Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Ąžuolui Čekanavičiui, atsakovo atstovei Alionai Gaidarovič, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Baltijos TV“ teisių perėmėjos UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. N. dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-05-02 Žurnalistų etikos inspektorius (toliau - Inspektorius) sprendimu Nr. SPR-49 nusprendė pripažinti pareiškėją pažeidus Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 13 str. 1 d. 1 p. ir 14 str. 1 d., už šiuos pažeidimus pareiškėją įspėjant (b. l. 7-11).

Žurnalistės kalbintos laidos dalyvės pateikė informaciją, kuria remiantis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl mano, kad A. N. atvaizdas bei jo gyvenamosios vietos bei kiemo trumpi parodymai TV laidoje atitiko VIĮ 14 str. 3 d. numatytą reikalavimą. Įtariamas nusikalstamos veikos padarymu A. N. praranda teisę naudotis tokios apimties privataus gyvenimo apsauga, kaip eiliniai asmenys, todėl TV laidoje pateikta informacija ir vaizdai neprieštarauja teisės aktams ir yra skirti pagrįstam visuomenės interesui sužinoti informaciją patenkinti.

Pažymėjo, kad VIĮ 14 str. 3 d. normos konstrukcija siejama ne vien su nusikaltimo įvykdymu, bet ir su siekiu atskleisti įstatymų pažeidimus. Tokiu būdu, siekiant užkirsti kelią galimiems analogiško pobūdžio pažeidimams, bei paviešinti asmens elgesio modelį, su tikslu atskleisti įstatymų pažeidimus, buvo parengta ginčo laida. Nagrinėjamu atveju yra neginčijamas visuomenės interesas sužinoti apie A. N. vykdomus veiksmus. A. N. atvaizdo bei gyvenamosios vietos parodymas, trumpalaikis ir atskirai nepabrėžiamas, buvo atliekamas siekiant nufilmuoti vietą, kurioje, pasak laidos dalyvės, yra jai nuosavybės teise priklausantys daiktai bei įspėti visuomenę apie galimai egzistuojančius įstatymų pažeidimus, o ne patenkinti subjektyvų žiūrovų smalsumą. Laidos reportaže tretysis suinteresuotas asmuo nėra kaltinamas, o tik perteikiama laidos dalyvių nuomonė bei teiginiai apie jų atžvilgiu atliktus veiksmus, kurie, siekiant apsisaugoti nuo panašaus pobūdžio veiksmų, turėtų dominti ir visuomenę. Aplinkybė, kad TV laidos filmavimo metu žurnalistai dėjo pastangas susisiekti su A. N., siekė sužinoti jo nuomonę ir leisti pareikšti atsikirtimus kitiems TV laidos dalyviams, parodo, jog žurnalistų veikla buvo orientuota į kaip įmanoma objektyvesnį ir visapusišką informacijos perteikimą žiūrovui. Skundžiamame akte nėra motyvų, kodėl paskleista informacija neatitinka socialinio visuomenės poreikio reikalavimo, nepaaiškinama paties socialinio poreikio esmė tiek Lietuvos, tiek Europiniu (EŽTT) lygmeniu. Dėl šios priežasties teigia, jog priimtas sprendimas pažeidžia ir Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintą imperatyvą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenės susidomėjimą tarp TV laidos dalyvių ir A. N. susiklosčiusia situacija patvirtina ir duomenys, kad apie ginčus jau ankščiau yra informavusi spauda - „Laisvasis laikraštis“, „Respublika“ ir „Balsas.lt“, taigi susiklostęs ginčas nėra dirbtinai sukurtas TV laidos rengėjų, o buvo tik tąsa visuomenėje atgarsį jau spėjusių sukelti naujienų. A. N. nekvestionuoja jo atvaizdo panaudojimo „Laisvajame laikraštyje“, tačiau reikalavimus reiškia televizijai, kurios laidos metu buvo parodytas išblukintas atvaizdas. Analogiško pobūdžio informacija apie A. N. buvo paskleista jau ankščiau - laikraštyje „Laisvasis laikraštis“ ir TV laidos rengėjai tik dar kartą ją pateikė visuomenei.

