- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-01
- Bylos Nr.
- eI-1484-484/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04383-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, dalyvaujant atsakovo atstovei E. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. spalio 18 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei A. K.“ Nr. (15/4-1)3I-1429(00237) (toliau – skundžiamas sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą. Taip pat pareiškėja prašė priteisti jos naudai atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dokumentus, patvirtinančius teisę šį leidimą gauti tuo pagrindu, kad atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti UAB „Skladstoka“, kaip vadovė, kuri iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo užsienio valstybės įmonėje „Montekristo-Nikopol“ ir jos dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos atstovybės veiklai. Tačiau Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl netinkamai pritaikytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ ar Įstatymas ) normų (UTPĮ 35 str. 1 d. 2, 12 ir 14 p.), procedūrinių pažeidimų. Skundžiamas sprendimas priimtas nesivadovaujant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-367 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) normomis (Aprašo 100-105 p.).
Pareiškėjos teigimu, skundžiamame sprendime atsakovas klaidingai nurodė, kad šiuo metu UAB „Skladstoka“ dirba tik vienas darbuotojas. Atsakovas neatliko šios įmonės veiklos fiktyvumo įvertinimo pagal Aprašo 100 punkto reikalavimus, neprašė pateikti įmonės veiklos įrodymų, pažymos apie komandiruojamą asmenį. Pažymėjo, kad vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, atsakovas, jam kilus įtarimų dėl pareiškėjos deklaruojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką ir nurodyto laikino gyvenimo šalyje tikslo tikrumo, turėjo laikytis Aprašo 55.4 punkte nustatytos procedūros ir prašyti pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjos manymu, šis procedūrinis pažeidimas laikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą, kaip priimtą neįvertinus visų aplinkybių.
Tai, kad UAB „Skladstoka“ vykdo realia ūkinę-komercinę veiklą, pasak pareiškėjos, patvirtina kartu su skundu pateikti: pirkimo važtaraštis Nr. 163, kuris patvirtina drabužių, aksesuarų pristatymą UAB „Skladstoka“; 2016-04-25 sutartis Nr. 2016/3 su ekspeditoriais; 2014-12-06, 2015-11-27, 2016-09-19 sąskaitos faktūros, kurios patvirtina, kad prekės yra realiai parduodamos. Pareiškėjos teigimu, UAB „Skladstoka“ ilgą laiką vykdo realią veiklą, joje visą laiką dirba valstybiniu socialiniu draudimu apdrausti darbuotojai, už juos kiekvieną mėnesį nuo 2013-10-29 yra mokamos privalomojo socialinio draudimo įmokos. Be to, UAB „Skladstoka“ įstatymu nustatyta tvarka teikia deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, moka mokesčius valstybei. UAB „Skladstoka“ realiai vykdydama ūkinę-komercinę veiklą patiria nuostolius bei gauna pajamas. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ji dirbdama šioje įmonėje, gauna realias bei pakankamas pragyvenimui Lietuvos Respublikoje pajamas, t .y. mėnesinę minimalia algą. UAB „Skladstoka“ turi patalpas veiklos vykdymui. Jos tinkamai įrengtos ir pritaikytos darbui, jose yra įkurtos darbo vietos, yra iškaba su įmonės pavadinimu.
Pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena pakankamai ilgą laiką, t. y. nuo 2014-07-02.. Per ilgesnį nei dviejų metų laikotarpį gyvendama Lietuvoje, ji sukūrė ilgalaikius socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kuriuos būtų itin sunku nutraukti.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde pažymėjo, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tuo pagrindu, jog atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ne į užsienio valstybės įmonės „Montekristo - Nikopol“ filialą, o į įmonę UAB „Skladstoka“, kuri priklauso tai pačiai įmonių grupei. Šias aplinkybes, pareiškėjos teigimu, patvirtina akcijų pirkimo- pardavimo sutartis, pagal kurią įmonė „Montekristo - Nikopol“ išpirko 100 procentų UAB „Skladstoka“ akcijų. Be to, pareiškėja skunde pažymėjo, kad įmonių grupę sudarančios įmonės neprivalo vykdyti tapačią veiklą. Įmonių grupės esminiai požymiai yra kontrolė, kurią įmonė „Montekristo - Nikopol“ įgijo tapdama UAB „Skladstoka“ akcininke, vieningas valdymas, tiesioginio ar netiesioginio lemiamo poveikio darymas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime (el. byla, tomas II, psl. 1-6) nurodė, kad ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinti keli alternatyvūs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai ir, esant bent vienam iš jų, išduoti leidimą laikinai gyventi atsisakoma. Šiuo atveju sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (duomenis apie pareiškėjos planuojamą veiklą ir darbą UAB „Skladstoka“). Todėl skundo teiginiai dėl įmonės fiktyvumo nagrinėjamos bylos kontekste neturi reikšmės ir nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė ne tik būtinus Apraše nurodytus dokumentus, bet ir papildomus dokumentus, t. y. IĮ „Montekristo-Nikopol“ įstatus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja dokumentų, patvirtinančių, kad UAB „Skladstoka“ užsiima ir ketina ateityje užsiimti moksline-tiriamąja ar gamybine veikla, teismui taip pat nepateikė. Migracijos departamento manymu, atsakovas neturėjo pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje.
Pateiktame „Montekristo-Nikopol“ siuntimo rašte nurodyta informacija, jog Lietuvos Respublikoje ketinama vykdyti gamybinę, mokslinę-tiriamąją veiklą, atsakovui kelia pagrįstų abejonių. Nors UAB „Skladstoka“ yra įsteigta 2013 metais, nėra pateikta jokių duomenų, kad įmonė užsiima gamybine, moksline-tiriamąja veikla ar įrodymų, kad įmonė ketina tokią veiklą vykdyti ateityje. Pateiktame verslo pristatyme nurodoma, kad bendrovė užsiima lengvosios pramonės produktų prekyba, orientuojasi į tokias prekes kaip drabužiai, avalynė, aksesuarai ir tekstilė; pristatyme nenurodoma, kokioms įmonėms UAB „Skladstoka“ tiekia ar ketina tiekti prekes. Mano, kad pareiškėjos pateikti dokumentai vertinti kaip abstraktūs ir formalūs. Duomenų visumoje įvertinta ir aplinkybė, kad kiti užsieniečiai, kurie kreipėsi dėl leidimo gyventi, pateikė analogiško turinio siuntimo raštus.
Akcentavo, kad pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu įrodyti savo ketinimų realumą ir autentiškumą. Šiuo atveju pareiškėja neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir dirbti UAB „Skladstoka“) yra realus ir atitinkantis tikrovę, o įmonė ketina vykdyti realią veiklą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, teismui su skundu pateikti dokumentai, kurie, pareiškėjos teigimu, patvirtina UAB „Skladstoka“ vykdomą veiklą, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėja nurodytų dokumentų kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikusi nebuvo, nors šie dokumentai ir buvo sudaryti iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos. Taigi, pareiškėja turėjo visas galimybes savo prašymą pagrįsti turimais dokumentais, tačiau to nepadarė, o Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo vertinti dokumentų, kurių pati pareiškėja nebuvo pateikusi. Nors Migracijos departamentas ir neturėjo pareigos vertinti pareiškėjos nepateiktų dokumentų, tačiau atkreipė teismo dėmesį į tai, kad su skundu pateikti dokumentai vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjos siekių dirbti UAB „Skladstoka“. Pirma, pareiškėja pateikė 2015 m. gruodžio 17 d. priedą prie buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. (BA-89), pagal kurią UAB „Baulera“ įsipareigojo suteikti patalpas adresu (duomenys neskelbtini) UAB „Skladstoka“, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „Baulera“ yra nurodytų patalpų savininkė arba naudojasi šiomis patalpomis kitais pagrindais ir turi teisę šias patalpas nuomoti kitoms bendrovėms. Antra, pareiškėja pateikė 2016 m. balandžio 25 d. sutartį Nr. 2016/3, pagal kurią UAB „Logistikos kelias“ įsipareigojo teikti UAB „Skladstoka“ tarptautinio krovinių gabenimo paslaugas, tačiau nepateikė įrodymų, kad ši sutartis buvo vykdoma, kad Lietuvos Respublikoje įmonė turi tinkamas patalpas kroviniams sandėliuoti. Trečia, LLC „DRESS CODE“ išrašyta sąskaita-faktūra rodo, kad krovinys yra gabenamas iš Vokietijos į Ukrainą, tačiau nėra įrodymų, kad jis buvo sandėliuojamas Lietuvoje.
