Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-05-08 · Civilinė byla Nr. e2A-990-619/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-08
Bylos Nr.
e2A-990-619/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-11697-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
Atsakovas
A. V.
Ieškovas
R. V.
Kategorijos
  • 3.3.1.18.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-990-619/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11697-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.2.; 2.6.38.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei A. V. dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi pakeitimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo, išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-814-611/2007 nustatytą jo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi V. V., gim. 2003 02 25 tvarką, nustatant tokią bendravimo tvarką: 1) atsakovė A. V. įpareigojama kas antrą savaitgalį sudaryti galimybę R. V. bendrauti su sūnumi V. V. nuo šeštadienio 10 valandos ryto iki sekmadienio 19 valandos vakaro. Pirmasis savaitgalis yra 2015 m. balandžio 25 d., nuo šios dienos skaičiuojamas kas antras savaitgalis; 2) A. V. kiekvienais metais nuo liepos mėn. trečiojo šeštadienio 10 valandos ryto 15 kalendorinių dienų ir kiekvienais metais nuo gruodžio mėn. 26 d. 10 valandos ryto iki sausio 1 d. 19 valandos vakaro, privalo užtikrinti vaikui galimybę atostogauti su R. V., atostogų metu pateikti R. V. vaiko pasą; 3) kiekvienais metais pirmąjį birželio sekmadienį vaikas praleidžia su R. V. nuo 10 valandos ryto iki 19 valandos vakaro, pirmąjį gegužės sekmadienį vaikas praleidžia su mama; 4) šios bendravimo tvarkos 1,2 ir 3 punktuose nustatytu laiku A. V. įpareigojama atvežti sūnų susitikti su R. V. adresu (duomenys neskelbtini), prie Vilniaus miesto savivaldybės centrinio įėjimo. Ieškovas vaiką grąžina į jo gyvenamąją vietą. Kai tėvas dėl kokių nors priežasčių negali susitikti su sūnumi pagal susitartą tvarką, jis turi apie tai informuoti A. V. prieš 3 kalendorines dienas. Ieškovas nurodė, kad atsakovė jau 5 metus nevykdo teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos ir taip pažeidžia ieškovo teisę matytis su vaiku, dalyvauti jo auklėjime. Pažymėjo, jog atsakovė formuoja neigiamą ieškovo, kaip tėvo, įvaizdį vaiko akivaizdoje, vaikui daro neigiamą poveikį tėvo atžvilgiu, nuteikinėja prieš ieškovą ir jo giminaičius. Atsakovė priešiniu ieškiniu prašė pakeisti teismo nustatytą ieškovo bendravimo su sūnumi tvarką, nustatant tokią tvarką: 1) R. V. bendrauja su sūnumi kiekvieno mėnesio pirmą ir trečią šeštadienį nuo 10 iki 19 valandos, atsižvelgiant į vaiko pageidavimus ir norus, sūnui neprieštaraujant – iki to savaitgalio sekmadienio 18 valandos; 2) R. V. nustatyta bendravimo tvarka su sūnumi netaikoma atsakovės atostogų metu bei Kalėdų ir Velykų dienomis, jei jos sutampa su pirmu ir trečiu mėnesio šeštadieniu; 3) kiekvienų metų Kalėdas ir Velykas sūnus praleidžia su motina. Jei nurodytos šventės sutampa su R. V. priklausančiu mėnesio pirmu ar trečiu šeštadieniu, bendravimo su sūnumi šeštadieniai nekompensuojami ir tėvas bendrauja su sūnumi paskiau einančiais pirmu ir trečiu mėnesio šeštadieniu; 4) kiekvienais metais Motinos dieną vaikas praleidžia su A. V., o Tėvo dieną – su R. V.. Tėvo dieną tėvas sūnų pasiima iš sūnaus gyvenamosios vietos 10 valandą ir pristato tos pačios dienos vakare 18 valandą; 5) R. V. bendravimo su sūnumi dieną sūnų pats pasiima iš jo gyvenamosios vietos ir jį pristato į gyvenamąją vietą bei apmoka visas su jo ir sūnaus susitikimais susijusias išlaidas; 6) sūnaus ligos atveju sūnus lieka su motina savo gyvenamojoje vietoje ir R. V. bendravimas su sūnumi nekompensuojamas; 7) sūnui susirgus sūnaus ir R. V. bendravimo metu, R. V. privalo pasirūpinti tinkama sūnaus medicinine apžiūra ir jei to reikia, apmokėti