Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijos Smalakienės, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Dainiui Stasiuliui, atsakovės atstovei Vilijai Plotnikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Air Baltic Corporation AS, veikiančios per Latvijos bendrovės Air Baltic Corporation AS filialą Lietuvoje skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja Air Baltic Corporation AS, veikianti per Latvijos bendrovės Air Baltic Corporation AS filialą Lietuvoje (toliau – Bendrovė) skunde (b. l. 2-5) ir teismo posėdyje (b. l. 49-50) prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) struktūrinio padalinio Vilniaus oro uosto užkardos 2007-09-04 nutarimą Nr. 167-76 ir bylą nutraukti, o teismui nusprendus, kad pažeidimas yra padarytas, sumažinti Bendrovei paskirtos baudos dydį.

Skunde paaiškino, kad nesutinka su Tarnybos 2007-09-04 priimtu nutarimu Nr. 167-76 (toliau – Nutarimas), kuriuo Bendrovei už Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – TVPĮ) 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskirta 11 000 litų bauda, dėl šių motyvų:

1. Mano, kad Tarnyba neteisingai taikė teisės aktuose įtvirtintas „kelionės dokumento“ ir „vizos“ sąvokas, todėl nepagrįstai plečiamai išaiškino TVPĮ vežėjams numatytus įpareigojimus.

TVPĮ 20 str. 1 d. numato pareigą vežėjams (o tuo pačiu ir atsakomybę už šios pareigos nevykdymą) užtikrinti, kad užsienietis turėtų „kelionės dokumentą“. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėta TVPĮ norma visiškai nekalba apie vizą. TVPĮ nėra apibrėžtos „kelionės dokumento“ ir „vizos“ sąvokos. Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 2 str. 10 d. apibrėžia, kad kelionės dokumentas – užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Analogišką kelionės dokumento apibrėžimą pateikia ir Kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos, patvirtintos 2004-01-19 Užsienio reikalų ministro ir Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 9/1V-16, 4.1 punktas. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 str. 33 d. pateiktą apibrėžimą viza – įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną.

Pažymėjo, kad „kelionės dokumentas“ ir „viza“ yra visiškai skirtingos nors ir susijusios sąvokos, kurios negali būti sutapatinamos ir prilyginamos viena kitai, ką Nutarime padarė Tarnyba. Mano, kad tai patvirtina ir kitos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 7 straipsnyje „kelionės dokumentas“ ir „viza“ išskiriami skirtinguose punktuose kaip dvi savarankiškos įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos. Plečiamai aiškinant kelionės dokumento sąvoką išeitų, jog vežėjai privalo užtikrinti, kad užsienietis turėtų absoliučiai visus įvažiavimui į Lietuvos Respubliką reikalingus dokumentus. Be to, Atsisakyme leisti atvykti kertant sieną atsakingi pasienio kontrolės pareigūnai kaip atsisakymo įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastį nurodė (pažymėjo atitinkamą C laukelį) galiojančios vizos ar leidimo gyventi neturėjimą, o ne galiojančio kelionės dokumento neturėjimą, kuriam skirtas atskiras A laukelis.Tuo patvirtino, kad minėtos dvi sąvokos ir neįleidimo į Lietuvos Respubliką priežastys nėra tapačios. Atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Užsienio reikalų ministerija 2006-10-30 rašte Nr. (16-01)-3-30610 bei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-02-15 sprendime (adm. byla Nr. I-2860-12/2007).

Pažymėjo, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 9 str. 1 ir 2 d. nuostatas Tarnybos pareigūnai yra įpareigoti kontroliuoti ir nustatyti, ar užsienietis, vykdamas per valstybės sieną, atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, tuo tarpu TVPĮ 20 str. 1 d. vežėjams numato pareigą užtikrinti tik vienos iš viso sąrašo įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų įvykdymą – „kelionės dokumento“ turėjimą. Mano, kad plečiamasis TVPĮ 20 str. 1 d. nuostatų aiškinimas, kad vežėjas yra įpareigotas užtikrinti dar vienos įleidimo sąlygos – vizos turėjimo įvykdymą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Minėtos įleidimo sąlygos kontrolė ir užtikrinimas yra Tarnybos pareigūnų kompetencija ir atsakomybė.

