Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Artūras Ridikas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 1.2.14.3.2.3

2011 m. spalio 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. ir E. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d . nuosprendžio, kuriuo

V. L. nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

E. S. nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Priteista iš V. L. ir E. S. solidariai P. K. 40 Lt turtinei ir 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. ir E. S. nuteisti už tai, kad 2011 m. kovo 2 d., apie 22.30 val., ties veikdami bendrininkų grupėje, turėdami bendrą nusikalstamą tikslą, panaudodami fizinį smurtą ir šaunamąjį ginklą nukentėjusiojo P. K. atžvilgiu, pagrobė svetimą – P. K. priklausantį turtą, o būtent: V. L. sudavus smūgį P. K. į veidą, o E. S. sudavus P. K. į dešinį šoną ir pargriautą smaugiant, bendrais veiksmais padarė P. K. nosies sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam P. K. atsistojus, E. S. įrėmė šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą P. K. į smilkinį, reikalavo atiduoti turimą turtą, tokiu būdu, bendrais veiksmais palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą ir pagrobė P. K. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ 249 Lt vertės, butelį sidro 8 Lt vertės, puspaltį 100 Lt vertės, kurio kišenėse buvo SIM kortelė „Labas“ 6 Lt vertės, vyriškas rankinis laikrodis 50 Lt vertės, MP3 grotuvas 150 Lt vertės su ausinukais 30 Lt vertės, pinigai 5 centai, šalikas 20 Lt vertės, pirštinės 10 Lt vertės ir kepurė 25 Lt vertės, o viso pagrobė svetimo turto, kurio bendra vertė 648,05 Lt.

Įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, byloje nėra jo girtumą patvirtinančių įrodymų – alkotesterio duomenų, specialistų atlikto tyrimo rezultatų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo girtas – jam nustatytas 1,9 promilių girtumas. Nukentėjusysis neatpažino jam pateikto ginklo, kuriuo jis esą buvo užpultas. Tyrimo metu nenustatyta, ar jis žinojo apie kito nuteistojo E. S. turimą ginklą ir tarėsi jį panaudoti. Teigia apie ginklą nežinojęs ir jo panaudoti nesitaręs. Mano, kad nukentėjusysis darė poveikį liudytojams siekdamas turtinės naudos.

Švelninant bausmę, prašo atsižvelgti į tai, kad yra neteistas, turi gyvenamąją vietą, dirbo.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. L. apeliacinio skundo

Apeliantas skunde pakartoja analogišką teisminio nagrinėjimo metu dėstytai versiją, kuria iš esmės neigia padaręs jam inkriminuotą plėšimą, nusikaltimą kvalifikuojančią aplinkybę - šaunamojo ginklo panaudojimą ir apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikos padarymą bendrininkų grupėje ir girtumą. Apeliantas teigia nesitaręs su kitu nuteistuoju E. S. apiplėšti nukentėjusiojo ir nereikalavęs atiduoti daiktus, o nukentėjusiojo paltas jo rankose likęs tik todėl, kad šis nubėgdamas iš jo išsinėręs, neigia žinojęs apie kito nuteistojo turėtą šaunamąjį ginklą ir nematęs jo panaudojimo įvykio vietoje, be to, buvęs blaivus. Ši apelianto versija teismui buvo žinoma ir nuosprendyje labai išsamiai išanalizuota, nuosekliai išdėstant ją paneigiančius ir apeliantui inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir aptartos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apelianto skunde nėra.

Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiamas nuosprendis, yra nukentėjusiojo P. K. parodymai. Apeliantas skunde nukentėjusiojo parodymų patikimumą ginčija teigdamas, kad šis įvykio metu buvo labai girtas, tačiau byloje nėra jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusįjį 2011-03-02, 23.40 val. t.y. praėjus vos valandai nuo įvykio, apklausė policijos tyrėjas (1 t., 2 b.l.), o tai reiškia, kad nukentėjusiojo blaivumas, gebėjimas adekvačiai suvokti ir gerai įsiminti įvykio aplinkybes nekėlė abejonių. Esant tokioms aplinkybėms, liudytoja V. G. parodymai teisme, kad nukentėjusysis įvykio vakarą buvo vartojęs labai nedaug alkoholio, jo girtumo fakto nepatvirtina. Nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo detalūs ir nuoseklūs, jis juos patvirtino atpažindamas nuteistuosius kaip jį apiplėšusius asmenis, nekentėjusiojo parodymus apie prieš jį panaudotą fizinį smurtą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria jam nustatytas nosies sumušimas (1 t., 46 b.l.), parodymus apie konfliktą inicijavusius nuteistuosius patvirtina liudytojų V. G. ir K. V. parodymai, o parodymus apie visą apiplėšimo eigą – liudytojos R. K., apie nusikaltimą sužinojusios iš nukentėjusiojo iš karto po įvykio, parodymai, byloje nėra jokių duomenų apie jo kokį nors interesą nepagrįstai apkalbėti apeliantą, todėl šių aplinkybių visuma nesuteikia jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų objektyvumu. Apelianto skundo teiginys, kad nukentėjusysis darė poveikį liudytojams, siekdamas turtinės naudos, yra nepatvirtintas jokiais duomenimis, todėl atmestinas kaip deklaratyvus, o tai, kad nukentėjusysis iš nuteistųjų reikalavo žalos atlyginimo, yra jo teisės realizavimas, kuris negali būti laikomas suinteresuotumu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo parodymais ir juos iš dalies patvirtinančiais kitais įrodymais pagrįstai pripažino, kad šiais įrodymais nustatyta įvykio eiga: abu nuteistieji pirmi agresyviai užkalbino nukentėjusįjį, po to apeliantas jam smogė į veidą, kitas nuteistasis E. S. – smogė į dešinįjį šoną, smaugė pargriuvusį, atsistojusiam įrėmė į smilkinį pistoletą, abu klausinėjo ir reikalavo atiduoti turimus pinigus ir daiktus, rodo, kad apeliantas kartu su kitu nuteistuoju veikė bendrais suderintais veiksmais, siekdami bendro tikslo – nukentėjusiojo turto pagrobimo, todėl jie yra plėšimo bendravykdytojai. Apelianto skunde dėstomas aplinkybes, esą nukentėjusiojo daiktų jis nepagrobė, nes kėlė nukentėjusįjį už palto rankovės, o šis nubėgdamas tiesiog išsivilko iš palto ir paliko jį apelianto rankose, paneigia nukentėjusiojo parodymai, kad abu nuteistieji iš jo reikalavo daiktų, konkrečiai apeliantas klausinėjo, ar turi pinigų, paėmė iš rankų telefoną, po to nusivedęs atokiau liepė nusivilkti paltą, todėl nukentėjusysis išsinėrė iš drabužio ir pabėgo. Abu nuteistieji bendrininkų grupėje veikė neapibrėžta tyčia, siekdami užvaldyti nukentėjusiojo turtą, todėl jiems abiems teisingai inkriminuotas visų nukentėjusiojo daiktų pagrobimas. Apelianto skundo teiginys, kad pareigūnai jo namuose atliko nesankcionuotą kratą, yra neteisingas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad sekančią dieną po nusikaltimo apeliantas poėmio metu, kurio teisėtumas patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, pareigūnams pateikė iš nukentėjusiojo pagrobtus daiktus (1 t., 92-93 b.l.), o šaunamasis ginklas iš jo namų paimtas atlikus kratą, kurios teisėtumas taip pat patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo (1 t., 99-101 b.l.).

Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išsamiai aptarta apelianto nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė – šaunamojo ginklo panaudojimas. Išvadą, kad apelianto, kuris pats pistoleto rankose nelaikė, tyčia apėmė ir ginklo panaudojimą, teismas padarė įvertinęs nukentėjusiojo parodymais nustatytas aplinkybes, kad E. S. jam į galvą įrėmė pistoletą ir pasakė ,,dabar tu krisi“, o apeliantas pasakė ,,nereikia, ne čia“ ir nusivedė nukentėjusįjį į neapšviestą vietą. Tokie apelianto veiksmai reiškia, kad jis matė kitą bendrininką naudojantį ginklą ir, pasinaudodamas nukentėjusiojo įbauginimu, pritardamas bendrininko veiksmams, toliau tęsė bendrai daromą plėšimą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 3 d. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadą, kad nors nusikaltimo metu panaudotas ginklas nerastas, tačiau tai buvo būtent C kategorijos ginklas (revolveris). Kolegija šių motyvų nebekartoja ir atmeta skundo argumentą, kad nukentėjusysis neatpažino jam parodyto pistoleto, nes, kaip jau minėta, tai ir nebuvo plėšimo metu E. S. turėtas ginklas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė V. L. teisminio nagrinėjimo metu dėstytą ir apeliaciniam skunde pakartojamą poziciją dėl jam pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu esą daryto poveikio, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, priešingai, apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nuoseklumas ir gynėjo dalyvavimas tyrimo veiksmuose patvirtina šių parodymų savanoriškumą ir patikimumą. Teismas nuosprendyje šiais parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Pažymėtina, kad apeliantas ir ikiteisminio tyrimo metu neigė vieną esminių nusikaltimo aplinkybių – šaunamojo ginklo panaudojimą. Apibendrinus daroma išvada, kad apelianto veika kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti jo skundą prašymą perkvalifikuoti veiką į lengvesnę nėra pagrindo.

Teismas, parinkdamas apeliantui vienintelę BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės trukmę, artimą minimaliam dydžiui, teisingai taikė BK 54 str. 2 d. nuostatas, todėl jam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti jo veikos pavojingumą ir nešvelnintina. Pažymėtina, kad teismas nepripažino apelianto skunde ginčijamo girtumo jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl šis skundo argumentas neturėjo teisinės reikšmės bausmės skyrimui.

Apeliantui solidariai su kitu nuteistuoju nukentėjusiajam priteistos atlyginti neturtinės žalos dydis nustatytas, tinkamai įvertinus nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus ir fizinį skausmą, todėl jį mažinti nėra pagrindo. Apelianto skunde nurodoma aplinkybė dėl nukentėjusiojo vaistų pirkimo yra susijusi ne su neturtinės, bet su turtinės žalos dydžio nustatymu, tačiau nukentėjusysis šių išlaidų atlyginti ir neprašė, todėl ši aplinkybė ieškinio išsprendimui reikšmės neturėjo.

Dėl nuteistojo E. S. apeliacinio skundo

Apeliantas skunde prašo jam taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį nei BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatytą vienintelę – laisvės atėmimą. BK 54 str. 3 d. nuostatos taikomos tuomet, kai byloje nustatomos išimtinės aplinkybės, patvirtinančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šioje byloje tokių aplinkybių nėra. Teismas, nustatydamas apeliantui bausmės trukmę, atsižvelgė į visas jo skunde nurodomos aplinkybes : mokėsi, mokymo įstaigos charakterizuojamas gerai, nusikaltimo padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą. Šios aplinkybės niekaip nemažina nei nuteistojo padaryto nusikaltimo, nei asmenybės pavojingumo, todėl jam paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė visiškai neprieštarauja teisingumo principui ir nesuteikia jokio pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

N. V. L. ir E. S. apeliacinius skundus atmesti.