Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-01-04 · Byla Nr. ATP-1-300/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-04
Bylos Nr.
ATP-1-300/2013
Teisminio proceso Nr.
4-07-3-00743-2012-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Vidmantas Mylė
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-1-300/2013Teisminio proceso Nr. 4-07-3-00743-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.5.; (S) 79.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal T. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo T. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalį 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. nubaustas už tai, kad 2012 m. balandžio 9 d. apie 8.10 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas automobilį „Lexus RX 300“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepakluso teisėtam uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimus, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu T. G. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-02 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat prašo kreiptis į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biurą, ir pateikti šiuos klausimus: kokį tarnybinį automobilį 2012-04-09 7–9 val. vairavo pareigūnai E. A. ir V. B.; ar tarnybiniame policijos automobilyje, kurį 2012-04-09 7–9 val. vairavo pareigūnai E. A. ir V. B., yra sumontuota telemetrinė įranga; jeigu automobilyje yra sumontuota telemetrinė įranga, ar 2012-04-09 telemetrinė įranga šiame automobilyje buvo naudojama. Jeigu 2012-04-09 telemetrinė įranga šiame automobilyje buvo naudojama, prašo išreikalauti 2012-04-09 7–9 val. laikotarpio visus šio automobilio telemetrinės įrangos parodymus.

Skunde nurodo, kad jis niekada neprisipažino įvykdęs jam inkriminuotą pažeidimą ir nurodė, kad automobilio savininkas yra E. G., o automobiliu naudojasi šeimos nariai, giminės, jis pats. Toliau, plėtodamas savo argumentus, apeliantas nurodo savo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, t. y., kad 2012 m. balandžio 9 d. rytą automobilį vairavo jo žmona A. G., o jis sėdėjo šalia jos, keleivio vietoje. Pažymi, kad jo parodymus patvirtino teisme apklausta liudytoja A. G., kuri teismo posėdžio metu nurodė, jog su pareigūnais nesutinka, nes stabdžiusio pareigūno nematė. Automobilį vairuoja kartą per savaitę, kartais kartą per mėnesį, būnant (duomenys neskelbtini), ne (duomenys neskelbtini). Be to, nurodė, kad iš tėvų su juo važiavo automobiliu, kurį vairavo ji, pareigūnų nematė, automobilį pastatė pas uošvį ir išvyko. Ryte automobilį vairavo tik ji, kad pareigūnai vejasi, ji nematė, garsinio signalo negirdėjo. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teisme buvo apklaustas ir liudytojas E. G., kurio nurodytos aplinkybės, pasak nubaustojo asmens, sutampa su jo bei jo žmonos parodymais. Teigia, kad E. G. teisme nurodė, kad jis neprašė, kad jo žmonai būtų surašytas protokolas, kaip nurodė policijos pareigūnai. Be to, jis nurodė, kad tarp jo brolio ir vieno iš teisme apklaustų pareigūnų anksčiau buvo konfliktas (R. G. buvo (duomenys neskelbtini) nuovados komisaras, tai buvo prieš 12 ar 15 metų, brolis mirė (duomenys neskelbtini) metais, tikslios konflikto priežasties nepamena, gali suklaidinti, pareigūno vardo gerai nepamena). Nurodė, kad pareigūnas galėjo apkalbėti jų (G.) šeimą. Mano, kad jo, jo žmonos A. G. bei jo tėvo E. G. parodymai yra patikimi ir teismas jais privalėjo vadovautis, o ne patikėti policijos pareigūnų parodymais, kurie, apelianto teigimu, yra nenuoseklūs, prieštaringi, be kurių nėra jokių svarbių įrodymų apie automobilio „Lexus 300“ stabdymo ir persekiojimo aplinkybes. Pažymi, kad teisme buvo apklausti policijos pareigūnai, kurie pateikė prieštaringus parodymus apie minėtą įvykį. Atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje 2012-08-10 iš Šiaulių apskrities VPK buvo reikalauta pateikti garso įrašus apie automobilio „Lexus RX 300“ stabdymo aplinkybes bei filmuotą medžiagą iš patrulinio automobilio apie minėto automobilio persekiojimo aplinkybes. 