suteiktas medicinines paslaugas; 8) R. V. turi teisę atostogauti su sūnumi 14 dienų per metus, tačiau paliekant vaikui teisę pasirinkti, atostogauti su tėvu ar ne; 9) atostogų laikus R. V. ir A. V. suderina ne vėliau nei prieš du mėnesius iki atostogų pradžios; 10) kai R. V. dėl kokių nors priežasčių negali susitikti, bendrauti su sūnumi pagal sutartą tvarką, privalo raštu informuoti A. V. prieš 3 kalendorines dienas. Neįvykęs bendravimas su sūnumi nekompensuojamas. Atsakovė nurodė, kad teismo 2007 m. nustatyta tėvo bendravimo su vaiku tvarka neatitinka esamos situacijos, nuo 2011 m. ieškovas visiškai nebendravo su sūnumi savo noru beveik dvejus metus, tėvo noras bendrauti su sūnumi neatitinka normalaus tėvo ir sūnaus bendravimo pobūdžio, ieškovas netinkamai elgiasi tiek sūnaus, tiek jos atžvilgiu, naudoja psichologinį smurtą. Atsiliepimu į priešieškinį, ieškovas nesutiko su atsakovės reikalavimais ir nurodė, kad priešieškinyje nurodoma tėvo teisė bendrauti su sūnumi tik sūnui pageidaujant ir neprieštaraujant, neatitinka galiojančių įstatymų reikalavimų. Atsakovė, ieškovo teigimu, nevykdo nustatytos vaiko ir ieškovo bendravimo tvarkos, motyvuodama sūnaus nenoru, pažymėjo, kad motina skiepija neapykantą tėvui, jo giminaičiams. Nesutinka su atsakovės siūloma bendravimo tvarka atostogų metu, nes per pusę sumažinamas bendravimo laikas. Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė byloje išvadą, kurioje nurodė, kad šalys Vaiko teisių apsaugos skyriui žinomos dėl konfliktinių santykių, nesutarimų dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su sūnumi tvarkos bei dažnų šalių skundų. Institucijos teigimu, vaiko nenoras bendrauti su tėvu negali būti priežastis nutraukti ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu, o nustatant bendravimo su vaiku tvarką svarbu nustatyti tikrąsias vaiko nenoro bendrauti su tėvu priežastis. Pažymėjo, kad būtina siekti atkurti susilpnėjusį vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu, atstatyti psichologinį ryšį su tėvu, eliminuojant vaiko baimę ir pyktį.

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, viršijant jų reikalavimus. Teismas pakeitė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. priimtą sprendimą dalyje dėl skyrium gyvenančio tėvo R. V., bendravimo su nepilnamečiu sūnumi V. V., tvarkos ir nustatė naują tvarką: 1) R. V. ir A. V. iki 2016 m. balandžio 15 d. suderina su psichologe G. G. – K. konsultacijų laiką pagal teismui pateiktą 2016 m. sausio 7 d. pažymą, kurioje psichologės numatytas konsultacijų planas pirmiems dviem mėnesiams; 2) nuo 2016 m. balandžio 16 d. R. V. bendrauja su nepilnamečiu sūnumi V. V. pagal psichologės G. G. – K. nustatytą planą, iki bus įvykdyti visi šalių pasirinktos psichologės nustatyti R. V. ir sūnaus V. V. emocinio ryšio atstatymo etapai, arba, iki sūnaus tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Teismo sprendimą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo nukreipė skubiam vykdymui. Teismas konstatavo, kad dėl šalių tarpusavio nuolatinių konfliktų nebuvo vykdoma teismo sprendimu nustatyta tėvo bendravimo su sūnumi tvarka, šalys kaltina viena kitą netinkamu elgesiu, vaiko nenoru bendrauti su tėvu. Teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą, laikė nustatytu, kad atsakovė nevykdė sprendimo, nuteikinėjo sūnų prieš tėvą. Atlikęs byloje ekspertizę, teismas konstatavo, kad ekspertizės akte pažymima, jog dėl abiejų tėvų užsitęsusio tarpusavio konflikto vaikui daroma neigiama įtaka, dėl kurios vaikas negali išreikšti savarankiškos nuomonės bylai svarbiais klausimais. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atsižvelgti į vaiko, nors ir sulaukusio 13 metų amžiaus, nuomonę, kuri yra suformuota šalių užsitęsusiu konfliktu, taip pat atsižvelgė į ekspertizės akte ir psichologės pažymoje nurodytas aplinkybes apie šalių vaiko jautrumą, prieraišumą, saugumo jausmą, todėl sprendė, kad vaiko teismui išsakyta nuomonė dėl nenoro bendrauti su tėvu prieštarauja jo paties interesams. Pažymėjo, kad atsakovės poveikis šalių nepilnamečiui vaikui didžia dalimi yra sąlygojamas ir pačio ieškovo netinkamo elgesio.Teismas sutiko, kad būtina pakeisti 2007 m. vasario 5 d. sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, nes situacija dabar yra iš esmės pasikeitusi, tačiau dėl šalių konflikto teismas sprendė, kad nebus vykdoma nei viena iš šalių pateiktų bendravimo tvarkų. Teismo vertinimu, atsakovės siūloma tvarka iš esmės grindžiama vaiko norais, kas prieštarauja CK 3.170 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Ieškovo pateikta tvarka laikytina maksimalia. Teismas sprendė, kad būtina skirti pereinamąjį laikotarpį, siekiant maksimaliai atstatyti vaiko ir tėvo psichologinį ryšį. Teismo vertinimu, pereinamojo laikotarpio ir psichologo dalyvavimas yra būtinas atstatant tėvo bendravimą su vaiku ir jo būtinumas yra konstatuotas tiek ekspertizės akte, tiek šalių pasirinktos psichologės G. G. – K. pažymoje, šalys taip pat pritarė būtinumui taikyti pereinamąjį periodą. Teismas laikė, kad šalys iš esmės susitarė dėl psichologo dalyvavimo. Teismas nustatė naują skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką, konkretaus pereinamojo laikotarpio trukmės nenustatė. Pažymėjo, kad ateityje išnykus pereinamojo laikotarpio priemonei, tačiau motinai prieštaraujant dėl bendravimo tvarkos, ieškovas turėtų teisę kreiptis dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas netinkamai elgėsi su vaiku ir atsakove, bei į tai, kad ir atsakovė nesiėmė visų priemonių, kad būtų pasiektas susitarimas dėl tėvo bendravimo su vaiku, teismas sprendė, kad ieškovas turi apmokėti 75 proc., o atsakovė – 25 proc. visų mokamo psichologės dalyvavimo išlaidų. Iš Liteko sistemos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi teismo iniciatyva pakeitė 206 m. kovo 30 d. sprendimu nustatytą vykdymo tvarką, pakeičiant 2 punktą ir išdėstant jį taip: „nuo 2017 m. sausio 1 d. R. V. bendrauja su su nepilnamečiu sūnumi V. V., gim. 2003-02-25 pagal psichologės S. M. nustatytą planą, iki bus įvykdyti visi šalių pasirinktos psichologės nustatyti R. V. ir sūnaus V. V. emocinio ryšio atstatymo etapai, arba, iki sūnaus tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas“. Kitos sprendimo vykdymo dalies nekeitė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė A. V. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti priešieškinio reikalavimus, nustatyti bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu R. V. tvarką pagal atsakovės priešiniame ieškinyje keliamus reikalavimus. Apeliantės įsitikinimu, sprendimas buvo priimtas padarant tiek materialinės, tiek procesinės teisės pažeidimus. Procesinės teisės pažeidimai pasireiškė CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, taip pat teismas nesudarė sąlygų byloje ekspertizę atlikusiai ekspertei susipažinti su visa reikalauta bylos medžiaga, ekspertizės rezultatai iš dalies tendencingi, todėl nebuvo pagrindo ja vadovautis. Į Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės rekomendacijas dėl pereinamojo laikotarpio teismas turėjo atsižvelgti kritiškai, nes apeliantė dėl ieškovo netinkamo elgesio sūnaus atžvilgiu 2013 – 2015 metais į Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi 6 kartus, bet ieškovas nebuvo drausminamas. Materialinės teisės pažeidimai, atsakovės nuomone, pasireiškė netinkamu CK 3.170 straipsnyje įtvirtintos normos interpretavimu, nes sistemiškai nevertino ieškovo teisių ir pareigų sintezės, o suabsoliutino tėvo teisę bendrauti su vaiku. Taip pat teismas priėmė sąlyginį sprendimą, kurio įgyvendinimas nėra įmanomas ir taip nesudaromos sąlygos tėvui ir sūnui atkurti prarastą ryšį. Apeliantės teigimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes padarytos