Atsižvelgiant į tai, kad Turkijos piliečio Z. T. turėtas pasas, kaip Nutarime konstatavo Tarnyba, atitinka „kelionės dokumento“ sąvoką ir yra tinkamas kelionės dokumentas, todėl Bendrovė tinkamai įvykdė visus TVPĮ jai numatytus įpareigojimus. Bendrovė kaip vežėjas nėra atsakinga už tai, kad asmuo į Lietuvos Respubliką nebuvo įleistas dėl kitų priežasčių, t. y. vizos neturėjimo.

2. Paaiškino, kad šiuo atveju nėra vieno iš būtinųjų įstatymo pažeidimo požymių – vežėjo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo), todėl atsakomybė negalima. TVPĮ nustatyta pareiga vežėjui nereiškia, kad konkrečiu atveju vežėjas galėjo ją įvykdyti ir kad yra kaltas dėl jos neįvykdymo. Reikia išsiaiškinti ir įvertinti atsakomybėn traukiamo asmens realias galimybes tokią pareigą įvykdyti ir jo kaltę dėl jos neįvykdymo. Pasų kontrolę Berlyno oro uoste (kaip ir Vilniaus oro uoste) vykdo atitinkami pasienio kontrolės pareigūnai, kurie Turkijos pilietį Z. T., neturintį Lietuvos Respublikos vizos, išvis neturėjo įleisti į oro uosto teritoriją, iš kurios vykdomi skrydžiai už Šengeno susitarimo šalių ribų ir turėjo patikrinti, ar minėtas asmuo gali skristi į Lietuvos Respubliką. Berlyno oro uosto pasienio kontrolės darbuotojai šio asmens neinformavo, kad Lietuva dar nėra Šengeno erdvės narė ir atvykimui į ją reikalinga Lietuvos Respublikos viza. Pažymėjo, kad privatus vežėjas (aviakompanija) neturi galimybių sudaryti sutarties su Vokietijos ar kitos užsienio valstybės pasienio kontrolės pareigūnais dėl jų įsipareigojimo neįleisti į oro uosto terminalą asmenų, neturinčių reikalingų dokumentų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, ir atsakomybės prisiėmimo už šio įsipareigojimo pažeidimą. Asmenų kelionės dokumentai nėra ir negali būti tikrinami keleiviams įlipus į orlaivį. TVPĮ 20 str. 1 d. numatyta vežėjo teisė „tikrinti keleivio kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką“ neturi jokios teisinės galios kitos šalies (šiuo atveju Vokietijos) jurisdikcijoje (įstatymo galiojimo erdvėje principas). Be to, lėktuvo stiuardesės nėra pajėgios ir įpareigotos žinoti visų įstatyminių reikalavimų dėl įvažiavimui į Lietuvą reikalingų dokumentų. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog vežėjas neturėjo realių galimybių užtikrinti, kad minėtas užsienietis turėtų visus įvažiavimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus, todėl negalima konstatuoti Bendrovės kaltės, o tuo pačiu ir TVPĮ pažeidimo bei vežėjo atsakomybės.

3. Mano, kad paskirtos baudos dydis yra neproporcingai didelis galimai padarytam pažeidimui, neatitinkantis proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimais turėtų būti mažinamas. Prašė atsižvelgti į tai, kad Bendrovė geranoriškai savo kaštais grąžino Turkijos pilietį Z. T. atgal, geranoriškai bendradarbiavo su Vilniaus oro uosto bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais išsiaiškinant visas įvykio aplinkybes.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti remiantis skunde išdėstytais motyvais (b. l. 49-50).

