- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-427-348/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-91-1-00250-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Gytis Večerskas, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- P. T.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Ažukui, nuteistajam P. T., jo gynėjui advokatui G. D.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. T. gynėjo advokato G. D. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d. ir nuteistas 100 MGL (13 000 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. T. pagal BK 227 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. birželio 8 d., 18.15 val., (duomenys neskelbtini), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato pareigūnams sustabdžius jo vairuojam automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam nustačius 0,56 promilės apsvaigimą nuo alkoholio, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, tiesiogiai pasiūlė 400 Lt kyšį Marijampolės rajono policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniesiems patruliams R. P., V. J. ir A. M..
Nuteistojo P. T. advokatas G. D. prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – P. T. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde pažymima, kad teismas P. T. nuteisė išimtinai remdamasis tik trijų liudytojų, t. y. R. P., V. J. ir A. M. parodymais, duotais teisme, tų pačių asmenų tarnybiniu pranešimu bei jų apklausomis ikiteisminio tyrimo metu. Teismas minėtų liudytojų parodymus, duotus teisme, jų tarnybinius pranešimus vertino neteisingai, neatliko visapusiško įrodymų tyrimo, savo išvadų nepagrindė bylos įrodymų visuma, nepalygino iš skirtingų šaltinių gautų duomenų, išsamiai nepatikrino jų patikimumo, liečiamumo ir tarpusavio ryšio, taigi – nesivadovavo tomis įrodinėjimo nuostatomis, kurios reglamentuoja įrodymų tyrimą ir vertinimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Apelianto vertinimu byloje įrodymai įvertinti ydingai, ne teismas nepasisakė ir nevertino liudytojų – policijos pareigūnų veiksmų įvykio metu atitikimo jų veiklą reglamentuojančioms teisė normoms, privalomų prevencijos priemonių netaikymo ir provokavimo, ignoravo akivaizdų liudytojų – policijos pareigūnų parodymų nenuoseklumą ir siekimą, kad P. T. būtų nuteistas, spręsdamas dėl siūlymo papirkti realumo darė prielaidas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu teismas lyg ir siekė patikrinti, ar pareigūnų atlikti veiksmai atitiko policijos veiklą reglamentuojančias teisės normas, tačiau gautų duomenų neįvertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kyšio siūlymo atveju pareigūnai privalo įvykį fiksuoti turimomis techninėmis priemonėmis, šiuo atveju pareigūnams tarnybos užduoties vykdymo metu duotu įrašymo įrenginiu. Be to, jeigu pokalbio su asmeniu metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmuo apie tai turi būti įspėtas, įranga automobilyje turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (ar) garso įrašymo priemonėmis. Pristačius P. T. į policijos komisariatą, jam buvo pasakyta, kad visas įvykis yra fiksuojama vaizdo fiksavimo priemonėmis, tačiau baigus ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad prie bylos minėta vaizdo medžiaga nėra prijungta. Be to, nė vienas iš apklaustų liudytojų nebuvo nurodę, kad įvykis buvo filmuojamas ir, kad iš viso buvo išduota vaizdo fiksavimo įranga. Dar 2013-06-14 buvo kreiptasi į administracinę bylą nagrinėjantį teismą, tačiau įrašas pateiktas nebuvo. Iš bylos duomenų galima daryti išvadą, kad vaizdo įrašas nebuvo pateiktas dėl kelių priežasčių. Patrulis V. J. 2013-07-24 paaiškino, kad bandė užfiksuoti neteisėtus veiksmus, bandė įjungti garso ir vaizdo registratorių, tačiau jis neveikė dėl išsikrovusios baterijos. A. M. teisme nurodė, kad šioje byloje vaizdo įrašas tikrai nepadarytas. Registratorius buvo įjungtas, tačiau išsikrovė. Kadangi vaizdas nebuvo fiksuojamas tai ir nebuvo parašyta, kad daromas vaizdo įrašas. Liudytojas taip pat nurodė žinantis, kad Instrukcijoje yra nurodyta, jog vaizdo įrašas turi būti daromas. 