2012-08-20 Šiaulių miesto apylinkės teismui buvo pateikti tik šio įvykio patrulių ekipažo pokalbiai, o dėl vaizdo medžiagos pateikimo negalimumo nurodyta, kad dėl vaizdo įrašymo įrangos remonto buvo išvalyta atmintis, todėl įrašas nebuvo pateiktas (60 b. L), t. y. filmuota medžiaga nebuvo pateikta dėl objektyvių priežasčių. Pažymi, kad specialiais ženklais žymėti policijos pareigūnų automobiliai turi ne tik vaizdo įrašymo aparatūrą, bet ir telemetrinę įrangą. Todėl mano, kad policijos tarnybinis automobilis, kuriuo 2012-04-10 važiavo pareigūnai E. A. ir V. B. ir su kuriuo neva vijosi automobilį „Lexus RX 300“, privalo turėti telemetrine įrangą. Taigi teigia, kad siekiant byloje pašalinti visas abejones ir nustatyti objektyvią tiesą, būtina išsiaiškinti, ar tarnybinis automobilis, kuriuo 2012-04-10 važiavo pareigūnai E. A. ir V. B., turi telemetrine įrangą ir, jei turi, tai galima nustatyti minėto tarnybinio automobilio judėjimo kryptį, laiką bei tai, ar automobilis važiavo su įjungtais mėlynos – raudonos spalvos švyturėliais ir garso signalu. Pažymi, kad net nustačius, jog policijos pareigūnų automobilis neturi telemetrinės įrangos, 2012-11-02 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimas turėtų būti panaikintas, kadangi byloje, išskyrus prieštaringus policijos pareigūnų parodymus (vienas praktiškai apskritai nieko neatsimena), nėra pakankamų įrodymų, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą. Mano, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas tinkamai neišanalizavo ir nepalygino tarpusavyje visų duomenų, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus parodymus, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančios medžiagos, dėl to padarė neteisingas išvadas bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia kruopštų ir nuoseklų visų teisiškai reikšmingų bylos faktų nustatymą. Mano, kad teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų surinkti visi įrodymai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas surinktų įrodymų visetas bei būtų išsiaiškintos, nustatytos visos svarbios bylai teisingai išnagrinėti aplinkybės. Apeliantui nesuprantama, kodėl byloje net nėra išreikalauta iš policijos komisariato ir pridėta prie bylos medžiaga apie pranešimą policijos budėtojui, kurioje tariamai nurodoma apie vykdomą persekiojimą. Nurodo, jog esant abejonių, bet nepavykus jų pašalinti, išnaudojus visas galimybes, jos turėjo būti aiškinamos jo naudai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracine tvarka nubaustas asmuo T. G., apeliaciniu skundu nesutikdamas su jo pripažinimu kaltu ir nubaudimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl liudytojų – E. G. ir A. G. parodymų įvertinimu, kuriuos teismas pripažino šališkais, kritikuoja policijos pareigūnų parodymus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad apeliantas savaip interpretuoja byloje esančius duomenis ir siūlo besąlygiškai jais remtis, priimant sprendimą. Jau savaime toks apelianto siūlymas prieštarauja įrodinėjimo turiniui, nes suponuoja prioriteto teikimą vienai įrodymų grupei kitų atžvilgiu. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys, rodo, kad T. G. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų, tarp jų ir dėl liudytojų E. G. ir A. G. parodymų įvertinimo, ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nubaudė pagal jam inkriminuotą pažeidimą.

ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančios medžiagos, dėl to padarė neteisingas išvadas bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų surinkti visi įrodymai, kad išskyrus prieštaringus policijos pareigūnų parodymus nėra pakankamų įrodymų, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą. Apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimo sudėties ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės turinio, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį ir liudytojus, kurių parodymus išanalizavo kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Dėl išdėstyto apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad T. G. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Ir nors T. G. neigia kaltę padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, ir nurodo, kad 2012 m. balandžio 9 d. rytą automobilį vairavo jo žmona A. G., o jis sėdėjo šalia jos, keleivio vietoje, ir teigia, jog automobilio niekas nestabdė, tačiau išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių įrodymų pakanka padaryti išvadoms dėl T. G. kaltės padarius aptariamą pažeidimą.

Tai, kad T. G. kaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo, įrodo – liudytojų E. A. (53–55, 81–82 b. l.) ir V. B. (63–64 b. l.) parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžių metu, ir šiuos jų parodymus atitinkantys tarnybiniai pranešimai (7–8, 9–10 b. l.). Šiais faktiniais bylos duomenimis, visų pirma, nustatyta tai, kad policijos pareigūnų stabdomą automobilį vairavo ne moteris, o vyras. Antra, liudytojas V. B. patvirtino E. A. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad girdėjo kaip galimai nestojusio automobilio savininkas E. A. prašė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą jis surašytų kitam asmeniui. Trečia, liudytojas E. A. kategoriškai teigė, kad automobilį vairavo būtent T. G., kurį jis atpažino pagal bendrus bruožus, amžių. Ir nors apeliaciniame skunde bandoma įtikinti, kad policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, ir, kaip galima suprasti iš skundo turinio, neatitinkantys tikrovės, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo juos tokiais laikyti. Policijos pareigūnų E. A. (53–55, 81–82 b. l.) ir V. B. (63–64 b. l.) paaiškinimai nuoseklūs, esminėse detalėse sutampa, tarpusavyje neprieštarauja, atitinka surašytus tarnybinius pranešimus (7–8, 9–10 b. l.). Jų parodymuose esantys nežymūs nesutapimai, jokiu būdu nerodo, kad jų parodymai melagingi ir paaiškinami praėjusiu laiko tarpu nuo teisės pažeidimo užfiksavimo dienos iki bylos nagrinėjimo teisme bei daugybe įvykių, kuriuose pareigūnams tenka dalyvauti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, policijos pareigūnų parodymuose esantys nežymūs skirtumai, nedaro šių parodymais niekiniais ir nemenkina jų įrodomosios reikšmės sprendžiant T. G. kaltės klausimą, kadangi esminėse detalėse, jie tarpusavyje sutampa, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – tarnybiniai pranešimai, kurie buvo pateikti netrukus po įvykio. Priešingai nei apelianto ir jam artimų asmenų – A. G. ir E. G. parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip šališki, kadangi aptariamus asmenis sieja artimi giminystės ryšiai – E. G. administracine tvarka nubausto asmens T. G. tėvas, o A. G. žmona. Todėl jų parodymai vertintini kaip siekimas padėti T. G. išvengti administracinės atsakomybės. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų paaiškinimais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie asmeniškai pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Jiems be jokios priežasties apkaltinti T. G. tariamai nesamo administracinio teisės pažeidimo padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo. Todėl, kaip pagrįstai konstatuota nutarime, netikėti policijos pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad tam tikras pareigūnų nurodytas aplinkybes, kaip minėta, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nubaustojo asmens apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, todėl pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Atsakant į apelianto skunde nurodytus prašymus ir teiginius, kurie susiję su nubaustojo asmens prašomų papildomų įrodymų išreikalavimu, jų, apelianto įsitikinimu, šioje nagrinėjamoje byloje trūkumu, pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai dėl T. G. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, todėl papildomų, apelianto prašomų duomenų rinkimas, būtų perteklinis, neturintis teisinės prasmės. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. lapkričio 2 d. nutarimą T. G. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą, ir pagrįstą nutarimą, todėl naikinti šį teismo nutarimą apelianto skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Dėl to, kas paminėta, nubaustojo asmens apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutarimą nepakeistą ir T. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Vidmantas Mylė