Atsakovė – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23-25) dėl kelionės dokumento sąvokos ir vežėjo kaltės, paaiškino, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 str. 10 d. kelionės dokumentas – užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006 (toliau – Reglamentas Nr. 562/2006), nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (toliau - Kodeksas) 5 str. 1 d. įtvirtintos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kur be kitų įleidimo sąlygų 5 str. 1 d. (a) punktas numato, kad trečiųjų valstybių piliečiams leidžiama atvykti jei jie turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jiems kirsti sieną, bei to paties straipsnio 1 dalies (b) punktas reglamentuoja, kad jie turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (toliau – Reglamentas Nr. 539/2001), nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. To paties straipsnio 4 dalies (a) punkte nurodyta, jog nukrypstant nuo 1 dalies trečiųjų šalių piliečiams, kurie atitinka ne visas 1 dalyje numatytas sąlygas, bet turi vienos iš valstybių narių išduotą leidimą gyventi ar pakartotinio atvykimo vizą, arba abu dokumentus, jei jų reikalaujama, leidžiama vykti per kitų valstybių narių teritorijas. Taigi, tiek valstybių narių išduotas leidimas gyventi, tiek pakartotinio atvykimo viza yra traktuojami kaip dokumentai. Pagal minėtas nuostatas kelionės dokumentas yra vientisas dokumentas su jame esančiais įrašais, spaudais, įklijomis, nuotrauka ir visais sunumeruotais dokumento lapais. Viza yra fiksuojama kelionės dokumente – piliečio pase ir laikytina paso turinio dalimi. Užsienio piliečiui, kuriam pagal pilietybę atvykstant į Europos Sąjungą (Lietuvą) yra reikalinga viza, ji yra reikšminga kelionės dokumento dalis, apsprendžianti asmens teisę vykti prie valstybės sienos. Vežėjui nėra numatyta išimtis netikrinti kelionės dokumento – piliečio paso ar kito adekvataus kelionės dokumento. Pagal tarptautinius susitarimus, numatytus Reglamentu Nr. 539/2001 su pakeitimais, padarytais Reglamentais Nr. 2414/2001, Nr. 453/2003 ir Nr. 1932/2006, Turkijos pilietis Z. T. privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su Lietuvos Respublikos įvažiavimo viza. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006-04-20 įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 p. numatyta, kad kelionės dokumentai yra pasas ar asmens tapatybės kortelė, iškvietimas, viza, draudimas ir kiti dokumentai, kurie būtini atitinkamos kelionės metu.

Nurodė, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (toliau – Aviacijos konvencija) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40, 3.40.1 punktuose numatytas įpareigojimas vežėjui pasirūpinti gabenamų keleivių dokumentais, reikalingais įvažiavimui į paskirties valstybę. Jeigu kitos šalies partneris vykdantis antžeminį aptarnavimą ar parduodantis bilietus keleiviams nežino ICAO nustatytų normų ar nesinaudoja ICAO sukurtomis keleivių aptarnavimo sistemomis, numatančiomis priimančiosios šalies reikalavimus (vizinį ar bevizinį režimo taikymą), vežėjas savarankiškai turėtų imtis priemonių informuoti partnerį dėl Lietuvoje galiojančių teisės aktų nustatančių vizų režimą. Pareiškėja, priimdama Turkijos pilietį į savo lėktuvą žinojo, jog šis asmuo kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl privalėjo užtikrinti, kad Turkijos pilietis turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus. Tokiu būdu, mano, kad vežėjo kaltė pasireiškė veikos nerūpestingumu, t. y. neatsargia kaltės forma, kadangi vežėjas nesiėmė jokių veiksmų ar ėmėsi, tačiau nevisapusiškai, kad orlaiviu vežamas užsienietis turėtų visus reikiamus dokumentus ir būtų įleistas į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, kad Šengeno konvencijos 26 str. 1 dalies (b) punkte nurodyta, kad vežėjas naudodamasis visomis reikiamomis priemonėmis, privalo įsitikinti, kad oro keliu gabenamas užsienietis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Susitariančiųjų šalių teritoriją ir tai yra atsakomybės pagrindas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose vizą traktuoja kaip kelionės dokumento sudedamąją dalį, kuri kartu su pasu suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiškas bylas (Nr. A-10-779-2007, Nr. A-11-223-2007) be kita ko konstatavo, jog jei užsienietis neturi galiojančios vizos, tai TVPĮ 20 str. taikymo prasme jis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti Į Lietuvos Respubliką.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime nurodytus motyvus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 49-50).

