Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2012-03-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-152-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-03-15
Bylos Nr.
1A-115-152-2012
Teisminio proceso Nr.
1-96-1-00675-2009-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Irena Ivanovienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Gražvydas Poškus
Nuteistasis
S. B.
Nukentėjusysis
J. Š.
Pranešėja Irena Ivanovienė

Teisėjas Erminijus Baziulis Baudž. bylos Nr. 1A-115-152/2012

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00675-2009-6Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.6.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012-03-15Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teisėjų Boleslovo Kalainio, Gražvydo Poškaus,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei, Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Morkūnaitei,gynėjui adv. Edmundui Jankaičiui,nuteistajai S. B.,nukentėjusiajai J. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-12-05 nuosprendžio, kuriuo:

S. B. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d. ir jai paskirta bausmė - 1 (vieneri) metai laisvės apribojimo.

Nuosprendžiu S. B. įpareigota: per laisvės apribojimo laikotarpį - pradėti dirbti ar užsiregistruoti ir būti registruotai darbo biržoje, per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos - neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuosprendžiu patenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys ir Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos iš S. B. priteista 2 017,61 (du tūkstančius septyniolika litų 61 ct) J. Š. gydymo išlaidų atlyginimo.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios J. Š. civilinis ieškinys ir nukentėjusiajai iš S. B. priteista 8 000 Lt (aštuoni tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteista už tai, kad 2009-12-01, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: būdama gyvenamojo namo viduje, tyčia mesdama per išdaužtą namo lango stiklą stiklo šukę į J. Š., pataikė lauke prie lango stovėjusiai J. Š. į dešinę akį, tuo nukentėjusiajai J. Š. padarydama dešinės akies obuolio kiaurinę žaizdą su viršutinio voko ragenos ir odenos sužalojimais, traumine lęšiuko drumstimi, rainelės ir stiklakūnio iškritimu, kraujo išsiliejimu į priekinę akies kamerą, taip J. Š. sutrikdydama sveikatą ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti. Ji teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė, o kaltinimas pagrįstas vien nukentėjusiosios parodymais, kuri, priešingai nei apeliantė, įvykio metu buvo neblaivi. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji į gydymo įstaigą kreipėsi ne iš karto po įvykio, o praėjus keletui savaičių.

Prokurorė ir nukentėjusioji prašo skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas prašo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios S. B. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-12-05 nuosprendis dėl S. B. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, todėl naikintinas, S. B. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiosios parodymais (kurių nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti duomenys) bei specialisto išvada, kurioje nėra suformuluotas vienareikšmis teiginys apie nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdį.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas S. B. pripažindamas kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., nustatė, kad ji, veikdama neapibrėžta tyčia, sąmoningais veiksmais sužalojo J. Š., padarydama jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Darydamas tokias išvadas teismas rėmėsi nukentėjusiosios J. Š., liudytojo M. Š. parodymais, kuriuos laikė sutampančiais esminėmis aplinkybėmis bei vienas kitą papildančiais, teismo medicinos specialistų išvadomis apie patirtus sužalojimus, jų atsiradimo laiką ir pobūdį. Pačios kaltinamosios parodymus apie įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikė subjektyviais, juos vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, tiksliai neatspindinčia objektyvios tiesos, neatitinkančia nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisingos ir nepagrįstos.

Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymų, apie tai, kad ją sužalojo būtent S. B., mesdama į ją stiklo šukę, vienareikšmiškai nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad sužalojimo metu įvykio vietoje buvo ir kitų asmenų, tačiau nei vienas įvykio dalyvių nematė nukentėjusiosios J. Š. sužalojimo momento. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, negalima teigti, kad liudytojo M. Š. parodymai patvirtina ir papildo nukentėjusiosios parodymus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu M. Š. parodė, kad sudužus lango stiklui J. Š. buvo prie jo priėjusi, prisidegė cigaretę, grįžo prie išdaužto lango ir tuo metu jis išgirdo, kaip ji garsiai sukliko. Priėjęs jis pamatė, kad žmonai iš akies bėgo kraujas. Liudytojas teigė nematęs, kas metė šukę, nes stovėjo prie durų (1 t., 215 b. l.).

Kiti liudytojais apklausti įvykio dalyviai taip pat nematė, kad S. B. būtų metusi stiklo šukę į nukentėjusiąją.

