- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-15
- Bylos Nr.
- I-2363-583/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02695-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- R. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
2019 m. vasario 18 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. spalio mėn. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kameroje Nr. 20 teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje nebuvo užtikrinamas tinkamas kameros plotas vienam asmeniui. Akcentuoja, jog minėtoje kameroje virš sanitarinio mazgo yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera, todėl joje negalėjo jaustis laisvai, buvo pažeista jo teisė į privatumą. Pareiškėjo nuomone kalinimas minėtomis sąlygomis prieštarauja teisės aktų reikalavimams, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 2000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. Iš viso minėtu laikotarpiu pareiškėjas praleido ne daugiau kaip 15 parų. Teisės aktai numato, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turintis tekti gyvenamojo ploto dydis privalo būti ne mažesnis nei 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiu jam teko ne mažiau kaip 5,89 kv. m. ploto, todėl akivaizdu, kad teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam kameroje laikomam asmeniui, nebuvo pažeistas.
Klaipėdos AVPK areštinėje sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, jos atitvertos pilnai, todėl tiek asmenys esantys kamerose, tiek pareigūnai, neturi galimybės stebėti asmens besinaudojančio sanitariniu mazgu. Atkreipia dėmesį, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu sanitarinių mazgų zonų įrengimo pažeidimų nebuvo nustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1) Klaipėdos AVPK areštinės kamerose leista vykdyti vaizdo stebėjimą. Areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmens apsaugą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, areštinės pastatų, patalpų ir turto apsaugą. Areštinėje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros nestebi vietų, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą (sanitarinio mazgo zonos). Vaizdo stebėjimo priemonių įrengimas yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos ir žala jam nepadaryta.
Klaipėdos AVPK teigia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai vykdė neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
2019 m. sausio 16 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas R. N. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, kuri jo teigimu kilo dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog areštinėje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte numatyta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) 58 punkte numatyta, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Kaip matyti iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko Dariaus Petraičio 2019 m. sausio 4 d. tarnybinio pranešimo „Dėl R. N. skundo“ (b. l. 29 – 30) pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas: 1) nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d., areštinės kameroje Nr. 20 (5,89 kv. m. areštinės kameros ploto vienam asmeniui); 2) nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., areštinės kameroje Nr. 20 (5,89 kv. m. areštinės kameros ploto vienam asmeniui); 3) nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d., areštinės kameroje Nr. 20 (5,89 kv. m. areštinės kameros ploto vienam asmeniui). Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, jam buvo užtikrintas Veiklos taisyklių 58 punkte numatytas minimalus gyvenamojo ploto dydis (5 kv. m.), todėl minėtas pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ne tik dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet nurodo ir tai, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą, kadangi kameroje, virš sanitarinio mazgo, buvo įrengta vaizdo stebėjimo kamera, todėl buvo stebimas ir sanitarinio mazgo zonoje, negalėjo laisvai jaustis.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai; šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės.
Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas). Instrukcijos 3.3 punkte nurodyta, jog nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – tai vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan; periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas; kitas darbo organizavimas vykdomas instrukcijoje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018-07-16 iki 2019-01-01) 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Vadovaujantis minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi šis įstatymas taikomas kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais. Taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis nustatytos Europos parlamento ir tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir Reglamentas (ES) 2016/679). Vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija stebi, kaip taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal šio straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija.
Reglamento (ES) 2016/6795 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens duomenys turi būti: a) duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); b) renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu; tolesnis duomenų tvarkymas archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal 89 straipsnio 1 dalį nėra laikomas nesuderinamu su pirminiais tikslais (tikslo apribojimo principas); c) adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas); d) tikslūs ir prireikus atnaujinami; turi būti imamasi visų pagrįstų priemonių užtikrinti, kad asmens duomenys, kurie nėra tikslūs, atsižvelgiant į jų tvarkymo tikslus, būtų nedelsiant ištrinami arba ištaisomi (tikslumo principas); e) laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi; asmens duomenis galima saugoti ilgesnius laikotarpius, jeigu asmens duomenys bus tvarkomi tik archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal 89 straipsnio 1 dalį, įgyvendinus atitinkamas technines ir organizacines priemones, kurių reikalaujama šiuo reglamentu siekiant apsaugoti duomenų subjekto teises ir laisves (saugojimo trukmės apribojimo principas); f) tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo (vientisumo ir konfidencialumo principas). Duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas) (Reglamento (ES) 2016/6795 5 straipsnio 2 dalis).
Reglamento (ES) 2016/6795 6 straipsnio 1 dalis teigia, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik mastu, kokiu ji yra taikoma: a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas. Šios pastraipos f punktas netaikomas duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis.
Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą nurodė, jog Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2016 m. liepos 20 d. sprendimu leido areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją. Akcentuoja, jog į įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo lauką nepatenka jose esanti sanitarinio mazgo zona.
Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija išnagrinėjusi Klaipėdos AVPK 2016 m. gegužės 6 d. rašte Nr. 30-S-38274(4.68) ir 2016 m. liepos 1 d. rašte Nr. 30-S-53975(4.68) pateiktą informaciją, 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų registravimo duomenų įrašymo į asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę“ (b. l. 24), nusprendė asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazėje patikslinti Klaipėdos AVPK registro duomenis ir leisti vykdyti vaizdo stebėjimą Klaipėdos AVPK areštinės gyvenamosiose patalpose. Vaizdo stebėjimo tikslas – žmonių teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas, tyrimas, saugaus eismo užtikrinimas, policijos komisariato pastatų, teritorijos, materialaus turto, įslaptintos informacijos apsauga.
Įvertinus tai, konstatuotina, jog nuolatinė Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų priežiūra techninių priemonių pagalba buvo vykdoma teisėtai. Pareiškėjas skunde akcentuoja, jog nuolatinis vaizdo stebėjimas vykdavo ir sanitarinio mazgo zonoje, kadangi vaizdo kameros buvo įrengtos virš sanitarinio mazgo. Pažymėtina, jog skunde nepateikia jokių aplinkybių ar faktinių duomenų patvirtinančių, kad Klaipėdos AVPK kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose vyksta vaizdo stebėjimas. Aplinkybė dėl vaizdo stebėjimo kameros įrengimo vietos (kur ji įrengta) nepatvirtina konkrečių vietų stebėjimo fakto, nes tai lemia kameros stebėjimo aprėptis, o ne jos įrengimo vieta. Be to kaip nurodoma atsiliepime į skundą sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais (izoliuotos), taip pat vaizdo stebėjimo kameromis nėra stebimos vietos, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą (sanitarinio mazgo zona).
Kaip jau paminėta šiame teismo sprendime, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija stebi, kaip taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal šio straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija. Taigi būtent dėl pareiškėjo keliamų asmens privatumo pažeidimo klausimų kompetentinga institucija yra Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, tačiau pareiškėjas dėl jo teisių pažeidimo į šią instituciją nesikreipė, asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo pažeidimų nebuvo konstatuota, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas ir šioje dalyje.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius R. N. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.