Skundas netenkinamas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos sargybų būrio pareigūnai 2007-08-05 surašė tarnybinius pranešimus dėl to, kad 2007-08-05 11.15 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisu BT 216 iš Berlyno atvyko Turkijos pilietis Z. T., turintis pasą Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriame nėra galiojančios Lietuvos Respublikos įvažiavimo vizos (b. l. 28-29). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės pareigūnas 2007-08-05 sprendimu Nr. 148-70 atsisakė Turkijos piliečiui Z. T. leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną dėl to, kad jis tikrinimui pateikė pasą Nr. TR O 647482 be galiojančios vizos ar leidimo gyventi (b. l. 30). 2007-08-05 Vilniaus oro uosto užkardos sargybų būrio jaunesnysis specialistas surašė aviakompanijai „Air Baltic Corporation“ Įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 167-76 už tai, kad 2007-08-05 11.15 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisu BT 216 iš Berlyno atskraidino užsienietį – Turkijos pilietį Z. T. be galiojančios Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra būtina, t. y. neužtikrino, kad keleivis turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d. (b. l. 32-33). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėja įvežė oro keliu į Lietuvos Respublikos teritoriją Turkijos pilietį, kuris neturėjo Lietuvos Respublikos vizos, leidžiančios jam įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Vilniaus oro uosto užkardos vado pavaduotojas, išnagrinėjęs bedrovės Air Baltic Corporation AS (vežėjo) Įstatymo pažeidimo bylą, 2007-09-04 priėmė nutarimą Įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-76 (toliau – Nutarimas), kuriame nustatė, kad bendrovė Air Baltic Corporation AS padarė Protokole nurodytą veiką. Padarytą veiką pareigūnas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos transporto veiklos

pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, nustatęs TVPĮ 26 str. 2 d. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad vežėjo įgaliotas asmuo suteikė pagalbą VSAT pareigūnams aiškinant ir nagrinėjant minėtą teisės pažeidimą, nutarė skirti Bendrovei minimalią TVPĮ 20 str. 2 d. numatytą baudą - 11 000 litų (b. l. 42-43).

Pareiškėja Nutarimą ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjos manymu, atsakovas plečiamai išaiškino TVPĮ 20 str.1 d. vartojamą kelionės dokumento sąvoką, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog vežėjas privalo užtikrinti, kad užsienietis įvažiuodamas per valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją turėtų ne tik galiojantį užsieniečio kelionės dokumentą (pasą ar kitą jį atitinkantį kelionės dokumentą), bet ir vizą. Pareiškėjos teigimu, vizos kontrolė ir užtikrinimas, kad vykstantis į Lietuvos Respubliką užsienietis turėtų Lietuvos Respublikos įvažiavimo vizą, yra priskirtas ne vežėjo, o VSAT pareigūnų kompetencijai. Todėl mano, kad nėra Bendrovės kaltės už asmens, kuris neturėjo vizos gabenimą, o tuo pačiu ir atsakomybės už TVPĮ 20 str.1 d, pažeidimą.

Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų veiklos bendruosius principus, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų ir kitus su transporto veikla susijusius santykius reglamentuoja 1991-10-08 Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas Nr. I-1863 (2006-07-04 įstatymo Nr. X-747 redakcija). Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio Įstatymo priede. TPVĮ 20 str.1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog vežėjai (TVPĮ 2 str.11 d.), įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas suteikė vežėjui teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Iš TVPĮ 20 str. 1 d. turinio yra aišku, jog šioje įstatymo normoje įtvirtinta vežėjo prievolė turi būti suprantama ir aiškinama neatsiejamai nuo teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, kuriais nustatyta kokius galiojančius dokumentus reikia turėti užsieniečiui tam, kad juos pateikęs Valstybės sienos kontrolės tarnybai jis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną. Minėtoje įstatymo normoje pavartota „kelionės dokumentų“ sąvoka apima visus dokumentus, kurie pagal teisės aktus yra būtini ir pakankami tam, kad užsienietis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną.