2013-12-04 liudytoju apklaustas V. J. paaiškino, kad registratorių buvo neseniai gavę ir neatsimena, ar kažkas buvo su atminties kortele, ar jis išsikrovė. Apklausiamas liudytoju R. P. 2013-12-04 paaiškino, kad registratorius buvo perduotas M., registratoriaus baterija nelaiko. Kada išsikrovė baterija, nežino. Registratorių buvo įjungę, tačiau kai reikėjo prijungti kompiuterį, išjungė. Policijos komisariato viršininkas 2013-11-29 rašte nurodė, kad pareigūnams dėl prietaiso gedimo nebuvo galimybės jį panaudoti. Advokato vertinimu visos paminėtos versijos viena kitai prieštarauja, nes pareigūnai nurodo skirtingas vaizdo nefiksavimo priežastis, o be to, paminėtas versijas paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Byloje yra pateikta Vieningos pajėgų valdymo sistemos (toliau – Sistema) tarnybinio automobilio detali ataskaita už laikotarpį nuo 2013-06-08 17.45 val. iki 20 val. Joje užfiksuota, kad automobilio degimas yra išjungtas nuo 2013-06-08, 18 val. 19 min. 20 sek., iki 18 val. 49 min., o variklis išjungtas iki 19 val. 13 min. 09 sek. Šie duomenys, vertinant juos kartu su liudytojų A. M. ir R. P. parodymais, patvirtina, kad pareigūnai turėjo vaizdo registratoriaus pakrovimo laidą ir, kad nei alkotesterio, nei kompiuterio vietoje vaizdo registratoriaus prijungti negalėjo, nes automobilio degimas buvo išjungtas. Kritiškai turėtų būti vertinama pareigūnų versija, kad vaizdo registratoriaus baterija išsikrovė dėl to, kad buvo užgesintas automobilio variklis, kadangi tokiu atveju būtų neaišku, kaip įrenginių įkrovimo lizdas, įkraunant kompiuterį, pradėjo veikti, o norint prijungti registratorių - neveikė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnai nurodė, jog įvykis nebuvo fiksuotas dėl prietaiso neveikimo, tačiau policijos komisariato viršininkas nurodė, kad pareigūnai prietaiso negalėjo panaudoti dėl jo gedimo. Pažymėtina ir tai, kad iš apžiūrėto matavimo prietaisų registravimo žurnalo aiškiai matyti, kad minėtas vaizdo ir garso registravimo įrenginys po R. P., V. J. ir A. M. pamainos be pertraukų buvo perduotas kitiems ekipažams.
Skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėjantis pirmos instancijos teismas patenkino prašymą išreikalauti vaizdo įrašymo įrenginį, tačiau jį buvo atsisakyta pateikti motyvuojant tuo, kad toks prietaisas policijos komisariate yra vienas ir nuolat naudojamas tarnyboje. Tokiu būdu, atsisakius pateikti minėtą įrodymą, buvo pažeista nuteistojo teisė į objektyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Šiuo atveju teismas visiškai nevertino prieštaringų įrodymų, susijusių su įrašymo įrenginio panaudojimu, visiškai nevertino atsisakymo pateikti įrašymo įrenginį bei tokio nepateikimo pasekmių nuteistojo galimybei gintis. Apelianto manymu, įvykio metu vaizdo ir garso įrašas buvo daromas, tačiau jame užfiksuotos aplinkybės buvo akivaizdžiai palankios nuteistajam, todėl įrašas prie bylos nebuvo prijungtas.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat teigiama, kad šioje byloje prieštaravimai tarp liudytojų parodymų skirtingose bylos nagrinėjimo stadijose ir administracinėje byloje yra tokie akivaizdūs, kad nėra galimybės laikyti juos objektyviais net dalinai. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad teismas pripažįsta, kad prieštaravimai egzistuoja, tačiau nelaiko šių prieštaravimų esminiais. Tačiau tokia teismo logika yra neteisinga. Teismo motyvas, kad nustatyta, jog pareigūnai bent vieną kartą perspėjo P. T., kad kyšio duoti negalima, tačiau jis vėl buvo siūlomas, prieštarauja liudytojo parodymams. Apklausiamas teismo A. M. nurodė, kad T. pasakė, jog duoda 400 Lt ir skirstomės. Pareigūnai nereagavo, tada T. kyšį siūlė dar ir dar kartą. Tada jau įspėjo, kad už tai yra atsakomybė. T. T. supyko, pradėjo naudoti necenzūrinius žodžius. Po