Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikaltimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. buvo kaltinama tuo, kad 2006-03-23 d. apie 12.00 val. UAB „Maxima prakybos bazė“ patalpose, esančiose Savanorių pr. 247, Vilniuje, tyčia, tuščiu plastmasiniu krepšiu sudavė T. J. per galvą, dėl ko pastarajai buvo padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose ir nosies nugarėlėje, t.y. sužalojimai, kurie specialisto išvadoje Nr. G 1760/06(01) įvertinti kaip nežymiai sutrikdę T. J. sveikatą.

Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendžiu J. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra pakankami įrodymų, kurie leistų be jokios abejonės teigti, jog nukentėjusioji buvo sužalota būtent J. V. neteisėtais veiksmais.

Apeliaciniu skundu T. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendį. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino J. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.. Privati kaltintoja mano, kad J. V. kaltę įrodo pačios apeliantės nuoseklūs parodymai bei specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino J. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nenustačius, kad ji dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę. Tokių neginčytinų įrodymų byloje nėra.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, specialisto išvada Nr. G 1760/06 (01) neįrodo J. V. kaltės. Remiantis specialisto išvadoje išdėstytais duomenimis, galima pagrįstai teigti tik tai, kad T. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jokiu būdu negalima daryti išvados, jog šie sužalojimai buvo padaryti išteisintosios veiksmais. Taigi specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad sužalojimai buvo padaryti J. V. veiksmų išdavoje. Specialisto išvada nėra tas įrodymų šaltinis, iš kurio būtų galima spręsti apie sužalojimų atsiradimo aplinkybes.

Nustatant sužalojimų atsiradimo aplinkybes reikšmingi konflikte galimai dalyvavusių asmenų parodymai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme buvo tik nukentėjusiosios T. J. parodymai, kuriuose nurodoma, jog ji buvo sužalota J. V. neteisėtais veiksmais ir išteisintosios J. V. parodymai, iš kurių matyti, jog pastaroji neigia sudavusi T. J.. Taigi byloje buvo dviejų suinteresuotų asmenų priešingi parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios prašymu apklausta liudytoja V. S. parodė mačiusi konfliktą tarp T. J. ir J. V., kuris įvyko 2006 m. kovo 23 d. „Maximos“ prekybos bazėje, kai J. V. sudavė krepšiu T. J.. Pasak liudytojos, ji gavusi telefoninį skambutį ir turėjusi skubiai išvykti, todėl tuo metu įvykiu nesidomėjusi. Prieš 2007 m. lapkričio 1 d. atsitiktinai susitikusi su nukentėjusiąja paklausė, kaip baigėsi jos reikalai. Tada ir iškilo klausimas dėl jos parodymų reikalingumo. Įvykio metu T. J. galėjo jos ir nematyti.

Vis dėlto kitos bylos aplinkybės neleidžia apeliacinės instancijos teismui vadovautis liudytojos V. S. parodymais kaip įrodymu, patvirtinančiu J. V. kaltę. Nors ši liudytoja ir neigia savo priešiškus santykius su kaltinamu asmeniu, tačiau byloje pateiktas Lentvario seniūnijos gyventojų susitikimo su policijos pareigūnais protokolas rodo ką kita. Susirinkimo metu niekieno neišprovokuotą liudytojos V. S. užsipuolimą J. V. atžvilgiu patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojomis dalyvavusios susirinkime O. S. bei M. R..

Antra vertus, jeigu tikėtume liudytojos V. S. parodymais, tampa nesuprantama, kodėl netgi nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, kuris surašytas žinant apie menamos liudytojos egzistavimą, ši aplinkybė nutylėta.

Pažymėtina ir tai, kad tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš išteisintosios paaiškinimų pirmosios instancijos teisme bei jų baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme matyti, jog tarp jų, nors jos yra seserys, nuo seno yra susiklostę priešiški santykiai ir vyksta turtiniai ginčai, o nukentėjusioji kreipėsi į teismą su privataus kaltinimo skundu praėjus metams laiko nuo jos nurodomo įvykio.

Esant paminėtoms aplinkybėms, panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Privačios kaltintojos T. J. apeliacinį skundą atmesti.