Ta aplinkybė, jog IĮ „Montekristo-Nikopol“ nupirko UAB „Skladstoka“ akcijas, savaime nepaneigia pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės.
Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškėjos pase esančių Šengeno erdvės spaudų aiškiai matyti, jog ji nuo 2013 metų į Šengeno erdvę atvykdavo ne ilgiau kaip 2 savaitėms, tokių atvykimų skaičius kiekvienais metais buvo mažesnis nei 10 atvykimų, o daugumą atvykimų buvo ne į Lietuvos Respubliką, bet į kitas Šengeno erdvės valstybes. Aukščiau nurodytos aplinkybės, atsakovo įsitikinimu, patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę, o ypač tai, kad pareiškėja siekė gauti leidimą laikinai gyventi tam, kad galėtų laisvai keliauti po Šengeno erdvę, bet ne gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje.
Nurodė ir tai, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Įstatymo 58 straipsnio 5 punkte nustatyta viena iš sąlygų, kada užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti - jeigu iki atvykimo i Lietuvos Respublika dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje užsienio valstybės įmonėje. Taigi, tam, kad užsienietis dėl leidimo gyventi galėtų kreiptis darbo įmonėje, kuri priklauso tai pačiai įmonių grupei, pagrindu, jis privalo pateikti dokumentus, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje užsienio valstybės įmonėje. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė darbo sutartį su UAB „Skladstoka“, pagal kurią ji šioje įmonėje dirbo pilną darbo dieną nuo 2014 m. liepos 4 d., taigi pareiškėja negali būti laikoma dirbusia IĮ „Montekristo-Nikopol“ ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus. Migracijos departamento vertinimu, Įstatymo 44 ir 58 straipsnių nuostatos, pagal kurias leidimas laikinai gyventi išduodamas tik tiems užsieniečiams, kurie atvyksta dirbti į Lietuvos Respubliką iš kitų valstybių, bet ne tiems užsieniečiams, kurie jau gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje kitais Įstatyme įtvirtintais pagrindais, yra aiškios, nedviprasmiškos ir ginčijamame sprendime buvo aprašytos.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą remdamasi atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis bylos dokumentais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietei A. K. 2014-07-02 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi), galiojęs iki 2015-07-02. 2015-07-02 pareiškėjai pakeistas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2016-07-02.
Pareiškėja 2016-08-18 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti UAB „Skladstoka“ (įmonėje, kuri priklauso tai pačiai įmonių grupei, įsteigtoje Lietuvos Respublikoje), kaip vadovas, kuris iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo „Montekristo-Nikopol“ ir jos dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos atstovybės veiklai. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą patvirtinančius dokumentus.
Migracijos valdyba pareiškėjos prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus perdavė Migracijos departamentui sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti.
Migracijos departamentas 2016 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei A. K.“Nr. (15/4-1)3I-1429(00237).