to kyšio nebesiūlė. Analogiškai teisme nurodė ir A. P.. Šiuo atveju teismas, nurodydamas, kad po įspėjimo T. vis tiek siūlė kyšį, turėjo nurodyti, kodėl jis atmeta teisme minėtų liudytojų duotus parodymus, tačiau nuosprendyje tokių motyvų nėra. Taip pat nepagrįsti teismo motyvai, kad liudytojai gali neprisiminti įvykio aplinkybių tiksliai dėl pakankamai ilgo laikotarpio nuo įvykio, liudytojų darbo pobūdžio, kad pareigūnams kiekvieną dieną tenka bendrauti su daug žmonių. Tačiau šios aplinkybės, pasak apelianto, negali pateisinti esminių prieštaravimų liudytojų parodymuose, juo labiau, kad byla teisme buvo nagrinėjama nepraėjus nei puse metų nuo įvykio. Teismas ignoravo nurodytus prieštaravimus, tačiau jie bet kuriuo atveju turi būti vertinami kaip esminiai.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirminiuose įrodymuose, t. y. pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose net neužsimenama apie tai, kad P. T. buvo įspėtas, jog kyšio siūlymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Skiriasi ir teisme liudytojų duoti parodymai apie tai, kas ir kada įspėjo T. dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą. Atkreipiamas dėmesys, kad A. M. 2013-06-11 apklausos protokole yra taisymų. Pareigūno nurodyta frazė protokole užfiksuota taip : Duodu keturi šimtus litų, nieko neduodu ir skirstomės“. Vėliau žodis „neduodu“ yra nubrauktas ir vietoje jo ranka įrašyta „nerašom“. A. M. prie taisymų nepasirašė. Be to, 2008-06-08 tarnybiniame pranešime A. M. net neužsimena apie įvykdytą pareigą įspėti asmenį dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio siūlymą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad A. M. nurodė visiškai kitokį įspėjimo už kyšio siūlymą tekstą, negu prieš puse valandos apklaustas R. P.. Analizuojant liudytojais apklaustų patrulių parodymus, duotus skirtingu metu, akivaizdu, kad jie iš esmės prieštarauja tiek dėl kyšio siūlymo momento, tiek dėl įspėjimo už kyšio davimą aplinkybių, tiek dėl aplinkybių, susijusių su P. T. tikrinimu alkotesteriu. O be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. J., kaip ir R. P. nurodė, jog P. T. paaiškino, jog kyšio siūlymas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, kas šiuo atveju vertinama kaip provokacija nesiimant rekomenduojamų prevencijos priemonių, kurios P. T. leistų aiškiai suprasti, kad jo išsakomi žodžiai, t. y. kyšio siūlymas, yra nusikaltimas. Pareigūnų parodymai prieštarauja vieni kitiems, pareigūnai kiekvienu sekančiu jų parodymų fiksavimo metu nurodo vis kitas aplinkybes, akivaizdžiai norėdami ne objektyvaus aplinkybių pateikimo, o kaltinamojo padėties sunkinimo. Pareigūnų parodymai dėl kaltinamojo siūlymo duoti kyšį, įspėjimo dėl atsakomybės už kyšio siūlymą, duoti šioje byloje iki bylos nagrinėjimo teisme prieštarauja pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tarnybiniams pranešimams ir pačių pareigūnų tarpusavio parodymams. Abejonių liudytojų parodymų objektyvumu kelia ir tai, kad pats A. M. nurodė, jog tuo metu kai vyko pokalbis tarp P. T. ir kitų dviejų pareigūnų, A. M. nuėjo stabdyti kitų automobilių, grįžo tada, kai jau buvo rašomas protokolas, todėl neaišku, kaip jis fiziškai nebūdamas šalia, galėjo girdėti visu P. T. siūlymus duoti kyšį. Vertinant R. P. parodymus teisme svarbi aplinkybė yra tai, kad pats liudytojas nurodė, jog jo parodymai yra tikslesni tarnybiniame pranešime ir apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Nors liudytojų parodymai akivaizdžiai prieštaringi, tačiau teismas juos laikė nuosekliais ir logiškais, tačiau tokia teismo išvada yra neteisinga, kadangi pareigūnai buvo suinteresuoti, kad P. T. būtų nubaustas administracine tvarka, o vėliau apkaltintas, nes priešingu atveju jų veiksmai būtų neteisėti ne tik dėl to, kad buvo pažeista blaivumo patikinimo procedūra, bet ir dėl to, kad įvykis nebuvo fiksuotas taip, kaip tai numatyta patrulių veiklą reglamentuojančiose teisė normose.