Liudytojas E. I. parodė, kad nukentėjusioji belsdama į langą jį išdaužė, šukės sukrito į vidų ir į lauką, ji suriko ir prašė kviesti greitąją pagalbą. Liudytojas parodė, kad įvykio metu buvo virtuvėje, matė, kaip S. B. šukes nuvalė nuo kampo, tačiau nematė, kad ji būtų metusi stiklo šukę į nukentėjusiąją (1 t., 213, 214 b. l.).

Liudytoja J. Č. parodė, kad po konflikto su M. I. nukentėjusioji išėjo, bet sugrįžusi smarkiai beldė į langą ir jį išdaužė. Tuomet visi sėdėjo prie stalo. Stiklo šukės krito ir į vidų ir į lauko pusę, dalis pasiliko ir ant užtrauktos dieninės lango užuolaidos. Po lango išdaužimo J. Š. kažką šaukė dėl akies. Kaip jai buvo sužalota akis, liudytoja nematė (1 t., 218 b.l.).

Nepilnametė liudytoja L. Č., apklausta teisiamojo posėdžio metu ir patvirtinusi savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad, stiklui išdužus ji atėjo į virtuvę iš savo kambario pažiūrėti, kas nutiko. Tuo metu S. B. nušlavė nuo suolo stiklus, kad būtų galima atsisėst, tačiau daugiau nieko nedarė. Liudytoja nematė, kad nuteistoji būtų metusi stiklo šukę į nukentėjusiąją.

Šie liudytojų parodymai savo esminėmis aplinkybėmis sutampa su pačios nuteistosios parodymais, duotais ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

S. B. parodė, kad išėjus nukentėjusiajai, ji užrakino duris ir atsistojo prie pečiaus. Nukentėjusioji grįžo ir pradėjo stipriai belsti į langą, reikalavo grąžinti telefoną. Pabiro stiklo šukės, dalis jų sukrito už virtuvinio kampo, dalis nukrito į lauko pusę. Po lango išdužimo nukentėjusioji šaukė kviesti greitąją. S. B. teigė, kad šukės į nukentėjusiąją nemetė, kaip buvo sužalota nukentėjusioji nematė, stiklo šukes pavalė nuo kampo tik dėl to, kad reikėjo atsisėsti (1 t., 216 b. l.).

Kaip matyti, S. B. bei kitų įvykio dalyvių parodymai yra nuoseklūs, patvirtina vieni kitus bei bylai reikšmingas aplinkybes, jais netikėti nėra pagrindo. Todėl kolegija vadovaujasi jais kaip įrodymais, paneigiančiais S. B. kaltę.

Be to, kolegija paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir S. B. kaltę įrodo teismo medicinos specialistų išvados apie nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, jų atsiradimo laiką ir pobūdį.

2009-12-18 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 127 b. l.) pateikti duomenys apie tai, kokie sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajai J. Š., apie jų padarymo laiką, pobūdį, sveikatos sutrikdymo laipsnį (buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). 2010-11-10 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 128 b. l.) pateikta išvada, kad nėra teismo medicininių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad J. Š. susižalojo pati save, mažai tikėtina, kad J. Š. buvo sužalota dūžtančio lango stiklu. Kaip matyti, specialistas, atsakydamas į papildomus klausimus (ar galėjo nukentėjusioji susižaloti pati save, ar galėjo ji patirti sužalojimą dūžtant lango stiklui), nepateikia kategoriško vienareikšmio atsakymo, o nurodytą situaciją apibrėžia tik kaip mažai tikėtiną. Kolegijos nuomone, tokia specialisto išvada nepašalina prieštaravimų tarp nukentėjusiosios, nuteistosios bei kitų liudytojų parodymų, nepašalina abejonių dėl S. B. kaltės. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, ši abejonė aiškinama kaltinamosios naudai.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios S. B. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad S. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl S. B. išteisintina.

Esant neįrodytai S. B. kaltei dėl J. Š. sužalojimo, Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos bei J. Š. pareikšti civiliniai ieškiniai atmestini (LR BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-12-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad kaltinamoji padarė šią nusikalstamą veiką.

Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį dėl J. Š. gydymo išlaidų atlyginimo atmesti, J. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kolegijos pirmininkė Irena IvanovienėTeisėjai Boleslovas KalainisGražvydas Poškus