Teisinius santykius dėl užsieniečių kreipimosi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pagal šio Įstatymo 58 straipsnio 5, 6 punktus jis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Įstatymo 58 straipsnio 5 punktas nustato, kad nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti yra atleidžiamas užsienietis, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti užsienio valstybės įmonės atstovybėje, kaip vadovas, jeigu iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienus metus dirbo toje įmonėje.
Nustatyta, kad atsakovas ginčijamus sprendimus priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais.
Įstatymo 35 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).
Pažymėtina, kad vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šiuo atveju darbą bendrovėje), bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje.
Kaip matyti, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodytos alternatyvios aplinkybės, kurias nustačius užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad A. K. leidimą laikinai gyventi, be kita ko, atsisakyta išduoti tuo pagrindu, kad ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos planuojamą veiklą ir darbą UAB „Skladstoka”.
Pagal Aprašo 17 punkto nuostatas, užsienietis siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius tokio leidimo išdavimo pagrindą. Minėta, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėja Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad ji atvyksta į UAB „Skladstoka“, įmonę, kuri priklauso tai pačiai įmonių grupei, įsteigtoje Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (el. byla, tomas II, psl. 7-15). Atsižvelgiant į šiame prašyme nurodytą pagrindą, atsakovui turėjo būti pateikti Aprašo 24.19.1. punkte nurodyti dokumentai, t. y.: Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės dokumentai, patvirtinantys, kad ji priklauso tai pačiai įmonių grupei, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatyme, ir šios įmonės tarpininkavimo raštas arba užsienio valstybės įmonės atstovybės ar filialo, įsteigtos (įsteigto) Lietuvos Respublikoje, tarpininkavimo raštas ir siunčiančios užsienietį užsienio valstybės įmonės raštas, patvirtinantis, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus užsienietis dirbo toje užsienio valstybės įmonėje ir jo dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės, atstovybės ar filialo veiklai.
Nustatyta, kad teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėja atsakovui pateikė šiuos dokumentus: UAB “Skladstoka” įstatus ir steigimo aktą, A. K. įgaliojimą I. P. savo nuožiūra parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias UAB “Skladstoka” akcijas, individualios įmonės „Montekristo-Nikopol“ įstatus, individualios įmonės „Montekristo-Nikopol“ savininko sprendimas atidaryti bendrovės filialą Lietuvoje ir išpirkti 100 procentų UAB „Skladstoka“ akcijų, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią 1000 akcijų UAB „Skladstoka“ įsigijo individuali įmonė „Montekristo-Nikopol”, įmonės „Montekristo-Nikopol“ 2016-08-16 siuntimo raštą ir UAB „Skladstoka” 2016-03-25 tarpininkavimo raštą, 2013-08-16 darbo sutartį, pagal kurią pareiškėja priimta dirbti UAB „Skladstoka” direktorės pareigose, UAB „Skladstoka” verslo pristatymą, Pranešimą apie į Lietuvos Respubliką komandiruojamą dirbti darbuotoją A. K., fizinio asmens pareiškimą dėl suteikimo tinkamos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos pažymą apie teistumą ir kitus dokumentus (el. byla, tomas II, psl. 32- 116).
Aukščiau nurodyti dokumentai patvirtina, kad UAB „Skladstoka” yra įregistruota 2013-06-26 (el. byla, tomas II, psl. 43-46). Pareiškėja 2013-08-15 įsigijo pusę UAB “Skladstoka” akcijų, o 2013-08-16 sudarė darbo sutartį su UAB “Skladstoka” direktoriaus pavaduotojos pareigoms užimti. Šioje sutartyje buvo numatyta, kad pareiškėja dirbs 5 darbo dienas per savaitę, 8 valandas per dieną. A. K. 2014-07-03 tapo vienintele UAB „Skladstoka” akcininke ir paskyrė save eiti bendrovės direktorės pareigas. Remiantis Sodros 2016-10-17 duomenimis, UAB „Skladstoka“ be pareiškėjos nuo 2016-09-20 dirba dar vienas asmuo (el. byla, tomas II, psl. 122).