išvados yra tendencingos. Sprendimas verčia ne tik apeliantę, bet ir ieškovą nuolat patirti finansines išlaidas, kurių dydis priklausys išimtinai nuo psichologės, kelia naujus konfliktus dėl psichologės įkainių, vaiko pristatymo kaštų.Apeliantės tvirtinimu, teismas neišsprendė šalių ginčo, priėmė sąlyginį sprendimą, kurio įgyvendinimas nėra įmanomas ir pernelyg suvaržo asmenų teises, nesudaro sąlygų tėvui ir sūnui atkurti ryšių. Dėl pereinamu laikotarpiu nustatytos bendravimo tvarkos nurodė, kad ydinga teismo sprendimo formuluotė suderinti laiką pagal planą, kita vertus, psichologė, kuri nėra proceso šalis yra įpareigojama parengti planą, kuriuo turi būti nustatyti emocinio ryšio atstatymo etapai. Teismas užsiėmimų planą sieja arba su psichologės sprendimu, jog planas turi būti įvykdytas arba su vaiko tėvų sprendimu nebetęsti užsiėmimų. Tokiu būdu teismas sankcionuoja užsiėmimų nutraukimą net ir nepasiekus rezultato, kas neužtikrina bendro principo, jog tėvai ir vaikai turi bendrauti, palaikyti ryšius. Apeliantė nurodė, kad teismas sprendime nevertino VšĮ vaikų laikinos globos namuose „Atsigręžk į vaikus“ psichologės R. D. išvados, kad sūnaus bendravime su tėvu prievarta negali būti naudojama ir akcentavo, kad vaikas yra pakankamai brandus, jog išsakytų savo nuomonę, be to, tėvai sūnų pirmiausia privalo gerbti, o ne besąlygiškai liepti paklusti. Psichologė taip pat parengė rekomendacijas, kurių ieškovas nevykdė – lavinti tėvystės įgūdžius, neįtraukti vaiko į tarpusavio konfliktus, pastovaus susitikimų laiko nustatymas, tuo pačiu sūnui pasiliekant galimybę pasirinkimo susitikimo su tėčiu. Šių rekomendacijų ieškovas nesilaikė. Atsakovė pažymi, kad byloje ekspertizę atlikusi ekspertė D. T. neturėjo galimybės susipažinti su visa bylos medžiaga, kurią sudaro 2015 m. liepos 8 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie LR SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus raštas, kuriame nurodyta, kad teismas, likus ne mažiau kaip savaitei iki ekspertizės dienos atlikimo, turi pateikti civilinę bylą. Dėl to ekspertė negalėjo vertinti daugelio įrodymų, pavyzdžiui ieškovo siųstų trumpųjų žinučių su necenzūriniais žodžiais, gąsdinimais. Svarbu ir tai, kad ekspertizė buvo atlikta daugiau nei prieš 8 mėnesius, vaikas sparčiai vystosi, vis aiškiau reiškia savo mintis, todėl ekspertize reikėjo vadovautis kritiškai. Apeliantės vertinimu, teismo sprendimas nemotyvuotas, neatitinka aktualių realijų, pažeidžia jos teises, neįvertintas ekonominiu aspektu. Apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo vertinimu, kad vaiko apsisprendimai ir norai neatitinka jo interesų ir teigia, kad vaiko norai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo elgesiu vaiko atžvilgiu. Apeliantė byloje galėjo pareikšti priešinį ieškinį dėl tėvo valdžios apribojimo, toks procesinis dokumentas nebuvo teiktas tik dėl vaiko interesų. Pabrėžė, jog ieškovas baustas administracine tvarka ne kartą, jis įtariamas padaręs vagystę, yra įpareigotas išklausyti bendravimo su vaikais kursus. Nesutinka su sprendime nurodyta aplinkybe, kad ieškovas keičia elgesį ir rodo pastangas, nes, kaip ji teigia, ieškovas teismo nutarimų administracinėse bylose pagrindu buvo įpareigotas išklausyti bendravimo su vaikais kursus ir kursus lankydamas siuntė apeliantei įžeidžiančio bei grasinančio turinio trumpąsias telefonines žinutes į jo mobilųjį telefoną, kurias perskaitė ir šalių sūnus. Atsakovės teigimu, ieškovas nepaisė ir mediatoriaus raginimų ieškovui nustoti rašinėti sūnui ir atsakovei žinutes, skundus valstybės institucijoms, o dėti aktyvias pastangas ryšio su sūnumi paieškoms. Vaikas nusivylęs tėvo elgesiu, todėl byloje teismas turėjo spręsti klausimą dėl tėvo valdžios apribojimo.Nurodo, kad apeliantės priešiniu ieškiniu pasiūlyta bendravimo tvarka atitinka vaiko interesus, jo poreikius, skatina ieškovą keisti