A. N. ir TV laidos dalyvių santykių aiškinimas yra sutraukęs visuomenės dėmesį. Remdamasi susiklosčiusia situacija ir ankščiau kilusiu žiniasklaidos dėmesiu daro išvadą, kad A. N. vykdyta veikla yra tokio pobūdžio, kuri gali traukti didesnį visuomenės dėmesį ir dėl to A. N. atžvilgiu yra taikytini ne privačiam fiziniam, bet viešajam asmeniui taikomi privataus gyvenimo apsaugos standartai. Be to, iš laidos metu parodytos nuotraukos susidaro įspūdis, kad ji padaryta viešoje vietoje, todėl gali būti eksponuojama, kadangi jos parodymas nepažeidžia trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tretysis suinteresuotas asmuo iš tiesų būtų įtariamas atlikęs teisei priešingus veiksmus, o teismui pateiktas 2008 m. lapkričio 10 d. generalinio prokuroro nutarimas panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir jį atnaujinti nereiškia ir neįrodo fakto, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų atlikimo. Nurodė, kad pareiškėja šių dokumentų nepateikė inspektoriui trečiojo suinteresuoto asmens skundo tyrimo metu, nors jai buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir dokumentus, kuriais buvo remtasi kuriant ginčijamą televizijos laidą. Šiuo atveju nėra svarbus pareiškėjos atskleistos trečiojo suinteresuoto asmens privataus pobūdžio informacijos tikslas, nes esminė aplinkybė yra tai, jog tokia informacija buvo paskelbta neteisėtai, t. y. be trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, kuris nagrinėjamu atveju buvo būtinas.

Teismo posėdyje A. N. paaiškino, kad UAB „Baltijos TV“ žurnalistė be jo sutikimo filmavo jo namų valdos teritoriją, taip pat be jo leidimo parodė per televiziją jo nuotrauką. Prašė priteisti teismo išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Šioje byloje kilo ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-05-02 sprendimo teisėtumo (b. l. 42-46). Ginčijamu administraciniu sprendimu nuspręsta pripažinti A. N. skundą dėl televizijos laidoje „Lietuvos žinių tyrimas” (Baltijos TV, 2012-10-08) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Baltijos TV“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Inspektorius konstatavo VIĮ nustatytus pažeidimus dėl pareiškėjos televizijos laidoje „Lietuvos žinių tyrimas“ (Baltijos TV, 2012-10-08) paskelbtos informacijos apie A. N.. Ginčo sprendime padarė išvadą, kad paskelbus privataus pobūdžio informaciją apie A. N. bei jo nuotrauką buvo pažeista teisė į privataus gyvenimo apsaugą, nes tai buvo padaryta be jo sutikimo.

Pareiškėja su nustatytais pažeidimais nesutinka, argumentuodama tuo, kad žurnalistės kalbintos laidos dalyvės pateikė informaciją, kuria remiantis A. N. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl jo atvaizdas, gyvenamosios vietos bei kiemo trumpi parodymai TV laidoje atitiko VIĮ 14 straipsnio 3 dalies numatytą reikalavimą. Įtariamas nusikalstamos veikos padarymu A. N. praranda teisę naudotis tokios apimties privataus gyvenimo apsauga, kaip eiliniai asmenys, todėl TV laidoje pateikta informacija ir vaizdai neprieštarauja teisės aktams ir yra skirti pagrįstam visuomenės interesui sužinoti informaciją patenkinti.

Taigi šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti ar viešosios informacijos skleidėjas UAB „Baltijos TV“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, t. y. ar rengiant ir platinant viešąją informaciją apie A. N. buvo jo sutikimas (leidimas) filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jam priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose, ar informacijos skleidėjas užtikrino žmogaus teisę į privatų gyvenimą, ar nebuvo pažeistos asmens teisės, garbė ir orumas

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ).