2013-01-04 sutartis Nr. 4 patvirtina, kad pareiškėja paskirta eiti (duomenys neskelbtini) privačios įmonės “Montekristo-Nikopol” direktorės pareigas. Įmonės „Montekristo-Nikopol“ savininkas 2016-03-01 nusprendė atidaryti įmonės filialą Lietuvoje ir išpirkti 100 procentų UAB “Skladstoka” akcijų. Šiuos veiksmus jis pavedė atlikti A. K.. 2016-03-24 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi A. K., už kurią pagal įgaliojimą veikė I. P. (buvęs UAB „Skladstoka“ akcininkas), įmonei „Montekristo-Nikopol“, kuria atstovavo įmonės direktorė A. K., pardavė 100 procentų visų UAB „Skladstoka” akcijų. Juridinių asmenų registro duomenys rodo, kad nors įmonė „Montekristo-Nikopol“ įsigijo 100 proc. UAB „Skladstoka“ akcijų, ji nebuvo įregistruota kaip įmonė „Montekristo-Nikopol“ filialas Lietuvoje.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovui abejonių pareiškėjos deklaruojamais veiklos Lietuvoje tikslais sukėlė ir aplinkybė, kad UAB „Skladstoka“ valdančios įmonės veikla yra nesusijusi su deklaruojama veikla.
Remiantis UAB „Skladstoka“ įstatais ir išrašu iš Juridinių asmenų registro, šios bendrovės deklaruojami veiklos tikslai yra prekyba, paslaugos, gamyba ir bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Tuo tarpu remiantis (duomenys neskelbtini) išrašu iš Bendro valstybinio juridinių asmenų, fizinių asmenų – įmonininkų ir visuomeninių organizacijų registro duomenimis įmonė „Montekristo-Nikopol“ deklaruojama pagrindinė ekonominė veiklos rūšis – restoranų veikla, mobiliojo maitinimo paslaugų teikimas (el. byla, tomas II, psl. 104-105).
Įmonės „Montekristo - Nikopol“ siuntimo rašte nurodoma, kad UAB „Skladstoka“ buvo įregistruota ir veikia nuo 2013 metų, bendrovė užsiima gamyba ir prekyba rūbais. Taip pat šiame rašte dėstoma, kad poreikį susikoncentruoti įmonių grupei - UAB „Skladstoka“ ir IĮ „Montekristo - Nikopol“ Lietuvos Respublikoje lėmė būtinybė tirti šių bendrovių perspektyvas ir galimybes įžengti į Europos rinką. Tokį pasirinkimą lėmė siekis rasti platų bendrovės partnerių kiekį Europos rinkoje. Bendrovė Lietuvoje turi veikti tam, kad būtų galima pirmiausia plėsti verslininkystę, tenkinti asmeninius bei visuomeninius poreikius, sistemiškai vykdant gamybinę, mokslinę - tiriamąją, prekybinę ir kitą ūkinę veiklą. Taip pat siekiama atidaryti bei plėsti rūbų parduotuvių tinklą Lietuvoje bei ieškoti Europos partnerių, kurie būtų suinteresuoti bendradarbiauti“. Analogiškos aplinkybės yra išdėstytos ir UAB „Skladstoka“ atstovybės tarpininkavimo rašte. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Įmonės „Montekristo - Nikopol“, tiek UAB „Skladstoka“ atstovybės tarpininkavimo raštą pasirašė tas pats asmuo, o būtent pareiškėja. Be to, Migracijos departamentas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad abu raštai yra rašyti šabloniškai, tai yra ir kiti asmenys, kurie kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad atvyksta dirbti į Lietuvos Respublika kaip komandiruojami darbuotojai, pateikė identiškus tarpininkavimo raštus, juose tik personalizuojant informaciją pritaikyta kiekvienam atvejui (įmonės pavadinimai, asmenvardžiai ir kt.). Abiejuose dokumentuose pateikta informacija, kad nuo 2013 metų UAB „Skladstoka“ veikianti įmonė užsiima moksline - tiriamąją ar gamybine veikla ir kad tokią veiklą ši bendrovė ketina vykdyti ateityje nepateikti.