požiūrį sūnaus atžvilgiu, nes tik nuo jo tolesnio elgesio priklausys bendravimas su sūnumi, o vaikas negali būti verčiamas prieš jo valią bendrauti su tėvu.2016 m. liepos 29 d. gautas atsakovės prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriuo apeliantė prašo prie bylos prijungti naujai pateikiamą dokumentą – 2016 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl Vilniaus apylinkės prokuratūros 4 skyriaus vyriausiojo prokuroro T. T. 2016 m. gegužės 18 d. nutarimo atmesti skundą dėl Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės R. P. 2016 m. kovo 22 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-01004-13 panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi teismas panaikino kaip nepagrįstą Vilniaus apylinkės prokuratūros 4 skyriaus prokurorės R. P. 2016 m. kovo 22 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-01004-13 ir to paties prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro T. T. 2016 m. gegužės 18 d. nutarimą, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl 2016 m. kovo 22 d. prokurorės nutarimo. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad atsakovės siūloma bendravimo tvarka yra panaši į šiuo metu galiojančią tvarką, jos ji nevykdo, todėl akivaizdu, kad nevykdys ir toliau. Mano, jog teismo išvada, kad šalims yra tikslingas pereinamas bendravimo laikotarpis yra pagrįsta, nurodė, jog apeliantė išsigali mokėti už psichologo konsultacijas, jai suponuojama pareiga veikti prioritetiniu vaiko teisių ir apsaugos gynimo principu. Pažymėjo, kad teismas priėmė faktais ir prioritetiniu vaikų teisių ir apsaugos gynimo principu paremtą teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pakeista Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimu nustatyta ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka, ieškinį ir priešinį ieškinį tenkinus iš dalies ir teismui viršijant šalių pareikštus reikalavimus bei nustačius naują laikiną tėvo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką pagal psichologės parengtą planą, iki bus įvykdyti psichologės nustatyti nepilnamečio sūnaus ir tėvo emocinio ryšio atstatymo etapai arba iki tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Apeliantė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti priešieškinio reikalavimus bei prijungti papildomus įrodymus.Pažymėtina, jog pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Civilinio proceso kodekso 180 straipsni numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įvertinus tai, kad naujų įrodymų būtinybė atsirado tik po teismo sprendimo priėmimo, yra susiję su ginčo esme, teisėjų kolegija juos priima į bylą. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-814-611/2007 nustatė tėvo R. V. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi V. V. tvarką. Ieškovas ieškiniu prašė pakeisti šią tvarką, nurodydamas, kad atsakovė jau 5 metus nevykdo teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos ir taip pažeidžia ieškovo, kaip tėvo, teisę matytis su vaiku, dalyvauti jo auklėjime ir nustatyti naują tvarką pagal jo ieškinio reikalavimus. Atsakovė priešiniu ieškiniu prašė pakeisti teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimu nustatytą bendravimo tvarką, nurodydama, kad nustatyta bendravimo tvarka neatitinka esamos situacijos, ieškovo noras bendrauti su sūnumi neatitinka normalaus tėvo ir sūnaus bendravimo pobūdžio, prašė nustatyti naują tvarką pagal jos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad yra būtina pakeisti 2007 m. vasario 15 d. sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, nes situacija iš esmės pasikeitusi, tačiau dėl užsitęsusio ilgalaikio šalių nuolatinio konflikto sprendė, kad nebus vykdoma nei viena iš šalių pateiktų bendravimo tvarkų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ir priešinį ieškinį. Teismas pažymėjo, kad šalių sūnaus nuomonė dėl