Advokato nuomone, šioje byloje nėra jokių įrodymų dėl kyšio siūlymo, išskyrus R. P. parodymus, liudytojų parodymai prieštarauja rašytiniams įrodymams. Be to, įvykio metu buvo priešiškumas tarp policijos pareigūnų ir P. T., pareigūnai suinteresuoti, kad P. T. būtų apkaltintas, kadangi patys padarė eilę pažeidimų. Atsisakius pateikti vaizdą ir garsą fiksuojantį įrenginį bei nesant privalomo vaizdo įrašo buvo pažeista kaltinamojo teisė į teisingą teismą, nes ribojo jo galimybes gintis. Pažymima, kad P. T. savo kaltę visą laiką neigė, o jokių objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
Skunde taip pat teigiama, kad teismo išvados dėl kyšio realumo yra grindžiamos tik prielaidomis. Teismas kyšio siūlymo realumą praktiškai grindžia tik kaltinamojo galėjimu turėti 400 Lt, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Nebuvo atlikta nei P. T. asmens, nei jo automobilio krata. Šioje byloje nėra galimybės objektyviai įvertinti ir leistinų įrodymų pagalba nustatyti tiek paties įvykio (siūlymo) buvimo faktą, tiek tokio siūlymo realumo faktą. Taip pat skunde nesutinkama su teismo motyvu, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl įstatymas nereikalauja, jog kyšis būtų siūlomas būtent po atitinkamo įspėjimo. Policijos departamento prie LR VRM policijos generalinio komisaro 2006-02-03 atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju nurodyta, kad visais atvejai, jei manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis, pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju P. T. neigė siūlęs kyšį už tai, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Šiuo atveju turėtų būti įvertinta ne tik tai, ar liudytojų parodymai patvirtina P. T. siekį, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, bet ir tai, kas leido pareigūnams suvokti, kad P. T. siūlo kyšį, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kaip jie į tai reagavo. Iš pareigūnų parodymų akivaizdu, kad parodymuose nėra jokios nuorodos į tai, kad siūlomas 400 Lt kyšis už tai, kad nebūtų rašomas protokolas. Be to, iš pareigūnų parodymų akivaizdu, kad jie neblaivaus ir susijaudinusio asmens žodžių nelaikė realiu bandymu juos papirkti, o tik lengvabūdiškai ištartomis neblaivaus asmens frazėmis, ką patvirtina ir V. M. nurodyta aplinkybė, kad jie iš pradžių į P. T. žodžius nereagavo, o po įspėjimo siūlymo nebuvo, kadangi asmuo matė, jog daugiau nieko nebus. Nors pareigūnas R. P. nurodė, kad P. T. prašė nerašyti protokolo ir pasiūlė kelis kartus 400 Lt, neaišku, kodėl to negirdėjo kiti kartu buvę pareigūnai. Be to, pareigūnų nurodyta aplinkybė, kad iš pradžių į P. T. žodžius jie nereagavo, leidžia manyti, jog tylėjimu buvo provokuojama, kadangi vien jau išgirdę apie užuominas duoti kyšį pareigūnai turėjo imtis prevencinių veiksmų. Šiuo atveju pareigūnai sudarė tokį įspūdį, kad siūloma per maža suma, arba, kad suma juos tenkina ir jie gali paimti baudą už pažeidimą tiesiog pažeidimo padarymo vietoje. P. E. Žmogaus Teisių Teismą visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Jeigu P. T. policijos pareigūnų būtų buvęs tinkamai, nustatyta tvarka įspėtas apie tai, kad už tokius jo pasiūlymus gresia baudžiamoji atsakomybė, jis būtų pasirinkęs kitokį elgesio variantą ir susilaikęs nuo bet kokių tolesnių dviprasmiškų užuominų, nebūtų kilę neaiškumų dėl vieno ar kito žodžio.