Pateiktame UAB „Skladstoka“ verslo pristatyme (el. byla, tomas II, psl. 40-42) nurodyta, kad poreikį susijungti UAB „Skladstoka“ ir įmonei „Montekristo-Nikopol“ lėmė būtinybė tirti šių įmonių perspektyvas ir galimybes įžengti į Europos rinką. UAB „Skladstoka“ pagrindinė veikla - lengvosios pramonės produktų prekyba didmeninėmis kainomis iš Europos Sąjungos į kitas valstybes nares bei valstybes, priklausančias Nepriklausomų Valstybių Sandraugai. Taip pat nurodyta, kad bendrovė orientuota į tokias prekes kaip drabužiai, avalynė, aksesuarai ir tekstilė. Gaminius jai teikia Vokietijos įmonė. Prekės įsigyjamos tuomet, kai įmonė randa klientą, todėl jos nėra sandėliuojamos, o tiesiogiai iš tiekėjo sandėlių gabenamos užsakovams. Prekybos partnerių UAB „Skladstoka” verslo pristatyme nenurodė. Iš pareiškėjos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad UAB “Skladstoka” pagal 2016-08-01 sutartį Nr. 3 įsigijo prekių iš Vokietijos įmonės (el. byla, tomas I, psl. 112-113). Šioje Sutartyje (4.2.) numatyta, kad prekės atgabenamos į Vilnių. Nors pagal kitus dokumentus (važtaraščius) matyti, kad iš Vokietijos įsigytos prekės yra tiesiogiai gabenamos į Vokietiją. Pareiškėjos pateikta 2016-04-25 sutartis su ekspeditoriais taip pat nepatvirtina UAB „Skladstoka“ vykdomos veiklos realumo, kadangi ji atspindi tik ketinimus teikti tam tikras paslaugas, tačiau, kad šios paslaugos realiai teikiamos, byloje objektyvių įrodymų nepateikta.
Pareiškėjos pateikta 2015-12-17 sutartis su UAB „Baulera“ yra nepakankama pagristi, kad UAB „Skladstoka“ nuomojasi patalpas adresu (duomenys neskelbtini), kadangi nėra jokių duomenų, jog UAB „Baulera“ teisėtai šiomis patalpomis disponuoja ir turi teisę jas nuomoti. Tai, kad ant įmonės nuomojamų patalpų durų yra įmonės iškaba, taip pat dar nereiškia, kad įmonė realiai vykdo veiklą.
Taigi, pareiškėjos pateiktų dokumentų, patvirtinančių leidimo laikinai gyventi išdavimo, turinys dėl juose nustatytų prieštaravimų negali pagrįsti realaus pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų. Kaip jau buvo pažymėta, pati pareiškėja pasirašė tiek siunčiančios užsienio valstybės įmonės raštą, patvirtinantį, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus užsienietis dirbo toje užsienio valstybės įmonėje ir jo dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės, priklausančios tai pačiai įmonių grupei, tarpininkavimo raštą. Šių dokumentų turinys šabloniškas. Visa tai rodo, kad A. K. siuntimas dirbti į Lietuvos Respubliką yra formalus, siekiant atitikti Įstatymo nuostatas ir gauti leidimą laikinai gyventi. UAB „Skladstoka“ tikslai plėsti verslininkystę, tenkinti asmeninius bei visuomeninius poreikius, sistemiškai vykdant gamybinę, mokslinę - tiriamąją, prekybinę ir kitą ūkinę veiklą kelia abejonių. Pareiškėja teikė prieštaringus įrodymus. Kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, įskaitant ir UAB „Skladstoka“ finansinės atskaitomybės dokumentus, duomenis apie įmonėje dirbančius socialiniu draudimu apdraustus asmenis, yra nepakankami ir negali patvirtinti įmonės realios veiklos..
Aprašo 84.1 p. nurodyta, kad Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti. Tai reiškia, kad Migracijos departamentas pareikalauja papildomų įrodymų tik esant atitinkamam poreikiui, informacijos trūkumui. Kaip jau minėta anksčiau, būtent užsieniečiui kyla pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjai buvo apsunkintos galimybės pateikti tokius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos kartu su skundu pateikti dokumentai, kurie, anot jos, patvirtina bendrovės veiklos realumą, buvo sudaryti ir pasirašyti iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi padavimo. Tai reiškia, kad pareiškėja, būdama abiejų įmonių vadove, jais disponavo ir turėjo galimybę juos pateikti atsakovui. Šiuo atveju Migracijos departamentas konstatavo, kad buvo pateikti visi būtini dokumentai atitinkamam sprendimui priimti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja skunde konkrečiai neįvardino, kokius konkrečius dokumentus Migracijos departamentas turėjo papildomai pareikalauti.
Dėl pareiškėjos nurodytos atsakovo pareigos atlikti įmonės veiklos fiktyvumo vertinimą pagal Aprašo 100-105 p. pažymėtina, kad toks tyrimas atliekamas, jei leidimą laikinai gyventi užsieniečiui prašoma išduoti ar pakeisti Įstatymo 45 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo gi atveju leidimo išdavimo pagrindu yra Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas.
Taigi, teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovas turėjo pagrindą vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu pripažinti, jog pareiškėjos prašyme gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodomas teisėtos veiklos vystymo tikslas yra fiktyvus.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad užsieniečiui leidimą laikinai gyventi išduoti atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai). Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo jos siekio dirbti UAB „Skladstoka“, pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neatitinka ir Įstatymo 58 straipsnio 5 punkte nustatyto reikalavimo leidimui laikinai gyventi gauti, o būtent, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus turi dirbti jį siunčiančioje užsienio valstybės įmonėje. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė darbo sutartį su UAB „Skladstoka“, pagal kurią ji šioje įmonėje dirbo pilną darbo dieną nuo 2014-07-04. Šią aplinkybę patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenys. Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) sutartyje „Dėl socialinės apsaugos“ (toliau - Sutartis) nustatyta, kad asmenims dirbantiems samdomą darbą pas darbdavį vienos šalies teritorijoje ir to darbdavio nusiųstiems jo naudai, dirbti į kitos šalies teritoriją, taikomi pirmosios Šalies teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Sutarties techniniu susitarimu tarp kompetentingų institucijų buvo suderinta ir patvirtinta pažyma apie teisės aktų taikymą komandiruojamam asmeniui, kuri patvirtina, kad užsienietis yra apdraustas socialiniu draudimu siunčiančioje įmonėje ir atitinka Sutarties nuostatas. Tokia pažyma nei atsakovui, nei teismui pateikta nebuvo. Nustatytų aplinkybių pagrindu, spręstina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėja negali būti laikoma dirbusia įmonėje „Montekristo-Nikopol“ ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus, yra pagrįsta, todėl buvo teisinis pagrindas pareiškėjos atžvilgiu taikyti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas.
Pareiškėja skunde tik deklaratyviai nurodė, kad turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, pareiškėja nuo 2013 metų į Šengeno erdvę atvykdavo ne ilgiau kaip 2 savaitėms, tokių atvykimų skaičius kiekvienais metais buvo mažesnis nei 10, o daugumą jų buvo ne į Lietuvos Respubliką. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti. Taigi, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais ar kitais pagrindais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus skundo, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, todėl jos prašymas atlyginti nurodytas išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. K. (A. K.) skundą atmesti.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.