nenoro bendrauti su tėvu prieštarauja jo interesams ir nėra pagrindo į ją atsižvelgti, nes ji suformuota šalių užsitęsusio konflikto pasekoje. Teismas, įvertinęs byloje paskirtos ekspertizės akto išvadas, nusprendė, kad būtina skirti pereinamąjį laikotarpį, siekiant maksimaliai atstatyti vaiko ir tėvo psichologinį ryšį ir nustatė naują skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką: 1) R. V. ir A. V. iki 2016 m. balandžio 15 d. suderina su psichologe G. G. – K. konsultacijų laiką pagal teismui pateiktą 2016 m. sausio 7 d. pažymą, kurioje psichologės numatytas konsultacijų planas pirmiems dviem mėnesiams; 2) nuo 2016 m. balandžio 16 d. R. V. bendrauja su sūnumi V. V. pagal psichologės nustatytą planą iki bus įvykdyti visi psichologės nustatyti vaiko ir tėvo emocinio ryšio atstatymo etapai arba iki šalys sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Konkretaus pereinamojo laikotarpio trukmės teismas nenustatė.Apeliantė nesutinka su sprendimu motyvuodama tuo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neturėjo pagrindo remtis ekspertizės aktu, nes nesudarė sąlygų byloje ekspertizę atlikusiai ekspertei susipažinti su visa reikalauta bylos medžiaga, dėl to ekspertė negalėjo vertinti daugelio įrodymų, pavyzdžiui, ieškovo siųstų trumpųjų žinučių su necenzūriniais žodžiais, gąsdinimais. Apeliantė nurodo, kad į Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės rekomendacijas dėl pereinamojo laikotarpio teismas turėjo atsižvelgti kritiškai, nes apeliantė dėl ieškovo elgesio sūnaus atžvilgiu į Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi 6 kartus, tačiau ieškovas nebuvo drausminamas. Materialinės teisės pažeidimo atžvilgiu, apeliantės teigimu, teismas netinkamai interpretavo CK 3.170 straipsnyje įtvirtintą normą – skyrium gyvenančio tėvo teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, nes sistemiškai nevertino ieškovo teisių ir pareigų sintezės, o suabsoliutino tėvo teisę bendrauti su vaiku. Pabrėžė, jog teismas priėmė sąlyginį sprendimą, kurio įgyvendinimas nėra įmanomas ir taip nesudaromos sąlygos tėvui ir sūnui atkurti prarastą ryšį, teismas ginčo iš esmės neišsprendė. Be to, sprendimas abi šalis verčia patirti finansines išlaidas, kurių dydis priklausys nuo psichologės. Apeliantė akcentavo ir tai, kad sūnus yra pakankamai brandus, jog išsakytų savo nuomonę ir ją išsakė, todėl teismas turėjo šia nuomone vadovautis. Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ekspertizės akto trūkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad ambulatorinę ekspertizę atlikusi ekspertė tyrė tiek pateiktos civilinės bylos medžiagą bei joje esamus duomenis (Vilniaus apskrities VPK operatyvaus valdymo skyriaus pranešimus, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus pranešimus, nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, psichologines išvadas, teismų procesinius dokumentus, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolierių pažymas), tiek atliko nepilnamečio šalių sūnaus psichologinį tyrimą, analizavo tiriamojo tėvų tarpusavio konfliktų dinamiką ir ištyrusi šiuos duomenis, teismui pateikė išvadą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ekspertė būtų atsisakiusi duoti išvadą tuo pagrindu, kad medžiaga yra nepakankama (CPK 214 str.). Ir nors apeliantė teigia, kad ekspertizę byloje atlikusi ekspertė neturėjo galimybės susipažinti su visa bylos medžiaga ir vertinti kai kurių aplinkybių, pavyzdžiui ieškovo siųstų trumpųjų telefoninių žinučių su necenzūriniais žodžiais, gąsdinimais, šie argumentai atmestini, nes iš byloje pateikto 2015 m. rugpjūčio 6 d. – spalio 19 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad ekspertė D. T. ištyrė ir įvertino ir ieškovo siųstas nepilnamečiam vaikui trumpąsias žinutes, tarp jų ir necenzūrinio bei grasinančio turinio. Ekspertė, pasisakydama dėl ieškovo telefoninių žinučių