Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-03-12 · Civilinė byla Nr. e2-501-781/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-12
Bylos Nr.
e2-501-781/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01622-2018-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jūratė Varanauskaitė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Harvedis“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-501-781/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01622-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 12 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Harvedis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Harvedis“ iškelta bankroto byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – ir VSDFV) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Harvedis“ (toliau – ir atsakovė) iškėlimo.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovės skola ieškovei 2018 m. rugpjūčio 8 d. sudarė 9 518,48 Eur už 2018 m. balandžio-birželio mėn. Šiuo metu bendrovėje yra tik 20 darbuotojų, už kuriuos priskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Atsakovė kiekvieną mėnesį didina įsiskolinimą vidutiniškai po 3 330,33 Eur. Paskutinis mokėjimas iš UAB „Harvedis“ gautas 2018 m. liepos 18 d., t. y. po to kai bendrovė gavo pranešimą apie ieškovo ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos jai iškėlimo, atsakovė sumokėjo 2 890 Eur. UAB „Harvedis“ neturi nekilnojamojo turto, bendrovės vardu registruotai transporto priemonei dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas bei jai pritaikytas areštas. Ieškovės vertinimu, bendrovė yra nemoki (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė UAB „Harvedis“ bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas).

4. Teismas darė išvadą, kad UAB „Harvedis“ yra nemoki ir ji negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Šią išvadą teismas darė atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių kitų dokumentų – debitorių sąrašo, iš kurio būtų galima nustatyti visus atsakovės debitorius ir debitorinių įsipareigojimų dydžius, šias skolas pagrindžiančius dokumentus (sąskaitas faktūras, skolų suderinimo aktus, sutartis, banko sąskaitų išrašus ir pan.), kurių pagrindu būtų galima spręsti apie atsakovės debitorinių skolų realumą. Debitorių UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Olastin“ įsiskolinimų nelaikė realiu atsakovės turtu.

5. Teismas pripažino, kad atsakovės 2017 m. balanse nurodytas kitas trumpalaikis turtas, nesant jį pagrindžiančių įrodymų, negali būti laikomas realiu bendrovės turtu, todėl bendrovės realiai valdomas turtas sudaro 1 321 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 141 612 Eur. Kadangi byloje nebuvo pateiktas bendrovės kreditorių sąrašas bei duomenys apie savo įsipareigojimų įvykdymo terminus, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie atsakovės kreditorinių įsipareigojimų (ne)pradelstumą, teismas darė išvadą, kad visi bendrovės balanse nurodyti UAB „Harvedis“ 141 612 Eur dydžio įsipareigojimai yra pradelsti. Remiantis šiais duomenimis, teismas konstatavo, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai ne tik viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertę, bet net keliasdešimt kartų yra didesni.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Atsakovė UAB „Harvedis“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartį ir atmesti VSDFV pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Harvedis“ iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Teismas nepagrįstai UAB „Vaivorykštė“ 36 998,13 Eur ir UAB „Olastin“ 55 934 Eur debitorines skolas pripažino abejotinomis. Nepaisant to, net ir neskaičiuojant jų, atsakovės pradelsta skolos suma ieškovei neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės (195 581 Eur).

6.2. Aplinkybė, kad atsakovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 141 612 Eur, nereiškia, kad visos šios sumos yra pradelstos. Būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovės pradelstos skolos sudaro daugiau nei pusę į atsakovės balansą įrašyto turto vertės.

Atsiliepimas

7. Ieškovė VSDFV atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo su juo nesutinkanti, prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi atsikirtimai:

7.1. Būtent atsakovė, o ne ieškovė disponuoja bendrovės finansinės apskaitos duomenimis ir gali nurodyti, kurie finansiniai reikalavimai yra pradelsti, o kurie ne, tačiau atsakovė teismui bendrovės kreditorių sąrašo, duomenų apie savo įsipareigojimų įvykdymo terminus nepateikė.

7.2. Teismas pagrįstai nelaikė debitorių UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Olastin“ skolų realiomis, kadangi byloje nėra duomenų apie šių skolų atgavimo perspektyvas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

9. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Harvedis“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

11. Atsakovė BUAB „Harvedis“ po atskirojo skundo pateikimo Lietuvos apeliaciniam teismui iki bylos išnagrinėjimo pateikė prašymą dėl naujų įrodymų – 2019 m. sausio 28 d. UAB „Harvedis“ direktoriaus pranešimo, kad 2018 m. gruodžio 14 d. bendrovė neturėjo pradelstų skolų, 2018 m. gruodžio 14 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos – prijungimo, kuriais grindžia UAB „Harvedis“ gerą finansinę būklę.

12. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad nauji įrodymai, kuriuos šalys turi teisę duoti teismui ne tik žodžiu, tačiau ir raštu (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 302 ir 338 straipsniai), yra susiję su byloje kilusiu ginču (dėl atsakovės mokumo nustatymo), siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

13. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. kovo 12 d. gauti BUAB „Harvedis“ bankroto administratorės UAB „Finresta“ įrodymai apie bendrovės finansinę būklę ir paaiškinimai dėl aplinkybių, paaiškėjusių po atskirojo skundo pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėti dokumentai gauti po atskirojo skundo išnagrinėjimo iš esmės (2019 m. kovo 7 d.), be to, nedaro įtakos teismo procesinio sprendimo priėmimui, todėl juos atsisakytina priimti.

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

14. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta bankroto bylos iškėlimo sąlyga, t. y. esant bendrovės nemokumui.

15. Pagal ĮBĮ normas, bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-611/2014).

16. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymų leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymas) ir vidinį (neigiamas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1701-330/2018).

17. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).

18. Pažymėtina, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018).

Dėl įmonės (ne)mokumo vertinimo

19. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės atskirojo skundo argumentų, pirmiausia, pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad UAB „Harvedis“ yra moki bei turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ne visos į 2017 m. balansą įtrauktos sumos (195 581 Eur) yra realios – į balansą įtrauktą bendro turto vertę teismas sumažino 92 932,31 Eur dydžiu (kritiškai vertindamas debitorinių UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Olastin“ skolų susigrąžinimą), taip pat nelaikė realiu kito trumpalaikio turto, kadangi nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys koks tai turtas. Taip pat nebuvo pateiktas debitorių sąrašas ir debitorių skolas pagrindžiantys įrodymai. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reali atsakovės turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditoriniai reikalavimai, vertė yra 1 321 Eur (195 581 Eur – 194 260 Eur).

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs, kad byloje nebuvo pateiktas kreditorių sąrašas ir duomenys apie įsipareigojimų įvykdymo terminus, laikė, kad visi 2017 m. balanse įrašyti 141 612 Eur dydžio įsipareigojimai yra pradelsti. Taigi, pradelstų atsakovės prievolių suma yra 141 612 Eur, o tai sudaro 72,40 proc. atsakovės nurodomos turto vertės (141 612 Eur / 195 581 Eur), arba keliasdešimt kartų viršija teismo nustatytą realią turto vertę (141 612 Eur / 1 321 Eur).

22. Atskirajame skunde atsakovė nepripažįsta, kad visos atsakovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai (141 612 Eur) yra pradelsti. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė atsakovės direktoriaus pranešimą, kad 2018 m. gruodžio 14 d. įmonė pradelstų įsipareigojimų neturi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės pateiktais duomenimis ir argumentais.

23. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė, atskirajame skunde nurodžiusi, kad ne visos 2017 m. balanse nurodytos mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai yra pradelsti, nenurodė ir nekonkretizavo kas būtent juos sudaro, nepateikė kreditorių sąrašo, kuris atspindėtų prievolių dydžius ir jų įvykdymo terminus, todėl nėra galimybių nustatyti kokius būtent įsipareigojimus atsakovė laiko pradelstus, o kokius ne. Be to, tokie apeliantės argumentai taip pat prieštarauja byloje esantiems duomenims, kaip antai, kad ji turi pradelstą įsiskolinimą ieškovei ar į bylą įstojusiam trečiajam asmeniui UAB „Dirsija“, taip pat teismui nepateikti duomenys, kad apeliantė su šiais kreditoriais būtų atsiskaičiusi. Be to, teismui patikrinus viešuosius VSDFV teikiamus duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 14 d. atsakovės skola ieškovei buvo didesnė, nei nurodoma pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, ir sudarė 10 005,43 Eur sumą. Priešingos nuomonės nesuponuoja ir 2018 m. gruodžio 14 d. atsakovės balansas, kuriame mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 188 388 Eur sumą, o iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 152 851 Eur, kai 2018 m. gruodžio 14 d. balanse nurodoma, kad įmonės pardavimo pajamos sudarė 94 859 Eur sumą (2017 m. – 452 162 Eur), o grynasis pelnas – 3 Eur (2017 m. patirtas 3 245 Eur nuostolis). Atsižvelgiant į tai, kad būtent atsakovė turi pareigą įrodyti aplinkybes, susijusias su jos mokumu, o byloje nėra pateikta duomenų apie kreditorių įsipareigojimus, jų dydžius ir prievolių vykdymo terminus, apeliacinės instancijos teismas laiko nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad visos apeliantės nurodytos mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai yra pradelsti (CPK 12, 178 straipsniai), kadangi apeliantė apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais.

24. Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai UAB „Vaivorykštė“ 36 998,13 Eur ir UAB „Olastin“ 55 934 Eur debitorines skolas pripažino abejotinomis.

25. Dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018).

26. Teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovės nurodytą UAB „Vaivorykštė“ debitorinę skolą, neįtraukdamas jos į bendrą turimo turto vertę. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų nustatyta, kad tarp UAB „Harvedis“ ir UAB „Vaivorykštė“ iš rangos teisinių santykių kilęs ginčas dar nėra išspręstas. Viena vertus, UAB „Harvedis“ reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo, kita vertus, UAB „Vaivorykštė“ atsikirtimuose teigia, kad UAB „Harvedis“ neatliko ir / ar netinkamai atliko visus rangos darbus, todėl esant tarp šalių ginčui ir nesant jo galutinio išsprendimo, nėra jokio teisinio pagrindo minėtą debitorinę skolą laikyti realia, kadangi UAB „Harvedis“ reikalavimas gali būti ir netenkintas. Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šios skolos susigrąžinimo realumą.

27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nevertėtų laikyti realiu debitoriniu įsiskolinimu Švedijos Karalystės juridinio asmens „Olastin“ skolos. Šiuo atveju UAB „Harvedis“ yra išduotas Europos vykdomasis raštas, Šiaulių apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-901-856/2017 yra įsiteisėjęs ir vykdytinas, duomenų, kad apeliantės skolininkas būtų likviduotas nėra. Aplinkybė, kad skolininkui nėra galimybės įteikti procesinių dokumentų, nereiškia, kad apeliantui, kreipusis į kompetentingas Švedijos Karalystės institucijas, nebus įmanomas 55 934,18 Eur skolos išieškojimas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši debitorinė skola įskaitytina į atsakovės trumpalaikį turtą.

28. Nepaisant to, prie apeliantės realaus 1 321 Eur turto priskyrus ir 55 934,18 Eur debitorinę skolą (iš viso 57 255,18 Eur), ši aplinkybė nesudaro esminės įtakos vertinant atsakovės (ne)mokumą, kadangi turimo turto ir pradelstų skolų dydžio skirtumas yra pernelyg žymus. Šiuo atveju pagal apeliantės pateiktą 2018 m. gruodžio 14 d. balansą matyti, kad apeliantė turi iš viso turto už 242 360 Eur. Tačiau iš šio balanso, kurį sudarė UAB „Harvedis“ direktorius ir kuris nėra parengtas ir / ar pasirašytas buhalterio, matyti, kad ilgalaikis turtas (transporto priemonė) sudaro 1 038 Eur, o trumpalaikis – 241 323 Eur sumą, piniginės lėšos ir jų ekvivalentai – 365 Eur. Tačiau iš detalesnių duomenų matyti, kad trumpalaikį turtą sudaro 71 518 Eur dydžio iš atsargų negautos pajamos / nuostolis, 83 361 Eur negautos pajamos / nuostolis už nebaigtą produkciją ir vykdomus darbus, 11 011 – kitos gautinos sumos. Taip pat nurodoma, kad sumokėti avansai sudaro 11 842 Eur, pirkėjų skolos – 323 485 Eur. Tačiau byloje nėra pateikta duomenų nei apie vykdomas sutartis, nei debitorių skolas (jų dydį, dinamiką), todėl vien 267 550,82 Eur (323 485 Eur – 55 934,18 Eur) suma, kurią sudaro pirkėjų skolos negali būti įskaityta į bendrovės turto sudėtį. Taigi, apibendrinant, darytina išvada, kad 2018 m. gruodžio 14 d. atsakovės realus turtas sudaro (neviršija) 69 181,18 Eur (1 038 Eur + 55 934,18 Eur + 11 842 Eur + 367 Eur).

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 2018 m. gruodžio 14 d. UAB „Harvedis“ įsipareigojimų, kuriems suėję įvykdymo terminai, dydis (188 388 Eur) porą kartų viršija bendrovės turimą realų turtą (69 181,18 Eur), o taip pat pusę ir į jos balansą įrašyto turto vertės (242 360 Eur). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos nemokumo, kadangi nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių dėl atsakovės nemokumo, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

30. Kita vertus, pažymėtina, kad bendrovės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais ir administratoriui teismui pateikus tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog atsakovė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jūratė Varanauskaitė