Inspektorė priėmė ginčijamą sprendimą įgyvendindama VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą kompetenciją. Šioje normoje nustatyta, kad inspektorė gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Įstatyme įtvirtintas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (VIĮ 3 str. 3 d.). VIĮ 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose. Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (VIĮ 14 str. 1 d.). VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. VIĮ 41 straipsnio, reglamentuojančio žurnalistų pareigas, 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Teismui išanalizavus nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad Įstatymo leidėjas imperatyviai draudžia be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose, Taip pat įpareigoja informacijos skleidėją, rengiant ir platinant viešąją informaciją, užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Apskritai negalimas dezinformacijos skleidimas, taip pat informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Todėl VIĮ nustatytų subjektų, kurie paskleidė informaciją, apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo, Žurnalistų etikos inspektorius turi teisę taikyti Įstatyme numatytas už šį Įstatymo pažeidimą numatytas poveikio priemones. Viena iš tokių priemonių yra VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto įtvirtinta poveikio priemonė – įspėjimas dėl Įstatymo pažeidimo ir reikalavimas pašalinti pažeidimą.

Įtvirtindamas Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją taikyti poveikio priemonę – įspėjimą dėl VIĮ pažeidimo, nedetalizuoja, už kurį įstatymo nustatytą pažeidimą gali būti taikoma ši poveikio priemonė, todėl taikant šią normą turi būti vadovaujamasi taisykle, jog ši kompetencija gali būti įgyvendinta dėl bet kurio Įstatymo pažeidimo (VIĮ 50 str. 3 d. 1 p.). Inspektorius, vadovaudamasis VIĮ normomis ir nustatęs vieną iš pažeidimų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, ar konkrečiu atveju už įstatymo pažeidimą yra būtina taikyti poveikio priemonę, taiko tokias priemones, jeigu tai yra proporcinga priemonė pagal padarytą pažeidimą, t.y. jeigu neabejotinai nustatomas šio įstatymo pažeidimas ir tokia priemonė nepažeis teisės laisvai skleisti informaciją. Inspektoriaus kompetencija taikyti tokią poveikio priemonę kaip įspėjimas už VIĮ pažeidimus yra labiau prevencinio, o ne nubaudimo pobūdžio, todėl jos taikymo galimybė yra platesnė negu konkretus privačių asmens teisių gynimas civilinėje byloje.

Asmens teisė į privatų gyvenimą visuomenės informavimo priemonėse turi būti ginama, kai nustatoma tokių reikšmingų faktų visuma: informacijos paskleidimo faktas; faktas, kad paskleista informacija yra būtent apie pareiškėją; faktas, kad paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą; faktas, kad informacija paskleista be asmens sutikimo; faktas, kad informacija paskleista nesant visuomenės intereso. Įstatymo nuostatos aiškiai nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, draudžiama platinti informaciją šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo orumą ir garbę, numato žurnalistui pareigą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) yra išaiškinęs, jog minėti skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė). Tokia išvada darytina, įvertinus Visuomenės informavimo įstatyme pateiktas žinios ir nuomonės definicijas (2 straipsnio 33 dalis, 2 straipsnio 69 dalis) bei aukščiau paminėtas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (LVAT administracinė byla Nr. A-62-795-11). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ (LAT Senato 1998-05-15 nutarimas) 7 punkte pateikiamu išaiškinimu bei konstatavo, jog atribojant žinią nuo nuomonės, analizuotinas pačios paskleistos informacijos būdas, publikacijos turinys, jos tekstas, kontekstas, iliustracinė medžiaga.

Asmens privatus gyvenimas yra asmeninė neturtinė vertybė, kuri yra ginama įstatymų nustatyta tvarka. Žmogaus privatus gyvenimas apima ir privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija 2001-10-20 nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-1024/2001) konstatavo, kad privatus gyvenimas laikytinas tokia žmogaus sfera, kuri vyksta ne viešumoje, tai sritis, kur asmuo turi teisę būti paliktas vienas ir kur visuomenė neturi teisės kištis.

Visuomenės informavimo įstatymas nurodo asmens sąvokos apibrėžimą. Sutinkamai su šio įstatymo 2 straipsnio 45 punkto nuostatomis privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą.

Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju yra neginčijamas visuomenės interesas sužinoti apie A. N. vykdomus veiksmus, nes pasak vienos laidos dalyvės, A. N. privačioje valdoje, yra jai nuosavybės teise priklausantys daiktai, taip pat įspėti visuomenę apie galimai egzistuojančius įstatymų pažeidimus, o ne patenkinti subjektyvų žiūrovų smalsumą. Laidos reportaže A. N. nėra kaltinamas, o tik perteikiama laidos dalyvių nuomonė bei teiginiai apie jų atžvilgiu atliktus veiksmus, kurie, siekiant apsisaugoti nuo panašaus pobūdžio veiksmų, turėtų dominti ir visuomenę. A. N. atvaizdo bei gyvenamosios vietos parodymas buvo trumpalaikis ir atskirai nepabrėžiamas.

Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes A. N. nėra viešasis asmuo, jis pagal savo statusą yra privatus asmuo, todėl teisę paskleisti duomenis apie asmeninį A. N. gyvenimą, taip pat ir jo atvaizdą, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo tik jo leidimu ar sutikimu. Teismo vertinimu asmens privatus gyvenimas visada siejamas su konkretaus asmens asmenine nuožiūra; tik pats asmuo turi teisę nuspręsti, kokią informaciją apie savo privatų gyvenimą ir kiek jos atskleisti viešai. Taigi informacijos skleidėjo teisė viešai skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, yra ribojama, jis privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, kad nebūtų pažeista asmens teisė į privatų gyvenimą. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar televizijos laidoje „Lietuvos žinių tyrimas“ (Baltijos TV, 2012-10-08) paskelbta informacija yra privataus pobūdžio. Tuo atveju, jeigu informacija yra privataus pobūdžio, būtina įvertinti, kuriai vertybei teiktinas prioritetas: ar A. N. privataus gyvenimo neliečiamumui, ar saviraiškos laisvei, apimančiai visuomenės teisę gauti informaciją.

Visuomenės informavimo įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad asmens nuotrauka ar kitoks atvaizdas, taip pat privati namų valda yra privataus pobūdžio informacija, todėl ši informacija informacijos skleidėjo galėjo būti viešai skelbiama tik esant A. N. sutikimui, nebent buvo pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją gauti. Teisėtas visuomenės interesas turi būti suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių, t. y. turi būti socialinis poreikis. Šiuo gi atveju tokio poreikio nebuvo, nes A. N. veikla (pensininkas) neabejotinai yra priskirtina jo privačiam gyvenimui, kuris vyksta ne viešumoje, ir tai sritis, kur jis turi teisę būti paliktas vienas ir kur visuomenė neturi teisės kištis ir tik jis pats gali nubrėžti ribą, iki kurios jis sutinka informaciją apie savo privatų gyvenimą atskleisti.

Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos tvirtinimu, jog televizijos laidoje pateikta informacija ir vaizdai neprieštarauja teisės aktams ir yra skirti pagrįstam visuomenės interesui sužinoti informaciją patenkinti, pareiškėja laikėsi VIĮ įtvirtintų principų, informaciją visuomenei pateikė tinkamai. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėja, rinkdama ir skleisdama privataus pobūdžio informaciją, nepaisė A. N. sutikimo šią informaciją skleisti viešai. Tuo tarpu VIĮ 14 straipsnio 2 dalis imperatyviai įpareigoja paisyti asmens sutikimo, kai skleidžiama informacija apie jo privatų gyvenimą. Antra, įstatymas įpareigoja užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą ne tik rengiant, bet ir platinant informaciją.