sūnui, nurodė, kad vaiko tėvas, siekdamas sūnaus prielankumo, yra linkęs nuvertinti atsakovę bei neigiamai atsiliepia apie ją, jos artimuosius, o tai kelia sumaištį vaiko jausmuose, skatina nesantaiką, stiprina nepasitikėjimą savimi, skiepija baimę, jog jis gali būti atskirtas nuo artimų asmenų. Taip pat ekspertizės išvadoje įvertintos ir 2007 m. siųstos telefoninės žinutės, kurias atsakovė gavo iš ieškovo. Taigi konstatuotina, kad ekspertizės išvadoje visapusiškai ištirtos aplinkybės, reikšmingos įvertinti, kaip psichologiškai ieškovo atsiųstos telefoninės žinutės galėjo padaryti įtaką vaiko emocinei būklei bei kokį poveikį padarė. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliantės argumentai, kad ekspertė neturėjo pakankamai medžiagos išvadai duoti, todėl ekspertizės aktas yra tendencingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės išvada yra nuosekli, motyvuota ir todėl teismas turėjo pagrindą ja vadovautis.Atkeiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra labiau patikimi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t.y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 str.) Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Šiuo atveju, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, eksperto išvada, kad „siekiant sėkmingai realizuoti V. V. bendravimo su tėvu tvarkos laikymąsi, visų pirma rekomenduojama atstatyti sutrikusį sūnaus ir tėvo santykį, o ryšio atstatymo trukmė priklausys nuo teikiamų užsiėmimų skaičiaus, šalių pasirengimo laikytis specialistų rekomendacijų“ atitinka ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos institucijos išvadą, psichologų rekomendacijas, todėl kolegija laiko įrodytu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje konstatavo psichologo būtinumą bei pereinamojo laikotarpio nustatymą sprendžiant šalių pareikštus reikalavimus.Pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinių valdžios institucijų pareiga imtis priemonių palengvinti kartu negyvenančio tėvo bendravimą su vaiku nėra absoliuti ir šioje srityje gali prireikti pasirengimo priemonių. Pabrėžtas bendrasis principas, kad tam, jog tėvai galėtų peržengti emocines kliūtis ir atkurti brandų tarpusavio ryšį, orientuotą į geriausius vaiko interesus, turi praeiti šiek tiek laiko; tokiose delikačiose situacijose ryšių su vaiku atkūrimas gali reikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų; šioje srityje valstybės pareigos nėra absoliučios ir jos daugiau susietos su priemonių, o ne rezultato klausimu (žr. Cristescu v Romania, no. 13589/07,10 January 2012). Todėl toks teismo sprendimas atitinka ir tarptautinę praktiką.Apeliantės tvirtinimu, teismas suabsoliutino tėvo teisę bendrauti su sūnumi, o ieškovai veiksmai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ši situacija kelia pagrindą taikyti tėvo valdžios apribojimą. Toks apeliacinio skundo argumentas nėra laikytinas pagrįstu. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei sprendimo motyvų nustatyta, kad teismas vertino ieškovo netinkamą elgesį tiek su sūnumi, tiek atsakovės atžvilgiu, konstatavo tėvystės įgūdžių trūkumų. Tačiau šios nustatytos aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad turi būti apribota ieškovo valdžia sūnaus atžvilgiu. CK 3.180 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad tėvų (tėvo ar motinos) valdžia teismo gali būti apribota, kai tėvas ar motina vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Toks sprendimas priimamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvas ar motina daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti. Taigi tėvų valdžios apribojimas yra griežta, išimtiniais atvejais taikoma priemonė, kai egzistuoja pagrįsti pagrindai tėvų valdžią apriboti. Byloje tokių pagrindų nenustatyta, tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir su apeliaciniu skundu.Apeliantė skunde