Nuteistojo gynėjo vertinimu bausmė paskirta per griežta. Nors teismas nurodo, kad skiria žymiai mažesnę bausmę, nei vidurkis, tačiau 13 000 Lt bauda yra labai didelė. Paprastai analogiškose bylose teismas skiria gerokai mažesnes baudas, siekiančias iki 50 MGL net tuo atveju, kai ne siūlomas o duodamas kyšis. Tokiu atveju, jei teismas manys, kad P. T. kaltas, bauda turėtų būti mažinama.
Skunde pabrėžiama, kad pirmos instancijos teismo padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai yra esminiai ir turėjo įtakos neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Byloje nėra objektyvių tiesioginių įrodymų, o netiesioginių įrodymų nėra galimybės patikrinti, jie iš dalies prieštarauja rašytiniams įrodymams. Įvertinus tiek materialiuosius, tiek procesinius teisinius aspektus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, todėl procesas P. T. atžvilgiu turi būti nutrauktas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjo G. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).
Apylinkės teismas, pripažindamas P. T. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, rėmėsi byloje surinktais duomenimis, kurie buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu: liudytojų A. M., V. J. ir R. P. parodymais bei kitais įrodymais.
Nuteistasis P. T. savo kaltės padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nepripažino, neigė bandęs papirkti ir taip padaręs nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, tokia nuteistojo versija yra gynybinė, pateikta tik siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojas A. M. parodė, kad birželio 8 d. pareigūnai dirbę pagal tarnybos užduotį Plokščiuose. Pastebėję nuo šventės vietos atvažiuojantį baltą „Volvo“ – liudytojas, sustabdęs jį, kilus įtarimui, kad vairuotojas gali būti išgėręs, todėl pasiūlė pasitikrinti blaivumą. Girtumą nustatė V. J. – buvo lyg 0,52 promilės. Tada liudytojas buvo sustabdęs kitą automobilį – kai grįžo ir atsisėdo už vairo, V. J. pildė dokumentus, R. P. kompiuteriu rašė protokolą. P. T. pasakė, kad duoda 400 Lt ir skirstomės. Pareigūnai buvo automobilyje, o jis stovėjo prie vairuotojo pusės durelių. Pareigūnai nereagavo, paskui jis pasiūlė dar kartą ir dar kartą. Tada įspėjo, kad už tai yra atsakomybė. Liudytojas V. J. parodė, kad 2013 m. birželio 8 d. apie 18 val. pagal tarnybos užduotį jis kartu su A. M. ir R. P. automobiliu Mitsubishi L200 dirbo Plokščių miestelyje. Važiuodami Plokščiuose pasuko prie šventės vykimo vietos ir pamatė atvažiuojantį baltą „Volvo“ – A. M. išlipo, susistabdė. Jų ekipažo užduotyje buvo nurodyta tikrinti dokumentus, transporto priemones. A. M. atsivedė vairuotoją ir pasakė, kad liudytojas patikrintų girtumą. „Volvo“ liko už kokių 30 metrų nu jų, ten buvo moteris ir vaikas. Liudytojas patikrino ir nustatė vairuotojui girtumą – tai buvo pirmas sustabdytas automobilis, alkotesteris su nauju antgaliu. Buvo nustatytas 0,56 promilių girtumas. Liudytojas atsisėdęs gale, R. P. – priekyje tarnybinio automobilio. Liudytojas R. P. padavė kompiuterį ir pradėjo rašyti protokolą. Dar nebuvo pradėta rašyti, kai P. T. pasiūlė 400 Lt – kad pareigūnai viską baigtų. R. P. įspėjo, kad už tokius veiksmus gresia baudžiamoji atsakomybė ir pradėjo rašyti. P. T. pasiūlė dar kartą ir A. M. įspėjo. Siūlė kyšį du ar tris kartus ir po kiekvieno karto buvo įspėjamas. Paskui pareigūnai pranešė budėtojui apie kyšio siūlymą. Liudytojas R. P. parodė, kad A. M. sustabdė baltos spalvos „Volvo“ ir jam kilo įtarimas dėl vairuotojo girtumo, todėl atsivedė vairuotoją prie automobilio, kur jam ir buvo nustatytas girtumas. P. T. prašė nerašyti protokolo ir pasiūlė kelis kartus 400 Lt, bet liudytojas pasakė, rašydamas protokolą, kad nebus jokių derybų. Paskui po siūlymo, A. M. įspėjo, kad už tai yra baudžiamoji atsakomybė. Pinigų P. T. nerodė. Kaip matyti iš to, kas aptarta aukščiau, pareigūnų parodymai esminėse aplinkybėse sutampa. Kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti pakenkti P. T.