Kelionės dokumento sąvoka nustatyta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje nurodoma, kad „kelionės dokumentas“ yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 7 straipsnio, nustatančio užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, 1 punkte, tarp kitų šiame straipsnyje išvardintų būtinų užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų, nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 punkte nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 33 punkte pateiktą sąvoką viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamais atvejais viza (pagal formą - įklija kelionės dokumente arba atskirai įformintas sprendimas) yra būtina užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlyga.

2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalyje nurodomos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kurioje be kitų įleidimo sąlygų, (a) punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių piliečiui leidžiama atvykti, jei jis turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jam kirsti sieną, bei šio straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių pilietis turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą Nr. 539/2001/EB, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento Nr. 539/2001/EB 1 str. 1 d. nurodoma, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą, o tarp I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečių patenka ir Turkijos piliečiai, todėl jie, kirsdami Lietuvos Respublikos išorines sienas, turi turėti vizas.

Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos, įsigaliojusios Lietuvos Respublikoje 1992-02-07, 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punkte nurodoma, kad vežėjai keleivių įlaipinimo punkte privalo imtis priemonių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui būtinus dokumentus, kurių reikalaujama susitariančioje šalyje.

Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu konstatuotina, kad atsakovas teisingai aiškino ir taikė teisės aktus ir faktą, kad pareiškėja (vežėjas) įvežė oro keliu į Lietuvos Respubliką Turkijos pilietį, kuris turėjo pasą, tačiau neturėjo galiojančios Lietuvos Respublikos įvažiavimo vizos, pagrįstai traktavo kaip TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neužtikrinimą. Tokią praktiką analogiškose bylose yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007-02-27 nutartis Nr.A11-223/2007; 2007-09-21 nutartis adm. byloje Nr.A10-779/2007; 2007-10-12 nutartis adm. byloje Nr.A3-876/2007). Šiose nutartyse pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų sampratą, prie tokių dokumentų priskirtini dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai praleisti arba nepraleisti užsienietį per dokumentų kontrolės punktą. Šioje sampratoje pabrėžiamas ne tik kelionės dokumento turėjimo, bet ir jo pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse.

TVPĮ 20 str.2 d. nustato, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį.

Remiantis byloje ištirtais rašytiniais įrodymais ir išdėstytais motyvais konstatuotina, kad atsakovas 2007-09-04 nutarimu Nr. 167-76 pagrįstai ir teisėtai skyrė pareiškėjai (vežėjui) baudą už šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatytos pareigos nevykdymą.

Iš skundžiamo Nutarimo matyti, kad skiriant baudą buvo nustatytos Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir, atsižvelgus į jas, paskirta minimali bauda. Minėta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio Įstatymo priede, tarp jų su 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva Nr.2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo. Direktyvos Nr.2001/51/EB 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad baudos, taikomos vežėjams pagal Šengeno konvencijos 26 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas, būtų atgrasios, efektyvios ir proporcingas ir kad (b) mažiausia piniginė bausmė, taikoma už kiekvieną vežamą asmenį, yra ne mažesnė kaip 3000 eurų arba lygiavertės nacionalinės valiutos, esant valiutos keitimo santykiui, nurodytam 2001 m. rugpjūčio 10 d. Oficialiojo leidinio numeryje. Taigi TVPĮ 20 str.2 d. numatytos 11 000 Lt baudos vežėjui minimumas yra suderintas su minėtoje Direktyvoje nurodyta minimalia baudos vežėjui už kiekvieną neteisėtai vežamą asmenį suma. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjai paskirta minimali bauda negali būti mažinama.

Įstatymo pažeidimo byla išnagrinėta laikantis TVPĮ 21-26 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Aplinkybių, numatytų TTVĮ 20 straipsnio 3 dalyje, kurioms esant bauda vežėjui neskiriama, nenustatyta. Todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007-09-04 nutarimą Nr. 167-76 nėra. Skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas dėl šio nutarimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.