kvestionuoja teismo nustatytą pereinamuoju laikotarpiu bendravimo tvarką, jos vertinimu, sprendimo formuluotė suderinti laiką pagal planą yra ydinga, nes jeigu planas buvo pateiktas, teismas privalėjo nurodyti, kad vaikas ir ieškovas bendrauja pagal planą, o ne įpareigoti šalis derinti tai, kas jau nustatyta. Kita vertus, teismas užsiėmimų lankymą sieja su psichologės sprendimu, jog planas yra įvykdytas arba iki tėvai nuspręs nedalyvauti užsiėmimuose, kas suponuoja, kad užsiėmimai gali būti nutraukti net ir nepasiekus rezultato, todėl toks sprendimas nėra tinkamas, neužtikrina tėvų ir vaikų bendravimo principo. Pažymėjo, jog teismas iš esmės neišsprendė šalių ginčo, neužtikrino bendro principo, jog tėvai ir vaikai turi bendrauti. Nurodytus apeliantės argumentus teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais. Kaip jau buvo nurodyta 32 punkte, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, byloje pagrįstai konstatavo psichologo būtinumą bei pereinamojo laikotarpio nustatymą, kurio metu bendraujama pagal psichologės nustatytą planą, iki bus įvykdyti visi šalių pasirinktos psichologės nustatyti tėvo ir vaiko emocinio ryšio atstatymo etapai, arba iki tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Iš teismui pateiktos 2016-10-17 šeimos psichologės G. G.-K. pažymos nustatyta, kad teismo sprendimas dėl bendravimo tvarkos yra vykdomas, laikotarpyje nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. spalio 17 d. pagal numatytą planą konsultacijose lankėsi A. V., V. V., R. V., konsultacijas rekomenduojama tęsti. Iš psichologės S. M., pas kurią vėliau tęsiami užsiėmimai, rašto matyti, kad tikslinga šalių ginčo išsprendimui būtų numatyti bent pusmetį ar metus, jeigu nevyks jokio progreso, tuomet susitikimams psichologė nemato jokios prasmės. Tačiau kolegijos vertinimu, nustatęs tik pereinamąjį laikotarpį, teismas šalių ginčo dėl bendravimo tvarkos iš esmės neišsprendė ir šiuo atveju yra žinoma, kad pereinamasis laikotarpis gali trukti iki vienerių metų pagal S. M. duotą išvadą arba iki tėvai nuspręs, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Kolegijos vertinimu, šalims ir šiuo atveju vaikui turi būti aiški bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarka ir periodai ir po pereinamojo periodo nustatymo, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio ir priešinio ieškinio reikalavimus, turėjo nustatyti bendravimo ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką ir po pereinamojo laikotarpio trukmės (CK 3.170 str. 4 d.). To nepadaręs, pirmosios instancijos teismas neišsprendė šalių ginčo iš esmės, o teismo padaryta išvada, kad šalių pateiktos bendravimo tvarkos nėra veiksmingos ir nebus vykdomos nei vienos iš šalių, nėra laikytina pagrįsta. Kolegijos vertinimu, teismas šiuo atveju turėjo vertinti šalių pareikštus ieškinio ir priešinio ieškinio reikalavimus ir nustatyti bendravimo tvarką, atsižvelgiant į vaiko interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais. Ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai ir teismo procesai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą. Tačiau tai nėra priežastis riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolat ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra vaiko teisė (CK 3.170 straipsnio 2 dalis), todėl tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti, o motina sudaryti sąlygas vaikui patogiu laiku susitikti su tėvu. Dėl nurodytų aplinkybių, teismo sprendimas, kuriuo ieškinys ir priešinis ieškinys tenkintas iš dalies, naikintinas ir byla grąžintina naujam nagrinėjimui, kitoje dalyje – dėl pereinamojo laikotarpio nustatymo, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys ir priešinis ieškinys tenkintas iš dalies, panaikinti ir bylą grąžinti naujam nagrinėjimui.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėDanutė KutrienėVytautas Zelianka