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad gynybos nurodomi tam tikri prieštaravimai liudytojų parodymuose atsižvelgus į pakankamai ilgą laikotarpį, praėjusį nuo įvykio, į liudytojų darbo pobūdį, yra neesminiai. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į šio pobūdžio nusikaltimų specifiką – paprastai kyšio siūlytojas ir policijos pareigūnas bendrauja be pašalinių asmenų, todėl kitų įvykio liudytojų nėra. Pažymėtina ir tai, kad P. T., iki jį sulaikant policijos pareigūnams, automobilį vairavo neblaivus (tai nustatyta neskundžiama Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi) ir turėjo tikslą išvengti administracinės atsakomybės. Taigi, nors nuteistasis skunde teigia, kad teismas jį nuteisė remdamasis išimtinai tik trijų liudytojų parodymais, juos vertino neteisingai, ignoravo pareigūnų parodymų nenuoseklumą, tačiau šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareigūnų versijos, kodėl nebuvo daromas vaizdo įrašas, viena kitai prieštarauja. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog skirtingos pareigūnų versijos, kodėl nebuvo daromas vaizdo įrašas (registratorius neveikė dėl išsikrovusios baterijos, prietaiso gedimas, prietaiso neveikimas ) šiuo atveju nėra esminės. Pažymėtina, kad nors pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 punktą (pagal kurį visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad P. T. buvo kaltinamas nusikalstamus veiksmus atlikęs būdamas ne tarnybiniame automobilyje, o stovėdamas šalia jo, todėl šiuo atveju, kuomet su asmuo buvo ne tarnybiniame automobilyje, vaizdo įrašas galėjo būti nedaromas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pastarieji skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Skunde taip pat teigiama, jog apylinkės teismo motyvas, kad nustatyta, jog pareigūnai bent vieną kartą perspėjo P. T., kad kyšio duoti negalima, tačiau jis vėl buvo siūlomas, prieštarauja liudytojo parodymams. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal byloje esančią Atmintinę dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju matyti, kad tik tais atvejais, jei yra manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o toliau atmintinėje nurodomos rekomendacijos pareigūnams, kaip elgtis po kyšio pasiūlymo, pažadėjimo ar davimo. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, visi jie teigia, kad P. T. buvo įspėtas. Liudytojas A. M. parodė, kad P. T. pasiūlius pinigus, pareigūnai nereagavo, paskui jis pasiūlė dar kartą ir dar kartą. Tada įspėjome, kad už tai yra atsakomybė. Liudytojas V. J. parodė, kad dar nepradėjus rašyti protokolo, P. T. pasiūlė 400 Lt – kad pareigūnai viską baigtų. R. P. įspėjo, kad už tokius veiksmus gresia baudžiamoji atsakomybė ir pradėjo rašyti. P. T. pasiūlė dar kartą ir A. M. įspėjo. Liudytojas R. P. parodė, kad P. T. prašė nerašyti protokolo ir pasiūlė kelis kartus 400 Lt, bet liudytojas pasakė, rašydamas protokolą, kad nebus jokių derybų. Paskui po siūlymo, A. M. įspėjo, kad už tai yra baudžiamoji atsakomybė. Taigi, teismas, įvertinęs įrodymus, konstatuoja, kad nėra abejonės, jog P. T. buvo įspėtas, kad už bandymą papirkti pareigūnus gresia baudžiamoji atsakomybė, todėl skundo argumentai, jog nuteistasis nebuvo įspėtas, atmetami kaip nepagrįsti. Skunde nurodomi pareigūnų parodymų prieštaravimai (kiek kartų P. T. siūlė kyšį, jis tai darė prieš ar po įspėjimo dėl galimos baudžiamosios atsakomybės, kur stovėjo ir ką veikė kiekvienas iš policijos pareigūnų, dėl kokių priežasčių neveikė vaizdo registratorius ir t. t.) laikytini neesminiais ir neturinčiais įtakos baudžiamosios atsakomybės taikymui.
Skunde taip pat teigiama, kad teismo išvados dėl kyšio realumo yra grindžiamos tik prielaidomis. Teismas kyšio siūlymo realumą praktiškai grindžia tik kaltinamojo galėjimu turėti 400 Lt, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Nebuvo atlikta nei P. T. asmens, nei jo automobilio krata. Šioje byloje nėra galimybės objektyviai įvertinti ir leistinų įrodymų pagalba nustatyti tiek paties įvykio (siūlymo) buvimo faktą, tiek tokio siūlymo realumo faktą. Taip pat skunde nesutinkama su teismo motyvu, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl įstatymas nereikalauja, jog kyšis būtų siūlomas būtent po atitinkamo įspėjimo. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, aukštesnysis teismas pažymi, jog papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Šiuo atveju papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2011, 2K-541/2014).
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareigūnai būtų provokavę nuteistąjį duoti kyšį. Kaip jau buvo minėta, pareigūnai įspėjo nuteistąjį, kad už bandymą papirkti pareigūnus gresia baudžiamoji atsakomybė. Kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog nustatyta, kad pareigūnai bent vieną kartą tikrai perspėjo P. T., kad kyšio duoti negalima, tačiau jis vėl buvo siūlomas. Be to, atsižvelgtina ir į paties kaltinamojo socialinį statusą, aukštąjį išsilavinimą, kas suponuoja kaltinamojo elementarų protingą suvokimą, jog kyšio negalima duoti pareigūnams. Sutikdamas su apylinkės teismo išvada, aukštesniosios instancijos teismas dėl nurodytų aplinkybių neturi pagrindo vertinti šių liudytojų parodymų kaip nepatikimų, kaip ir neturi pagrindo vertinti nurodytų liudytojų parodymų kaip kaltinamojo apkalbėjimo, – teismas nenustatė tam jokio realaus motyvo ir priežasties.
Teisėjų kolegija, spręsdama nuteistajam P. T. pagal BK 227 str. 2 d. paskirtos bausmės teisingumo klausimą, pažymi, kad skirdamas bausmę, spręsdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus, teismas vadovaujasi baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies sankcija ir Bendrosios dalies normų reikalavimais. Visais atvejais nuosprendžiu skiriama bausmė turi būti individualizuota, tai reiškia, kad bausmė asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, turi būti skiriama individualiai, t.y. bausmė parenkama atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Šis bausmės individualizavimo principas įtvirtintas BK 54 str., kuriame formuluojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnyje 2 dalyje numatytais bausmės tikslais ir nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, t. y. atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, Teismas įvertinęs visas šias aplinkybes nusprendė skirti straipsnio sankcijoje numatytą bausmę - baudą. Apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad analogiškose bylose skiriamos mažesnės baudas, teismas atmeta kaip nepagrįstą. Kaip jau buvo minėta, kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinama, kokia bausmė būtų proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgęs į kaltinamojo asmenybę, amžių, socialinę brandą ir nustatė bausmės dydį žymiai mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl mažinti paskirtą baudą, aukštesnysis teismas neturi pagrindo.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų pakanka nuteistojo P. T. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo P. T. apeliacinį skundą atmesti.