LVAT Išplėstinė teisėjų kolegija 2014-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 konstatavo, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 straipsnis), jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimas priskirtinas prie kitų poveikio priemonių grupės. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, senaties termino skaičiavimas Žurnalistų etikos inspektoriui skiriant įspėjimą ar įpareigojimą paneigti informaciją, kaip poveikio priemones, nėra sureguliuotas Visuomenės informavimo įstatyme. LVAT šioje byloje padarė išvadą, kad šiuo atveju pagal įstatymo analogiją taikant įstatymų nuostatas, įtvirtinančias, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos. Taigi, darytina išvada, jog šiuo atveju nuo televizijos laidoje „Lietuvos žinių tyrimas” (Baltijos TV, 2012-10-08) paskelbtos informacijos iki poveikio priemonės taikymo nebuvo praėję 2 metai, todėl terminas ją taikyti nebuvo praleistas.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos veiklos neteisėtumą įrodo tai, kad A. N. nėra viešasis asmuo, pareiškėja skleisdama informaciją, nepaisė VIĮ 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 14 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. neturėjo A. N. sutikimo. Asmuo turi teisę pats kontroliuoti savo atvaizdą. Asmuo turi teisę išreikšti savo nenorą būti fotografuojamas arba nenorą publikuoti savo atvaizdą. Be to, net jeigu A. N. nuotraukos buvo patalpintos laikraščiuose: „Laisvasis laikraštis“, „Respublika“ ir „Balsas.lt“, tai nereiškia, jog tas nuotraukas gali naudoti pareiškėja ir naudoti jas bet kur ir bet kokiame kontekste.

Įvertinęs teisės aktų normas bei nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-05-02 sprendimas Nr. SPR-49 „Dėl televizijos laidoje „Lietuvos žinių tyrimas“ (BTV, 2012-10-08) paskleistos informacijos“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. N. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 87). Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad A. N. už atsiliepimo surašymą advokato padėjėjui Rimvydui Buržinskui sumokėjo 300 Lt (b. l. 84-86). A. N. taip pat prašo priteisti 133,36 Lt kelionės išlaidų (62,14+71,22) (b. l. 86 A, 126,127)

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau ? Rekomendacijos) 7 p. rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-19 nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013-01-01 patvirtinta 1000 Lt minimali mėnesinė alga. Už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio (Rekomendacijų 5 punktas).

Remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimali galima priteisti suma už atsiliepimo parengimą sudaro 2400 Lt (3*1000*0,8Lt). Prašoma priteisti suma už atsiliepimo parengimą neviršija maksimalios sumos, todėl priteistina 300 Lt.

Pagal Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateikiamus duomenis, atstumas nuo Kauno iki Vilniaus yra apie 101 km (Kaunas – Vilnius – Kaunas sudaro apie 202 km). A. N. buvo atvykęs į 2 teismo posėdžius, vykusius 2013-10-02 ir 2014-04-22 (b. l. 93-97, 128-132). Iš pateiktų pirkimo kvitų matyti, kad už kuro sąnaudas 2013-10-02 sumokėjo 62,14 Lt (už 1 l degalų – 4,75 Lt), 2014-04-22 – 71,22 Lt (už 1 l degalų – 4,53 Lt) (b. l. 86A, 126).

Remiantis Automobilių kuro normų nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1995-10-12 įsakymu Nr. 405, kontrolinė (bazinė) norma automobilio Mazda 626 100 km yra apie 6,8 l. Įvertinus tai, kad atstumas Kaunas - Vilnius yra 101 km, gaunasi, jog kuro kelionei reikia apie 13,7 l. Taigi išlaidos kelionei Kaunas - Vilnius - Kaunas 2013-10-02 gaunasi apie 65 Lt (4,75*13,7), o 2014-04-22 – 62 Lt (4,53*13,7). Kaip minėta, A. N. 2013-10-02 sumokėjo 62,14 Lt, kurie ir gali būti priteisti, o 2014-04-22 kuro išlaidų suma mažintina iki 62 Lt pagal teismo paskaičiavimus, iš viso už transporto išlaidas atlygintina 124,14 Lt. Šiuo atveju A. N. iš viso priteistina 424,14 Lt (300+124,14) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Baltijos TV“ teisių perėmėjos UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti A. N. 424,14 Lt (keturis šimtus dvidešimt keturis litus ir keturiolika centų) teismo išlaidų iš UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.