Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-02 · Administracinė byla Nr. A-63-279-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-02
Bylos Nr.
A-63-279-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
R. Z.
Atsakovas
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. A63 – 279/2009Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjui R. Z. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. ir atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. Z. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – atsakovas, Tarnyba) 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. S-(1.7.)–(ATP)1563-(SD)320-1-(GD)818-1384-07 (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2007 m. spalio 24 d. prašymą.

Pareiškėjas nurodė, kad su Sprendimu nesutinka, nes jame yra ignoruojami jo skundo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui turinys ir esmė. Be to, šis Sprendimas yra surašytas atgaline data. Nurodė, jog jis 2007 m. spalio 22 d. skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis 1983 m. vykdė veiklą, viešai demaskuojančią Tarybų valdžios priešakinių būrių – Tarybinės milicijos ir Tarybinės prokuratūros nusikaltimus, taip pat, kad buvo persekiojamas Valstybės saugumo komiteto (KGB), buvo įkalintas. Paaiškino, kad viešai keldamas valdžiai nepatogius klausimus, jis priešinosi okupaciniam režimui ir jo kolaborantams, todėl jie sufabrikavo kriminalinius kaltinimus, dėl to jis buvo neteisingai nuteistas. Lietuvos prokurorai ir teismai atsisako byloje Nr. 1²-217/84 atlikti bet kokį tyrimą, todėl jis 2007 m. spalio 24 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti kvalifikuotą teisinę pagalbą, t. y. kad jis padėtų jam surašyti tinkamą prašymą atlikti papildomus tyrimus, tačiau atsakovas Sprendimu nusprendė teisinės pagalbos jam neteikti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 17 – 19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. spalio 24 d. kreipėsi su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba, išnagrinėjusi prašymą ir prie prašymo 2007 m. spalio 30 d. papildomai pateiktus dokumentus, 2007 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, kadangi pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apskundžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atsisakymą Nr. 2R-137 išduoti jam teisių atkūrimo pažymėjimą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisių atkūrimo pažymėjimą išduoda tik nuteistiems už pasipriešinimą okupaciniam režimui asmenims. Teigė, jog iš pareiškėjo pateiktų dokumentų buvo matyti, kad 1984 m. birželio 8 d. Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1²-217/84 pareiškėją nuteisė dvejiems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje ne už pasipriešinimą okupaciniam režimui, o už kriminalinį nusikaltimą – pareigūno sužalojimą. Kadangi pareiškėjas buvo nuteistas ne už pasipriešinimą okupaciniam režimui, o už kriminalinį nusikaltimą, todėl negali būti taikomas Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas ir teisių atkūrimo pažymėjimas negali būti išduodamas. Pabrėžė, jog pareiškėjo skundo argumentas, kad Tarnyba atgaline data surašė Sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo yra priimamas tik išnagrinėjus visus dokumentus, susijusius su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą. Kadangi 2007 m. spalio 30 d. iš pareiškėjo gavo papildomus dokumentus, todėl Sprendimą priėmė 2007 m. lapkričio 6 d. ir išsiuntė jį paprastu paštu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 166 – 168) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

Teismas nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas reglamentuoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo sąlygas ir antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai yra lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsauga; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybė, efektyvumas ir ekonomiškumas; taikaus ginčų sprendimo prioritetas; draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Šio įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1-2 punktai numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; atstovavimas byloje yra neperspektyvus (…), tačiau pagal šio straipsnio 7 dalį, – 5 ir 6 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, jog 1984 m. birželio 8 d. Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1²?217/84 pareiškėją nuteisė dvejiems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje už pareigūno sužalojimą. Kadangi pareiškėjas būtent su šia byla sieja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. 2R-137 apskundimo klausimą, teismas, apibendrinęs aukščiau išdėstytas įstatymų nuostatas, padarė išvadą, kad atsakovo ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, nes pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi būtent dėl baudžiamosios teisės klausimo, nes manė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo pagrindu jam turėtų išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą. Teismas, atsižvelgęs į visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos principą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjo iš naujo. Įvertinęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas bei faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad Tarnyba Sprendimą priėmė laiku, todėl pareiškėjo argumentus dėl suklastotos Sprendimo priėmimo datos atmetė kaip nepagrįstus. Apibendrinęs aukščiau išdėstytas norminių teisės nuostatas, byloje nustatytus faktus ir aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Tarnybos 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. S-(1.7.)-(ATP)1563-(SD)320-1-(GD)818-1384-07, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2007 m. spalio 24 d. prašymą Nr. ATP-(1.12)-1563-07 yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir teismas įpareigojo Tarnybą pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 173 – 176) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą dalyje dėl Sprendimo priėmimo vilkinimo panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas nurodo, kad su savo 2007 m. spalio 24 d. prašymu atsakovui pateikė visus reikiamus dokumentus, o atsakovas nepagrįstai vilkino priimti sprendimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka ir jį pateikti pareiškėjui.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 184 – 187) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą dalyje panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinio proceso kodekso ir Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – asmenų pripažinimo represuotais teisminių institucijų – nustatymo ir išduoda minėtą juridinę reikšmę turintį faktą pagrindžiantį dokumentą – pažymėjimą apie minėtų asmenų nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo arba kitokio laisvės apribojimo laiką.

