONUĮ 4 straipsnio taikymą, pažymima, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Be to, svarstoma teisės norma nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumais. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.
Pasisakant dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2007 m. lapkričio 27 d. M. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009 m. balandžio 21 d. M. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009 m. balandžio 21 d. T. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. G. prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).
Atsižvelgiant į ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus, šios kategorijos bylose buvo pateikti išaiškinimai dėl šio straipsnio taikymo:
1) nustatyti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas ONUĮ 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;
2) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą ONUĮ 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;
3) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie ONUĮ 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje.
Atsakovas teigia, kad remdamasis tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų įrodymų visuma, padarė išvadą, jog pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas ir priimant sprendimą, ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, o būtent: atsakovas teismui pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus 2016 m. spalio 27 d. pranešimą apie įtarimą, kuriame nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-12540-15 surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad M. G. padarė baudžiamojo kodekso uždraustą veiką ir pareiškėjo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 22 straipsnio 1 dalies (Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką), 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte (Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu) bei pareiškėjas įtariamas, kad sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu ir jo veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 253 straipsnio 2 dalyje (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) (b. l. 27-28), o taip pat Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2017 m. vasario 27 d. išrašą (b. l. 30), iš kurių matyti, kad M. G. 2016 m. spalio 27 d. buvo pripažintas įtariamuoju už aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų padarymą, tačiau jo atžvilgiu duomenų apie priimtą procesinį sprendimą neturi. Atsakovas kitų viešų duomenų iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-12540-15 medžiagos, nepateikė.
Kolegijos vertinimu, aiškinant ONUĮ 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į ONUĮ 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti skundo motyvai, jog jis nesuprato oficialaus teisines pasekmes sukeliančio dokumento pagrindų ir motyvų, kuriais remiantis jis priimtas, nes buvo perrašytos tik deklaratyvios įstatymo nuostatos, ir kad jam neaišku, kokie jo konkretūs veiksmai varžo kitų žmonių teises ar daro žalą visuomenei, nes jis nesiruošia daryti pavojingų veikų, atmestini kaip nepagrįsti.
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, darytina išvada, kad ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – M. G. paskirta pagrįstai ir teisėtai, jos naikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.