2. Priešingai nei nurodė teismas sprendime, byla dėl teisminių institucijų represuotų asmenų pažymėjimų dėl jų nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo arba kitokio laisvės apribojimo laiką išdavimo nėra baudžiamoji, kurioje teismas spręstų asmens pripažinimo kaltu padarius tam tikrą nusikalstamą veiką ar bausmės skyrimo klausimą.

3. Kadangi pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo reikalinga ne baudžiamojoje ar administracinio tesiės pažeidimo byloje, o civilinėje byloje, Taryba, nustačiusi, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, turėjo teisę vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1?2 punktais atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 188 – 190) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad 2007 m. spalio 26 d. paprašė pareiškėjo pateikti papildomus reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, kuriuos gavo 2007 m. spalio 30 d. Sprendimą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmė 2007 m. lapkričio 6 d. ir išsiuntė pareiškėjui paprastu paštu. Kadangi 2007 m. lapkričio 1-5 d. buvo nedarbo dienos, Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmė laiku.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo R. Z. apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinis skundas tenkinamas.

Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, kuria pripažinta nepagrįstu pareiškėjo skundo argumentas, kad atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė atgaline data.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. spalio 24 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas 2007 m. spalio 26 d. raštu paprašė pareiškėją pateikti papildomus, reikalavimą pagrindžiančius, dokumentus. 2007 m. spalio 30 d. atsakovas iš pareiškėjo papildomus dokumentus gavo. Išnagrinėjęs prašymą ir papildomus dokumentus atsakovas 2007 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 d. nustato, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimama iš karto kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per tris dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos.

Pareiškėjas į atsakovę dėl antrinės teisinės pagalbos kreipėsi 2007-10-24. Papildomi dokumentai gauti 2007-10-30. Atsižvelgiant į tai, kad 2007-11-01 ir 2007-11-02 buvo nedarbo dienos, atsakovas, priimdamas sprendimą 2007-11-06 įstatymo reikalavimo nepažeidė.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, kad atsakovas ginčijamą sprendimą vilkino priimti ir priėmė jį pažeisdamas įstatyme nustatytą terminą, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jo reikalavimo šioje dalyje netenkino.

Tenkinant atsakovo apeliacinį skundą, pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, yra pakeičiamas.

Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atsisakymą išduoti pareiškėjui asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo pažymėjimą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 d. 1-2 p. numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu: pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Minėto įstatymo 11 straipsnio 7 d. nustato, kad 11 str. 5 d. 1-2 p. nustatyti pagrindai netaikomi tik baudžiamosiose ir administracinėse bylose.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas kildinamas iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“. Šio įstatymo 1 straipsnis skelbia, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip buvo apribota jų laisvė pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą ( 1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR bei kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941-1944 m) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat ištremti iš Lietuvos 1940-1953 metais bei nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66-68, 70, 73, 79-82, 88, 89, 199-1, 210, 211, o po 1990 m. kovo 11 d. nuteisti pagal 259, 260, 261, 263 ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo už pasipriešinimą okupaciniam režimui nepagrįstai nuteistas. Iš byloje esančio 1984 m. birželio 8 d. Vilniaus m. Lenino rajono liaudies teismo nuosprendžio matyti, kad R. Z. , pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LTSR BK 203 straipsnio 2 d. ir už šią veiką nuteistas. Iš paminėto nuosprendžio turinio matyti, kad pareiškėjas nuteistas už tai, kad būdamas sulaikytas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, pavartojo fizinį smurtą prieš autoinspekcijos pareigūną, tai yra įvykdė kriminalinį nusikaltimą. Nuteistiems asmenims už nusikaltimus, numatytus LTSR BK 203 str. 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ nuostatos netaikomos, nes asmenys nuteisti už kriminalinius nusikaltimus nėra prilyginami asmenims kovojusiems su okupaciniais režimais, ir tokiems asmenims, nuteistiems už kriminalinius nusikaltimus, nukentėjusių asmenų statuso pažymėjimai neišduodami.

Pirmos instancijos teismas sprendime nurodęs, kad ginčas yra kilęs iš baudžiamosios teisės, neteisingai taikė materialinės teisės normą, ir, įpareigodamas svarstyti pareiškėjo prašymą iš naujo , šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą.

Kolegija konstatuoja, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekia gauti pažymėjimą už pasipriešinimą okupaciniams režimams. Tokių pažymėjimų išdavimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja 1990 m. gegužės 2d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas, o ne baudžiamosios teisės normos, kaip kad nurodyta pirmos instancijos teismo sprendime.

Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus ir nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus m. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą dalyje, kuria Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigota R. Z. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėti iš naujo, panaikinti. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas